Lesios Ukrainkos (1871 02 25–1913 08 01) jubiliejui

XIX–XX a. pradžioje ukrainiečių literatūros žemyne iškilo trys viršukalnės, trys asmenybės – Tarasas Ševčenka (1814–1861), Ivanas Franko (1856–1916), Lesia Ukrainka (Larisos Kosač-Kvitkos slapyvardis, 1871–1913). Birutė Masionienė (1940–1996), įvardijusi juos viršukalnių ir gelmių poetais, pabrėžė jų reikšmę ir pasaulinės literatūros raidai. 1988 m. redakcinė komisija parengė ir išleido Pasaulinės literatūros bibliotekos 66 knygą, skirtą Tarasui Ševčenkai, Ivanui Franko ir Lesiai Ukrainkai. B. Masionienė parengė paaiškinimus ir parašė apžvalginį straipsnį „Viršukalnių ir gelmių poetai“.

Vilniaus ukrainiečių draugija (pirmininkė gydytoja Natalija Šertvytienė) 2011 m. vasario 25 d. Tautinių bendrijų namuose surengė poetės 140-ųjų gimimo metinių paminėjimą. Natalija Šertvytienė detaliai ir jautriai kalbėjo apie poetę, jos gyvenimą, veiklą, kūrybą. Pasiremdami N. Šertvytienės moksliniu pranešimu pateiksime kai kuriuos duomenis.

Olgos Dragomanovos (Olenos Pčilkos) ir Petro Kosač šeima
Olena Pčilka (Bitutė)

Olga Dragomanova-Kosač (pseudonimas Olena Pčilka) buvo itin veik­li, stipri ir be galo darbšti moteris. Visiems savo šešiems vaikams ji tapo gyvenimo pavyzdžiu, mokė, ko verta siekti, ką veikti. Lesiai buvo net per daug tos globos ir kontrolės. Tačiau tai buvo būtina – mama neleido nė minutės galvoti, kad ji serga. Motina neleido vaikų į mokyklą – mokė pati ar samdė mokytojus.
Olena Pčilka – pirmoji žurnalistė Ukrainoje, Mokslų akademijos narė, pirmoji įsteigė almanachą moterims, Kovelyje įkūrė skaityklą ir teatrą, pati rašė pjeses, statė jas, rinko aktorius. Kolodiažne organizavo renginius Tarasui Ševčenkai, kurie tapo tarsi religinėmis šventėmis.
Olga Dragomanova kilusi iš žinomos turtingos inteligentų šeimos, labai mylėjo paprastus kaimo žmones, džiaugėsi, kad jie kalba ukrainietiškai ir sakė, kad ši kalba atsigaus ir įsitvirtins tik tada, jei ir inteligentija ims kalbėti ukrainiečių kalba. Ji pati nešiojo ukrainietiškus tautinius drabužius, siekė išsaugoti liaudies kūrybą.

Olena Pčilka viena pirmųjų pradėjo rinkti folklorą, siuvinėjimų raštus, išleido albumus. Lesios sesuo Oksana, sekdama motinos pavyzdžiu, išleido siuvinėjimų albumą iš Kijevo, Poltavos regionų.
Olena Pčilka – pirmoji vaikų poetė, išleidusi knygas vaikams. Todėl dažnai ji įvardijama tik kaip vaikų poetė, visai neminint ir neskaitant kitų darbų. Olgos Dragomanovos genų turėjo visi jos vaikai, o ji gebėjo jiems perduoti darbštumą, atsakingumą, pareigingumą ir meilę savo kraštui, tautai, meilę kiekvienam žmogui – ypač reikalingam pagalbos.

Petro Kosač

Olgos Dragomanovos vyras Petro Kosač buvo teisininkas. Lesia tėvui tapo mylimiausiu vaiku – ir charakteriu ji buvo panašiausia į ramaus būdo tėvą. Petro Kosač daug dirbo, globojo silpnuosius, gynė kaimiečių reikalus dėl žemės, mėgo meno žmones, juos kviesdavosi į namus, rėmė finansiškai. O Lesios gydymui, vežiojimui po kurortus negailėjo jokių pinigų.

Tokioje šeimos aplinkoje visiems vaikams buvo gera bręsti ir augti dvasiškai. Visi 5 vaikai, išskyrus Lesę, turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tačiau ir be aukštojo mokslo baigimo dokumento Lesios išsilavinimas buvo reto lygio. Ji susirašinėjo su žymiausiais Europos humanistais. Būdama 19 metų su vyresniu broliu parašė „Rytų tautų istorijos vadovėlį“, kuris buvo išleistas, o dabar leidimas pakartotas.
Lesia mokėjo 10 kalbų – puikiai kalbėjo. 1909 m. mirus tėvui, kai šeima nebeturėjo pajamų, ji užsidirbdavo iš vertimų. Tai ir buvo jos pragyvenimo šaltinis, atėmęs daug jėgų ir laiko, neleidęs atsidėti literatūrinei kūrybai.

