Poros dešimtmečių tyrinėjimų apibendrinimas

Arnoldas Piročkinas

Jau kadai esu gavęs mielą vertingą dovaną – knygą (sudarytoja Dalia Striogaitė, Vilnius, Versus aureus, 2011, 336 p.). Tačiau tik dabar atėjo eilė su ja supažindinti visuomenę. Vadovaukimės išmintingo žmogaus pasakymu: geriau vėliau, negu niekad. Leidinys toks vertingas, jog ir po kelių mėnesių pasirodęs atsiliepimas nebus pavėlavęs.

Knyga „Povilas Višinskis“ – tai Šiaulių universiteto humanitarų ir kitų jiems talkinusių kolegų ilgamečių pastangų populiarinti P. Višinskio veiklą ir asmenybę apibendrinimas. 1990–2008 metais Šiaulių apskrities viešojoje bibliotekoje buvo organizuojamos mokslinės konferencijos „P. Višinskio skaitymai“. Kažkodėl jos nutrūko, bet šiauliškiai entuziastai sumanė panaudoti dešimtyje būtų konferencijų sukauptą medžiagą: didelė jos dalis ir sudaro išleistos knygos branduolį, kurį papildo dar neskelbti dalykai. Tad iš viso knygoje publikuojamas 22 autorių 31 rašinys. Taigi keli autoriai pateikė rinkiniui ne vieną straipsnį. Tuo atžvilgiu visų pirma išskirtina jo sudarytoja Dalia Striogaitė: jos plunksnai priklauso net keturi straipsniai. Irena Višinskaitė-Čepienė ir Vytenis Rimkus spausdina po tris, o Marijus Šidlauskas – du straipsnius.

Knyga pradedama, kaip paprastai, „Žodžiu skaitytojui“, po kurio eina trys skyriai. Juose sudėti pagrindiniai straipsniai. Jų sudėliojimas į skyrius paaiškintas „Žodyje skaitytojui“. Dėl vieno kito straipsnio vietos galėtume ir kiek suabejoti. Tačiau straipsnių visuma sukuria gana išsamų ir tikslų pačios XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmojo penkmečio lietuvių tautos kultūrinės ir politinės būklės vaizdą ir ryškų P. Višinskio veiklos apibūdinimą.

Kaip ir dera sudarytojai, D. Striogaitė, pradėdama rinkinį straipsniu „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“ (p. 17–41), nubrėžia pagrindines P. Višinskio kultūrinės veiklos kryptis. Čia vertėtų pabrėžti, kad iki 1940 m. iš P. Višinskio veiklos daugiausia būdavo keliami jo nuopelnai lietuvių rašytojų, ypač Žemaitės, skatinimui ir ugdymui, tuo tarpu jo veikla kitose srityse buvo lyg ir kiek prislopinta. 1945–1990 m., kai inkorporuotoje į Tarybų Sąjungą Lietuvoje įtaringa komunistų partija iki smulkmenų savaip kreipė lietuvių kultūros ir tuo labiau politikos veikėjų vertinimą, P. Višinskis, skirtingai nuo Jono Basanavičiaus, kuris apibūdintas kaip buržuazinės liberalinės srovės atstovas, priskirtas demokratinių veikėjų kategorijai. Bolševikų ideologų terminologija liberalinė kryptis, arba srovė, ribojosi ar nedaug skyrėsi nuo reakcionierių, demokratinė – gravitavusi socialistinio judėjimo link, taigi buvusi pažangi. Dėl V. Kudirkos to meto literatūroje kiek svyruota: kategoriškieji bolševizmo ideologai jį taip pat vadino buržuaziniu liberalu (plg.: V. Kudirka „buvo virtęs buržuazinės liberalinės liet. inteligentijos ideologu ir vadovu“ – Mažoji lietuviškoji enciklopedija, t. I , Vilnius, Mintis, 1968, p. 234). Tačiau štai „Lietuvių literatūros istorijoje“ (t. I, 1979, p. 146) V. Kudirka, kaip ir P. Višinskis, laikomas demokratu: „Svarbus faktorius literatūros kritikos raidoje buvo jos vystymasis dviem priešingomis kryptimis – pažangia demokratine (J. Šliūpas, J. Mačys-Kėkštas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, S. Matulaitis, V. Kudirka, P. Višinskis) ir reakcine klerikaline (A. Jakštas, A. Kaupas, K. Pakalniškis, A. Miliukas, A. Burba).“ Čia liberalinė kryptis sąmoningai ar nesąmoningai liko neįvertinta.

