Slėnis „Nemunas“ skatina ir mokinių veiklą

Apie Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro darbus ir rūpesčius kalbamės su centro vadove Irena VEDEIKIENE.

Mokslo Lietuva. Pamėginkime pasiaiškinti, kokias funkcijas atlieka Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras. Kaip bandysite sieti tris būtinas sritis, kuriomis gyvas slėnis „Nemunas“ – mokslą, studijas ir verslą?

Irena Vedeikienė. Iš tikro tie trys dariniai – mokslas, studijos ir verslas – ligi šiol didžia dalimi vis dar gyvavo kas sau, ne visada jų siekiai sutapdavo. Nesant rišamosios grandies tarp mokslo, studijų ir verslo, turime atskirtį, dėl kurios ir neužsimezga bendradarbiavimas tarp šių trijų sričių. Turi būti, kas šia komunikavimo veikla užsiima, o tai reikalauja labai didelių pastangų ir akiai nematomo darbo.

Štai kodėl mes savo veiklos simboliu pasirinkome piramidę. Tai ne visai įprasta piramidė, nes ją sudaro ne trys, bet keturios plokštumos. Šalia mokslą, studijas ir verslą simbolizuojančių trijų plokštumų yra ketvirtoji – komunikavimo plokštuma. Be jų tarpusavio sutarimo darnos neįgys ir pirmosios trys plokštumos. Todėl mūsų Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras ir užima ketvirtosios plokštumos vietą. Keliame sau siekį užtikrinti kitokį nei buvo ligi šiol mokslo, studijų ir verslo komunikavimo būdą slėnio „Nemunas“ veikloje.

Net ir mūsų centro architektūrinis sprendimas Lietuvos žemės ūkio universiteto rūmuose apie tai byloja – per stiklo sienas esame apžvelgiami iš visų pusių, ir tai reikia suprasti kaip atvirumo siekį, kvietimą bendrauti, drauge ieškoti iškylančių problemų sprendimo. Visi mūsų renginiai gerai matomi, verslo atstovai patenkinti, jei apie juos pateikiame tikslingą informaciją, surandame suinteresuotą klausytoją – galimą pirkėją ar užsakymo atlikėją mokslininką.

Šiandien teko kalbėtis su UAB „Du Medu“ atstovu. Ši bendrovė gamina ir siūlo ekologišką, sveiką ir natūralią produkciją – šešių rūšių naminę duoną, iš natūralių žaliavų pagamintus pyragus, sausainius ir kitus kepinius. Bendrovės atstovai mums išsakė savo rūpesčius ir problemas, o mes stengsimės jų mintis perteikti atitinkamos krypties mokslininkams, suvesime vienus su kitais. Nors mūsų centro pajėgos kol kas labai mažos, bet stengiamės dirbti ne vien už stiklinių savo centro sienų. Dažnai važiuojame pas verslininkus, mokslininkus, kad vietoje išsiaiškintume kas jiems rūpi. Taip gauname įvairiapusišką, tikslesnę informaciją.

Kad žmogus nevirstų tik funkcija 

ML. Jums tenka gilintis iš vidaus į mokslo ir verslo problemas, taip pat būtina gerai suvokti ir studentų poreikius. Nėra paprasta norint, kad komunikavimo darbas būtų dirbamas solidžiai. Kaip sekasi derinti šią trijų grandžių veiklą? Juk reikia kvalifikuotų komunikavimo specialistų, kurių Lietuvoje dar neturime daug parengę, išvis nėra net tokios pareigybės kaip antreprenerystė, kuri užpildytų spragą tarp mokslo ir verslo. Ar ne apie tokio profilio specialistų poreikį ir turėtų gerai pagalvoti vadybininkus rengian-čios institucijos?