Lesios broliai ir seserys
Michailas Kosač (1869–1903)

Vyresnysis Lesios brolis Tartu universitete baigė matematiką-ir fiziką. Dėstytojavo Charkovo universitete, vokiečių kalba rašė mokslo darbus iš matematikos ir fizikos sričių, žinomas literatas: poetas, prozaikas, folkloristas, pasirašinėjęs Michailo Obačnyj slapyvardžiu. Jo žmona Oleksandra Sudovščikova irgi buvo rašytoja (pseudonimas Grycko Hryhorenko).

Olga Kosač-Kriviniuk (1877–1945)

1877 m. Kosačių šeimoje gimė duk­ra Olga (ją vadino Lilia) – būsimoji medikė. Ji baigė aukštuosius moterų medikių kursus Peterburge ir sugrįžo į Kijevą. Tačiau jos vyras Michailo Kriviniuk pateko į valdžiai nepatikimų asmenų sąrašą, buvo atleistas iš Kijevo universiteto ir negavo teisės mokytis carinės imperijos aukštosiose mokyk­lose. Tada jie išvyko į užsienį – į Lvovą (Halyčyna), vėliau į Prahą. Čia jiems gimė sūnus, ir Olga sugrįžo į Kijevą. 12 metų dirbo gydytoja Lacmanska Kamianka, o 1924 m. atvykusi į Kijevą dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja. Ji žinoma kaip vertėja, pasirašinėjusi Olesios Zirkos (zirka – žvaigždė) slapyvardžiu. Rusų, prancūzų, lenkų, čekų, anglų, skandinavų rašytojų literatūros kūrinius vertė į ukrainiečių kalbą taip praturtindama Ukrainos literatūrą.
Be to, Olga Kosač-Kriviniuk buvo kruopšti pedantė, surinko šeimos archyvą, Lesios Ukrainkos rankraščius: juos susistemino ir išsaugojo. Ji pirmoji Lesios darbų bibliografė. Prasidėjus represijoms, Olga kartu su seserim Izidora 1944 m. pabėgo į Prahą, vėliau jos pateko į Vokietiją, į Augsburgo DP stovyklą. Čia 1945 m. Olga Kosač-Kriviniuk mirė.

Oksana Kosač (1882–1975)

Šeimos tėvui Petro gavus kitas pareigas, Kosačių šeima 1879 m. atvyko į Lucką. 1882 m. Kosačių šeima apsigyveno netoli Kovelio esančiame Kolodiažne. Tais pačiais metais jiems gimė ketvirtas vaikas – Oksana. Ji mokėsi Belgijos Politechnikos institute Lježe. Kaip ir visi vaikai šeimoje pasižymėjo literatūriniais gebėjimais. Parengė ukrainiečių diasporos vaikams vadovėlį (išleistas Slovakijos leidykloje). Oksana Kosač mirė Prahoje 1975 m.

Mykola Kosač (1884–1937)

Jauniausias Lesios brolis – Mykola. Nors įsigijo žemės ūkio specialisto išsilavinimą, tapo agronomu, tačiau gyveno irmirė labai vargingai – visą turtą buvo išdalijęs vargšams. Jam mirus, visi kaimo žmonės surinko pinigų laidotuvėms.

Izidora Kosač (1888–1980)

Šeštas vaikas Olgos Dragomanovos ir Petro Kosač šeimoje – jauniausioji dukra Izidora (Dora), kuri tapo žymia mokslininke augalų selekcijos srityje. 1930 m. sovietų valdžia areštavo jos vyrą Jurijų Borisovą. Antrą kartą jis areštuotas 1938 m. ir mirė Sibiro lageryje. 1937 m. buvo suimta ir Izidora, tačiau 1939 m. paleista. Ji sakiusi, kad ją išgelbėjęs Lesios vardas. Siekdama išvengti represijų, kartu su Olga, 1944 m. iš Kijevo išvažiavo į Lvovą, paskui Prahą, Augsburgą. Iš čia pasiekė Ameriką. Mirė Amerikoje 1980 m.

