G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo istorija scenoje

Janina Janulionienė
psichologė

Autobusui pajudėjus su 45 artistais link Punsko lietuvių mokslo ir kultūros centrų, daugeliui kirbėjo, kaip bus priimtas naujai sukurtas Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojo E.Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas mokytojos G.Petkevičaitės-Bitės 150-ties metų jubiliejui. Punsko Dariaus ir Girėno gimnazija, (lenk. Gimnazjum z Polskim i Litewskim Jezykiem Nauczania im. Dariusa i Girenasa w Puńsku) dieninė, savarankiško mokymosi, nepilną vidurinį išsilavinimą suteikianti Lenkijos švietimo įstaiga, esanti Punsko vietovėje. Mokykla įsikūrusi Punsko Kovo 11-tosios mokyklų komplekse, kartu su kitomis švietimo įstaigomis – pagrindine mokykla ir dviem licėjais. Lietuvių ir lenkų kalbomis dėstomos šios disciplinos: lietuvių, lenkų, anglų ir rusų kalbos, istorija, visuomenės mokslas, matematika, fizika ir astronomija, chemija, biologija, geografija, muzika, technika, informatika, fizinis lavinimas, religija arba etika. Mokoma iš lenkiškų vadovėlių. Po trejų metų gimnazistai laiko valstybinius egzaminus, nuo kurių rezultatų priklauso ar bus tęsiamas mokslas licėjuje. Besimokantys gali dalyvauti saviveiklininkų būreliuose, sportuoti. Po 1999 m. švietimo reformos Punske pradėjo veikti šešiametė pagrindinė mokykla bei gimnazija su lenkų ir lietuvių dėstomąja kalba. Trimetėje gimnazijoje yra 9 klasės (po dvi su lietuvių ir viena su lenkų mokomąja kalba). 2004 m. gruodžio 10 d. gimnazijai suteiktas Dariaus ir Girėno vardas. 

Į šalia gimnazijos esančius Lietuvių kultūros namus atvykę artistai ruošėsi pasirodymui: vilkosi spektaklio kostiumus, klijavosi perukus, ūsus, kartojo tekstus, niūniavo melodijas, repetavo tautiškus ir čigoniškus šokius. Šviesiečiai lavino savo skardžius balsus, derino su orkestro skambėjimu. Aktų salė buvo sausakimša. Po spektaklio žiūrovus pasveikino Dariaus ir Girėno gimnazijos vadovas Jonas Vydra, palinkėdamas geros nuotaikos ir primindamas, „kad tai, ką matėme scenoje yra susieta su mūsų tėvų gyvenimais, laikas labai greitai eina, o tie žmonės praeityje, kurie kūrė Lietuvą, nepelnytai užmirštami. Kiek jiems reikėjo atkaklumo ir meilės kraštui, kad pakeltų didelę atsakomybės naštą ir vėl atstatytų Lietuvos nepriklausomybę, sukurtų tautišką švietimo koncepciją, įvykdytų žemės ūkio ir švietimo reformas“. Punskiečiams buvo staigmena, kad apie iškilius tarpukario veikėjus sukurtas spektaklis su daugeliu muzikinių numerių, dabartinėje kosmopolitiškoje aplinkoje atrodė novatoriškas ir tautiškas. 

Spektaklyje „atgijo“ 1918 m. Vilniaus geležinkelio stotis, šurmuliuojanti lenkiškai, rusiškai, gudiškai, su čigonais, žydais, gatvės prekeiviais ir iškiliais tautos žmonėmis: ministru pirmininku Augustinu Voldemaru, švietimo ministerijos valdytoju Jonu Yču. Taip pat groteskiškai su lengvu humoru vaizduojamais kariuomenės vadais, policininkais ir būsimais bankininkais, nuoširdžiais būsimais Valstybės teatro artistais, patriotiškai nusiteikusiais steigiamų mokytojų kursų dalyviais, būsimais mokytojais. Mokytojai pavaizduoti spektaklyje sugebantys padainuoti labai daug lietuviškų dainų, sušokti tautinių šokių, nuotaikingų etninių žaidimų. Jie įsilies į tarpukario švietimo sistemą, dirbs mokyklose, mokys jaunimą ne tik lietuvių liaudies dainų, šokių, žaidimų, papročių, bet ir skiepys jauniesiems Lietuvos mokyklų mokiniams meilę tėvynei, savo istorijai, tradicijoms, nors patys kaip ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė neturės aukštojo mokslo baigimo diplomų. „Šios nuostabios moters, visuomenės veikėjos, moterų partijos įkūrėjos, rašytojos, tautinės savimonės skiepytojos žygdarbis Lietuvai sovietmečiu nebuvo vertinamas, pripažinimas atėjo gerokai pavėluotai. Bet geriau vėliau, negu niekad. Prieš 90 metų I-jame LR Seime ji su nerimu kalbėjo, kviesdama „paminėti ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės,“ – kalbėjo prof. Antanas Kiveris, sukūręs spektaklyje muzikos mokytojo, baigusio Mokytojų kursus jų uždarymo dieną 1927 m. birželį, vaidmenį

