Mylinti ir dvasinga šeima – stipri valstybė Lietuva

Šeima kaip pirminis socialinis institutas, vykstant esminėms pastarųjų metų Lietuvos visuomenės transformacijoms, patiria ryškių pokyčių. Keičiantis visuomenės struktūrų funkcionavimo principams ir santykiams, turintiems trumpalaikių ir ilgalaikių pasikeitimų dimensijos, kinta ir šeimos funkcijos. Keičiasi šeimos vaidmuo visuomenėje bei individo gyvenime. Šeimos kitimo tendencijos glaudžiai siejasi su istorine ir kultūrine šalies, tiek emigracijos, o kartu integracijos į pasaulio bendruomenę raida.
Pasiremdamas seru Edvardu Barnetu Teiloru (Edward Burnett Tylor) pateiksiu tokią kultūros sampratą, susijusią su istorine žmogaus patirtimi:
„Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose žmonijos visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais principais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius.“ (Prof. G. Kvies­kienė, 2003). Tačiau kaip su dvasia, kuri pripildo žmogiškąjį vidinį pasaulį? Apie šiandieną gražiausiai atsako mūsų popiežius Benediktas XVI: „Laiko ženklai parodo, kaip viskas pasikeičia, tačiau lyg ratu sugrįžta į dvasinį pasaulį, ką žmogus turi ne tik išgyventi, bet ir patirti. Galima sakyti – pereiti per gyvenimo ugnį, būti nuskaistintas. “ („Pasaulio šviesa“, 2011).

Kultūros sąvoka glaudžiai siejasi su visuomenės sąvoka, kuri apibrėžiama kaip žmonių grupė, turinti bendrą tėvynę, saistoma jos ekonominio ir socialinio išsivystymo. Taigi, siejamabendros istorijos.
XX amžiuje Lietuvos istorija paženklinta dviem pasauliniais karais, okupacija, kovomis dėl nepriklausomybės. Visi šie procesai atsispindi šeimos gyvenime. Per palyginti trumpą laikotarpį (dviejų kartų gyvenimą) Lietuvos šeima patyrė daug pokyčių.

XX a. pradžioje Lietuvoje vyravo agrarinė kultūra, kuri darė didelę įtaką šeimos kūrimo taisyklėms, gyvenimo joje tvarkai, ryšių su bendruomene palaikymui, priklausomybės laipsniui. A. J. Greimas pažymi, kad lietuvių bendruomenė savo gyvenimą organizavo metų laikų sekos ritmu, tolygiai atlikdama juos lydinčius darbus ir šventes (A. J. Greimas, 1993). Natūralu, kad žmogaus gyvenimas susietas su gamta, jos dėsniais, istorine etnografine praeitimi, formavo aiškias dvasines orientacijas ir šeimos gyvenime. Šiuo periodu vyravo patriarchalinės šeimos modelis, su aiškiai paskirstytais moters ir vyro vaidmenimis. Vyras – tėvas – pirmiausia šeimos rūpintojas, materialių gėrybių kūrėjas, šeimos saugotojas. Moteris šeimoje pirmiausia – motina, prižiūrėtoja, auklėtoja, ugdytoja, tradicijų nešėja ir puoselėtoja. Stiprūs ryšiai tarp kartų, „kai kelios kartos „sėdi“ tame pačiame daikte“ (Sauka D., 1982). Šeimos kūrimas ir egzistavimas paremtas materialinių vertybių ir turto kaupimu, jo išsaugojimu vaikams. Tėvai siekia užtikrinti vaikų materialinę gerovę ir nepriklausomybę. Tokios šeimos gyvenimo modelio pavyzdžių gausu ir to meto lietuvių literatūroje (Žemaitės, Vaižganto, M. Valančiaus, A. Baranausko, Maironio, Lazdynų Pelėdos ir kt.). Šiuo metu stipri Bažnyčios kaip moralės normų saugotojos įtaka visuomeniniame gyvenime. Anksčiau apie skyrybas susituokę asmenys negalvojo, nes tai buvo nenormalu, nemoralu. Meilės vienas kitam klausimas dažnai virsdavo santuokine pagarba, kuri buvo laimingo šeimyninio gyvenimo pagrindas ar net idealas.