Lesia Ukrainka

1871 m. vasario 25 d. (senuoju stiliumi 13 d.) Olgos Dragomanovos ir teisininko Petro Kosač šeimoje Novograd Volynskij (tada Zviagel) gimė dukra Larisa – antras vaikas šeimoje. Larisa buvo pusantrų metų jaunesnė už brolį Michailą, tad jie abu labai draugavo ne tik vaikystėje, bet ir vėliau.

1880 m. buvo išspausdintas pirmas Larisos eilėraštis „Nadija“. Tad Lesios Ukrainkos balsas suskambo praėjus beveik 20-čiai metų po T. Ševčenkos mirties. Po metų, t. y. 1881 m., Lesia susirgo tuberkulioze. 1883 m. jai buvo padaryta pirmoji operacija. Vėliau, po daugelio operacijų, Lesia save vadins chirurgijos manekenu.
1884 m. Lvovo žurnale „Zoria“ pirmą kartą pradėti spausdinti eilėraščiai, pasirašyti Lesios Ukrainkos pseudonimu.

Apie 1887 m. Lesė buvo atvykusi gydytis į Druskininkus, 1888 m. važiavo gydytis į Odesą, o grįžusi 1888–1889 m. į Kijevą aktyviai dalyvavo ukrainiečių jaunimo literatūrinio būrelio „Plejada“ veikloje. 1891 m. pirmą kartą išvažiavo į užsienį – Lvovą (Halyčyną) ir Vieną – Austriją. Susipažino su Ivanu Franko ir kitais Halyčynos veikėjais. Lvove 1893 m. pasirodė pirmasis jos poezijos rinkinys „Ant dainų sparnų“.

Lesia susirašinėjo su savo dėde Mychajlo Dragomanovu, gyvenusiu Bulgarijoje, o 1894–1895 m. visus metus gyveno pas jį Sofijoje. Mychajlo Dragomanovas – Kijevo universiteto profesorius, žinomas eruditas, istorikas, publicistas, politikas, dėl savo veiklos ukrainofilų gretose buvo priverstas emigruoti. Emigracijoje redagavo ukrainiečių leidinius. Jis laikomas vienu svarbiausiu to meto Bulgarijos žmonių. M. Drogomanovas turėjo didelę įtaką Lesiai. Dėdei mirus, Lesia paliko Bulgariją.
1896 m. Lesia Ukrainka parašė pirmąją pjesę „Žydra rožė“, o 1898 m. Kijeve vykusiame jubiliejiniame renginyje, skirtame Naujosios literatūros šimtmečiui, pasakė įspūdingą kalbą.

Po kojos operacijos 1899 m. išleidžiama antra Lesios Ukrainkos poezijos rinktinė „Godos ir svajonės“. Tais pačiais metais ji skaitė literatūrinius pranešimus Kijevo literatų-artistų draugijoje, o 1900 m. eilėraščius skaitė Tartu universitete.
Po operacijų Bulgarijoje Lesia grįžo labai sustiprėjusi, tačiau Minske pustrečio mėnesio iki mirties slaugydama tuberkulioze susirgusį poetą Sergijų Meržinską – pirmąją meilę, pati užsikrėtė. Priežiūra kainavo daug sveikatos – tai liudija gražios draugystės pavyzdį. Sergijus Meržinskas mirė 1901 m.
1901 m. Lesia atvyko į Bukoviną. Čia jai organizuojami vakarai, Lesia susipažįsta su garsiais literatais, paruošia ukrainiečių kalba kai kuriuos Markso ir Engelso veikalus ir rašo seseriai, kad ši „nauja Evangelija“ nesuprantama jos protui. Bukovinoje išleidžiama trečioji jos poezijos rinktinė „Atsiliepimai“ (1902).

1902–1903 m. Lesia Ukrainka gydėsi San Reme (Italijoje), buvo Šveicarijoje. 1903 m. atvyko į Poltavą ir dalyvavo atidengiant Ivano Kotliarevs­kio paminklą. Blogėjant sveikatai išvyko į Kaukazą. Ten gydėsi ir dirbo dvejus metus (1903–1905), parašė daug poemų.
Grįžusi į Kijevą, aktyviai užsiėmė visuomenine veikla (1906–1907): organizavo bibliotekas, steigė literatūrinius būrelius. Už tokią socialdemokratinę veiklą 1907 m. Lesia Ukrainka ir jos sesuo Lilia areštuojamos. Kadangi itin pablogėjo Lesios sveikata, ji paleidžiama.
1907 m. Lesia ištekėjo už teisėjo Klemento Kvitkos. Nors Lesios motina ir labai nenorėjo šių vestuvių – matė, kad K. Kvitkai rūpi būti tik Lesios šlovės spinduliuose. Tas greitai ir išaiškėjo, nes K. Kvitka nesirūpino Lesios slaugymu. 1907 metais Lesia paskutinį kartą apsilankė Kolodiažne ir išvažiavo gydytis į Krymą. Čia parašė poemą „Kasandra“.
Lesia Ukrainka su K. Kvitka išleido folkloro leidinį. Folklorą ji rinko iš kobzarių – užrašinėjo jų dainuojamas dūmas (tai dainuojamoji istorija: viena dūma – valandos ir daugiau trukmės). Ji surinko ne tik žodžius, bet ir fonografu (tada dar buvo labai sudėtinga) 1908 m. kartu su vyru užrašė dūmų melodijas ir išvažiavo į Telavį (Kaukazas).
K. Kvitka buvo išsiųstas dirbti į Gruziją. Lesia gyveno su juo, tačiau 1909 m., mirus tėvui Petro Kosač, jai itin paūmėjo liga.

