MOKSLASplius.lt

Kaip paminėsime dviejų baltų tautų milžinų 300-ąsias gimimo metines?

Jonas Ivanauskas


Gothardo Fridricho Stenderio litografinis atvaizdasArtėja 2014-ieji – jubilieji­niai metai, kai sukanka 300 metų nuo grožinės latvių literatūros pradininko Gothardo Frydricho Stenderio gimimo. Tais pačiais metais sukanka 300 metų, kai Lazdynėliuose (dabartinėje Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje) gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poetas, liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis. Gal būtų tikslinga 2014 metais ir Lietuvoje, ir Latvijoje, taip pat ir Prūsijoje, Kristijono Donelaičio gimtinėje, ir gyventose vietose surengti paminėjimo renginius dviems iškiliems baltų tautų milžinams – Kristijonui Donelaičiui ir Gothardui Frydrichui Stenderiui?

Kunigas ir mokytojas

Gothardas Frydrichas Stenderis – vokiečių tautybės liuteronų teologas ir švietėjas, latvių rašybos ir pasaulietinės grožinės literatūros kūrėjas, pirmosios latvių kalbos gramatikos autorius. Gimė 1714 m. rugpjūčio 27 d. Lašų kunigo dvare. Kilęs iš senos Sėlijos (Latvija) kunigų šeimos. Pirmąjį išsilavinimą Gothardas Frydrichas gavo iš tėvo, Lašų parapijos kunigo, vėliau mokėsi Bauerio vokiečių mokykloje, kur ypatingai domėjosi lotynų kalba. 1736–1739 m. G. F. Stenderis studijavo teologiją, senąsias kalbas ir retoriką Jenos ir Halės universitetuose Vokietijoje. Grįžęs į Latviją dirbo namų mokytoju Lielbėrstėlėje ir pasinėrė į matematikos mokslų studijas. 1742 m. jį paskyrė mokyklos vadovo padėjėju Jelgavos mieste. 1744–1752 m. ėjo kunigo pareigas Lindės–Birzgalės parapijoje ir ėmė domėtis latvių kalba. 1752 m. sudegė jo gyvenamasis namas, o epidemijos metu prarado visus savo naminius gyvūnus. 1753–1759 m. kunigavo Žeimelio liuteronų parapijoje prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Kuržemės hercogystės sienos. Čia jis sunkiai susirgo ir nutarė atsisakyti parapijos kunigo pareigų. 1759 m. su šeima išvyko į Vokietiją. Iki 1763 metų dirbo mokytoju Helmštete, realinės mokyklos rektoriumi Kenigsluteryje, tačiau kilus konfliktui su įstaigos valdyba, atsisakė pareigų ir persikėlė į Kopenhagą, kur buvo paskirtas geografijos profesoriumi. Danijos karalius Frederikas V (1723–1766) davė užduotį – pagaminti milžinišką 23 pėdų skersmens gaublį. Šią užduotį G. F. Stenderis įvykdė garbingai – dar iki šių dienų Danijoje saugomi du jo pagaminti gaubliai. Danų geografai labai gerai vertina G. F. Stenderio geografijos žinias. Tuometinėms G. F. Stenderio pažiūroms didžiulę įtaką darė masonų filosofija. Į masonų eiles jį įtraukė Kuržemės dvarininkas, baronas, diplomatas ir literatas (turėjęs 36 tūkstančių knygų kolekciją) Johanas Albrechtas fon Korfas (1697–1766).

1765 m. G. F. Stenderis grįžo į Kuržemę. Iki amžiaus pabaigos dirbo kunigu Sunakstės ir Serpilio parapijose, užsiėmė mokslais, susirašinėjo su St. Peterburgo mokslų akademija. Per šį 30-ties metų laikotarpį (1766–1796) parašė savo didžiąją dalį knygų.

