MOKSLASplius.lt

Kristijonui Donelaičiui skirtas renginys Tauragėje

Emilija Algaudė Bukontienė
Kaliningrado srities Uljanovo
(Kraupiško) vidurinės
mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

 



Tauragės, nuo kurios į pietus prasideda skalvių žemė ir Mažoji Lietuva, viešojoje bibliotekoje organizuotas įdomus renginys. Jame dalyvavo svečiai iš Kaliningrado: poetas Borisas Bartfeldas, rašytojas Olegas Gluškinas, okeanologas Jemeljanas Jemeljanovas, lietuvių kalbos mokytoja Rūta Daujotaitė-Leonova. Iš Vilniaus atvyko architektas dr. Napalys Kitkauskas, istorikas, enciklopedininkas dr. Algirdas Matulevičius, iš Kauno – VšĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis.

Bibliotekos darbuotoja Vilija Užmiškienė pristatė garbius svečius, sakydama, kad turbūt pirmą kartą Tauragės skaitykloje susirinko tiek daug mokslo daktarų.
Artėja lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Pirmą kartą Tauragėje lankėsi Napalys Kitkauskas, daktaras, architektas restauratorius, inžinierius-statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, kurį su Karaliaučiaus kraštu sieja K. Donelaitis. Jis visą gyvenimą jaučia Tolminkiemio trauką. Svečias prisiminė mokyklinius metus, kai mokėsi Utenoje ir susipažino su poeto kūryba.
N. Kitkauskas papasakojo apie Tolminkiemio memorialo projektavimo ir kūrimo eigą, kai bažnyčia buvo atstatyta nuo pamatų, ekspozicijos įrengimą, poeto palaikų identifikavimą ir palaidojimą bažnyčios kriptoje. Visa tai atsispindi knygoje „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ (2001), kurią parašė kartu su žmona Laimute Kitkauskiene. Joje išspausdinti įvairūs dokumentai, raštai, laiškai, dienoraščių fragmentai, pasakojama apie du K. Donelaičio giminės palikuonis, gyvenančius Vokietijoje.
N. Kitkauskas yra K. Donelaičio draugijos pirmininkas, laikraščio „Donelaičio žemė“ vienas steigėjų ir autorių. Svečias priminė, kad artėjant poeto jubiliejui sudaryta programa, todėl bus ir renginių, ir leidinių. Renginys Tauragėje – vienas pirmųjų artėjančios šventės akcentų. N. Kitkauskas susirinkusiems papasakojo apie Valdovų rūmų atstatymą. Architektas išleido knygas „Vilniaus katedra“ (1976), „Vilniaus pilys“ (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai“ (1994), parašė apie 200 mokslinių ir kitų straipsnių paminklosaugos tema. Už didelius nuopelnus jam suteikta Lietuvos kultūros ir meno nacionalinė premija, taip pat apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV-ojo ir III-ojo laipsnių ordinais, Žygimanto Augusto medaliu.

Borisas Bartfeldas, Kaliningrado rašytojų organizacijos pirmininkas, papasakojo, kaip Kaliningrado šviesuomenė prisidėjo prie Tolminkiemio muziejaus išsaugojimo. Tai vienintelis literatūrinis muziejus srityje, vienintelis objektas, kurį pavyko išsaugoti, kad nebūtų perduotas Stačiatikių bažnyčiai. Dėl muziejaus išsaugojimo Kaliningrado šviesuomenė rašė laiškus Rusijos prezidentui, premjerui, dėkojo Olgai Dubovajai, buvusiai Kaliningrado srities gubernatoriaus padėjėjai, įdėjusiai daug pastangų, deja, dėl ligos negalėjusiai atvykti į šį renginį, Rusijos rašytojams, visiems, kurie juos palaikė, nes K. Donelaitis lietuviams – kaip rusams A. Puškinas – jis peržengia valstybės sienas. Borisas Bartfeldas apgailestavo, kad nesugebėta išsaugoti Karalienės Luizės atminimo bažnyčios Karaliaučiuje. 2014-ieji metai, pasak rašytojo, bus labai svarbūs ir Lietuvai, ir Kaliningrado sričiai, bus daug įvairių renginių, todėl norėtųsi, kad jie būtų tarptautiniai, aukšto lygio. Žadama pakviesti kurį nors iš Nobelio premijos laureatų.
B. Bartfeldas papasakojo apie save, savo šeimą. Jis tvirtai įaugęs į Karaliaučiaus žemę. Gimė kaimo mokytojų šeimoje Karaliaučiaus krašte, Darkiemio (dabar Oziorsk) rajone, Trempuose (dabar Novostrojevo). Šiame bažnytkaimyje mokytojavo Gotfridas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer), lietuviškų giesmių autorius, pirmasis lietuvių literatūros istorikas, Mažosios Lietuvos kalbininkas, raštijos darbuotojas, evangelikų liuteronų kunigas, studijavęs teologiją kartu su K. Donelaičiu, lankęs Lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiuje, paskelbęs kūrinių apie lietuvių raštiją ir kultūrą.