Mirus tėvui Lesia gyveno labai vargingai, tad itin daug vertė, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Įvairiausių dokumentų vertimai atimdavo daug laiko, todėl Lesia negalėjo viso laiko skirti kūrybai.
1909–1910 m. gydėsi Egipte, kur parašė poemą „Giria“. Vasarą grįžo į Gruziją, 1911 m. žiemą vėl išvažiavo į Egiptą. Grįžusi į Kijevą, čia neužsibuvo – vyko į Kutaisį. 1912 m. Kutaisyje parašė poemą „Akmeninis šeimininkas – Donžuanas“.
Nuo 1912 rudens iki 1913 m. pavasario – vėl Egipte. Parašė paskutinę didelę dramą „Orgija“.
1913 m. gegužę paskutinį kartą atvyko į Kijevą. Literatų klube Lesios laukė didžiulis pagerbimas. Iš čia ji išvažiavo į Kutaisį. Bet Lesios Ukrainkos sveikatos būklė jau tapo kritiška.
Tai buvo labai nelaimingas žmogus. Jausdamasi labai blogai, likusi viena be priežiūros, ji kvietėsi į pagalbą motiną ir seserį Izidorą. Liepos mėnesį jos pervežė Lesią į Suramį, ir čia ji mirė. Lesiai į pagalbą skubėjo ir sesuo Olga, tačiau nebespėjo. Lesia Ukrainka mirė ant motinos rankų tuo metu, kai jos sesuo Izidora geležinkelio stotyje pasitiko seserį Olgą.

Lesia Ukrainka mirė Gruzijoje, Suramyje, 1913 m. rugpjūčio 1 d. Jos palaikai rugpjūčio 9 d. buvo atvežti į Kijevą. Nors į laidotuves susirinko minios žmonių, valdžia uždraudė visas kalbas. Lesia Ukrainka palaidota Kijeve, šalia mylimiausio brolio Michailo, tėvo, vėliau – 1930 m. čia buvo palaidota ir jos motina Olena Pčilka.

Lesia Ukrainka keliavo po įvairias gydyklas: pabuvojo Kryme, Kaukaze, Austrijoje, Italijoje, gydėsi ir Druskininkuose. Iš šių kelionių ji papildė ukrainiečių literatūrą tų kraštų gyvenimo, peizažo, kultūros motyvais. B. Masionienė rašė: „Ugnis, kylanti į viršūnes, į dangų (prasminė vertikalė), kūrybos sparnai, polėkių, energijos sparnai, keliantys žmogų aukštyn, prie idealo – šie įvaizdžiai teikia L. Ukrainkos lyrikai nepaprastos įtampos, dvasingumo“.

Iš Lesios Ukrainkos kūrybos

Lesios kūrybos esmė, kaip sakė Natalija Šertvytienė, poetės teiginys – keičiasi žmonės, laikas, problemos, o jausmai visad išlieka tie patys.
Kaip jau minėta, pirmąjį eilėraštį „Nadija“ parašė, kai jai buvo devyneri – 1880 m. Lesios Ukrainkos pseudonimu 1884 m. eilėraščiai buvo išspausdinti Lvovo žurnale „Zoria“. Pirmasis Lesios Ukrainkos rinkinys „Dainų sparnais“ išleistas 1893 m.
Ji kūrė gilios minties socialinę, politinę ir filosofinę lyriką. L. Ukrainka kūryboje prabilo apie kūrėją menininką, kuris, kaip ir Prometėjas, negaili savęs, kovoja ir nesitaiksto su padėtimi, nepaisant savo asmeninių kančių – jos poezija šviesi, viltinga.

