MOKSLASplius.lt

Žmonių veiduose ir kaukėse ieškant universalių vertybių

Stasys Eidrigevičius pasakoja, kaip kūrė „Kaukes iš paryžietiškojo ciklo“ (mišri technika, 2003)Tarp dvylikos pasaulyje žinomiausių Lietuvos žmonių yra ir dailininko Stasio Eidrigevičiaus pavardė, – bent taip teigiama tinklalapyje „Virtualus istorinis Vilnius“. Tiksliau gal net ne pavardė, kuri pernelyg sunkiai užsieniečio ištariama, todėl kitų kraštų žmonės sau pasilengvina užduotį mūsų dailininką vadindami tiesiog vardu. Paryžiuje, Lenkijoje dažniausiai taip ir vadinamas – Stasis, kirčiuojant pirmą skiemenį kitataučiams įprasčiau skamba. Tačiau Japonijoje į Eidrigevičiaus kūrybos parodą kvietė vėjuje plazdantys iškabinti audeklai su didelėmis raidėmis jau taisyklingai lietuviškai išrašytu vardu – Stasys. Lenkijoje nuo 1980 m. gyvenančio lietuvio dailininko vardas tapo savotišku semantiniu ženklu, vizitine nekasdienio įvykio kortele. Mat kiekvienas susitikimas su jo kūryba išties virsta ilgam įsimenamu įvykiu.

Tuo galėjo įsitikinti vilniečiai ir sostinės svečiai balandžio 8 dieną, kai Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta Stasio Eidrigevičiaus paroda „Veidas ant kaukės“. Seniai lauktas įvykis tiek lankytojams, kurių susirinko neįtikėtinai daug, tiek ir pačiam dailininkui. Parodoje eksponuojama apie 200 kūrinių, sukurtų 1974–2010 metais – aliejinės tapybos darbai, pastelės, akvarelės, kaukės, estampai, piešiniai, skulptūros ir fotografijos. Parodą sudaro trys dalys – „Mig­lota“, „Melancholija ir nostalgija“ bei „(Ne)mirtinga“. Kaukės objektai iš ciklo „Liūdesiai“ (kartonas, pastelė, medis, 1989–1990)

Dailininko vaizduotė parodos lankytoją priverčia į daugybę mus supančių daiktų ir gyvenimo reiškinių pažvelgti naujai, sakytumei, per padidinamąjį stiklą, gal mikroskopą, o kartais gali atrodyti, kad ir per keistokai šviesos spindulį laužiančią prizmę. Lyg ir įprastuose dalykuose galima išvysti visiškai naują jų prasmę, prisiliesti prie juose glūdinčios esmės, gilesnių būties slėpinių. Daiktai žaidžia keistus žaidimus, o kartais vedžioja žiūrovą už nosies. S. Eidrigevičiui būdinga taip perteikti tikrovę, kad ji staiga pasirodo esanti ne tokia jau ir reali, bet prisotinta įvairiausių sąlyginumų, gyvenamojo ar gyventojo laiko apnašų, žodžiu, savotiškų mitologemų. Reikia laiko vėjus gerai jaučiančio menininko pastangų, norint tas apnašas nubraukti ir atskleisti esmę. Tai nuotaikų ir būsenų paroda. Dailininko užkoduota tiek, kad vieną kartą tuos darbus peržvelgti, vadinasi, duoti sau pažadą dar ir dar kartą prie tų kūrinių ateiti, iš naujo pamėginti jaukintis – gal pavyks.