Kultūrinio gyvenimo autoritetas

Visą gyvenimą G. F. Stenderis domėjosi naujausiomis mokslo ir literatūros vystymosi kryptimis bei pasiekimais, buvo XVIII a. kultūrinio gyvenimo autoritetas. Jo literatūrinė veikla plati ir įvairiapusė – rašė lotynų, vokiečių ir latvių kalbomis. Iliustravo savo spausdinamų knygų titulinius lapus vario ir medžio raižiniais. Tarp religinio švietimo knygų ypač populiarios tapo „Svēti stāsti“ („Šventi apsakymai“) – 1756 m., vėliau – „Mazā bībele“ („Mažoji biblija“) – 1790 m.
G. F. Stenderis laikomas ir latviškos pasaulietiškos grožinės literatūros pradininku. Jo pirmoji pasaulietiško turinio knyga „Jaukas pasakas un stāsti“ („Gražios pasakos ir pasakojimai“) buvo išspausdinta 1766 m.
Šis kūrėjas taip pat prisidėjo prie liaudies švietimo vystymosi, sudarė progresyvaus tipo latvių abėcėlę „Jauna ABC un lasīšanas mācība“ („Naujoji ABC ir skaitymo mokymas“) – 1782 m., pirmąją iliustruotą abėcėlę „Bildu ābice“ („Paveikslų abėcėlė“) – 1787 m. Pradėjo plėtoti latviškąją mokslinę terminologiją, parašė pirmąją mokslo populiarinimo knygą latvių kalba – „Augstas gudrības grāmata no pasaules un dabas“ („Didelės gudrybės knyga apie pasaulį ir gamtą“) – 1774, 1796 m. Knyga atspindi to meto mokslų išsivystymo lygį. Atskirame skyriuje pateiktos odės.

Pati reikšmingiausia G. F. Stenderio veikla – kaip kalbininko. Jis parašė naują papildytą latvių kalbos gramatiką „Neue vollständigere lettische Grammatik“ („Naujoji papildyta latvių gramatika“) – 1761, 1763 m. Po leidinio „Lettische Gramatik“ („Latvių gramatika I–II“) 1783 m. sekė „Lettisches Lexikon“
(„Latvių Leksikonas I–II“) – 1789 m., kuris ilgą laiką buvo išsamiausias latvių-vokiečių ir vokiečių-latvių žodynas.
Anapilin iškeliavo 1796 m. gegužės 17 dieną. Ant jo antkapio Sunakstės kapinėse užrašyta: Sche aprakts G. F. Stenders Latwis, dzim. 1714, mir. 1796, ar savu gaspazchu (Čia palaidotas G. F. Stenderis, Latvis, gim. 1714, mirė 1796, ir jo žmona).
Savo požiūrį į knygas, jų prasmę ir reikšmę G. F. Stenderis atskleidė savo eilėraštyje „Knygos“:Paminklinis biustas poetui Kristijonui Donelaičiui Gumbinėje pastatytas 2004 metais (skulptoriai Nikolaj Tiščenko ir Vitalij Chvalej)
Gerbiamosios nuotakos,
Knygos mano mielosios!
Jūsų kalbos, jūsų žinios
Padeda man mokytis.
Jos pamoko, ko nežinau,
Tiesiai pasako, jei spėti bandau,
Mano protą apšviečia,
Mano širdį linksmina.
Kiekvienas lapas, kurį skaitau,
Tarsi saldus gurkšnelis
O kas gi man – vienas mąstau –
Skirs tiek gerų žodelių.
Žemė, Dangus ir Dievo žodis,
Garbė ir Laimė, Dora ir Protas,
Tai jūsų gimta kalba,
Tai ir išmintis tikra.
Ach, jūs – mano mergužėlės,
Knygos mano mieliausios,
Jūs mano sielos kibirkštėlės
Ir turtas pats brangiausias.
Knygos liks didžiausias lobis,
Man Dangaus Aukštybių duotas
Semtis malonu išties
Jūsų giliosios išminties.

Lietuvoje palikti pėdsakai

Kadangi 1753–1759 m. Žeimelyje kunigavo Gothardas Frydrichas Stenderis, pabandėme jo pėdsakų paieškoti Lietuvoje šiomis dienomis. Saulėtą kovo 25-osios dieną pravėriau Žeimelio Žiemgalos muziejaus duris. Muziejaus direktorius Pranas Razgus su malonumu pabuvo gidu. Pirmiausia muziejuje apžvelgėme stendą, skirtą įžymiajam kunigui, pirmosios latvių kalbos gramatikos autoriui. Tarp kitko, didžiąją dalį knygos G. F. Stenderis parašė kunigaudamas Žeimelyje. Aplankėme buvusius kunigų (pastorato) namus, kurie užkaltais langais tarsi slepia savo ilgametę įvairiabriaunę istoriją. Miestelio centre stovinti Liuteronų evangelikų bažnyčia, tebeveikianti kaip maldos namai, skaičiuojanti savo trečią šimtmetį, atrodo gana įspūdingai. Paklausinėjome vietinių gyventojų, ar jie žino, kas buvo G. F. Stenderis – beveik visi žinojo, kad jis buvo liuteronų kunigas ir gyvendamas Žeimelyje parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką. Tik kada tai buvo, nelabai tiksliai žinojo. Nebėra to laikmečio reliktų, kadangi daugumą Žeimelio medinių namų sunaikino 1888 m. kilęs gaisras, o mūrinių nedaug tuo metu ir tebuvo.

