Rašyti kaip sau...
Julius Norkevičius
Vacys Paulauskas
Netikėtai, nelauktai į mūsų rankas pateko Klaipėdos universiteto Edukologijos katedros docentės Aušrinės Zulumskytės poezijos knyga „Laiko lelijos“. Tai jau trečioji knyga, priglobusi jaunos mokslininkės kasdienos lyrinius apmąstymus.
Autorė yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Didelis vilties pasaulis“ (1995), „Ilgesio vėjas“ (1998). Jos kūryba spausdinta almanachuose „Poezijos pavasaris“ (1999), „Baltija“ (2000), „Lietuvos dvasia“ (2001), „Lėkimas virš žemės“ (2005), knygose „Vaivorykštėj ištirpęs liūdesys“ (1999), „Kretingos krašto žodžio meistrai“, taip pat „Literatūroje ir mene“, „Gairėse“, „Švyturyje“, „Pajūrio naujienose“, „Inžinerijoje“, „Šeimininkėje“ ir kituose leidiniuose. Ne vienas kompozitorius pagal jos tekstus sukūrė daugiau kaip penkiasdešimt dainų solistams, duetams, ansambliams, vaikų ir suaugusiųjų chorams. Jos skambėjo „Dainų dainelės“ konkurse, respublikinėje moksleivių bei jubiliejinėje Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventėse.
Aušrinė Zulumskytė yra tapusi Bronės ir Jono Liniauskų literatūrinės premijos (1999), Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos „Vieno kūrinio konkurso“ (1999) laureate.
– Pirmąjį eilėraštuką sudėjau būdama šešerių metų. Ir buvo labai apmaudu, kad niekas nepatikėjo mano autoryste... – atviravo autorė. – Vėliau, kaip ir daugelis mano bendraamžių, rašiau eilėraščius mokykloje, tačiau rimčiau tuo neužsiėmiau. Įdomiausi buvo studijų, mokytojavimo Kretingoje metai, nes būtent šituo laiku susidėjo nemaža krūvelė eilėraščių, šiek tiek prozos. Rašiau tik todėl, kad rašėsi, ir maniau, jog niekada niekam jų neparodysiu. Tačiau, jau mokytojaudama Kretingoje, aptikau rajono laikraštyje „Pajūrio naujienos“ skelbimą, kviečiantį susiburti į literatų klubą. Ilgai dvejojusi, nuėjau. Taip mano eilėraščiai išvydo dienos šviesą laikraštyje, o vėliau atsirado ir maža knygelė.
Aušrinė Zulumskytė prisipažįsta, kad pirmosios knygelės idėja buvo nerimtas sumanymas, o greičiau menkas pokštas: bičiuliai sugalvojo ir išleido knygelę „Didelis vilties pasaulis“. Autorės žodžiais, minėtą knygelę ir skaito jos draugai, bičiuliai, artimieji...
– Nežinau, kiek vertingi tie mano kūrinėliai. Gal tik tuo džiaugiuosi, kad jie nepadirbti, „nesukalti“ po žodį, o atsiradę nelaukiant. Nieko juose pakeisti negaliu, nes kiekviena mintis – ne mano nuopelnas. Tai ateina kaip Dievo dovana. Arba neateina... Kartais nudžiugina, o kartais nuliūdina... – atvirai samprotavo docentė apie kūrybos procesą.
Skaitant eilėraščius atrodo, kad su autore sėdime greta ir kalbamės, keičiamės mintimis apie gyvenimą, jo džiaugsmus ir sunkumus, vos ne vienu balsu samprotaujame apie meilę bičiuliui, draugui, bendradarbiui. Taip pat apie romantiškus saulėtekius, saulėlydžius bei apie baltą gimtinės beržą, klajones po mišką, parką. Ši subtili šneka, pojūtis nesibaigia užvertus paskutinį knygos „Laiko lelijos“ puslapį. Skaitai dar kartą kitą, ilgiau ar trumpiau stabtelėdamas vos ne prie kiekvieno kūrinėlio, kad galėtum pamąstyti, pasverti, įvertinti autorės pasakytas mintis, gražius posakius, romantiškus palyginimus, sugretinimus. Mąstai ir visiškai pritari autorės pastebėjimui, kad „Laiko lelijos“ – tai mintys, potyriai, nuojautos, įžvalgos, kurios atsirado, subrendo bei nuskaidrėjo kartu su kūrėjos branda, gyvenimiška patirtimi, prabėgusiu laiku, sėkmingai ir produktyviai atlydėjusiu ją iki šios dienos.
Nuo seno lietuvių meistrai, stengdamiesi ką nors padaryti gerai, sakydavo „darau kaip sau“. „Laiko lelijų“ autorė apie savo kūrybos procesą taip yra pasakiusi ne kartą. Aušrinės Zulumskytės poezija yra nuoširdi, nesimaivanti, vyrauja proto ir jausmų santarvė. Ji nesivaiko madingų formų, stilių – visokių „-izmų“, kuriuos taip mėgsta daugelis jaunųjų poetų. Skaitytoją žavi ne formos įmantrybės, o minties gelmė. Nuoširdus kalbėjimas su savimi tampa skaitytojo kalbėjimu su gyvenimu ir kūrėja, jos mintys randa atgarsį skaitytojo širdyje.
Užvertęs knygelę, kartais pagalvoji, kad kūrėjos mokslinė edukologinė veikla ir kūrybai uždeda savotišką santūrumo apynasrį. Poetinis kalbėjimas yra atsargus, racionalus. Tarsi siekiant save ir skaitytoją apsaugoti nuo šiais laikais į poeziją, apskritai į literatūrą besibraunančios nenormatyvinės leksikos, grubaus buitiškumo. Aušrinės Zulumskytės poezija – gero tono kalbėjimas, subtilus pedagogiškumas. Toliau ir giliau einant tuo keliu iš abiejų pusių slypi pavojai: perdėtas atsargumas kartais sukausto poetinį polėkį, o jeigu atsisakysime to atsargaus moksliškumo, santūrumo, galima patekti į bendrą piktžodžiautojų srautą. Atrodo, kad „Laiko lelijų“ autorė kol kas sėkmingai praplaukia pro šiuos povandeninius akmenis ir išlaiko pakankamai gerą, sodrią savo lyrikos, minties gelmę.
- Keistokas mano eilėraščių kelias buvo iki šiol, nežinau nė jų likimo ar ateities. Knygelėje – tik dalelė to, kas parašyta. Bet gal jau rytoj mintys bus visiškai kitokios ? – šypsosi pašnekovė.
Darbo apimtimi Aušrinė Zulumskytė nesiskundžia. Kasdien trys keturios paskaitos, kartais ir daugiau. Be to, skirtingi dalykai, tai atima nemažai laiko joms pasiruošti. O kur pranešimai konferencijoms, moksliniams seminarams?! Be to, tenka nevienam renginiui scenarijų parašyti, konsultuoti diplomantus ar besiruošiančius pedagoginės praktikos pamokoms. Žodžiu, tik spėk suktis. Tačiau darbšti, kūrybiška mokslininkė randa laiko ir užplūdusias mintis, potyrius surikiuoti į skambias eiles. Todėl jos kūrybos gerbėjai tikisi, kad „Laiko lelijos“ nepaskutinė Aušros Zulumskytės knyga.