Tikriausiai su kūrėju reikėtų kalbėtis, aiškintis, kas slypi po kaukėmis, kurios tokios įvairios – išraiškingos, gyvos, kartais atrodo tikresnės, gyvesnės ir už žmonių veidus. Kaukės nieko nesivaržo, žmogiškais komplek­sais neužsikrėtusios, yra kokios yra. Dar daugiau, kaukės apdovanotos ir plačia žmogaus emocijų skale, sugeba ne tik gyventi savo slaptingą gyvenimą, bet ir keistis, mimikruoti, transformuotis netikėtais pavidalais ir net... virsti veidais. Tad kas yra kaukė ir kas yra veidas, ar tai nėra to paties daugialypio pasaulio skirtingi būviai, tarsi erdvėje ir laike kintančios formos, kuriose užkoduotas atitinkamas turinys? Savotiškas ėjimas Mobijaus juosta vis tolyn, neišvengiamai sugrįžtant į pradinį tašką. Gyvenimo pilnatvės žaismas, kartais komiškas, humoristiškas, aforistiškas, dramatiškas ar net tragiškas, kaip ir pati mūsų tragikomiška gyvensena – priklauso nuo to, kas vertina. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma dailininko Stasio Eidrigevičiaus paroda „Veidas ant kaukės“. Sveikinimo žodį taria LR kultūros ministras Arūnas Gėlūnas, toliau iš dešinės – Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, dailininkas Stasys Eidrigevičius, Lenkijos instituto direktorė Malgožata Kasner, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Babravičius, parodos kuratorė Milda Žvirblytė ir generalinio parodos rėmėjo draudimo bendrovės BTA direktoriaus pavaduotojas Vaidas Labanauskas

Daug kam Stasio Eidrigevičiaus kūryba atrodo labai lietuviška, bet ar nebus taip, kad lenkui ji nė kiek ne mažiau yra lenkiška, britui – angliška, o Tekančios saulės šalies žmonėms – japoniška? Veikiausiai taip ir yra. Atrodytų, kad dailininkas sąmoningai siekia išsivaduoti iš tautinę tapatybę prikišamai deklaruojančių ženklų ir pakyla į aukštesnę bendražmogiškų įvaizdžių erdvę. Beje, neprarasdamas savasties ir tapatumo, kurios visai nesibodi – priešingai, visada pabrėžia esąs lietuvis. O kad tuo didžiuojasi ne vien žodžiais, bet ir darbais, rodo jo pavardės rašyba, kuri visomis pasaulio kalbomis rašoma išdidžiai lietuviškai – Eidrigevičius. Nei galūnę nubraukia, nei mūsų abėcėlės raidės č atsisako. Ir niekas jam dėl to skalpo nelupa. Kam tikrai rūpi, perskaitys ir lietuviškai.

Žodžiu, mūsų dailininkas iš savo savasties nesistengia atmesti, ką su motinos pienu įsiurbė, bet pliusuoja, ką jam nuolat siūlo ir teikia greitai kintantis pasaulis. Ar ne tai ir norėjo pasakyti vienas japonų menotyrininkas, kuris lietuvio parodos „Dvidešimt metų su plakatu“ kataloge parašė: „Stasio kūryba – tai Lietuvos žemės ir Varšuvos vėjo mišinys“. Ko gero, tai ir yra modernumu prisotintas nacionalumas, sugebėjimas užsiauginti sparnus, neprarandant šaknų ir didžiuojantis turimu pošakniu, į kurį visados, net ir beprotiškiausiuose ieškojimuose, visada galima atsiremti.