Plati ir įvairi poeto Boriso veikla. Su pagyrimu baigė mokslus Kaliningrado universiteto teorinės fizikos katedroje, tyrinėjo gamtos reiškinius, sudėtingų technikos sistemų matematinių procesų modeliavimą. Jis yra kultūrologijos projektų „Albertina“ (Kenigsbergo-Karaliaučiaus universiteto istorija) ir „Pasakininko namai“ (apie E. T. A. Hofmano gyvenimą ir kūrybą) autorius, kūrybinių susitikimų, skirtų Hofmanui ir I. Kantui, tarptautinių dailininkų plenerų, Hofmano konkursų vaikams bei Kaliningrado srities istorijos konferencijų organizatorius. Taip pat yra draugijos „Pupų karalius“ prezidentas.
Poetas pristatė savo knygą „Prūsa. Rusiškai lietuviškas motyvas“. Tai trečioji autoriaus knyga, išleista rusų kalba, greta spausdinami vertimai į lietuvių kalbą (vertė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas), komentarai, joje gausu iliustracijų ir nuotraukų. Knygoje spausdinami eilėraščiai apie Tilžę, Vilnių, jo Užupio respubliką, Klaipėdą, K. Donelaitį, paslaptingą miestą Tauragę, Kenigsbergą, Nidą, apie tris šimtus lietuviškų žodžių.

Jaunystėje Borisas su draugais tris kartus keliavo pėsčiomis po Ignalinos kraštą. Autorius domisi Rusijos, Prūsijos ir dramatiška daugelio amžių Lietuvos istorija bei šiandiena. Keliaudamas po Kaliningrado sritį, mato joje ir mitinę Prūsą, ir Mažąją Lietuvą, ir Karaliaučių.
Didelę reikšmę poetas teikia gerai kaimynystei tarp Rusijos ir Lietuvos, draugiškam paprastų žmonių bendravimui. Ši knyga – tai didelio Lietuvos bičiulio dovana abiems tautoms. Autorius labai raiškiai deklamavo savo eilėraščius rusų kalba (lietuviškai juos skaitė kaliningradietė poetė R. Daujotaitė-Leonova), padovanojo savo knygą bibliotekai, renginio dalyviams, užrašė autografus.

Olegas Gluškinas – rašytojas marinistas, Rusijos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Gimė Rusijoje, Pskovo srityje, Velikije Lukose, baigė Sankt Peterburgo laivų statybos institutą. Kaliningrade gyvena nuo 1960 metų. Pirmieji jo apsakymai spaudoje pasirodė 1962 m., kūriniai spausdinami Maskvos ir Sankt Peterburgo žurnaluose ir almanachuose.
O. Gluškinas kuria apybraižas apie įžymius Rusijos žmones, kurių veikla susijusi su Rytų Prūsija, parašė daugiau kaip 30 apybraižų. Yra išleidęs dvylika apsakymų ir apysakų knygų, romanų. Romane „Gyvųjų ir mirusiųjų parkas“ tarsi sujungia praeitį ir dabartį. P. Gluškinas buvo išrinktas Kaliningrado rašytojų organizacijos pirmininku, jo iniciatyva ši organizacija įėjo į Rusijos rašytojų sąjungą. Jis įsteigė ir leido žurnalus ir antologiją apie rašytojus, kurie gyveno Rytų Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje (antologija išleista keturiomis kalbomis, O. Gluškinas parašė antogijos dalį rusų kalba). Už indėlį vystant Kaliningrado srities kultūrą, Rusijos ryšius su Europa apdovanotas I. Kanto ir kitais diplomais, įvairiais medaliais.