Būrų poetasTolminkiemio Liuteronų evengelikų bažnyčia 2010 metų gegužės 29 dieną

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas, liuteronų evangelikų pastorius Kristijonas Donelaitis gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 dieną Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Mažojoje Lietuvoje.
Apie 1731 m. įstojo į Karaliaučiaus Knypavos katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Studijuodamas taip pat mokėsi kalbų – hebrajų, graikų, lotynų, prancūzų ir kitų. Jo profesoriai buvo vyskupas Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jakob Kvandt, 1682–1772), rūpinęsis lietuvišku giesmynu, biblijos vertimu ir leidimu, istorikas Danielius Enrikas Arnoldtas (Da­niel Heinrich Arnoldt, 1727–1799) ir lietuvių kalbos seminaro vedėjas Pranas Albertas Šulcas (Franz Albert Schultz, 1692–1763). Baigęs universitetą, 1740 m. buvo paskirtas į Stalupėnus kantoriumi – mokytojo padėjėju. 1740–1742 m. – Stalupėnų mokyklos muzikos mokytojas ir choro vedėjas, nuo 1742 m. – mokyklos vedėjas (rektorius). Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas. Pastatė mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią.
Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, meistravo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Daugiau laiko skirti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia. Jį jaudino tautiškai mišrios šeimos (tuo metu Tolminkiemyje gyveno tik ketvirtadalis lietuvių, didžiąją dalį gyventojų sudarė vokiečiai, prancūzai ir kitų tautybių žmonės), slėgė parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai.

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios šešios pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750–1760 m.). Pasakėčias L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas, arba pasakos“ 1824 m. Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Pasakėčios emocingos, su ilgais, tam laikmečiui būdingais moralais. K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko jo laiškai J.  G. Jordanui (MII, 1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimo metrikų knygose (1743–1754 m., 1757–1770 m., 1774–1779 m., vokiečių kalba), žemių separacijos (bendrų ganyklų likvidavimo) bylos dokumentai (1775–1778 m.), mokyklų vizitacijos, bažnyčios statybos, parapijos administravimo raštai (1756–1767 m.), autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773–1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m., vertimas iš vokiečių kalbos). Daug betikslio laiko sugaišo ir sveikatos bei nervų jam sugadino teisminiai ginčai su vietos amtmonu Teofiliu Ruigiu, kuris įvairiomis gudrybėmis norėjo pasisavinti geriausius bažnyčios jurisdikcijai priklausančius derlingos žemės plotus.

Anapilin Kristijonas Donelaitis iškeliavo 1780 m. vasario 18 d., palai­dotas Tolminkiemio bažnyčioje. L. Rėza rašo, kad jis mirė „branginamas savo viršininkų, mylimas savo parapijiečių ir gailimas savo draugų“.
Pažymėtina poeto draugystė su Jonu Gotfridu Jordanu (Johann Gottfried Jordan) – Įsruties, vėliau Valtarkiemio kunigu, superintendantu. Jis buvo 39 metais jaunesnis už K. Donelaitį. Su juo poetas susipažino gyvenimo pabaigoje, susirašinėjo vokiškai ir lietuviškai. K. Donelaičiui mirus, jo žmona Ana Regina perdavė kunigui Jordanui poeto rankraščius, kurie vėliau pateko į L. Rėzos rankas.
Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė 1765–1775 m., tiksli data nėra žinoma. Autorius pavadinimus davė tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pavadinimą „Metai“ pirmą kartą pavartojo profesorius Liudvikas Rėza (1776–1840) pirmajame parengtame K. Donelaičio poemos leidime 1818 m. L. Rėza poemos dalis sutrumpino, suredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.
Įžanginame žodyje Liudvikas Rėza rašė: „Mūsų poetas, kuris sugeba panaudoti visus lietuvių kalbos resursus, stebina kalbos žinovus išraiškos dailumu, jėga ir žodingumu. Šiuo atžvilgiu kūrinys turi klasikinę vertę ir yra tobulas pavyzdys lietuvių tautai. Jo kalba kaip upė išsilieja galingu srautu, nesulaikomu nei šiurkščios elizijos, nei stamantraus žodžio, ir nejučiomis pagauna skaitytoją. Kas užgimė dvasios gelmėje, lengvai ir maloniai sklinda iš lūpų. Viskas mąstyta ir pasakyta grynai lietuviškai, ir žinovui belieka džiaugtis“.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškius baudžiauninkų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių paveiks­lus, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška, liuteroniškos pakraipos pasaulėjauta, pamokomoji didaktika, sodri, vaizdinga ir žodinga kalba. Ji parašyta toniniu ir metriniu hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgąjį skiemenį. Poema „Metai“ išversta į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas.