Paveikslo įtaiga padeda keisti gyvenimą

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Stasy, kas Jūsų kūryboje yra ypatingo, svarbaus tarptautiniam vertintojui? Pasaulis Jus priima kaip didelį dailininką, menininką, kurio kūryba atliepia daugybės skirtingų žmonių lūkesčius. Lietuvoje turime daug gerų ir labai gerų dailininkų, bet jokia paslaptis, kad jiems sunku prasiveržti į platesnę tarptautinę erdvę. Priežastys įvairios ir, tikriausiai, ne visada lemia talento dydis, pagaliau juk neišrastos svarstyklės talentui pasverti. Atrodo, Jums nė kiek netrukdo tai, kad esate mažos tautos atstovas, gimėte Mediniškiuose, Pakruojo rajone, o augote Lepšių kaime prie Panevėžio. Neturėjote „stiprios rankos“, kuri Jus palaikytų ir kilstelėtų sunkiais gyvenimo ir kūrybinės veiklos momentais (kam iš kūrėjų jų nepasitaiko) ir daugybės kitų Jūsų kūrybos populiarumą paaiškinančių priežasčių, kurių visada taip ir knieti atrasti. Taigi kas Jus išskiria iš daugelio kitų dailininkų, juk taip pat palytėtų Mūzos ranka, bet gal ne taip maloningai?
Stasys Eidrigevičius pasakodamas apie savo kūrinius kartais pasijunta tarsi diriguotų muzikiniam kūriniu
Stasys Eidrigevičius. Man pačiam atsakyti į šį klausimą gan keblu, juk negaliu pasakyti, kad viską lemia talentas. Kiekvienas dailininkas tiki turįs talentą, ir tai visai natūralu. Viskas priklauso nuo to, ką dailininkas turi pasakyti, kiek yra originalus ir kokią žinią neša. Labai svarbu ir kaip pasaulis priima jam siūlomus dalykus. Žmonės nėra akli, visų nepapirksi. Vieną, du ar kelis gali papirkti, bet ne visus.
Vyko knygos iliustracijai paskelbti tarptautiniai metai, paskui plakatui, ir jeigu gatvėje sutinku nepažįstamą žmogų, kuris didžiuojasi turįs namuose knygą su mano iliustracijomis, jam tai atrodo labai svarbu, reikšminga, tada susimąstau: ar tai nėra svarbiau už parodoje gautą premiją ar apdovanojimą? Juk tam žmogui mano iliustracijos nėra bežadės, bet prabyla, kalba į kūrybą įdėtos mano mintys ir jausmai, ir jam visa tai yra labai svarbu, su tomis mintimis jis gula ir keliasi. Štai tada pasijuntu to man nepažįstamo žmogaus gyvenimo dalimi.

Kartą sutikau danų dailininkę Lone Moss, nedidukę kuklią merginą, kuri iš Kopenhagos atvažiavo į mano plakatų parodą Aarhus mieste. Per konsulatus ir ambasadas susirado mano adresą, parašė labai ilgą laišką. Rašė, kad vienas mano kūrinys padėjo jai susigrąžinti sveikatą. Ji sirgo psichine liga ir pamatė mano paveikslą, kuriame kūnas ant pagaliukų laiko savo galvą. Žiūrėdama į paveikslą mergina suprato, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo ko nors kito. Gal atrodo keista, kad paveikslas pakeitė visą jos tolesnį gyvenimą. Vėliau ši dailininkė parašė knygą, kurioje aprašė, kaip atgavo psichinę sveikatą, o jai didelį įspūdį padariusį mano darbą ji įtraukė į savo knygą kaip jos gyvenimo naują ir lemtingą atskaitos tašką.

Arba štai kitas atvejis. Amerikietė, save pristatanti esanti iš „skenduolių miesto“, t. y. Naujojo Orleano, kurio pastatus 2005 m. nuplovė ir su žeme sulygino pragaištingas uraganas „Katrina“, nusinešęs 1,5 tūkst. gyvybių, tai štai ši moteris mano darbus pristatinėjo tokiais žodžiais: „Tai dailininkas, kurio kūryba jaudina iki ašarų“. Klausiausi ir pagalvojau: žiūrėk tu man, amerikietė, visai iš kito pasaulio žmogus, o mano kūryba jos nepalieka ramybėje, jaudina. Ko gero, taip ir yra.