I. Vedeikienė. Dabartiniams mūsų vadybininkams labai stinga gebėjimų ugdyti lyderius, tam pirmiausia pats turi būti savo srities lyderis. Taip pat ir mūsų centrui reikėtų turėti daugiau kvalifikuotų darbuotojų, bet realybė tokia, kad slėniai buvo įkurti, o jų veiklos koordinavimui jokių lėšų nebuvo skirta. Iš pradžių, kai buvo rengiamos slėnių programos, manyta Asociaciją „Slėnis Nemunas“ ir kitas slėnių asociacijas finansuoti, kol jos įgis tam tikrą veiklos pagreitį ir pačios sugebės užsidirbti ir išsilaikyti. Bet kai slėnis „Nemunas“ buvo įsteigtas, iš tų pažadų liko tik dūmai. Europos Sąjungos Struktūrinių fondų pinigai neskiriami tokio centro darbuotojų darbo užmokesčiui, skiriami tik veikloms.

ML. „Žmogus – niekas, veikla – viskas.“ Taip XIX a. Giustavas Floberas rašė laiške Žorž Sand. Pagal šią formulę veikia ir mūsų slėnių kūrimo ideologai. Paradoksas tas, kad slėnių ideologų reikalavimai žodis žodin sutampa su prancūzų literatūros klasiko išsakytąja prasminga mintimi, bet absoliučiai nieko bendro neturi nei su prasmingumu, nei su gyvenimo realybe. Pavyzdys, kaip tie patys žodžiai kitame kontekste gali prarasti bet kokį humanišką užtaisą ir išvirsti į biurokratišką formulę, kai žmogus suvokiamas tik kaip funkcija. Tas pats žodis prikelia, suteikia sparnus, tas pats žudo.

I. Vedeikienė. Studijai parašyti, renginį organizuoti ir kitoms veikloms lėšų skiriama, o tų darbų sumanytojams, reikalų judintojams, „juodo“ darbo atlikėjams mokėti nėra iš ko. Kitaip kaip paradoksu nepavadinsi.

ML. Tai kaip verčiatės?

I. Vedeikienė. Asociacijos „Slėnis Nemunas“ steigėjų įnašų dėka mūsų centro darbuotojai šiek tiek finansuojami iš asociacijos steigėjų nario mokesčių. Jeigu bandysime verstis iš projektų, rašysime paraiškas, tai nevykdysime savo svarbiausios veiklos, kuriai juk ir buvo sukurtas Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras. Ėjimas į mokslą ir verslą, šių veiklų koordinavimas turi būti atliekamas daug veiksmingiau. Dabar iš projekto, skirto rengti verslo savaites, važiuojame pas asociacijos steigėjus, iš jų renkame informaciją, paskui rengiame seminarus, aptarimus ir ta informacija operuojame, paskleidžiame. Man tenka vadovauti centrui, turime ir vadybininkę – tai kol kas visos mūsų pajėgos. Aš dirbu 0, 25 etato, o vadybininkė visu etatu. Iš projektų užsidirbdami dar šiokių tokių pinigėlių kol kas galime išlaikyti tik tiek darbuotojų. Tokiomis pajėgomis slėnio komunikavimo veiklos nesubursi. Taip nuvertinamas viso centro sumanymas, darbo kokybė, o juk ir mums patiems dar tenka labai daug mokytis, nes tai nauja veiklos rūšis.

Įrankis nepakeis žmogaus

ML. Nuolat stebime valdininkų nesugebėjimą įsiklausyti į konkrečius darbus dirbančius žmones. Todėl savo vizijose jie stato grandiozines piramides, bet nemato paprastų darbuotojų, be kurių kasdienio darbo tie didingi sumanymai statomi ant molinių kojų.

I. Vedeikienė. Bandyčiau įžvelgti dvi tokio atotrūkio nuo realybės priežastis. Prisiminkime tokių ar panašių slėnių kūrimosi istoriją pasaulyje. Jie kūrėsi ne iš kažin kur paskirtų pinigų, o iš idėjos, siekio jas materializuoti, paversti gaminiu. Kai yra pirminė idėja, viskas klostosi natūraliai, nelieka vietos deklaracijoms ir tuščiažodžiavimui. Lietuvoje slėniai buvo kuriami kitaip. Pradėta nuo slėnių programoms skirtų pinigų, o kai yra pinigų, tai visada kyla noras juos valdyti ar bent skirstyti.