Visus žiūrovus maloniai nustebino faktas, iš tiesų labai retas ne tik Lietuvos, bet ir Europos pedagogikoje, kad spektaklyje vaidina visa mokykla – Vilniaus G.Petkevičaitės-Bitės Suaugusiųjų mokymo kursų kolektyvas: mokytojai, mokiniai, kiti darbuotojai. Džiugu, kad VPU „Šviesos“ ansamblio dainininkai ir orkestras vodevilyje tapo nuostabių tarpukaryje gyvavusių mokytojų kursų dalyviais, švietimo sistemoje gyvavusių pedagoginių idėjų skleidėjais, perteikė tarpukario tautinės mokyklos koncepciją ir politines aktualijas. Spektaklio režisierius dr. Egidijus Mažintas vodeviliui „Bitele, skrisk per Lietuvą“ sukūrė įsimenančius dialogus, judrias ir nuotaikingas mizanscenas. Šiandien sunku išvysti scenoje ypač gastrolėse spektaklį, kuriame vaidina pusšimtis artistų. Visi taupo. Profesionalių teatrų artistų skaičius – 4–6 žmonės, sutelpantys į automobilį. O VPU dėstytojas lieka ištikimas tradicijai – į spektaklį įtraukti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, mokytojų, mokinių, dėstytojų, neįgaliųjų, taip pat ir tų, kurie anksčiau niekad nesidomėjo teatru. Šalies teatrai tapo komercinių „meilių pagal grafiką“, „striptizo erelių“, „fucking ir shoping“, „seksualinių fantazijų“ įkaitais. Įsitikinome, kad viskas gali būti kitaip.

Nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio pradėjęs dirbti Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės mokykloje, dr. E. Mažintas sugebėjo į teatro studiją privilioti beveik visą mokyklos kolektyvą. Vodevilio repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, tačiau visi repetavo su ugnele, įdėjo daug pastangų, kad atgytų tarpukaryje gyvenę ir kūrę žmonės. Tokia teatrinė veikla praturtina ne tik artistus, bet ir žiūrovus. Išskirti galima mokyklos direktorių Gintarą Jurkevičių, sukūrusį ambicingo ir energingo prof. A. Voldemaro vaidmenį, tautinių šokių entuziastę Angelę Kondraškienę, sužavėjusią Lenkijos lietuvius ir betarpiška, laisva, nuotaikinga aktorine maniera suvaidinusi mokytoją G.Petkevičaitę-Bitę, šmaikštų ir kūrybingą inžinierių Vytautą Babecką, sukūrusį net kelis vaidmenis: bankininko Saliamono Goldfaino ir Švietimo ministro K. Šakenio, siuvimo ir rankdarbių mokytoją Jūratę Butkutę, Antano Sniečkaus, pardavinėjančio stotyje laikraščius, vaidmenyje ir daugelį kitų. Labai jaudinančias scenas keitė nuotaikingi pašmaikštavimai, mįslės ir liaudies humoras. Spektaklio statytojai labai dėkingi VPU prof. A. Kiveriui, doc. dr. J. Sadauskienei, dr. V. Tavorui, dėst. E. Narmontienei, padėjusiems parengti graudžias, bet kartu optimistiškas mokytojų kursų uždarymo scenas, lydimas keturiais balsais dainuojamomis liaudies dainomis ir nepriekaištingu orkestro skambėjimu. „Tesuskamba čia tarp mūsų nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandą ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas“, – kalbėjo G. Petkevičaitė-Bitė. – „O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdyti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mums tikėjusių, neužviltume. Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos“.

Spektaklio apie G. Petkevičaitę-Bitę fragmentus sostinės Mokytojų namuose Kaziuko mugės metu žiūrėjo Aukštaitijos dienų Vilniuje dalyviai, Panevėžio savivaldybės kolektyvas su meru. Nepriklausomybės akto signatarė aktorė Nijolė Oželytė buvo sužavėta vodevilio aktorių, statytojų darbu:„Tokių spektaklių labai trūksta Lietuvai šiandien, visos valstybinės šventės dažnai baigiasi negyvomis, tuščiomis kalbomis, o Jūs pakėlėte ir su vaikišku naivumu, lengvai, muzikaliai atspindėjote 1918 m. Vilnių, taip pat tarpukario Lietuvą su daugeliu personažų, kurie turėjo svarbios reikšmės ne tik politikoje, moksle, bet ir versle. Visi artistai, kad ir nedidelėse rolėse, sukūrė įsimenančius vaidmenis, kurie man tikrai labai nuoširdžiai patiko“. Nijolė Oželytė palinkėjo spektaklio statytojams ir aktoriams „kuo dažniau rodyti spektaklį šalies žmonėms, kuriems labai trūksta edukacinių didelės meninės įtaigos vaidinimų“. Spektaklio kostiumų dailininkės – Stasė Jurkevičienė ir Jūratė Butkutė, muzikos vadovė – Irina Kozlova, šokių –Vilija Narkovičienė ir Vladimiras Usovas, choro vadovai – Jolanta Sadauskienė ir Vilius Tavoras, orkestro vadovė – Edita Narmontienė, garso operatorius – Vladimiras Blizgunovas, spektaklio prodiuseris – Gintaras Jurkevičius.

Į Mokytojų kursų uždarymą atvykusią mokytoją G. Petkevičaitę-Bitę (akt. Angelė Kondraskienė) su duona ir druska sutinka mokytojai Ona (akt. Emilija Guobienė) ir Jonas (akt. Vytautas  Mickus)

Nuotaikingas G. Petkevičaitės-Bitės (akt. Angelė Kondraskienė) atvykimas į Mokytojų kursus tampa švente – G. Petkevičaitė-Bitė moka mįslių, šokių ir dainų, kurias jai pasiūlo šmaikstūs mokytojai