Vienai lenkei iš Helsinkio, darančiai plakatų parodas, nusiunčiau vieną savo kūrinėlį. Ji man atsiuntė laiškelį: „Kaip ir kiekvienas tavo darbas, taip ir šis pasiekia širdį“. Nei aš tą ponią pažįstu, nei ką, bet ji taip man parašė. Beje, tai buvo vienam žymiam japonų plakatistui, dizaineriui ir skulptoriui Shigeo Fukuda (1932–2009) skirtas mano darbas. Iš įvairių šalių pakviesti dailininkai kūrė hommage japonų menininkui atminti. Pavaizdavau žmogų be galvos, rūkantį cigaretę, o iš jos rūksta dūmas su žmogaus profiliu. Žmogaus nėra, o vis dėlto lyg ir yra.

Visa tai pasakodamas noriu pasakyti, kad skirtinguose kraštuose yra mano kūrybą suprantančių ir pamėgusių žmonių, jiems tos kūrybos reikia. 2010 m. gruodį Prancūzijoje išleista mano iliustruota knygelė vaikams, neseniai Bolonijos knygų mugėje sutikau jos leidėją, kuris nuoširdžiai džiaugėsi ta knyga. Tai vis savotiški liudijimai, kurie man labai brangūs. Su kai kuriais kraštais likimas manęs nesuvedė, o su tokiais kaip Japonija, JAV, Prancūzija, tam tikra dalimi Anglija užsimezgė gan glaudūs ryšiai. Kartais reikia mažo atsitiktinumo, kad paskui megztųsi ir kiti ryšiai. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengtos parodos „Veidas ant kaukės“ atidarymo išvakarėse iš Japonijos gavau elektroninį laišką, parašytą angliškai ir gan komplikuotai. Japonijoje esu dalyvavęs įvairiuose projektuose, o šiemet vykęs žemės drebėjimas, kiek supratau, sugriovė kai kurias vertybes, ir japonai kreipiasi su tam tikrais prašymais. Per kūrybą išeiname į glaudų žmogiškųjų santykių ryšį.

Nenori eiti su pulkais ir milijonais„Mėlyna istorija“ (popierius, pastelė, 239 x 152,1995)

ML. Vadinasi, meninė kūryba kartais peržengia vien estetinius meninei kūrybai keliamus reikalavimus ir išeina į gerokai platesnius vandenis – nuo psichoterapijos pavieniam asmeniui iki bendražmogiškosios problematikos, jaudinančios jau ne atskirus žmones, bet ištisas tautas.

S. Eidrigevičius. Aš tikiu, kad meno pašaukime labai svarbų vaidmenį atlieka terapija. Štai pavyzdys. Atvykęs gan atsitiktinai į Bolonijos tarptautinę vaikų knygų mugę, visai intuityviai patraukiau į Morandi muziejų (Morandi Museum). Dailininkas Giorgio Morandi (1890–1964) buvo labai kuklus ir nepaprastai paprastas tapytojas. Tapė paprastus butelius ir kitus stiklinius daiktus, bet tą darė labai šiltai, su išmanymu ir meile. Stebint jo darbus nereikia jokių papildomų aiškinimų ar užrašų. Viskas, ką knygų mugėje mačiau, man buvo labai komplikuota ir truputį vargino, o susitikimas su dailininko Giorgio Morandi kūriniais man suteikė tiek pasitenkinimo ir dvasios ramybės, kad nieko daugiau iš Bolonijos jau ir nelaukiau. Morandi kūryboje mačiau tiek šiltų jausmų, kad ir kitiems norėjau pasakyti: eikite ir žiūrėkite, šiame mieste jūs turite didelę meninę vertybę.
Tikrąja kūryba tiek daug galima žmonėms išreikšti, uždegti, duoti postūmio naujiems darbams. Bet žmonėms kartais reikia ir pasakyti, kur glūdi tikrosios vertybės. Aš taip pat kartais įsiklausau į kitų žmonių nuomonę, bet aklai nereikėtų klausyti. Jeigu žmogaus kitos estetinės pažiūros, tai galimi ir nusivylimai. Nemėgstu eiti ten, kur juda milijonai. Nenoriu eiti su pulkais, bet noriu turėti savo paties kelią.