ML. Jei skirstyti, tai juk saviesiems, negi svetimiems?

I. Vedeikienė. Slėniams skirtieji pinigai bus panaudoti infrastruktūrai, laboratorijoms sukurti – tai yra labai geras, esminis darbas. Tačiau tai dar nereiškia, kad slėniai tikrai išsivystys, jeigu ir toliau nebus suprastas personalo poreikis sukurti Slėnio branduoliui, kuris padėtų komunikuoti mokslui, verslui ir studijoms. Švietimo ir mokslo ministerija prikūrė visokiausių kontrolės darinių, tarsi retsykiais susirenkanti taryba ar grupė gali pakeisti mūsų techninius darbuotojus, iš kurių kasdienės ir dažnai rutininės veiklos tie slėniai ir randasi. Vien iš sostinės sklindančiomis deklaracijomis slėnių nesukursime. Slėnis kuriamas kasdieniu ir plika akimi iš sostinės nematomu darbu. Kai kas galvoja, kad XXI a. pradžioje bet kurią veiklą galima atlikti internetu, pamaigius kompiuterio klavišus. Tai klaidingas mąstymas. Tik gyvas žmonių komunikavimas, bendra konkreti veikla gali duoti siekiamą rezultatą. Kokias technologijas nepasitelktume, jos pačios savaime prie slėnių idėjos materializavimo mūsų nepriartins. Technologijos gali padėti, bet tai tėra įrankis, o ne žmonių pakaitalas.

ML. Kalbame apie kūrybišką mąstymą. Sunku patikėti, kad slėniai galėtų būti sukurti be kūrybinės ugnelės, be idealistinio pasiaukojimo. Tuo labiau, kai kalbame apie agrarinių mokslų ir verslo slėnį.

I. Vedeikienė. Dirbdami su studentais pastebėjome, kad apie slėnį „Nemunas“ su jais mes pradedame kalbėti pernelyg pavėlavę. Jeigu į aukštąją mokyklą stodamas abiturientas žemės ūkio krypties mokslą nurodo kaip prioritetą 15-toje vietoje, tai iš tokio studento gero žemės ūkio srities specialisto nereikėtų tikėtis. Netaps jis ir geru žemės ūkio srities mokslininku. Įstojęs į agrarinius mokslus atsitiktinai ar iš reikalo dažnas išvis aukštosios mokyklos nebaigia, o jei ir baigia, tai darbdaviai dažniausiai juo nesidžiaugia.

Štai kodėl mes bandome būsimus studentus motyvuoti, kai jie dar sėdi mokyklos ar gimnazijos suole. Jie turi žinoti, kur norės studijuoti, ko sieks gyvenime. Šalia Lietuvos žemės ūkio universiteto, Noreikiškėse, yra Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija, pavadinta LR diplomatės Ugnės Karvelis (1935–2002) vardu. Dirbame su šia gimnazija, į mūsų centrą buvo atėję mokytojai, mes taip pat susitikome su visų klasių mokiniais, iš jų sudarėme grupeles motyvuotų asmenų, kurie norėtų sužinoti, kas gi lemia žmonių verslumą. Pirmoji ketvirtokų grupė jau išklausė penkių verslo pamokėlių įvadinį kursą apie svajones, tikslus, idėjas, finansinius atidėjimus ir verslo planą. Aiškiname taip, kaip to amžiaus mokiniams reiktų apie visa tai kalbėti. Dabar panašaus kurso laukia jau vyresni moksleiviai.

ML. Žiūriu į nuotrauką, kurioje pirmieji tą kursą išklausę mokiniai. Jie ketvirtokai, dešimtmečiai. Ar ne per jauni, jeigu kalbame apie slėnį „Nemunas“?