Nepaisant bolševikų ideologų reveransų P. Višinskio demokratinei krypčiai, kaip rodo aptariamoje knygoje išspausdintas Jūratės Sprindytės straipsnis „Akistata su monografijos Povilas Višinskis rankraščiu“ (p. 265-270), autorės tėvui Adolfui Sprindžiui buvo sunku išleisti parašytą darbą. 1974 m. įteikęs leidyklai rankraštį jis turėjo, verčiamas partijos ir leidyklos ideologinių sargų, pagal jų visokius reikalavimus koreguoti savo knygos veikėjo demokratizmą. Tik 1978 m. knyga, gerokai nutolusi nuo autoriaus ketinimų, pagaliau išvydo dienos šviesą.

Taigi tiek iki 1940 metų, tiek ir penkiasdešimt metų po jų P. Višinskis buvo nušviečiamas vienpusiškai, neišsamiai. D. Striogaitė, kad ir glaustai (vis dėlto čia ne monografija), išryškino šio mūsų kultūros ir politikos veikėjo esmines veiklos puses. Tuo įvairumu jo nesiskirta nuo kitų amžininkų – J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, A. Jakšto, J. Tumo-Vaižganto, S. Matulaičio ar P. Mašioto. Tik tai veiklai skirto laiko būta kur kas trumpesnio.

D. Striogaitė gana išsamiai apibūdina P. Višinskio pastangas nuožmios priespaudos sąlygomis rūpintis tautos švietimu. Straipsnyje daug dėmesio skiriama jo entuziastiškam siekimui įtraukti į literatūros darbą kuo daugiau inteligentų, ypač moterų. „Višinskis patikėjo moterų pajėgumu ir pralaužė nusistovėjusį visuomenės stereotipą“, – taip įvertino autorė šį darbą. Juk iš tikrųjų net V. Kudirka ir kiti varpininkai, ar tuo labiau ne varpininkai, buvo linkę smarkiai abejoti, ar moterimis galima pasitikėti tautinėje veikloje. Jeigu mes galime džiaugtis turį visą plejadą moterų literačių – Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, pasirašinėjusi Lazdynų Pelėda, taip pat kelios ne literatės, kurios labai veiksmingai įsiliejo į lietuvių tautinį judėjimą, – tai už šį laimėjimą turime būti dėkingi P. Višinskiui.

Straipsnio autorė taikliai nusakė P. Višinskio ypač vaisingą dalyvavimą nelegaliojoje, o vėliau ir legaliojoje spaudoje. Toji veikla neatsiejama nuo lietuviškų partijų formavimosi ir jų ideologinės diferenciacijos. „Višinskis ėjo nauju keliu“, – rašo D. Striogaitė. – „sąjūdį (turimas galvoje kairiųjų varpininkų apsisprendimas. – A. P.) kreipdamas politine vaga, keldamas demokratijos idėją, transformuodamas varpininkų organizaciją į nelegalią Lietuvos demokratų partiją“ (p. 31).

Šios ir kitos to meto lietuvių kultūros bei politikos problemos atsispindėjo gausioje P. Višinskio publicistikoje, kuri straipsnyje taip pat aptarta. Susidaro vaizdas, kad iki tol be reikalo ignoruotas jo gausus publicistinis kraitis. Štai kaip apibendrinama visa P. Višinskio veikla: „Apžvelgę Višinskio kultūros darbus, galime konstatuoti: būta labai veiklios, kūrybiškos, įvairiapusės asmenybės. Turėjo daug gebėjimų, paliko pėdsaką ne vienoje kultūros srityje, o ypač atsiskleidė kaip jaunas mokslininkas – antropologijos tyrėjas, savitas literatūrinio gyvenimo vadovas, gabus pedagogas, neeilinis spaudos darbuotojas ir publicistas“ (p. 35).