ML. Įsiklausote į savo paties vidinį balsą?

S. Eidrigevičius. Kartą buvodamas Švedijoje nuėjau į paskutinįjį 1985 m. Švedijoje pastatytą Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) filmą „Aukojimas“. Nebuvo to filmo vertimo, bet man ir nereikėjo – norėjau pažiūrėti Tarkovskį, ir man tai buvo įvykis. Kitą kartą man parodė į diskelį įrašytą to paties režisieriaus filmą, jame buvo skaitomas nuostabus eilėraštis. Dieve, kaip tokių eilėraščių reikia, kaip žmogaus siela pasiilgsta tikro meno, poezijos! Dabar nėra tokių filmų, kuriuose būtų tikros poezijos, kilnių jausmų, nes daugiausia ekranuose matome brutalią prievartą ir kraujo latakus.
Arba štai neseniai matytas dokumentinis filmas apie kino režisierių Sergejų Paradžanovą (1924–1990), iš kurio galima buvo sužinoti kai kurių biografinių naujienų apie šį stebėtiną kūrėją. Dar mano studijų metais Vilniuje eidavome žiūrėti Paradžanovo filmų, šiek tiek jų buvo galima pamatyti. Atmintyje išliko beveik nejudantys paveikslai, tas pasaulis, kuris traukė, kvietė su savimi. Aš randu peno būtent tokiose vertybėse, o ne masiniuose renginiuose, į kuriuos plūsta minios.

ML. Modernumui, tikram ar tariamam, neteikiate pirmenybės?

S. Eidrigevičius. Šiuolaikiniame gyvenime yra puikių dalykų, bet nenoriu eiti į pasaulį, kuris brukamas per prievartą ir kuris manęs visai nejaudina.

Liūdnojo veido riteris – kaukė ar veidas?„Keleivis“ (popierius, pastelė, 239 x 152, 1995)

ML. Esate labai įvairus savo kūryboje, o pradėjus apie ją galvoti, pirmiausia atmintyje atgyja liūdnas veidas ir labai išraiškingos akys. Kartais nėra paprasta pasakyti, ar tai žmogaus veidas, ar kaukė? Per spaudos konferenciją prieš parodos atidarymą Jus fotografuodamas pastebėjau, kad save daug kur ir tapote. Tas pats veidas, tik įvairiai perteikiamas įvairiuose kūriniuose. Esate Liūdnojo veido riteris, nors gyvenime šmaikštaujate, gali atrodyti, kad esate linksmuolis, pokštininkas?

S. Eidrigevičius. Viskas taip ir yra. Tai tarsi mano gyvenimo dienoraštis, kuriame esama tam tikros gelmės, skonio, rafinuotumo, o kartais vien sausų faktų: pabuvojau, nuėjau, pažiūrėjau...
ML. Su publika bendraudamas juk nebandote nei savo kūrybos analizuoti, nei dėstyti gilių dalykų apie meną. Net ir apie savo gyvenimo lūžius, Jums poveikį padariusius įvykius juk nekalbate. Slepiatės už savo paties susikurtos kaukės? Ir šiandien kalbėjote per spaudos konferenciją: Milda pasakė tą ir tą, o Lolita tą...

E. Eidrigevičius. O ponia Lolita Jab­lonskienė, Nacionalinės galerijos direktorė, dabar štai sėdi prie kito stalelio ir netyčia girdi, ką čia mes kalbame. (Juokiasi).

ML. Mielai pakviestume ponią Lolitą prisijungti prie šio pokalbio, bet štai ji kratosi, rodo ženklus, kad jos neliestume... Tačiau gal iš tų labai paprastų ir kasdienių buities dalykų, įvykių nuotrupų vėliau gal ir gimsta tie kūrybiniai impulsai, kurie padeda suvokti ir įprasminti būtį?

