Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda

Nors sąvokos tos pačios

M. L. Kai kurie vietiniai lenkų politikieriai galvoja ne apie santarvę tarp lietuvių ir lenkų, ne apie glaudesnę mūsų tautų jungtį, jeigu Vilnijoje stato Armijos Krajovos veikėjams paminklus ir atminimo ženklus. Nepagerintų abipusio supratimo ryšių ir paminklas, kurį lenkų veikėjai pastatė Juzefui Pilsudskiui. Taip užgaunamas lietuvių tautinis orumas. Niekas Europos Sąjungoje nekvestionuoja lietuvių teisės apginti savo orumą, lygiai tokią pačią teisę turi ir ja gali naudotis visos kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Minėta logika vadovaudamiesi rusų tautinės mažumos atstovai gali panorėti pastatyti paminklą Stolypinui, Lietuvoje turėjusiam dvarų, o gal ir Vilniaus generalgubernatoriams, kurių politika kam nors labai patinka. Vokiečių tautinės mažumos atstovai gali pageidauti savų didvyrių atminimo įprasminimo. Kaip vis dėlto europietiškai šias problemas turėtume spręsti neužgaunant kitų tautų orumo?

Kazimieras Garšva. Dėl tautinių santykių Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Terminas Vilniaus kraštas paplito, kai 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių ir visą šį kraštą. Dabar šios rytinės Lietuvos daliai vartojame Pietryčių Lietuvos pavadinimą. Yra dvi Lietuvos lenkų partijos, viena – Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (atkreipkite dėmesį: ne Lietuvos, bet Lietuvoje – na Litwie!), o kita – Lenkų liaudies partija, vadovaujama Rišardo Macejkianeco (Ryszard Maciejkianec). Perskaičiau jų rinkimų programas. Lenkų liaudies partijos šūkis yra Honor, Bóg, Wileńszczyzna (Garbė, Dievas, Vilnija). Šūkis tiktų ir man, kaip Vilnijos draugijos pirmininkui, nes nesu bedievis ar negarbingas žmogus. Tačiau vartodami tas pačias sąvokas kartais skirtingai jas traktuojame. Laikomės Lietuvos įstatymų, o Vilnija – tai rytinė Lietuvos dalis ir ji neapsiriboja tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonais, kur lenkų tautybės gyventojai sudaro daugumą.Be to, niekam nesiūlome privilegijų. O būtent Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje prieš pat rinkimus į vietos savivaldybes pateikė ataskaitą apie Vilniaus rajono savivaldybės veiklą. Ją parengė savivaldybė. Ir kas ataskaitoje rašoma? Citata: savivaldybė „rūpinosi lenkų mokyklų plėtra bei išsaugojimu“. Tada aš klausiu: o kas rūpinsis Vilniaus rajono mokyklomis, kur mokoma lietuvių ir rusų kalbomis? Savivaldybė sau tokio uždavinio nekelia, ir turime daug duomenų, kur ji nesilaiko LR Konstitucijos ir valstybės įstatymų.

Kodėl lenkai vengia stoti į normalias partijas, bet siekia burtis į partijas lenkiškumo pagrindu? Priminsiu visiems gerai žinomus dalykus. Nuo 1920-ųjų iki 1939 m. dalis Rytų Lietuvos buvo okupuota. 1990–1992 m. toje Lietuvos dalyje buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė Lenkijos aukščiausioji valdžia su prezidentu Lechu Valensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos. Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? Vilniaus rajono savivaldybėje matome 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. (Diskusija vyko vasario 13 d. – Redakcijos pastaba.) Veikimo tikslai liko panašūs, o jų bylas tiria LR Generalinė prokuratūra.

35 asmenys (ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas) buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje Penktoji kolona; ta byla dar nebaigta.

Kai paminklai ne vienija, bet priešina

M. L. Ką galite pasakyti apie Lietuvoje statomus paminklus okupacinės Lenkijos kariuomenės ir Armijos Krajovos veikėjams?

K. Garšva. Mes vadovaujamės Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymais. Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje vadovai (V. Tomaševskis ir kt.) dažnai cituoja Lietuvos tautinių mažumų įstatymą, bet kažkodėl pamiršta 1995 m. Strasbūre priimtos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 20 straipsnį, kuriame teigiama: „Tautinei mažumai priklausantys asmenys (…) gerbia nacionalinės teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ir kitoms tautinėms mažumoms.“Konvencijos 21 straipsnis: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorijos vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams.“

Tačiau minėti politikieriai šių Konvencijos reikalavimų nemini, tarsi apie juos nieko nežinotų. Dar noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje gyvena tauta, kurios etninėse žemėse 1918 m. vasario 16-ąją buvo įkurta Lietuvos valstybė, ir Mokslo Lietuvos vyriausiasis redaktorius prieš pradėdamas diskusiją su šia švente mus visus pasveikino. Taip, Lietuvoje gyvena ir tautinės mažumos. Pagrindinė jų tautos dalis taip pat gyvena savo valstybėse: Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir t. t., tik karaimai savo valstybės neturi.

Jeigu Lietuvoje valstybės institucijos būtų kompetentingos, tai seniai būtų sureguliavusios ir paminklų statymo reikalus šalyje. Įsivaizduokime, kad dabar sumanau, gal rasčiau ir bendraminčių, kokiame nors Vilniaus skvere pastatyti paminklą Stalinui. Tikriausiai mane apšauktų nevisapročiu, bet tikrai nebūčiau paliktas ramybėje. Paminklas Hitleriui? Visas pasaulis sukiltų, būtų neįtikėtinas tarptautinis skandalas. O paminklas Juzefui Pilsudskiui Zalave? Gal nieko tokio, juk į Rasų kapines, kur palaidota J. Pilsudskio širdis, net oficialūs Lenkijos asmenys ateina atiduoti pagarbą maršalui. Vadinasi, Lenkijos okupacija „geresnė“ už Vokietijos ar Sovietų Sąjungos okupaciją.

Zalave paminklas J. Pilsudskiui pastatytas savavališkai be Švenčionių savivaldybės leidimo. Meras šnekėjo nežinąs, ką dabar daryti: nuvažiuoti su traktoriumi ir nuversti ar dar palaukti… Pastebėkime, kad Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje visas rinkimų kampanijas vykdė ir vykdo konfliktiškai: sukeliamas skandalas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje dėl paveikslo (paskelbta, kad arkivyskupas pavogė iš bažnyčios jų paveikslą ir jį apskundė prokuratūrai), keliami nepagrįsti reikalavimai atstatyti lenkų legionieriams atminimo stulpą, paminklus, J. Pilsudskio vardu pavadinama gatvė prie Pikeliškių Vilniaus rajone, J. Pilsudskis, L. Želigovskis, R. Jalbžykovskis pagerbiami Šalčininkų rajone, reikalaujama keisti lietuvių abėcėlę... Amžini skandalai.

1993 m. buvo sudaryta speciali Lietuvos Vyriausybės komisija Armijos Krajovos veiksmams Lietuvoje įvertinti. Lietuvos istorikai parengė išvadas, kurias Vyriausybė patvirtino. Ten aiškiai pasakyta, kad Armija Krajova Lietuvoje vykdė genocido veiksmus prieš taikius Lietuvos gyventojus, nusikalto žmoniškumui. Tos išvados neprarado galios.