I. Vedeikienė. Visai ne per jauni. Kai mokinys pradeda ieškoti ateities kelių, jau gali būti prarastas laikas. Pirmiausia vaikams reikia padėti įgyti svajonę, o paskui motyvaciją. Jis galbūt nesvajos apie abstraktų žemės ūkį, nes ši sąvoka pernelyg plati ir daugiareikšmė. Tačiau su žeme siejasi daugybė mūsų gyvenimo sričių, taip pat ir slėnio „Nemunas“ veikla. Mes visiškai nebijome, kad mūsų vaikai pasuks į visai kitą veiklos sritį, o ne žemės ūkio mokslus. Užtat jie išsaugos ryšį su gimtąja žeme, per ją ir su žemės ūkiu. Mums svarbu, kad mokiniai turėtų svajonę ir mokėtų ją išreikšti, užrašyti, mokėti siekti jos įgyvendinimo.

ML. Bet kada tie ketvirtokai galės būti naudingi slėniui „Nemunas“? Po 15 metų, kai baigs gimnaziją ir aukštąją mokyklą? Ar ne per ilgas laiko tarpas?

I. Vedeikienė. Jie gali tapti naudingi slėniui jau šiandien. Jeigu tie vaikai savo mokytojų padedami išrutulios gerą idėją, mes jiems padėsime ją įgyvendinti. Juos skatiname pirmiausia išmokti savo idėjas formuluoti, jas užrašyti ir pritaikyti savajam verslo planui. Tada mes tą verslo planelį lydėsime toliau, padėsime jį auginti. Tam tikslui turime ūkiskaitinį padalinį, kasos aparatą, dauginimo techniką. Jeigu tektų savo idėją parduoti ar pagaminti gaminuką, prireiktų reklamos, mes mokiniams sudarytume visas sąlygas, kad jie galėtų savo verslą išbandyti gyvenime. Jeigu pavyks mokinių ar atskiro mokinio verslo planą išugdyti iki verslinės kondicijos, kreipsimės į mūsų asociacijos steigėjus ar verslo angelus, pasirengusius savo lėšas investuoti į rizikingas veiklas.

ML. Tokiai veiklai reikia atitinkamai parengti, motyvuoti taip pat ir mokytojus. Vargu ar be vadovų vieni vaikai pasieks didesnių laimėjimų, taps verslo pagalbininkais.

I. Vedeikienė. Su šios krypties mokytojų rengimo problema susidūrėme iškart, kai lankėme Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos klases. Pedagogų reakcija buvo labai įvairi. Mokiniams aiškiname, kad yra svajonės ir jos nelygiavertės, tenka apsispręsti, rinktis. Jei vaikas nuo mažens mėgina apsispręsti, pradeda keistis ir jo požiūris į daugelį dalykų. Ir štai čia kai kurie mokytojai pamato galimą grėsmę, nes mokinys į jo pamokas gali pradėti žiūrėti kitaip. O juk vaikui reikia leisti pasireikšti ten, kur jam labiausiai sekasi, lavinti jo geriausius gebėjimus. Kai iš vaiko reikalaujama, kad jis iš visų dalykų gautų dešimtukus, ugdome vidutinioką, o ne išskirtinę kurios nors srities asmenybę. Inovatyvumą ugdyti reikia kitaip. Kita vertus, mokiniai, dėl jau minėto gebėjimų trūkumo, taip pat ne visada tinkamai suvokia gautą informaciją ir nemokėdami reikšti savo minčių, gali įžeisti savo darbui atsidavusius pedagogus. Todėl mūsų laukia ilgas ir nelengvas darbas – rasti tinkamą susikalbėjimo su pedagogais būdą.

ML. Juk nenorite pasakyti, kad panacėja – tai ankstyva specializacija?

I. Vedeikienė. Reiktų skirti specializavimą ir motyvavimą. Aš už motyvavimą. Koks bus mokinio pasirinkimas, dar visai neaišku ir jo nereikėtų skubinti, bet motyvuoti reiktų mėginti. Mokiniui turi būti leista pačiam rinktis savo ateitį.