Rašytojas papasakojo, kaip važiuodavo žiemą į Tolminkiemį ir paminėdavo K. Donelaičio gimtadienį (1714–1780). Poemą „Metai“ rašytojas pavadino enciklopedija paprastiems žmonėms, o K. Donelaitį – lietuviškuoju Homeru. Karaliaučiuje Martynas Mažvydas parengė pirmąją lietuvišką knygą (1547).
Dabar rašytojas vadovauja Baltijos laivyno literatūriniam susivienijimui, yra tarptautinio žurnalo „Paralelės“ redaktorius, jo pavardė įrašyta enciklopedijoje „Geriausieji Rusijos žmonės“.
Jemeljanas Jemeljanovas, nusipelnęs Rusijos mokslo veikėjas, geologijos ir minerologijos mokslų daktaras, rašytojas, papasakojo apie savo gyvenimą ir mokslinę veiklą. Gimė Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrityje, daugiavaikėje valstiečių šeimoje, kur augo dvylika vaikų – buvo devintas vaikas. Tėvas išsilavinęs žmogus, laikėsi senovinių papročių, mokėjo gražiai pasakoti, vaikams skaitė pasakas ir rusų klasikų kūrinius, giedojo cerkvės chore.

Kai būsimajam mokslininkui buvo septyneri, šeima iš Lenkijos buvo perkelta į Lietuvą ir apsigyveno Šakių rajono Bliuviškių kaime. Nuo tada prasidėjo šeimos kraustymasis iš vienos vietos į kitą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai jų šeimą ištrėmė į Jonavos rajono Rimkų kaimą, kur Jemeljanas pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Po kelerių metų Jemeljanovai apsigyveno Kauno priemiestyje, po karo – prie pat Šilutės esančiame Traksėdžių kaime. Jemeljanas mokėsi Šilutės pradinėje, vėliau vidurinėje mokykloje, dalyvavo Respublikinėje moksleivių spartakiadoje, buvo geras šokėjas.
Šilutės vidurinę mokyklą Jemeljanas baigė sidabro medaliu ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, geologijos specialybę. Baigęs universitetą gavo diplomą su pagyrimu, dirbo Okeanologijos institute, Krasnodaro krašto mokslinėje stotyje, tyrinėjo Juodąją, Viduržemio jūras. Toliau mokslus tęsė aspirantūroje, apsigynė kandidatinę ir daktarinę disertacijas, gavo geologijos ir mineralogijos mokslų daktaro diplomą. Tyrinėjo pasaulio vandenynus, Kuršių marias, Baltijos jūros įdubas. Yra Rusijos mokslų akademijos tikrasis narys, Kaliningrado valstybinio universiteto (dabar I. Kanto universitetas) geologijos katedros profesorius, mokslo propaguotojas, daugelio publikacijų autorius. Iš viso parašė daugiau kaip keturis šimtus mokslinių darbų, dvidešimt knygų (viena jų – „Šimtas vandenyno mįslių“), sudarė 37 jūrų geologinius žemėlapius. Už didžiulį mokslinį darbą pelnė daugybę įvairių apdovanojimų. Parašė atsiminimų knygą apie Šilutę, ji netrukus bus pristatyta švenčiant Šilutės 500 metų jubiliejų. Mokslininkas palaiko glaudžius ryšius su Lietuva, Šilute, kur baigė vidurinę, su kurso draugais, iš kurių net 20 yra profesoriai.