Talkadienis Tolminkiemyje

Kiekvienas lietuvis, gerbiantis savo krašto istoriją, kultūrą, kalbą nuo kūdikystės neatskiriamai susijęs su lietuvių grožinės literatūros pradininku, klasiku Kristijonu Donelaičiu ir jo poema „Metai“, todėl, drįsčiau teigti, yra garbės reikalas dalyvauti kasmetinėje pavasario talkoje Tolminkiemyje – poeto Kristijono Donelaičio kunigavimo vietovėje.
Tiesa, tos žemės istorija gana sudėtinga, išnyko mūsų brolių baltų prūsų tauta, kuri narsiai kovėsi už savo tikėjimą, nenorėdama prarasti gamtiškosios ir dvasinės savasties. Čia pat Lietuvos pašonėje, atlaikę įvairiausias praėjusių amžių katastrofas, išliko šios unikalios baltų tautos ženklai: pilių griuvėsiai, virš kurių sienų gali suskaičiuoti ne vieną dešimtį gandrų lizdų. Visoje šio krašto atmosferoje tvyro jos prūsiškoji, vokiškoji ir slaviškoji istorinė dvasia. Todėl šiandien šiame krašte visur neramu, jaučiama įtampa ir, sakyčiau, kažkiek nesaugu.
Į Tolminkiemį 2010 metų gegužės paskutinįjį šeštadienį keliavau su Šiaulių donelaitininkų draugija, kuriai vadovauja kultūros entuziastė Izolina Lingienė. Po visų ilgų pasienio ties Kybartais procedūrų mūsų virš 50 žmonių grupė žvalgėmės pro langus, stebėdami, kiek pasikeitė senoji Prūsija, vieniems per metus, kitiems per ilgesnį laiką. Aš priklausiau antrajai grupei, todėl nesumerkdamas akių dairiausi pro visus autobuso langus, stengdamasis suvokti, kuo alsuoja senoji prūsų žemė, per kurią 1973–1975 m. teko vaikščioti sovietų kareivio batais. Todėl sugrįžti į tuos laikus buvo ypatingai smalsu. Neužilgo pasiekėme Tolminkiemį, kur prie 1979 m. restauruotos evangelikų liuteronų bažnytėlės vyko mūsų talka. Sovietmečio sąlygomis tai buvo unikalus, gal net vienintelis, atvejis, kai buvo atstatyta bažnyčia. Be abejo, jei ne mūsų įžymiojo poeto pasaulinį mastą pasiekusi šlovė, to padaryti tuomet nebūtų pavykę.

Vieni dalgiu mosuodami, kiti rankomis žoles ravėdami, pasklidome po šventorių ir senąsias kapinaites. Kadangi visi sutartinai ir noriai dirbome, po gerų dviejų valandų darbai buvo baigti. Apžiūrėjome miestelį, kur gatvės išgrįstos akmenimis, o ant senosios geležinkelio stoties sienos – teberyškus užrašas „Tollmingen“, nors paskutinis traukinys pro Tolminkiemį, ar kaip vietiniai gyventojai dabar vadina „Čistyje Prudy“ (Чистые Пруды), pravažiavo 1973 metais. Grįžtame į bažnytėlę, kur ruošiasi koncertuoti mažieji Karaliaučiaus lietuviukai. Skambėjo širdžiai mielos lietuviškos dainos.
Buvo malonu pasižvalgyti po Tolminkiemį užkopus į apžvalgos aikštelę bažnyčios bokšte, iš kur matosi aplink stūksantys tankūs miškai ir daugybė gandralizdžių – tai reiškia, kad oras K. Donelaičio kunigavimo vietovėje labai švarus.

