Ne vien fantazijos

Aldonas Pupkis

Pastaruoju metu „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje spausdinama nemažai Valerijos Vaitkevičiūtės kalbos straipsnių, kuriuose taisoma pluoštai įvairių kalbos klaidų, tarties ir kirčiavimo dalykų. Laikraščio dėmesys kalbos reikalams pagirtinas, tačiau šios autorės skelbiniuose tarp įprastinių ir jau daugeliui gerai žinomų taisymų yra ir abejotinų, subjektyvių siūlymų, nepagrįstų kaltinimų jai neįtikusiems kalbininkams ar teiginių, paminančių pagarbą mirusių kolegų atminimui. Tai gerokai klaidina visuomenę, ypač radijo ir televizijos kalbos redaktorius, pranešėjus, filmų garsintojus, aktorius, žeidžia nepelnytai puolamus žmones.

Antai, mūsų dienomis didžiausia kalbos normų griovėja paskelbiama Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė, o žymiausiu lietuvių kalbos tikrinių žodžių kirčiavimo „išnormintoju“ įvardijamas prof. Bonifacas Stundžia. Negana to, kai Smetonienė taktiškai pasako autorę nesusigaudant, ką reiškia jos susikurtasis „išnorminimas“, V. Vaitkevičiūtė tuojau pat nenurodydama šaltinio randa kitą argumentą: esą I. Smetonienė keitusi ir bendrinių žodžių (ponas, miestas ir kt.) kirčiavimą („Mokslo Lietuva“, 2010 12 23; beje, V. Vaitkevičiūtei žinotina, kad Smetonienės replika paskelbta laikraštyje „Mokslo Lietuva“, 2010 11 18, o ne 11 21 d. numeryje). Iš karsto keliami kažkada autorei neįtikę (ar nepritarę jos nuomonei) kalbininkai (Antanė Kučinskaitė, Albertas Rosinas), o su gyvaisiais kada nors jai neįtikusiais žmonėmis stengiamasi susidoroti dideliais melo ir šmeižto kaušais.

Į pastarųjų tarpą patekau ir aš, nors, atrodo, kuo dėta mano asmenybė ir priebalsio l tartis („Mokslo Lietuva“, 2011 03 17)? Ogi 1969 m., svarstant Valerijos Vaitkevičiūtės parengtą darbą „Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas“, Vytautas Ambrazas autorei „primygtinai sakydavo, kad A. Pupkis dėl tarptautinių žodžių l tarimo yra kitos nuomonės“. Štai dėl šios kitos nuomonės, pasirodo, ir negalima atleisti iki pat gyvenimo pabaigos. Dabar, nuo to laiko praėjus geroms keturioms dešimtims metų, metamos į mūšį visos sunkiosios melo karo priemonės.

Pirmiausia, esą mudviejų su Aleksu Girdeniu 1979 m. parašyto straipsnio „Dėl vienos tarties normos“ A. Girdenis atsisakęs kaip „konformistinio straipsnelio“ (tikriausiai esą todėl, kad galbūt A. Girdeniui buvau primetęs savo nuomonę), tad jis ir neįdėjęs jo į savo „Kalbotyros darbų“ tritomį. Tai autorė tvirtina dar kartą kitoje savo straipsnio vietoje, bet štai atsiverskite Alekso Girdenio raštų II tomą ir 349–352 puslapiuose išvysite tą mudviejų „konformistinį straipsnelį“, beje, „Kalbotyros darbuose“ paskelbtą be jokių A. Girdenio redakcinių pastabų ar komentarų. Negana to, tas „konformistinis straipsnelis“ kaip chrestomatinis įdėtas į Reginos Kliukienės sudarytą knygą „Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai“ (V., 1997, p. 96–89), ir to negalėjo nežinoti V. Vaitkevičiūtė, nes toje knygoje yra ir trys jos pačios straipsniai. Beje, kad būtų stipresnis įspūdis, V. Vaitkevičiūtė minėtame „Mokslo Lietuvos“ straipsnyje kaip mūsų pavyzdžius nurodo 17 savo susigalvotų žodžių, kurių mūsų straipsnyje nėra, bet nepamini nė vieno žodžio iš paties straipsnio (paltas, kultas, pultas, filmas ir kultūra).