ML. Pokalbyje užčiuopėme nemažai svarbių dalykų, su kuriais kasdienėje veikloje susiduria Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro darbuotojai. Pamėginsime šią temą pratęsti kituose mūsų pašnekesiuose.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: 

Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos ketvirtokų grupė, pirmoji išklausiusi penkių verslo pamokėlių įvadinį kursą, su mokytoja Neringa Augūniene ir šio interviu pašnekove Irena Vedeikiene (antra ir trečia iš dešinės)

Mokslo Lietuva. Pamėginkime pasiaiškinti, kokias funkcijas atlieka Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras. Kaip bandysite sieti tris būtinas sritis, kuriomis gyvas slėnis „Nemunas“ – mokslą, studijas ir verslą?

Irena Vedeikienė. Iš tikro tie trys dariniai – mokslas, studijos ir verslas – ligi šiol didžia dalimi vis dar gyvavo kas sau, ne visada jų siekiai sutapdavo. Nesant rišamosios grandies tarp mokslo, studijų ir verslo, turime atskirtį, dėl kurios ir neužsimezga bendradarbiavimas tarp šių trijų sričių. Turi būti, kas šia komunikavimo veikla užsiima, o tai reikalauja labai didelių pastangų ir akiai nematomo darbo.

Štai kodėl mes savo veiklos simboliu pasirinkome piramidę. Tai ne visai įprasta piramidė, nes ją sudaro ne trys, bet keturios plokštumos. Šalia mokslą, studijas ir verslą simbolizuojančių trijų plokštumų yra ketvirtoji – komunikavimo plokštuma. Be jų tarpusavio sutarimo darnos neįgys ir pirmosios trys plokštumos. Todėl mūsų Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras ir užima ketvirtosios plokštumos vietą. Keliame sau siekį užtikrinti kitokį nei buvo ligi šiol mokslo, studijų ir verslo komunikavimo būdą slėnio „Nemunas“ veikloje.

Net ir mūsų centro architektūrinis sprendimas Lietuvos žemės ūkio universiteto rūmuose apie tai byloja – per stiklo sienas esame apžvelgiami iš visų pusių, ir tai reikia suprasti kaip atvirumo siekį, kvietimą bendrauti, drauge ieškoti iškylančių problemų sprendimo. Visi mūsų renginiai gerai matomi, verslo atstovai patenkinti, jei apie juos pateikiame tikslingą informaciją, surandame suinteresuotą klausytoją – galimą pirkėją ar užsakymo atlikėją mokslininką.

Šiandien teko kalbėtis su UAB „Du Medu“ atstovu. Ši bendrovė gamina ir siūlo ekologišką, sveiką ir natūralią produkciją – šešių rūšių naminę duoną, iš natūralių žaliavų pagamintus pyragus, sausainius ir kitus kepinius. Bendrovės atstovai mums išsakė savo rūpesčius ir problemas, o mes stengsimės jų mintis perteikti atitinkamos krypties mokslininkams, suvesime vienus su kitais. Nors mūsų centro pajėgos kol kas labai mažos, bet stengiamės dirbti ne vien už stiklinių savo centro sienų. Dažnai važiuojame pas verslininkus, mokslininkus, kad vietoje išsiaiškintume kas jiems rūpi. Taip gauname įvairiapusišką, tikslesnę informaciją.

Kad žmogus nevirstų tik funkcija

ML. Jums tenka gilintis iš vidaus į mokslo ir verslo problemas, taip pat būtina gerai suvokti ir studentų poreikius. Nėra paprasta norint, kad komunikavimo darbas būtų dirbamas solidžiai. Kaip sekasi derinti šią trijų grandžių veiklą? Juk reikia kvalifikuotų komunikavimo specialistų, kurių Lietuvoje dar neturime daug parengę, išvis nėra net tokios pareigybės kaip antreprenerystė, kuri užpildytų spragą tarp mokslo ir verslo. Ar ne apie tokio profilio specialistų poreikį ir turėtų gerai pagalvoti vadybininkus rengian-čios institucijos?