S. Eidrigevičius. Gal ir gimsta, šito negaliu paneigti.

Ieško paprastumo, stiebiasi į jį

ML. Todėl ir noriu suvokti, kiek Jums svarbus kasdienio gyvenimo faktas, kartais visai paprastas, lyg ir nereikšmingas? Banalūs įvykiai, atrodytų, nieko nekeičiantys amžinybėje, išnyksiantys istorijoje, nebent papildo rutininių įvykių tėkmę.

S. Eidrigevičius. Visame savo gyvenime siekiu paprastumo, paprastos kalbėsenos su žmonėmis. Ieškau to paprastumo, einu į jį. Kartais net ir nerandu, bet jaučiu esant jį kažkur šalia.

ML. Gal tai visai natūrali reakcija į dramatiškai keistą mūsų visų gyvenimą, kai įprastos vertybės tarsi netenka vertės, o juk jomis buvo grindžiamas mūsų tėvų, apskritai vyresnės kartos žmonių gyvenimas. Reakcija į mūsų gyvenamojo meto dramatizmą, kurio apraiškų tiek daug Jūsų kūryboje? Beje, tą gyvenimo dramatizmą suvokiate intuityviai ar mąstydamas?

S. Eidrigevičius. Kada menininkas iš tiesų gyvena? Tada, kai turi tikrų sumanymų. Labai žymus JAV gyvenęs lenkų rašytojas Ježis Kosinskis (Jerzy Kosiński, tikra pavardė – Józef Lewinkopf, 1933–1991) buvo labai populiarus ir plačiai žinomas, daugelio premijų laureatas, apdovanotas įvairiais garbės vardais, Lenkijos Pen klubo prezidentas ir panašiai. Ir staiga J. Kosinskis nusižudo. Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, atsirado „žinovų“, tvirtinusių, kad rašytojas išseko, nebeliko naujų idėjų ir tai jam buvo nepakeliama.
Iš asmeninės patirties žinau, kad net jei naują eskiziuką nešiojuosi savo bloknote, ši būsimo kūrinio užuomazga mane jau palaiko, suteikia jėgų ir noro gyventi. Naujos mintys, idėjos ir yra pats dailininko stuburas, kurios jį palaiko. Tos idėjos gali būti įgyvendintos, gali taip ir likti eskizu bloknote – tas visai nesvarbu.

Šiandien žurnalistams pasakojau apie savo sukurtą ir Vilniuje eksponuojamą skulptūrą „Kultūros ir mokslo rūmų antena“. Teko dvidešimt metų laukti, kol ji buvo atlieta iš metalo. Man buvo vis žadama: tu tik kurk, daryk, o aš tau atliesiu... Artėjo mano parodos Vilniuje atidarymo metas ir pats sau tariau: viskas, pakaks, visas savo santaupas atiduosiu, bet skulptūra turi būti atlieta. Kol pats neužsiėmiau, tikriausiai dar tiek pat būtų tekę laukti. Ir dar dvi skulptūros šiuo metu atliejamos.

Apie įtakas

ML. Kokią įtaką Jums daro meno kritikai? Kokių šalių meno kritika Jums daro įspūdį ir kokių šalių kritikai Jums įspūdžio nedaro?

S. Eidrigevičius. Labai gražus klausimas. Žinomas italų meno istorikas Vitorio Sgarbi (Vittorio Sgarbi), pasižymėjęs skandalistas ir labai originalus meno tyrinėtojas, parašęs apie 60 knygų apie meną, žodžiu, didelė italų meno „galva“, 1990 m. į mano parodos katalogą parašė nedidelį, bet taiklų ir prasmingą straipsnį. Jame labai tiksliai ir apibūdinta, kas yra kūrybos procesas ir apskritai kūryba. Man atrodė, kad tai mano kūrybai apibūdinti labai tinkamas aprašymas, todėl nutariau į 20 kalbų tą V. Sgarbi kūrinėlį išversti. Užsakiau šį darbą vertėjams, paskui atskirų savo paveikslų fone tą tekstą išrašiau įvairiomis pasaulio kalbomis, taip pat ir lietuvių kalba. Tris tokio pobūdžio paveikslus eksponuoju ir Vilniaus parodoje, tiesa, tekstui panaudojau Vincento van Gogo laiškus, rašytus 1890 metais.