Lazdynėliai – antrasis mūsų kelionės tikslas. Šalia paminklinio akmens,žyminčio, kur, kaip spėjama, yra gimęs poetas Kristijonas Donelaitis, auga beveik trys šimtai ąžuolų, skirtų grožinės lietuvių literatūros klasiko atminimui. Aplink vien lubinai, kaip buvo ir beveik prieš keturiasdešimt metų, kai Lietuvoje tuo metu lubinai augo tik Dzūkijos miškuose. Dabartiniai šeimininkai ne itin domisi žemdirbyste – važiuodami pakelėse matėme gana daug dirvonuojančių laukų.
Gumbinė. Miesto centre – paminklas Kristijonui Donelaičiui, toks pat pagarbos vertas ženklas, kaip ir paminklas Gusevo – Gumbinės išvaduotojui, Sovietų Sąjungos didvyriui S. I.  Gusevui, tik paminklas poetui mieste tegyvena kelerius metus, o paminklas užkariautojui pastatytas prieš keliasdešimt metų.
Ragainė. Aplankėme bažnytėlę, kur kunigavo pirmosios lietuviškosios knygos autorius Martynas Mažvydas ir laisvalaikiu 1547 m. parašė pačią pirmąją knygą lietuviškai.

Važiuodami toliau jau matėme vingiuojantį Nemuną. Pakeliui užsukę į Tilžę, apžiūrėjome rašytojo, filosofo Vydūno namus ir grįžome į Lietuvą.

Gumbinė – antra mano gimtinė

1973–1975 m. tarnavau sovietinėje armijoje Gumbinės mieste (dabartinėje Kaliningrado srityje), o pastaraisiais metais su Šiaulių donelaitininkų klubu vykstu į pavasarines talkas Tolminkiemyje. Ir šis mano eilėraštis, rašytas 2009 m. gegužės mėnesį, yra skirtas Prūsijai,  poetui Kristijonui, talkadieniams ir beveik prieš keturis dešimtmečius įsirėžusiems į mano dvasią ir atmintį prisiminimams:Liuteronų evangelikų kunigų (pastorato) namai, pastatyti 1860 metais, iki 1949 metų tarnavo dvasininkų reikmėms, vėliau juose veikė vaikų darželis. XX amžiuje prie liuteronų evangelikų bažnyčios veiklos daug prisidėjo vyskupas Erikas Lejeris (1906–1951), išdirbęs Žeimelyje daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas. Bažnyčios teritoriją aptvėrė  tvora. Kai Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, vėlesniais metais malūnu, vyskupas parašė laišką Stalinui, už tai buvo ištremtas į Sibirą, kur po dvejų metų ir iškeliavo į Anapilį.  Jau Nepriklausomos Lietuvos laikais gatvelė prie bažnyčios iki buvusių kunigų (pastorato) namų pavadinta vyskupo Eriko Lejerio vardu
Gumbinė – mano antra gimtinė
Balandžio žibutėmis lyja rausvai melsvu vaivorykštės taku.
Prie vieno kelio ąžuolai sutūpę, prie kito – beržai sidabryja,
O kriaušė kardinolo mantijos spalvos žiedus saujomis dalija
Gumbinėje artilerijos diviziono kario – seržanto žingsnio taktu.
Ir žiedai kvepėdami nevysta gyvenimo genio margumo sūkuriuos,
Ir į širdį ilgesio valandomis sugrįžta alsiuos atminimų vakaruos.
Gumbinė – tai žali Medžiai, rašiau užsikniaubęs prie stalo tada,
Ir bėgo Mažvydo maldos Ragainės pievomis, Nemuno žemupiuos.
Tiesa, jos manęs netrikdė, guodė ir gaubė dievai, dievokšniai kiti,
Tik suvirpindavo jausmus pavadinimai lietuvio ausiai mieli.
Lazdynėliai skambėjo deimantinio varpelio garsu, o prie Tecnerio*
Paminklavietės mėlynžiedžiai lubinai žydėjo vasaros metu.
Tąsyk Tolminkiemio bažnytėlė kantriai laukė savo valandos,
Apie jos esmę, reikšmę ir savimonę kelios kartos giedos.
O mielojo kunigo klavesinas vakaroti sukvies ir iš mūsų
Įkalbiausias „Metus“ nagrinės ir taikai T. Ruigį pakvies.
O žvaigždės spindės, kaip ir Pričkaus ar K. Bradūno laikais,
Ir jų švelniai jautrus mėlynumas mūsų baltiškas sielas sužeis,
Ir iki kito talkadienio alkakalnio akmeniui veidą aidu nušveis,
O senieji Prūsų kriviai Likimo Žirgui kalavijo prasmę atskleis.
Likimo Žirgas galvą aukštai iškels, ir jo išdidus krestelėjimas
Į mūsų orumą pasibels bei sumaištį mitinėje erdvėje sukels:
Kaip vikriai ir apdairiai nusileisti iš plačiojo Dangaus Aukštybių
Į šią protėvių žemę suteikiant sau ir aplinkiniams meilę, ramybę.