Dar „stipresnis“ argumentas išsakomas dėl mano disertacijos „Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsių junginiai“, parašytos tuometiniame Leningrado universitete 1962–1965 m. Teigiama, kad aš esu parašęs tokią disertaciją, „kurioje pateikta priebalsių tarties „kodifikacijos teorija“ sudrebino visą katedros profesūrą. A. Pupkio disertacijos Fonetikos katedra ginti nepriėmė. Jam buvo pasiūlyta ją ginti Vilniaus universitete, jei ten tokią iš viso ginti leis“ (Beje, disertacijos ginamos ne katedrose, o specializuotose mokslo tarybose.)

Suprantama, kaip kiekvienam mirtingajam, man paglosto savimeilę, kad esą buvau sukūręs kažkokią priebalsių tarties kodifikacijos teoriją, bet, blaiviai mąstant, jokių kodifikacijų ten nebuvo ir negalėjo būti dėl specifinės temos paskirties, ir jokie to pobūdžio klausimai ten nebuvo svarstomi. Tai siauri profesiniai fonetikos mokslo dalykai, o žmogiškieji – akivaizdus melas: turginė informacija ar autorės sumišusio mąstymo fantazijos. Vadinant tai tiesiog šmeižtu, tikruosius faktus galima pasitikrinti Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto Bendrosios fonetikos katedros posėdžio 1965 m. spalio 11 d. protokole ir pamatyti jame įrašus, kad ta mano disertacija tos dienos posėdyje buvo apsvarstyta, įvertinta teigiamai ir ją pasiūlyta ginti. Gaila, tada neatėjo į galvą į posėdį paprašyti atvažiuoti gerbiamą Valeriją (kuriai anuometinio Leningrado aplinka nebuvo svetima – 1953–1956 m. ji ten buvo Bendrosios fonetikos katedros aspirantė) ar pakviesti ją dalyvauti mūsų aspirantų pasisėdėjime Vasilijaus salos aspirantų bendrabutyje, – būtų galėjusi tame „aplaistyme“ akis į akį susitikti su tada dar visais gyvais liudytojais, ir su Petia Bitkejevu iš Kalmukijos, kurio disertaciją tą pačią dieną irgi apsvarstė toji pati katedra, ir su kitais, tarp jų dar ir vienu kitu tebegyvu žmogumi ir iš Lietuvos.

Protinga galva norėdama galėjo paieškoti kitokių argumentų, pavyzdžiui, kodėl disertacija buvo ginama Vilniuje (1966 m. man trūko vieno spausdinto straipsnio ir dėl gynimo eilių Leningrade su disertacijos vadovu prof. Levu Zinderiu buvo nuspręsta oponentus 1967 m. geriau kviesti į Vilnių). Arba buvo galima pavartyti Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros posėdžių popierius, paimti tą mano disertacijos svarstymo protokolą, ten bent jau šį tą rasti, už ko rimtas mokslininkas galėtų užsikabinti ir viešai dėl to padiskutuoti. Arba nepatingėti paskaityti mano oponentų – estų profesoriaus Pauliaus Aristės ir tada dar docento Jono Kazlausko atsiliepimų ir t. t.

Tačiau ko vargti su mažai kam įdomiais moksliniais argumentais? Geriau duoti politinį. Pacituoti ištraukų iš A. Pupkio 1980 m. išleistos knygos „Kalbos kultūros pagrindai“ apie marksistinį kalbos politikos aiškinimą (kad kodifikacija gali daryti poveikį kalbos struktūrai) ir jį susieti su konkrečia priebalsio l tarties problema. Bet kuo čia dėta „lenininė nacionalinė politika“ ir mano pastangos parodyti, kad mūsų tartis turėtų eiti savitu keliu, remtis kalbos prigimtimi ir besiklostančia bendrinės lietuvių kalbos tarties normų sistema, o ne rusų kalbos tarties įpročiais (plg. liet. kultūra su l kietu ir rus. kul‘tūra su l minkštu ir daugelį kitų atvejų). Vaizdingai kalbant, kas, vadovaudamasis V. Vaitkevičiūtės logika, galėtų paneigti, kad kai kurios jos propaguojamos tarties normos, labiau sutampančios su slavų, o ne su lietuvių tarties prigimtimi, visai nesisieja su jos dažnai rašinėtais sovietiniams partiniams organams ir net pačiai Maskvai skundais prieš lietuvių kalbininkus?