Turiu pasakyti, kad Vitorio Sgarbi toli gražu ne visiems pageidaujantiems dailininkams lengva ranka savo tekstus rašo. Kai mano darbus eksponavusi italų galerija kreipėsi į V. Sgarbi, prašydama apibūdinti kūrybą, tai jis pirmiausia atėjo susipažinti su mano darbais. Pasižiūrėjo ir nieko nepasakęs išėjo. Po kiek laiko vėl atėjo, žiūrėjo ir tik po to pareiškė, kad tekstą parašys. Paskui ne tik katalogui tekstą parašė, bet ir straipsnį į žurnalą. Vitorio Sgarbi nelabai kalba angliškai, todėl susitikę, daugiausia judesiais pasiaiškiname. Tai dailininko darbus jaučiantis meno istorikas, kritikos straipsnius rašantis ne iš reikalo, bet iš vidinio poreikio.

Norėčiau papasakoti ir šios istorijos tęsinį. Kai minėtoje italų galerijoje vyko antra mano paroda, eksponavau paveikslus su įvairiomis kalbomis išrašytu Vitorio Sgarbi tekstu – jis buvo labai patenkintas. Kaip dažniausiai būna per parodų atidarymus Italijoje, suėjo televizijos ir meno „žvaigždės“, tarp kurių buvo kino režisierius Frankas Dzefirelis (Franco Zeffirelli), senatorius, tris kartus Italijos ministras pirmininkas Džulio Andreotis (Giulio Andreotti) ir daug kitų įžymybių. Tai štai toje parodoje vienas amerikietis nupirko mano paveikslą – „Klouno mirtis“, kuriame pjautuvas ir kūjis užmuša klouną. Tą paveikslą amerikietis padovanojo Vatikano muziejui. Vilniaus parodoje taip pat galima pamatyti pjautuvo ir kūjo, penkiakampės žvaigždės, svastikos, kryžiaus motyvais sukurtų paveikslų – mane tokie motyvai labai intriguoja. Esu padaręs ir tokių darbų, kurių šiandieninėje Lietuvoje ir Lenkijoje parodyti dar nedrįsčiau, jie per drąsūs. Nesu skandalistas, man ir be skandalų įdomu gyventi. Taigi papasakojau šiek tiek apie vieną italų meno istoriką.

ML. Kaip vertinate Lietuvos dailės ir meno kritiką?

S. Eidrigevičius. Vilniaus parodos kataloge mano darbus pristato parodos kuratorės Regina Urbonienė ir Milda Žvirblytė. Jos mano darbus perprato, gražiai parašė. Kartais pats savęs ir savo kūrybos aš neanalizuoju, nors mielai parašau apie kitus dailininkus į „Kultūros barus“ ar kurį kitą leidinį. Rašau dienoraštį. Jeigu gegužės 8-ąją per mano gimtadienį Vilniuje sugebėsime padaryti simpoziumą, tai atvešiu pagal tą dienoraštį Lenkijoje išleistą knygą.

ML. Dienoraščiui skiriate svarbų vaidmenį?