Vietoje pabaigos

Tų dviejų garbių kultūros milžinų – Kristijono Donelaičio ir Gothardo Frydricho Stenderio – gyvenimo ir veiklos brydė, gyvuojanti jau tris šimt­mečius, nusitęsė per visas tris baltų šalis – Prūsiją, Lietuvą ir Latviją, kaip mūsų giminiškumo ir dvasinio artumo įrodymas. Per visą savo gyvenimą Kristijonas Donelaitis nebuvo susitikęs su Gothardu Frydrichu Stenderiu, kaip nebuvo susitikęs ir su Senojo (taip dar Latvijoje yra vadinamas Gothardas Frydrichas) Stenderio sūnumi – vokiečių tautybės latvių rašytoju Aleksandru Johanu Stenderiu (1744–1819), kuris 1770–1772 m. studijavo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete. K. Donelaitis gyveno gan uždarą parapijos dvasininko gyvenimą. Grožinių kūrinių jis nespausdino, todėl visas bendravimas su bendraminčiais vyko laiškais. Kadangi jų abiejų įnašas į savo tautų kultūrą išskirtinai vertingas, kodėl mums jų veiklos tinkamai neįvertinus ir nesuartinus jų dabar, XXI amžiuje?

Apžvalgą apie G. F. Stenderį ir jo eilėraštį „Knygos“ į lietuvių kalbą išvertė Dzintra Elga Irbytė
 

 
* Leipcigo universiteto profesorius Fransas Oskaras Tecneris (Tetzner, 1863–1919) K. Donelaičio gimtinėje, Lazdynėliuose 1896 m. balandžio 8 d. atidengė paminklinį akmenį bei perskaitė savo sukurtą eiliuotą tekstą, kuriame K. Donelaitį pavadino „Poetų karaliumi“ – žvaigžde, nušvietusia lietuvių literatūros padangę. Jo pastatytas paminklas išliko iki II pasaulinio karo.
 

Nuotraukose: 
 
Gothardo Fridricho Stenderio litografinis atvaizdas
 
Paminklinis biustas poetui Kristijonui Donelaičiui Gumbinėje pastatytas 2004 metais (skulptoriai Nikolaj Tiščenko ir Vitalij Chvalej)
 
Tolminkiemio Liuteronų evengelikų bažnyčia 2010 metų gegužės 29 dieną
 
Liuteronų evangelikų kunigų (pastorato) namai, pastatyti 1860 metais, iki 1949 metų tarnavo dvasininkų reikmėms, vėliau juose veikė vaikų darželis. XX amžiuje prie liuteronų evangelikų bažnyčios veiklos daug prisidėjo vyskupas Erikas Lejeris (1906–1951), išdirbęs Žeimelyje daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas. Bažnyčios teritoriją aptvėrė  tvora. Kai Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, vėlesniais metais malūnu, vyskupas parašė laišką Stalinui, už tai buvo ištremtas į Sibirą, kur po dvejų metų ir iškeliavo į Anapilį.  Jau Nepriklausomos Lietuvos laikais gatvelė prie bažnyčios iki buvusių kunigų (pastorato) namų pavadinta vyskupo Eriko Lejerio vardu
 
 
Jono Ivanausko nuotraukos