Svečias sakė, kad jis turi tris tėvynes: Lenkiją, kur gimė, Lietuvą, kur įgijo išsilavinimą, ir Rusiją, su kuria sieja tikėjimas, kalba ir likimas. Kultūriniu požiūriu labiausiai artima Lietuva, istoriniu ir dvasiniu – Rusija. Todėl jam vienodai artima kiekvienos šalies istorija, kultūra ir kalba. Džiugu, kad daugiau kaip penkiasdešimt metų negyvenantis Lietuvoje prof. Jemeljanovas kalba taisyklinga gražia lietuvių kalba.
Daktaras Algirdas Matulevičius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (iki 2010 m. pradžios – institutas) vyresnysis mokslinis redaktorius, istorikas, daugiau nei 40 metų tyrinėjantis Mažąją Lietuvą ir apie ją parašęs veikalų, pasidžiaugė, kad Kaliningrado srities rašytojai daug žino apie šį kraštą ir apie jį rašo. Jis papasakojo apie Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrą, išleistą keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (2000–2009), leidžiamą daugiatomę „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ (nuo 2001 m. išleista 18 tomų). Šioje mokslo įstaigoje Algirdas dirba apie 40 metų, yra vienas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengimo iniciatorių, mokslinių redaktorių, daugelio straipsnių autorius, Istorijos skyriaus vedėjas. Gerai pažįsta lietuvininkų ir prūsų kraštą, išvaikščiojo visą Mažąją Lietuvą, organizavo kraštotyrines ekspedicijas tiriant lietuvininkų ir prūsų kultūros paveldą. Už nuopelnus tiriant Prūsijos ir Mažosios Lietuvos praeitį Algirdas Matulevičius apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, už nuopelnus rengiant ir leidžiant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ – atminimo medaliu.
Dr. A. Matulevičius dalyvavo Tauragės viešojoje bibliotekoje, kai buvo pristatytos Mažosios Lietuvos ir Visuotinė lietuvių enciklopedijos, dėkojo bibliotekai už tokius prasmingus renginius, skirtus Mažajai Lietuvai, už kultūrinių ryšių su Karaliaučiaus kraštu puoselėjimą.

VšĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis padėkojo svečiams iš Kaliningrado už tai, kad kovojo už K. Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, priminė poeto Justino Marcinkevičiaus priesakus tautai: išsaugoti lietuvių kalbą, Tolminkiemio muziejų ir Gedimino pilį.
Zenona Jurevičiūtė, dirbusi Karaliaučiaus krašte, Būdviečiuose (Malomožaiskoje) lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytoja, sakė esanti be galo dėkinga renginio svečiams, daug ir gražiai kalbėjusiems apie K. Donelaitį ir Tolminkiemį. P. Zenona pasidžiaugė, kad Karaliaučiaus krašte poetui skiriama tiek daug dėmesio ir perskaitė tris savo kūrybos eilėraščius apie K. Donelaitį ir Mažąją Lietuvą.
Rugsėjo mėnesį Tauragės bibliotekoje įvyko Rūtos Daujotaitės-Leonovos, mokytojos, gyvenančios ir dirbančios Kaliningrade, poetės, vertėjos, poezijos vakaras. Ji išvertė į rusų kalbą Arvydo Juozaičio knygą „Karalių miestas be karalių“, N. ir L. Kitkauskų knygą „K.  Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, dabar verčia K. Donelaičio „Metus“, rašo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis. R. Daujotaitė-Leonova palaikė ryšius su Kaliningrado rašytojais, derino renginio detales. Vakaro metu ji skaitė savo kūrybos posmus apie gimtąją kalbą ir K. Donelaičio dvasią.
Renginys nesibaigė oficialiąja dalimi, atvykusieji dar maloniai pabendravo, atsakė į dominančius klausimus.

Vėliau svečiai nuvyko į Požerūnus prie Tauragės apžiūrėti paminklinį akmenį, skirtą Tauragės konvencijai. 1812 m. gruodžio 31 d. Prūsijos ir Rusijos kariuomenių generolai Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas ir Ivanas Dibičius Požerūnų malūne pasirašė konvencijos aktą, kad Prūsijos korpusas nustojo kariauti Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos pusėje. Minint konvencijos šimtmetį (1912) čia buvo pastatytas paminklinis akmuo. Artėjant 200-osioms konvencijos metinėms Tauragės „Rotary“ klubas žada iki 2012 m. gruodžio 31 d. visiškai atstatyti autentišką Tauragės konvencijos paminklą.

Apsilankęs Požerūnuose prie paminklinio akmens, rašytojas Olegas Gluškinas, grįžęs į namus, parašė apie tai apsakymą.
Renginys bibliotekoje buvo įdomus ir dvasingas, susirinkusieji susidomėję klausėsi svečių pasakojimų apie tai, kas jungia Lietuvą ir Kaliningrado sritį. O jungia geografinė padėtis, bendra istorija, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, rašytojas filosofas Vydūnas, Tolminkiemis ir K. Donelaitis, kurio gražus jubiliejus artėja ir kurio visi labai laukiam.