Pirmoji nepriklausomybė suteikė galimybes ne vienam bežemiui pradėti savo gyvenimą iš naujo. Prakutę valstietijos atstovai stengėsi bent vieną vaiką iš gausios šeimynos išmokslinti, suteikti tvirtesnį pagrindą gyvenime.
Sovietinės okupacijos pradžia pirmiausia sudavė smūgį privačiai nuosavybei. Nacionalizacija paveikė visą Lietuvos visuomenę. Žmonės, netekę nuo amžių branginto turto – žemės, prarado pastovumo jausmą. Represijos, trėmimai, emigracija išardė ne vieną šeimą. Lietuvoje likę žmonės buvo priversti prisitaikyti prie laikmečio tvarkos. Prasidėjo jaunimo migracija į miestus, nes ten galima buvo lengviau pasislėpti nuo represijų, užsidirbti pragyvenimui. Nors visuomenėje dar liko stiprūs giminystės, šeimos ryšiai, tačiau jie vis menkėjo. Sovietinė sistema darbą valstybei pavertė aukščiausia dorovine norma. Visuotinis nepriteklius (užtenka prisiminti „deficito“ laikus) dvasinius žmonių poreikius pakeitė vien materialinių gėrybių siekiais. Pasikeitė tradicinės vyro ir moters funkcijos šeimoje. Moters, jai tapus „socialistinio darbo“ įrankiu, kaip motinos vaidmuo susilpnėjo, miestuose praktiškai išnyko. Vaikai auklėjami ir ugdomi valstybinėse įstaigose, kur apie lietuviškų tradicijų puoselėjimą ar perdavimą negalima net galvoti. Svetimos kultūros „primetimas“ vaikystėje turėjo didelės įtakos šeimos institutui. Šiuo laikotarpiu padaugėjo mišrių santuokų.

Bažnyčios vaidmuo tautos gyvenime pamažu silpnėjo. Sovietinės sistemos veikla buvo nukreipta prieš tikėjimą, prieš bažnyčią. Lietuvių visuomenė priėmė taisyklę, kad „autoritetas – tai valdžia, kuri viską kontroliuoja, o norėdamas užsitikrinti sau gerovę, turiu ją, valdžią, kažkaip „apeiti““ – per ateitininkų stovyklą pastebėjo Vysk. Gintaras Grušas. Kitaip tariant, valdžia trukdo asmens gerovei, jos negalima pakeisti, bet ją galima „apeiti“.

Antroji nepriklausomybė atvėrė duris į pasaulį. Pirmieji metai, sunkūs ekonominiu požiūriu, privertė jaunus žmones atidėti šeimos kūrimą vėlesniems laikams. Į Lietuvą plūstelėjo naujos, nežinomos informacijos srautas. Moterų nepriklausomybės deklaracijos rado atgarsį iki tol uždaroje visuomenėje. Per žiniasklaidos priemones skleidžiama informacija pasirodė patraukli ir priimtina jaunajai kartai. Jaunimas pasidavė viliojančiai perspektyvai pamatyti pasaulį ir emigravo iš šalies. Lietuvą pasiekė „seksualinės revoliucijos“ atgarsiai. Ypač sustiprėjo moterų finansinė–ekonominė nepriklausomybė.

Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko didelės šeimos transformacijos. Vis daugiau moterų ryžtasi auginti vaikus vienos be vyro, populiarėja gyvenimas nesusituokus, šeimos ryšiai praranda savo esmę. Šalis išgyvena laikmetį, kai asmeniniai individualūs poreikiai iškeliami į pirmą vietą. Šiandien populiari partnerystės sutartis prioritetu laiko finansinius įsipareigojimus, o tai ne kas kita, kaip atskiro individo asmeninių interesų užtikrinimas. Žmonių gyvenimo trukmė padidėjo, o jų ekonominė priklausomybė nuo kitų sumažėjo, todėl vedybos visam gyvenimui daliai individų pasidarė nebūtinos. Dėl to atsirado įvairių šeimos formų: šeimų be vaikų, vienos motinos ar tėvo su vaikais šeimų, įvaikių ir įtėvių ar sugyventinių šeimų. Kartais šiandiena užtenka tik „pragyventi“ kurį tai laiką. Galėtume rimčiau panagrinėti ir labai rimtus išgyvenimus, emigraciją.

Labai aiškūs skaičiai parodo šių dienų esamą situaciją. Lietuvos visuomenės brandumas ir stabilumas priklausys nuo tvirtos, dvasingos ir išgyvenančios Dievo meilės, sukuriančios gražią, bet tvirtą, dvasingą bendruomenę. Nuolat apie Dievišką gailestingumą ir tvirtumą bei pagalbą šeimai kalbama vyskupų paraginimuose, laiškuose šeimoms, tačiau manau, kad tai duos gerų vaisių ateičiai, jei širdyje bus atrasta atjauta ir meilė vienas kitam bei gailestingumas žmogui, kaip asmenybei. Manau, kad tik bendromis pastangomis subsidiarumo principu, būtų galima viską, ypač emigraciją, pakeisti į dar gilesnį Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą. Labai daug kalbama, tačiau virš visko turi pasijausti dvasiška bendrystė.

Geriausias gyvenimo ir bendrystės modelis – tai kiekvieno žmogaus tikėjimas ir meilė Dievui, patriotiškumas ir meilė Tėvynei Lietuvai, o ypač vienas kitam. Turime visi kartu stiprinti dvasingumą visuomenėje, bendruomenėje, kaip popiežius Benediktas XVI pasakytų: „Pasaulis nušvis Dieviška palaima ir Šviesa“.