S. Eidrigevičius. Prancūzų režisierius Žakas Debsas (Jacques Debs, kurio 2008 m. filme „Buzkaši: stepių daina“ S. Eidrigevičius atliko menininko, t. y. savo paties vaidmenį) su žmona kartą man padovanojo didelę knygą, kuri skirta gal kokiam buhalteriui ir yra visiškai tuščia. Tai štai į tą knygą rašau savo dienoraštį. Rašau ne kasdien, bet tada, kai kažkas mane supykdo, suerzina. Arba priešingai – kai jaučiuosi laimingas ar paprasčiausiai noriu savo mintis išlieti ant popieriaus. Kartais grįžtu iš kino seanso įsiutintas, kad dvi valandas tuščiai praradau, kai galėjau praleisti daug turiningiau ar tiesiog maloniau. Kad ir prie taurės vyno. Tada gera proga išsilieti į dienoraštį.

„Varnos“ (drobė, aliejus, 120 x 150, 1992)
Paveikslai kaip žmonės – turi alsuoti

ML. Keletą kartų pabrėžėte, taip pat ir per parodos Vilniuje atidarymą, kokia svarbi Jums yra ši paroda. Tai kultūringo žmogaus padėka parodos organizatoriams ir parodos lankytojams?

S. Eidrigevičius. Kad paroda Vilniuje man yra labai reikšmingas įvykis, galiu patvirtinti ir tokiu pavyzdžiu. Atsiverčiau knygelę su telefonų numeriais ir pradėjau skambinti žmonėms, kuriems neskambinau gal dešimt metų. Paskambinau ir poetui, rašytojui Tadeušui Ruževičiui (Tadeusz Różevicz) į Vroclavą. Rašytojui šiemet sukaks 90 metų, ir vargu ar jis ryžtųsi atvažiuoti į mano parodą Vilniuje, bet visvien pakviečiau. Pasakoju jam apie būsimą parodą, o T. Ruževičius man ir sako: „Tik nesugrūsk darbų vieną prie kito, kabink juos retai. Paveikslai kaip žmonės – turi alsuoti, aplink save jiems reikia turėti erdvės“.
Nusiunčiau T. Ruževičiui Monikos Kuc knygą „Stasys 60“, kuri Lenkijoje išėjo 2009 metais mano 60-mečio proga, o rašytojas man ir sako: „Knyga perkrauta, joje darbai suėda darbus. Knygoje yra labai gerų darbų, tikrų brangakmenių, bet jų gal net per daug“.Tai išminčiaus žodžiai.

ML. Ar poetas T. Ruževičius yra Jums skyręs bent vieną savo eilėraštį?

S. Eidrigevičius. Nėra man skyręs, o Tomas Venclova yra parašęs net labai gražų eilėraštį.

Pastelės iš XX a. 9 ir 10 dešimtmečio
Bus daugiau
 
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
 


 
Nuotraukose: 
 
Stasys Eidrigevičius pasakoja, kaip kūrė „Kaukes iš paryžietiškojo ciklo“ (mišri technika, 2003)
 
Kaukės objektai iš ciklo „Liūdesiai“ (kartonas, pastelė, medis, 1989–1990)
 
Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma dailininko Stasio Eidrigevičiaus paroda „Veidas ant kaukės“. Sveikinimo žodį taria LR kultūros ministras Arūnas Gėlūnas, toliau iš dešinės – Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, dailininkas Stasys Eidrigevičius, Lenkijos instituto direktorė Malgožata Kasner, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Babravičius, parodos kuratorė Milda Žvirblytė ir generalinio parodos rėmėjo draudimo bendrovės BTA direktoriaus pavaduotojas Vaidas Labanauskas
 
Stasys Eidrigevičius pasakodamas apie savo kūrinius kartais pasijunta tarsi diriguotų muzikiniam kūriniui
 
„Mėlyna istorija“ (popierius, pastelė, 239 x 152,1995)
„Keleivis“ (popierius, pastelė, 239 x 152, 1995)
 
„Varnos“ (drobė, aliejus, 120 x 150, 1992)
 
Pastelės iš XX a. 9 ir 10 dešimtmečio
 
Gedimino Zemlicko nuotraukos