Kitus P. Višinskio veiklos barus nušviečia ar pagilina Kazio Misiaus ir Rimanto Miknio straipsniai – „Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis“ (p. 42–58) ir „Povilas Višinskis ir XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo programiniai krypsniai: nuo organinės link pilietinės Lietuvos visuomenės modelio“ (p. 59–78). Pirmajame straipsnyje K. Misius išryškino ypač didelį P. Višinskio ryžtą kovoje su caro administracija, kuri galiausiai turėjo pripažinti buvusi neteisi drausdama lietuviams spaudą jų norimu raidynu.

Antrajame R. Miknio rašinyje dėmesys skiriamas P. Višinskiui kaip politiniam veikėjui. 1905 m. įvykusiam Didžiajam Vilniaus Seimui P. Višinskis parengė svarbią politinę kalbą. Likę tos kalbos apmatai „rodo, kad jis buvo vienas iš tų lietuvių politikų šalia J. Basanavičiaus ir kitų, kurie suvokė Lietuvos valstybingumo tradicijų perėmimo problemą“, – rašo R. Miknys. Apmatuose esančios mintys apie tautinio judėjimo skaidymąsi srovėmis taip pat rodančios P. Višinskį buvus politiką, sugebėjusį analizuoti, žvelgti iš šalies į tuos procesus, kuriuose pats dalyvavo, o juos įvertinęs, rinkdavęsis veiksmingiausius sprendimus (p. 75).

Brigitos Speičytės straipsnis „Povilo Višinskio antropologinė laikysena ir motyvacija“ (p. 79–89), papildydamas D. Striogaitės mintis dėl P. Višinskio pastangų įtraukti moteris į literatūrinę veiklą, įdomiai susieja šią jo akciją su antropologijos darbu.

Pagal analizės gilumą ir apibendrinimų taiklumą, sakyčiau, pirmajam skyriui būtų labiau tikęs Juozo Girdzijausko straipsnis „Povilas Višinskis tautos kultūroje“ (p. 117–124), atsidūręs antrajame skyriuje, kur sudėti epizodinius dalykus nagrinėjantys rašiniai. Šiame straipsnyje ypač dėmesį patraukia pastraipos, kur nagrinėjama, kaip P. Višinskis suprato Lietuvos gyventojų tautiškumo problemą – kas sudaro tautiškumo esmę. Dėl šios problemos sprendimo ir tada, ir net dabar, praėjus šimtui su viršum metų, turime labai skirtingų nuomonių.

Straipsnių rinkinys toks turtingas, jog trumpoje apžvalgoje visų rašinių neįmanoma referuoti. Jie visi mums atkuria P. Višinskio paveikslą jo gyvento laiko lietuvių visuomenės fone. Be šio leidinio ateityje jokiu būdu neišsivers nė vienas istorikas ir literatūrologas, nagrinėjantis lietuvių tautos gyvenimo dviejų amžių sandūroje raidą. Šios reikšmingos epochos panoramą dar papildo „Priede“ išspausdinti dokumentai. Visų pirma minėtini 36 P. Višinskio iki šiol neskelbti laiškai (21-as sužadėtinei ir vėliau žmonai Juzefai Mikuckaitei-Višinskienei, keturi – Antanui Povyliui, du – Žemaitei ir kt.). Po laiškų eina trys P. Višinskio rašiniai: du Lietuvių demokratų partijos vardu rašyti atsišaukimai („Gana jau, gana!..“ ir „Visi dabar išvien į kovą!“), taip pat 1906 m. išleistos Vilniuje brošiūrėlės „Kas tai yra konstitucija?“ tekstas.

Visas leidinys parengtas rūpestingai. Būtų galima nurodyti vieną kitą smulkmeną. Pagrindinis pageidavimas būtų apgailestavimas, kad knyga išleista be asmenvardžių rodyklės.

Baigiant šio leidinio pristatymą, savaime kyla klausimas: ar šiauliškiai ketina toliau tęsti P. Višinskio palikimo studijas? Būtų labai gaila, jei jos su šia knyga nutrūktų. Nors jau daug padaryta, bet dar nemažai lieka pasakyti apie šio įžymaus mūsų veikėjo gyvenimą ir veiklą.

Povilas Višinskis

Naujosios knygos viršelis