I. Vedeikienė. Dabartiniams mūsų vadybininkams labai stinga gebėjimų ugdyti lyderius, tam pirmiausia pats turi būti savo srities lyderis. Taip pat ir mūsų centrui reikėtų turėti daugiau kvalifikuotų darbuotojų, bet realybė tokia, kad slėniai buvo įkurti, o jų veiklos koordinavimui jokių lėšų nebuvo skirta. Iš pradžių, kai buvo rengiamos slėnių programos, manyta Asociaciją „Slėnis Nemunas“ ir kitas slėnių asociacijas finansuoti, kol jos įgis tam tikrą veiklos pagreitį ir pačios sugebės užsidirbti ir išsilaikyti. Bet kai slėnis „Nemunas“ buvo įsteigtas, iš tų pažadų liko tik dūmai. Europos Sąjungos Struktūrinių fondų pinigai neskiriami tokio centro darbuotojų darbo užmokesčiui, skiriami tik veikloms.

ML. „Žmogus – niekas, veikla – viskas.“ Taip XIX a. Giustavas Floberas rašė laiške Žorž Sand. Pagal šią formulę veikia ir mūsų slėnių kūrimo ideologai. Paradoksas tas, kad slėnių ideologų reikalavimai žodis žodin sutampa su prancūzų literatūros klasiko išsakytąja prasminga mintimi, bet absoliučiai nieko bendro neturi nei su prasmingumu, nei su gyvenimo realybe. Pavyzdys, kaip tie patys žodžiai kitame kontekste gali prarasti bet kokį humanišką užtaisą ir išvirsti į biurokratišką formulę, kai žmogus suvokiamas tik kaip funkcija. Tas pats žodis prikelia, suteikia sparnus, tas pats žudo.

I. Vedeikienė. Studijai parašyti, renginį organizuoti ir kitoms veikloms lėšų skiriama, o tų darbų sumanytojams, reikalų judintojams, „juodo“ darbo atlikėjams mokėti nėra iš ko. Kitaip kaip paradoksu nepavadinsi.

ML. Tai kaip verčiatės?

I. Vedeikienė. Asociacijos „Slėnis Nemunas“ steigėjų įnašų dėka mūsų centro darbuotojai šiek tiek finansuojami iš asociacijos steigėjų nario mokesčių. Jeigu bandysime verstis iš projektų, rašysime paraiškas, tai nevykdysime savo svarbiausios veiklos, kuriai juk ir buvo sukurtas Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras. Ėjimas į mokslą ir verslą, šių veiklų koordinavimas turi būti atliekamas daug veiksmingiau. Dabar iš projekto, skirto rengti verslo savaites, važiuojame pas asociacijos steigėjus, iš jų renkame informaciją, paskui rengiame seminarus, aptarimus ir ta informacija operuojame, paskleidžiame. Man tenka vadovauti centrui, turime ir vadybininkę – tai kol kas visos mūsų pajėgos. Aš dirbu 0, 25 etato, o vadybininkė visu etatu. Iš projektų užsidirbdami dar šiokių tokių pinigėlių kol kas galime išlaikyti tik tiek darbuotojų. Tokiomis pajėgomis slėnio komunikavimo veiklos nesubursi. Taip nuvertinamas viso centro sumanymas, darbo kokybė, o juk ir mums patiems dar tenka labai daug mokytis, nes tai nauja veiklos rūšis.

Įrankis nepakeis žmogaus

ML. Nuolat stebime valdininkų nesugebėjimą įsiklausyti į konkrečius darbus dirbančius žmones. Todėl savo vizijose jie stato grandiozines piramides, bet nemato paprastų darbuotojų, be kurių kasdienio darbo tie didingi sumanymai statomi ant molinių kojų.

I. Vedeikienė. Bandyčiau įžvelgti dvi tokio atotrūkio nuo realybės priežastis. Prisiminkime tokių ar panašių slėnių kūrimosi istoriją pasaulyje. Jie kūrėsi ne iš kažin kur paskirtų pinigų, o iš idėjos, siekio jas materializuoti, paversti gaminiu. Kai yra pirminė idėja, viskas klostosi natūraliai, nelieka vietos deklaracijoms ir tuščiažodžiavimui. Lietuvoje slėniai buvo kuriami kitaip. Pradėta nuo slėnių programoms skirtų pinigų, o kai yra pinigų, tai visada kyla noras juos valdyti ar bent skirstyti.