L. Ukrainka parašė poetines dramas „Apsėstoji“ (1905), „Kasandra“ (1907), „Kruviname lauke“ (1909), „Akmeninis svečias“ (1912) ir kt., poe­mą „Izolda Baltarankė“ (1912). Kūrybos viršūne laikoma poetinė drama – fejerija „Girių giesmė“ (1911), kurią rašydama autorė, pasak jos pačios, negalėjusi naktį miegoti, dieną – valgyti. Pjesėje veikia gamta ir žmogus, čia keliami ir šiandien aktualūs žmogaus požiūrio į gamtą klausimai. Pjesės finalas – simboliška gėrio ir grožio pergalė, iškovota kančios ir gyvybės kaina.
L. Ukrainka, kaip rašė B. Masionienė, prabilo apie didžiąsias vertybes, jų hierarchiją, apie sunkų žmogaus kopimą viršūnių link, apie tiesos, gėrio ir grožio nemirtingumą.

Vilniaus ukrainiečių draugijos renginys

Vilniaus ukrainiečių draugija (pirmininkė gydytoja Natalija Šertvytienė), kaip jau minėta, 2011 m. vasario 25 d. Tautinių bendrijų namuose surengė poetės 140-ąsias gimimo metines. Minėjime dalyvavo ir lietuvių poetai Vladas Braziūnas, Jonas Endriukaitis, Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė. Renginį vedė N. Šertvytienė, pristačiusi sudėtingą Lesios Ukrainkos gyvenimą, jos kūrybą. N. Šertvytienės pranešimas buvo iliustruojamas vaizdine medžiaga iš 2007 m. jos organizuotos literatūrinės ekskursijos į Voluinės kraštą, Lesios Ukrainkos muziejų, kitas su ja susijusias vietas. Be to, Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė N. Šertvytienė 2006 m. organizavo literatūrinę kelionę į Druskininkus, skirtą Lesiai Ukrainkai. Šiose kelionėse dalyvavo nemažai lietuvių.
L. Ukrainkos kūrybą skaitė Aleksandras Melnykas (Oleksandr Melnyk), Orestas Pankivas (Orest Pankiv), Olga Kasjanova, Vasilijus Kapkanas (Vasilij Kapkan), Jurijus Pankivas (Jurij Pankiv), Anatolijus Karpjakas (Anatolij Karpjak).

Kaip Lesios Ukrainkos posmai skamba lietuvių kalba, susirinkusieji galėjo išgirsti straipsnio autorės skaitomo 1898 m. sukurto eilėraščio „Ukrainiečių literatūros šimto metų jubiliejui“.
Poetas, ukrainiečių poezijos į lietuvių kalbą vertėjas Vladas Braziūnas, paveiktas kelionės į Druskininkus, perskaitė eilėraštį, skirtą L. Ukrainkai. Šį Jurijaus Bondario (Jurij Bondar) į ukrainiečių kalbą išverstą eilėraštį perskaitė N. Šertvytienė.

Neseniai į ukrainiečių draugiją įsijungęs Lietuvos rašytojų sąjungos narys Ivanas Gažymonas (Ivan Gažymon) paskaitė savo sukurtų posmų, gitara grojo ir dainavo Jurijus Čiornyj (Jurij Čiornyj).
Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis reikalų patikėtinis dr. Sergejus Popykas džiaugėsi prasmingu renginiu, dėkojo organizatorei, kalbėjo apie esantį ir nenykstantį tautos elitą, kurio dalimi esame kiekvienas. Renginio pabaigoje jis įteikė ambasados padėkos raštus ir pasveikino su jubiliejais Ivaną Gažymoną (švenčiantį 80-metį), Jurijų Pankivą (70-metį) ir Halyną Frolovą (60-metį, raštą mamai perduos duktė).

Po renginio bendravimas dar ilgai tęsėsi prie suneštinio vaišių stalo: buvo skaitomi eilėraščiai, skambėjo dainos.

 

Nuotraukose: 

 

Lesia Ukrainka

 

Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis patikėtinis dr. Sergejus Popykas (dešinėje) ir Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas Antanas Vilūnas Vilniaus ukrainiečių draugijos patalpose (Tautinių bendrijų namai, Raugyklos g. 25)

 

Eiles skaito poetas, vertėjas Vladas Braziūnas. Pirmoje eilėje sėdi iš dešinės: Natalija Šertvytienė, Igoris Ivanecas, Ričardas Šertvytis, Ingrida Šertvytytė, Aleksandras Melnykas ir Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis patikėtinis dr. Sergejus Popykas

Nuotraukos iš asmeninio  A. Vasiliauskienės rinkinio