Taigi, sudėjus į krūvą visus tuos „argumentus“, kodėl reikėtų pulti keisti l tarimo normas, mokslinių argumentų, deja, nematyti. Raginimas bendrinei kalbai grįžti prie tokių žodžių kaip devalvacija, kultas, rezultatas ir t. t. tarimo su minkštuoju l šiandien jau atrodo grynas anachronizmas.

Apskritai, kiekvieno reiškinio kodifikacija, ypač mūsų laikais, nėra vieno kurio, kad ir paties garbingiausio ar žinomiausio, kalbininko kompetencija. Ir kova prieš vieną kam neįtikusį oponentą neturi jokios perspektyvos. Jeigu gerbiamai Valerijai Vaitkevičiūtei vis norisi gręžtis į senus laikus, galima priminti, kad ne mudu su A. Girdeniu kūrėme bendrinės tarties pagrindus, – juos klojo Jonas Jablonskis (ne žemaitis Daukantas XIX a. I pusėje, kada apie bendrinę šnekamąją kalbą negalėjo būti nė kalbos), tvirtino Antanas Salys, Andrius Ašmantas, o galutinai suformulavo Juozas Senkus 1952 ir 1958 m. išspausdintuose straipsniuose.

Ta proga galima nurodyti dar ir I. Volfsono 1957 m. „Pergalės“ žurnale (nr. 3, p. 106–107) paskelbtą straipsnį „Dėl skolinių tarimo“, kuris mudu su A. Girdeniu, tada dar pirmakursius studentus, sužavėjo puikia argumentacija: „Lygiai yra žinoma visiems, bent kiek susigaudantiems kalbotyroje, kad skoliniai, patekę į bet kurią kalbą iš bet kurio šaltinio prisitaiko prie tos kalbos artikuliacinių savybių. Kitaip sakant, kalbantieji vartoja jiems įprastą artikuliacijos įgūdžių sistemą, tardami visus savo kalbos žodžius nepriklausomai nuo jų kilmės.

Kitaip ir būti negali, nes artikuliacijos (tarimo) įpročiai kiekvienoje kalboje sudaro savotišką garsų sistemą ir pasireiškia nesąmoningai kaip būdingas tai kalbai „akcentas“ (cituojama pagal minėtą Reginos Kliukienės sudarytą knygą p. 82–83; retinta kaip originale. – A. P.).

Čia tinka priminti dar ir Juozo Senkaus 1958 m. straipsnyje pateiktą argumentaciją ir pridurti jo išvadą: „Remiantis šiais dėsniais, pavyzdžiui, galima aiškiai pateisinti natūralų lietuvių literatūrinės šnekamosios kalbos polinkį skoliniuose tarti kietą l prieš kietąjį priebalsį, pvz., kultūra, rezultatas, almanachas, altruistas, filmas, filtras ir kt. Išimtį tesudaro tik du žinomi žodžiai – valsas, polka“ (cit. pagal Juozo Senkaus „Kalbotyros darbus“, V., 2006, p. 557–558).

Taigi, Vaitkevičiūtė pasirinko tikrai ne tą adresatą norėdama kažką įrodyti, reikėjo žiūrėti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus, kurie nėra atšaukti ir tebeturi juridinę galią. Ten yra ir nutarimas apie kalbamą tarties normą (žr. knygą: „Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–1998“, Vilnius, 1998, p. 176). Bet kaip jau įprasta, tai, kas nepatogu, tiesiog nutylima, o kas tik turi ar kada nors yra turėjęs savo nuomonę, bus persekiojamas ištisus dešimtmečius.