ML. Jei skirstyti, tai juk saviesiems, negi svetimiems?

I. Vedeikienė. Slėniams skirtieji pinigai bus panaudoti infrastruktūrai, laboratorijoms sukurti – tai yra labai geras, esminis darbas. Tačiau tai dar nereiškia, kad slėniai tikrai išsivystys, jeigu ir toliau nebus suprastas personalo poreikis sukurti Slėnio branduoliui, kuris padėtų komunikuoti mokslui, verslui ir studijoms. Švietimo ir mokslo ministerija prikūrė visokiausių kontrolės darinių, tarsi retsykiais susirenkanti taryba ar grupė gali pakeisti mūsų techninius darbuotojus, iš kurių kasdienės ir dažnai rutininės veiklos tie slėniai ir randasi. Vien iš sostinės sklindančiomis deklaracijomis slėnių nesukursime. Slėnis kuriamas kasdieniu ir plika akimi iš sostinės nematomu darbu. Kai kas galvoja, kad XXI a. pradžioje bet kurią veiklą galima atlikti internetu, pamaigius kompiuterio klavišus. Tai klaidingas mąstymas. Tik gyvas žmonių komunikavimas, bendra konkreti veikla gali duoti siekiamą rezultatą. Kokias technologijas nepasitelktume, jos pačios savaime prie slėnių idėjos materializavimo mūsų nepriartins. Technologijos gali padėti, bet tai tėra įrankis, o ne žmonių pakaitalas.

ML. Kalbame apie kūrybišką mąstymą. Sunku patikėti, kad slėniai galėtų būti sukurti be kūrybinės ugnelės, be idealistinio pasiaukojimo. Tuo labiau, kai kalbame apie agrarinių mokslų ir verslo slėnį.

I. Vedeikienė. Dirbdami su studentais pastebėjome, kad apie slėnį „Nemunas“ su jais mes pradedame kalbėti pernelyg pavėlavę. Jeigu į aukštąją mokyklą stodamas abiturientas žemės ūkio krypties mokslą nurodo kaip prioritetą 15-toje vietoje, tai iš tokio studento gero žemės ūkio srities specialisto nereikėtų tikėtis. Netaps jis ir geru žemės ūkio srities mokslininku. Įstojęs į agrarinius mokslus atsitiktinai ar iš reikalo dažnas išvis aukštosios mokyklos nebaigia, o jei ir baigia, tai darbdaviai dažniausiai juo nesidžiaugia.

Štai kodėl mes bandome būsimus studentus motyvuoti, kai jie dar sėdi mokyklos ar gimnazijos suole. Jie turi žinoti, kur norės studijuoti, ko sieks gyvenime. Šalia Lietuvos žemės ūkio universiteto, Noreikiškėse, yra Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija, pavadinta LR diplomatės Ugnės Karvelis (1935–2002) vardu. Dirbame su šia gimnazija, į mūsų centrą buvo atėję mokytojai, mes taip pat susitikome su visų klasių mokiniais, iš jų sudarėme grupeles motyvuotų asmenų, kurie norėtų sužinoti, kas gi lemia žmonių verslumą. Pirmoji ketvirtokų grupė jau išklausė penkių verslo pamokėlių įvadinį kursą apie svajones, tikslus, idėjas, finansinius atidėjimus ir verslo planą. Aiškiname taip, kaip to amžiaus mokiniams reiktų apie visa tai kalbėti. Dabar panašaus kurso laukia jau vyresni moksleiviai.

ML. Žiūriu į nuotrauką, kurioje pirmieji tą kursą išklausę mokiniai. Jie ketvirtokai, dešimtmečiai. Ar ne per jauni, jeigu kalbame apie slėnį „Nemunas“?

