„Signatarai“ sugrįžo

Paveikslai tremtiniai

Niujorke eksponuotoms Lietuvos dailininkų drobėms nebuvo lemta grįžti į Lietuvą. 1940 m. Lietuva buvo aneksuota Sovietų Sąjungos, o JAV tos aneksijos nepripažino, Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija sutrukdė eksponatus iš Niujorko pasaulinės parodos grąžinti į Lietuvą. Tie darbai po parodos gulėjo kažkokioje daržinėje, kol dailininko Kazio Varnelio ir kitų išeivijos lietuvių rūpesčių buvo sutvarkyti ir perkelti į Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) muziejų Putname. Tai A. Smetonos paveikslas Vilniaus akademijos įsteigimas, P. Kalpoko drobė Napoleonas Vilniuje, 1812 m. ir A. Galdiko Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Žalgirio mūšyje. Muziejuje taip pat saugomi skulptoriaus Vytauto Kašubos Niujorko parodoje eksponuoti autoriniai darbai – Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skulptūros ir J. Mikėno skulptūra Lietuva. Nemažai kitų lietuviškų Pasaulinės parodos eksponatų pateko į Šv. Kazimiero seserų vienuolyno tautodailės muziejų.

S. Vėlavičienei teko tuos tris didelius (2,5x3,5 m) istorinės tematikos paveikslus pamatyti 1997 m., kai minint Martyno Mažvydo Katekizmo 450-ąsias metines su pirmajai lietuviškai knygai skirtąja paroda lankėsi JAV. Aišku, buvo labai sujaudinta, galėjusi pamatyti ir savo senelio nutapytą istorinę drobę Napoleonas Vilniuje 1812 m. Tačiau paveikslo eksponavimo sąlygos nenudžiugino. Muziejaus patalpos yra tarsi pusrūsyje, tad gal ir būtų teisinga tuos paveikslus grąžinti į Lietuvą ir eksponuoti kuriame nors muziejuje.

Paveikslas bylojo Lietuvos valstybę

Po karo P. Kalpoko paveikslas Signatarai buvo perkeltas į Lietuvos ambasadą Vašingtone ir visiems lankytojams akivaizdžiai bylojo apie Lietuvos valstybę ir jos pažeistą valstybingumą. Dabar jis grįžo į Tėvynę.

S. Vėlavičienė neteigia, kad Signatarai yra P. Kalpoko kūrybos viršūnė. P. Kalpokas buvo peizažo ir portreto meistras ir vargu ar daugiafigūrė 20 asmenų kompozicija – Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16-ąją pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą – dailininkui paliko bent kiek daugiau erdvės laisvesnei kūrybinei interpretacijai. Figūros gana statiškos, kompozicijos išmonės taip pat gal nėra per daug, nors dėl istorinių asmenų panašumo dailininkui didesnių priekaištų, regis, nebuvo išsakyta. Tai šios istorinės drobės privalumas, žinant, kad tuo metu, kai buvo tapoma, daugelio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų jau nebebuvo tarp gyvųjų.

P. Kalpokas yra nutapęs Antano Smetonos portretą. Kaip spėja S. Vėlavičienė, jos senelis tapydamas Lietuvos prezidentą veikiausiai naudojo eskizus. Bent jau tapydamas kai kurių asmenų portretus, tikrai naudojo, tad visai galimas dalykas, kad galėjo piešti eskizus tapydamas ir signatarų figūras – Vlado Mirono, Jono Vailokaičio ir kai kurių kitų. Tuo labiau, kad istorinės drobės kūrimo metu tie ir kai kurie kiti signatarai Kaune buvo nesunkiai pasiekiami.

S. Vėlavičienė suabejojo kai kuriais spaudoje pasitaikančiais netikslumais ir visuomenę klaidinančiais teiginiais. Ji teigė, kad dailininkas Rimtas Kalpokas, Petro Kalpoko sūnus, talkino savo tėvui tapant Niujorko parodai skirtas istorines drobes. Taip pat nereikėtų painioti Petro Kalpoko monumentalaus paveikslo Mindaugo karūnavimas su Adomo Varno nedidelio formato darbu Mindaugo vainikavimas. Tai skirtingi paveikslai.

Lituanistinis paveldas užsienio šalių saugyklose

Vertinant iš istorinės perspektyvos 1939 m. Lietuvos antrasis prisistatymas pasauliui Niujorke (po 1937 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje) buvo gana įspūdingas dvejų metų didelių visos valstybės pastangų rezultatas, natūraliai skatinantis lyginti su dabartinėmis gal ir ne visada panaudojamomis galimybėmis. Štai kodėl taip svarbu tyrinėti mūsų pačių ir kitų tautų kūrybinę patirtį.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, medžiaga apie Lietuvos dalyvavimą 1939 m. Pasaulinėje parodoje Niujorke išsklaidyta po spaudą, daugiausia išeivijos lietuvių, ir menkai dokumentuota. Nacionalinis muziejus kupinas ryžto išleisti atskirą gana gausiai iliustruotą 1939 m. Pasaulinei parodai skirtą leidinį, kuris turėtų pasirodyti 2008 m. pabaigoje. Ten išvysime ir septynių į Niujorką išvežtų Lietuvos dailininkų paveikslų reprodukcijas.

Lituanistinio paveldo platesnis pristatymas visuomenei tampa vis aktualesnis rūpestis. Nors to paveldo muziejų saugyklose yra pakankamai daug, bet daug yra ir išblaškyta pasaulyje. Jis priklauso įvairiems savininkams, pagaliau tai ir dovanoti kūriniai. Juos svarbu fiksuoti, aprašyti, įtraukti į kultūros apyvartą. Lietuvos nacionalinis muziejus pradeda rengti naują lituanistinių leidinių seriją, šiemet pasirodys pirma šios serijos knyga Lituanistinis paveldas užsienio šalių saugyklose. Žinoma, esama ir tokio lituanistinio paveldo, kurį būtina grąžinti į Lietuvą. Tai pirmiausia pasakytina apie paveldą, kuris iš Lietuvos buvo išvežtas per įvairius karus, 1940 m. ir pokariu. Kaip teigia B. Kulnytė, tą paveldą pirmiausia svarbu fiksuoti, aprašyti, tyrinėti, publikuoti ir taip padaryti jį mūsų kultūros savastimi. Tik tokiu būdu veikiant galima tikėtis, kad ilgainiui tas paveldas grįš, kur jam ir priklauso būti – į Lietuvą.

Šia prasme sveikintinas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sprendimas Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu grąžinti į Lietuvą P. Kalpoko paveikslą Signatarai. Muziejaus restauravimo centre paveikslas buvo restauruotas, sutvarkytos drobės lenkimų vietos, drobė užtempta ant naujo porėmio, paveikslui parinkti nauji rėmai. Nuo vasario 16-osios paveikslas Signatarai eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje, tapo prieinamas lankytojams. Paveikslo sugrįžimą S. Vėlavičienė vertina kaip ypatingos svarbos įvykį, o geresnės ir garbingesnės vietos jį eksponuoti nė negali būti.

Kaip teigė Signatarų namų vedėja Meilutė Preikštenienė, greitai bus baigtas rengti informacinis stendas apie visas P. Kalpoko paveiksle Signatarai vaizduojamas asmenybes. Tai ypač svarbu paveikslą ateisiantiems pasižiūrėti moksleiviams, studentams ir visiems, kurie neabejingi Lietuvos valstybingumą bylojantiems eksponatams.

Mūsų skolos

Vis dėlto pernelyg optimistinei gaidai nėra pagrindo. Vilniuje griebiamasi vieno ir kito grandiozinio projekto, kartais antraeilių ir net abejotinų iniciatyvų, o esminiai dalykai nustumiami į šoną arba išvis apeinami. Kaip vertinti faktą, kad 2009 m. Europos kultūros sostine tapsiantis Vilnius ligi šiol neturi kur eksponuoti XX a. nacionalinės Lietuvos dailės? Nacionalinė dailės galerijos statyba dešiniajame Neries krante vyksta vangiai. Gal kas sakys, kad netoli Kaunas, M. K. Čiurlionio muziejus, kur yra XX a. pabaigos lietuvių dailės ekspozicija. Skaudu, kad Lietuvos dailės muziejaus puikūs rinkiniai tebeguli saugyklose ir laukia nesulaukia laimingos valandos, kada bus eksponuojami perstatytuose Dailės galerijos rūmuose. Buvo metas, kai XX a. Lietuvos dailė solidžiai buvo pristatyta Vilniaus rotušės patalpose (tada – Lietuvos dailės muziejus), bet dabar Rotušė naudojama reprezentacinėms Vilniaus miesto reikmėms.

1906 m. gruodžio 27 d. (pagal naują kalendorių – 1907 m. sausio 9 d.) Vilniuje visuomenės veikėjo, inžinieriaus, pirmo legalaus lietuviško dienraščio Vilniaus žinios leidėjo ir redaktoriaus Petro Vileišio namuose buvo atidaryta Pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje dalyvavo 37 menininkai. Pirmą kartą Vilniaus meno gerbėjams savo paveikslus pristatė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, dalyvavo Antanas Žmuidzinavičius ir kiti dailininkai, pagrindiniai skulptūros atstovai buvo Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Tuo metu P. Kalpokas studijavo Miunchene, bet siuntė į Vilnių paveikslus, nes tai buvo visus lietuvių dailininkus vienijanti ir tautą sąmoninanti paroda. Sukako jos šimtmetis, bet ligi šiol kažkodėl negirdėti, kad būtų deramai minimas, apmąstomas. Paroda tęsėsi iki 1907 m. vasario mėn., bet kad ir ši data baigėsi, o šimtmečio minėjimo kaip nėra, taip nėra. O juk Vilnius tapo šios Pirmosios dailės parodos lopšiu, sunku būtų pervertinti šios parodos reikšmę lietuviškajai kultūrai.

Pasak S. Vėlavičienės, Lietuvos dailės muziejus būtų pajėgus eksponuoti kai kuriuos 1906 m. Lietuvos dailės parodos paveikslus, nes fonduose jie yra. Gal taip ir bus padaryta, tuo labiau, kad Antakalnyje baigti remontuoti Vileišių rūmai.

Džiugu bent tai, kad balandžio 5 d. Signatarų namuose bus surengta konferencija, skirta Lietuvių mokslo draugijos šimtmečiui paminėti, vyks tam įvykiui skirta paroda. Bus pranešimas ir apie Pirmąją dailės parodą. Signatarų namai tokiam įvykiui paminėti pasirinkti neatsitiktinai. Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas 1904 m., pirmasis legalus lietuviškas laikraštis Vilniaus žinios, 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, Pirmoji dailės paroda ir Lietuvos mokslo draugijos įsteigimas – visa tai buvo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo laiptai, vedę į didįjį tautos apogėjų – 1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą ir Lietuvos valstybingumo atstatymą.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: Dailininko Petro Kalpoko istorinė drobė „Signatarai“ grįžo į Lietuvą

Stasio Ušinsko pano „Lietuvos Didysis Kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų“, eksponuotas Pasaulinėje parodoje Niujorke

1939 m. Pasaulinėje parodoje Niujorke lankytojus prie Lietuvos paviljono pasitiko Juozo Mikėno skulptūra „Lietuva“.