I. Vedeikienė. Visai ne per jauni. Kai mokinys pradeda ieškoti ateities kelių, jau gali būti prarastas laikas. Pirmiausia vaikams reikia padėti įgyti svajonę, o paskui motyvaciją. Jis galbūt nesvajos apie abstraktų žemės ūkį, nes ši sąvoka pernelyg plati ir daugiareikšmė. Tačiau su žeme siejasi daugybė mūsų gyvenimo sričių, taip pat ir slėnio „Nemunas“ veikla. Mes visiškai nebijome, kad mūsų vaikai pasuks į visai kitą veiklos sritį, o ne žemės ūkio mokslus. Užtat jie išsaugos ryšį su gimtąja žeme, per ją ir su žemės ūkiu. Mums svarbu, kad mokiniai turėtų svajonę ir mokėtų ją išreikšti, užrašyti, mokėti siekti jos įgyvendinimo.

ML. Bet kada tie ketvirtokai galės būti naudingi slėniui „Nemunas“? Po 15 metų, kai baigs gimnaziją ir aukštąją mokyklą? Ar ne per ilgas laiko tarpas?

I. Vedeikienė. Jie gali tapti naudingi slėniui jau šiandien. Jeigu tie vaikai savo mokytojų padedami išrutulios gerą idėją, mes jiems padėsime ją įgyvendinti. Juos skatiname pirmiausia išmokti savo idėjas formuluoti, jas užrašyti ir pritaikyti savajam verslo planui. Tada mes tą verslo planelį lydėsime toliau, padėsime jį auginti. Tam tikslui turime ūkiskaitinį padalinį, kasos aparatą, dauginimo techniką. Jeigu tektų savo idėją parduoti ar pagaminti gaminuką, prireiktų reklamos, mes mokiniams sudarytume visas sąlygas, kad jie galėtų savo verslą išbandyti gyvenime. Jeigu pavyks mokinių ar atskiro mokinio verslo planą išugdyti iki verslinės kondicijos, kreipsimės į mūsų asociacijos steigėjus ar verslo angelus, pasirengusius savo lėšas investuoti į rizikingas veiklas.

ML. Tokiai veiklai reikia atitinkamai parengti, motyvuoti taip pat ir mokytojus. Vargu ar be vadovų vieni vaikai pasieks didesnių laimėjimų, taps verslo pagalbininkais.

I. Vedeikienė. Su šios krypties mokytojų rengimo problema susidūrėme iškart, kai lankėme Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos klases. Pedagogų reakcija buvo labai įvairi. Mokiniams aiškiname, kad yra svajonės ir jos nelygiavertės, tenka apsispręsti, rinktis. Jei vaikas nuo mažens mėgina apsispręsti, pradeda keistis ir jo požiūris į daugelį dalykų. Ir štai čia kai kurie mokytojai pamato galimą grėsmę, nes mokinys į jo pamokas gali pradėti žiūrėti kitaip. O juk vaikui reikia leisti pasireikšti ten, kur jam labiausiai sekasi, lavinti jo geriausius gebėjimus. Kai iš vaiko reikalaujama, kad jis iš visų dalykų gautų dešimtukus, ugdome vidutinioką, o ne išskirtinę kurios nors srities asmenybę. Inovatyvumą ugdyti reikia kitaip. Kita vertus, mokiniai, dėl jau minėto gebėjimų trūkumo, taip pat ne visada tinkamai suvokia gautą informaciją ir nemokėdami reikšti savo minčių, gali įžeisti savo darbui atsidavusius pedagogus. Todėl mūsų laukia ilgas ir nelengvas darbas – rasti tinkamą susikalbėjimo su pedagogais būdą.

ML. Juk nenorite pasakyti, kad panacėja – tai ankstyva specializacija?

I. Vedeikienė. Reiktų skirti specializavimą ir motyvavimą. Aš už motyvavimą. Koks bus mokinio pasirinkimas, dar visai neaišku ir jo nereikėtų skubinti, bet motyvuoti reiktų mėginti. Mokiniui turi būti leista pačiam rinktis savo ateitį.

ML. Pokalbyje užčiuopėme nemažai svarbių dalykų, su kuriais kasdienėje veikloje susiduria Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro darbuotojai. Pamėginsime šią temą pratęsti kituose mūsų pašnekesiuose.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas