Keturtomė „Technikos enciklopedija“ – dar ne galutinė stotis

Pusantro dešimtmečio gimdytas kūdikis išvydo šviesą – užbaigta keturtomė „Technikos enciklopedija“. Svarbus įvykis šalies techninei, inžinerinei ir mokslinei visuomenei, taip pat ir dirbantiesiems techninės terminijos tvarkyboje. Technikos dalykai svarbūs ne vien pramonei, transportui, statybai ar karybai, bet persmelkia visą mūsų gyvenimą daug daugiau, negu apie tai susimąstome kasdienybėje. Vis dėlto visuomenėje, regis, vyraujas įsitikinimas, kad „Technikos enciklopedija“ labiausiai turėtų rūpėti inžinieriams, aukštųjų mokyklų dėstytojams, na, dar technine kūryba užsiimantiems ar besidomintiems asmenims. Jeigu išties tokia nuostata įsitvirtinusi, tai natūralu kelti klausimą: ar Lietuvos visuomenė pakankamai techniška, kūrybinga, pagavi pasaulio naujovėms? Kitaip tariant, ar turime pakankamus pagrindus ir reikiamą potencialą tapti žinių visuomene.

Visuotinis ypač jaunimo susidomėjimas kompiuteriais, kurie išties tapo daugelio šeimų neatsiejama buitinio gyvenimo priemone, lyg ir leistų į užduotus klausimus atsakyti teigiamai. Kita vertus, galima ir apsirikti, nes niekas palyginamųjų tokio pobūdžio tyrimų ir išvadų tikriausiai nėra daręs, tad ir vertinimai labai skirtųsi – nelygu vertintojas.

Keturtomę „Technikos enciklopediją“ galima vertinti įvairiai, rasti joje teigiamų, lygiai kaip ir abejotinų ar net kritikuotinų dalykų. Tai visiškai natūralu, kai tenka nagrinėti kiekvieną solidesnį darbą, o ši enciklopedija kaip tik tokia ir yra. Galima neabejoti, kad spaudoje bus analizuojami šios enciklopedijos privalumai ir trūkumai, tikriausiai bus aptiktos ir klaidelės – net ir enciklopedijose jų išvengti nepavyksta. Mes šį kartą atkreipsime dėmesį į štai kokius dalykus. Kai kurios net ir gerokai didesnės tautos savųjų technikos en­cik­lopedijų neturi, ne visos turi išsiugdę ir savo techninę terminiją. Kalbėdamiesi kasdieninėmis ir buitinėmis temomis vartoja gimtąją kalbą, o kai tik tenka pereiti prie profesinių ar specifinių reikalų, žiūrėk, iškart pereina į anglų ar rusų kalbą – taip įpratę, tokioje aplinkoje užaugę. Lietuviai, ačiū Dievui, dar gali beveik apie visas sritis, taip pat ir technikos dalykus, kalbėti savo gimtąja kalba. Daugiau angliškų terminų ir barbarizmų galima išgirsti nebent kompiuterių ir mobiliųjų telefonų naudotojų, ypač jaunimo, kalbėsenoje, bet tai labiau bendros kultūros, o ne lietuviškų terminų stygiaus problema.

Ar ir ateityje lietuviškai apie profesinius dalykus galės susikalbėti mūsų inžinieriai, mokslininkai ir studentai – sunku atsakyti. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai, paeiliui vykstantys JAV lietuvių aplinkoje ir Lietuvoje, kelia tam tikras abejones, nes nemaža dalis pranešėjų rodo angliškai publikai parengtas skaidres, kartais mieliau ištaria angliškus, o ne lietuviškus specifinius terminus.
Tačiau keturtomės „Technikos enciklopedijos“ pabaigtuvės nuteikia pakankamai optimistiškai, nes byloja apie ganėtinai tvirtą taip pat ir techninės lietuvių kalbos struktūrą. Jeigu būtų kitaip, jeigu lietuvių techninės terminijos baras būtų apleistas, užžėlęs usnimis, tai apie jokią „Technikos enciklopediją“ nė kalbos nebūtų, net ir poreikio gal nekiltų.

„Technikos enciklopedijos“ IV tomo pristatymas ir viso projekto pabaigtuvės vasario 14 d. vyko Vilniaus Gedimino technikos universitete, dalyvaujant Kauno technologijos ir Vilniaus universitetų ir svarbiausio šio projekto vykdytojo – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro atstovams.

Šios enciklopedijos ir kai kuriems ateities sumanymams aptarti apskritojo stalo diskusija buvo surengta „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje. Dalyvavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius, VGTU pirmasis prorektorius, „Technikos enciklopedijos“ redaktorių tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas, VGTU Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisės narys, VGTU Automatikos katedros prof. habil. dr. Algirdas Smilgevičius, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Juozas Vidmantis Vaitkus, kurį naudodamiesi proga sveikiname su garbingu jubiliejumi, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas ir Technikos enciklopedijos rengimo grupės vedėja Irena Valiulienė. Su apskritojo stalo dalyviais bendravo Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Ar nepaseno vos pasirodžiusi „Technikos enciklopedija“

Mokslo Lietuva. Malonu pasveikinti diskusijos dalyvius. Kiekvienas iš Jūsų vienaip ar kitaip prisidėjote prie „Technikos enciklopedijos“ kūrimo ar leidybos darbų, bet šiandien susirinkome ne tiek šventiškai pasidžiaugti nuveiktais darbais, kiek pažvelgti į ateitį ir pamėginti atsakyti į klausimus: o kas toliau, kokie kiti nepadaryti darbai laukia? Tam turėsime aptarti ir įvertinti turimą keturtomę, o kad būtų problemiškiau, pamėginkime išsklaidyti kai kurias abejones. Per 20 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metų buvome liudininkai, kaip žlugo senoji Lietuvos pramonė, pritaikyta prie planinės ekonomikos reikalavimų ir nepasotinamos Tarybų Sąjungos vidaus rinkos. Į jos vietą atėjo užsienietiškos technologijos, į kurių tobulinimą Lietuvos inžinierių įdirbis ligi šiol nėra itin ženklus. Taip ir nesugebėjome visa jėga panaudoti net ir savo turėtą inžinerinį ir techninį potencialą. Ar bus kas skaito šią su išmanymu ir meile parengtą „Technikos enciklopediją“ šiame greit kintančiame pasaulyje, kai esame įsukti į globalizmo procesų ratą? Kaip ir kiekviena enciklopedija ji žymi tam tikrą mūsų valstybės ir jos techninės visuomenės išsivystymo lygmenį, techninės kultūros etapą, o tai nuteikia apmąstymams. Juk kol įvairioje techninėje spaudoje skelbti faktai virto apibendrintomis enciklopedinėmis žiniomis, įgavo straipsnių pavidalą, kone kiekvienos iš aprašomų sričių pažanga buvo tokia didelė, kad kiekviena enciklopedija tiesiog vėluoja ir priversta mums skelbti vakarykštės dienos laimėjimus. Tad ar mūsų laikų enciklopedininkų triūsas neprimena arklį vadelėmis valdančio vadeliotojo lenktynių su šiuolaikišku automobiliu?

E. K. Zavadskas. Dar neuždaryti technikos universitetai, jie veikia, rengia inžinierius. Rengiami ir modernių techninio profilio krypčių specialistai, kurių prieš dešimtmetį išvis neturėjome. Pasaulio naujoves tenka perteikti jaunajai kartai, taip pat ir moksle reikia turėti naujausią informaciją, tvirtą žinių pamatą. Tad nors „Technikos enciklopedija“ buvo rengiama 15 metų, vis dėlto joje atsispindi didžiausi technikos laimėjimai nuo seniausių iki mūsų laikų. Esu tikras, kad šis atliktas darbas turi didelę edukacinę reikšmę. Ne mažiau svarbūs yra ir terminologijos dalykai, kurie taip pat buvo tvarkomi rengiant šią enciklopediją.
Viena didesnių bėdų ta, kad šią enciklopediją ne visi norintys gali įsigyti – brangoka. Daug kas norėtų ją turėti savo namuose, bet jos rengimo darbas labai brangus, o mūsų vidurinysis gyventojų sluoksnis ganėtinai mažas, sudaro toli gražu ne didžiąją gyventojų dalį. Išeitį sieju su būsimuoju enciklopedijos elektroniniu variantu.

ML. Džiugina profesoriaus E. K. Zavadsko optimizmas, kuris visados mus žavėjo, kaip ir apskritai vitališkas ir sveikas požiūris į daugelį mūsų gyvenimo reiškinių. Šios nuostatos visados įkvėpdavo studentus ir pavaldinius dar tuomet, kai vadovavote VGTU ypatingai sudėtingu tiek šiai aukštajai mokyklai, tiek Lietuvos valstybei laiku. Optimizmu užkrėsdavote ir „Mokslo Lietuvos“ redakcijos darbuotojus, kai atrodydavo, kad mūsų pastangos tėra ant ledo išmestų žuveliokų beviltiškas blaškymasis. Ačiū Jums už tai. Bet kur jaučiu nerimą. Enciklopedija pradėta rengti dar turint tą pagrindą, kuriuo teisėtai didžiavomės. Lietuva buvo vadinama išvystytos pramonės kraštu, inžinierių respublika – turėjome net 100 tūkst. inžinierių. Kur jie dabar? Gariūnuose, Kalvarijų turguje, trasose tarp Lietuvos ir Vokietijos, iš kur parvaro naudotus vokiečių lengvuosius automobilius, kad toliau būtų varomi į Baltarusiją, Rusiją ir Kazachstaną? Kiti mūsų buvę inžinieriai ir technikos specialistai atsitiktinius darbus dirba Airijoje, Anglijoje ar Ispanijoje.

„Technikos enciklopedija“ užbaigta, kai apie išvystytos pramonės didelius laimėjimus labai mažai girdime. Visai kita retorika, kita terminija ir aukštyn kojomis persivertę prioritetai. Ar studentai, kurie nuoširdžiai norės prisidėti prie Lietuvos techninės pažangos, „Technikos en­ciklopedijos“ nevertins kaip į praeitį nugrimzdusių laikų atodūsio? Ar nesinaudos visiškai kitomis informacijos gavimo ir perteikimo priemonėmis? Internetas šiandien teikia nepaprastų galimybių, išeiga į tarptautines duomenų bazes taip pat atveria visai naują informacinį langą. Studentai pagal „Socrates–
Erasmus“ ir kitas tarptautines programas turi tokią judėjimo ir tobulėjimo laisvę, apie kurią mūsų karta negalėjo nė svajoti. Pagaliau moksliniai ir techniniai žurnalai tapo daug prieinamesni (tegu gal ir ne visi), bet norintys visada gali labai daug pasiekti. Taip pat ir per kontaktus su užsienio kolegomis galima gauti informacijos.

Tad gal išties jau gyvename ne Didro ir Voltero laikais, kai svarbiausias universalių žinių šaltinis buvo enciklopedijos?

J. V. Vaitkus. Savo prakalbos žodyje ir pastarajame intarpe redaktorius iškėlė net keletą problemų, į kurias reikėtų atsakyti atskirai. Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad reali Lietuvos situacija, apie kurią girdime iš spaudos ir televizijos, ne visada atspindi tikrovę. Lietuvoje yra nemažai naujų įmonių, kurios dirba sėkmingai ir nelabai garsinasi. Kai kalbuosi su tų įmonių vadovais, jie sako: „Jei pradedame garsintis, kad gerai viskas vyksta, tai bemat užpuola įvairios inspekcijos ir tikrintojai. Jie trukdo normaliam įmonės darbo ritmui, todėl mums daug geriau skųstis, kad laikai sunkūs, krizė, nuolat neišbrendame iš sunkumų“. O tuo pačiu metu atidarinėjami vis nauji cechai ir kiti padaliniai.
Kita vertus, ypač jaunimui reikėtų žinoti, kas buvo sukurta Lietuvoje, ir kokie iš tų darbų vis dar sėkmingai tęsiami. Lietuvos pramonė plėtojasi, o reklamuojasi dažniausiai tie, kuriems rūpi gauti iš valstybės biudžeto pinigų. Jeigu savo plėtrai jiems reikia lėšų, tai skelbiasi esą labai pažangūs ir daug pasiekę. Dirbantys sėkmingai ir į biudžeto pinigus nepretenduojantys paprastai nesigarsina. Jaunimui labai svarbu žinoti, kokie procesai vyksta šalyje, taip pat ir pramonėje. Štai tame žinojime „Technikos enciklopedija“ kaip informacijos šaltinis tam tikrą vaidmenį gali suvaidinti.
Iš čia norėčiau pereiti prie kitos potemės, kuri buvo iškelta. Iš tikro enciklopedinės žinios yra tai, kas iš dalies pasaulyje jau gali būti ir pasenę. Tuo pačiu norėčiau priminti, apie ką buvo kalbama VGTU pristatant „Technikos enciklopedijos“ IV tomą – enciklopedijai labai trūksta V tomo, apie kurį jau senokai buvo kalbama. V tomas turėtų papildyti, kas per šiuos laikus, t. y. per pastaruosius 15 metų, atsirado ir kas apskritai reikšmingo Lietuvoje padaryta. Toli gražu ne viskas, kas buvo padaryta, buvo blogiau, negu tuo metu Vakarų šalyse. Konkretus pavyzdys. Įsivaizduokime, kad man reikia per kelias sekundes padaryti kokybišką spalvoto žemėlapio kopiją. Buvo metas, kai Vilniuje buvo gaminami tokie kopijuokliai, kurie elektrofotografiniu būdu per kelias sekundes galėjo padauginti spalvotą žemėlapį ar pagaminti spalvotą skaidrę.
Žinau, ką pasakys oponentai: galima žemėlapį ar paveikslą nuskenuoti ir lazeriniu spausdintuvu. Bet ar tai buvo galima padaryti prieš 20 metų?

ML. Labai geras pavyzdys, bet prisiminkime, kaip plačiai buvo prieinami tie Vilniaus elektrografijos institute sukurtieji „kseroksai“ ir kiti kopijavimo aparatai?

J. V. Vaitkus. Kiek žinau, sovietiniais laikais daugelis modernių gaminių buvo skirstoma planine tvarka, o taip pat reikėjo turėti pinigų, kad organizacijos galėtų tuos aparatus pirkti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo priimtas politinis sprendimas, kad turime lygiuotis į Vakarus. Mat jeigu Vakarai tokios technologijos ar kitų gaminių neturi, tai bus nekonkurencingi, ir ta pramonė buvo paliekama likimo valiai. Antai Vilniuje
(pašto „dėžutėje“ T. Ševčenkos gatvėje) buvo kuriami ir gaminami oscilografai, kurie buvo pripažinti kaip geriausi mokykliniai oscilografai pasaulyje, todėl didelėmis partijomis buvo eksportuojami į Prancūziją ir Didžiąją Britaniją.

ML. Prisimintieji oscilografai „dirbo“ ne vien mokyklose, bet ir atsakingiau­sio­se karinės pramonės srityse. Pasigirsiu, kad po vidurinės mokyklos savo darbinę karjerą kaip šaltkalvio mokinys būtent ir pradėjau įmonėje, kuri tuos oscilografus gamino.

J. V. Vaitkus. Kur tie oscilografai buvo taikomi, tai atskira šneka, bet faktas, kad dalis jų turėjo didelę paklausą ir didelėmis partijomis buvo eksportuojami į Vakarų Europą. Tačiau Nepriklausomybę atstačiusioje Lietuvoje, matyt, buvo priimtas politinis sprendimas, kad tos pramonės nereikia. Man atrodo, kad tokį sprendimą priėmusieji asmenys nelabai ir domėjosi, kur tie oscilografai eksportuojami ir kam reikalingi.

Lygiai taip pat Lietuvoje „Ventos“ susivienijime buvo gaminamos mikroschemos, kurias eksportuodavo į Taivaną. Dabar kalbame, kad Taivanas vienas iš didžiausių pasaulio elektronikos centrų, bet ši šalis per Maskvos „Vnešeksportorg‘ą“ importuodavo Vilniuje gaminamas mikroschemas.
Todėl man ir atrodo, kad „Technikos enciklopedijos“ V tomas turėtų parodyti, kas Lietuvos pramonėje buvo sukurta ir gaminama, taip pat ir kokia gamyba tęsiama. Ir antra: reikėtų priminti ir parodyti tuos inžinierius ir žmones, kurie visa tai kūrė ir gamino. Kaip buvęs šiaulietis labai didžiavausi, kad Ženevoje vykusią pasaulinę parodą išgelbėjo būtent Šiauliuose pagamintoji kilnojamoji televizijos stotis. Kai toje parodoje išgirtosios Vakarų technologijos užstrigo, būtent Lietuvoje dramblio kaulo spalvos autobuse sumontuotos aparatūros inžinieriai pareiškė, kad jie gali išspręsti iškilusias problemas. Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, dar prieš 1980 m. Maskvoje vykusias Olimpines žaidynes, kurios juk taip pat iš sportinių arenų, sugedus vakarietiškam sistemas sujungiančiam blokui, situaciją išgelbėjo Šiauliuose sukurtas ir pagamintas blokas (GB) ir transliacija visam pasauliui nesutriko. Visa tai jaunimui reiktų žinoti.

E. K. Zavadskas. Galiu patvirtinti, kad amerikiečiai nupirko visą eksperimentinių staklių gamybos institutą Vilniuje tik tam, kad jį sužlugdytų kaip konkurentą. Laimei atsirado žmogus, kuris tą institutą perpirko, dabar ši įmonė sėkmingai dirba, nors gamina kitą produkciją.

Dabar viena pažangiausių Lietuvos biotechnologijos įmonių „Fermentas“ tapo tarptautinės kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ padaliniu Lietuvoje. Kas pasakys, kiek tai naudinga buvusiam Lietuvos pramonės pasididžiavimui?

ML. Matyt, dabartinėje globalioje pasaulinėje ekonomikoje kitos išeities neturi net geriausios įmonės ir institutai: arba konkuruok ir išlik, arba būsi sužlugdytas. Sėkmingai konkurencijai reikia ne vien gerų norų, bet ir kapitalo, geros rinkodaros savo gaminiams, o juk niekas konkurentų nenori. Kad ir kokie patriotiški būtų mūsų gamybininkai ir mokslininkai jie vieni nieko nepadarys, o tarptautinės kompanijos „Thermo Fisher“ pavėsyje „Fermentas“ gali turėti perspektyvos, naujų konkurencinių galimybių. Jeigu rinkodaros problemas apsiima spręsti didžiulę tarptautinę patirtį turintys „Thermo Fisher“ šios veiklos asai, disponuojantys lėšomis ir įtaka, tai kodėl mokslininkams nesidžiaugti, kad jie gali ramiai užsiimti moksline veikla, kurios labiausiai ir trokšta? Beje, nežinau kodėl nei samdytas, nei prašytas tarsi tampu buvusio „Fermento“ advokatu.

V tomas turėtų būti skirtas kūrėjams

ML. Grįžkime prie enciklopedijos. Man regis, V tomas turi būti skirtas technikos personalijoms kaip kad visados ir buvo teigiama rengiant „Technikos enciklopediją“. Kaip žurnalistas labai pasigendu šioje enciklopedijoje personalijų, per kurias galėčiau išeiti į platesnį informacijos lauką. Deja, keturiuose tomuose personalijų nėra ir tai vienas iš keturtomės trūkumų.

I. Valiulienė. Buvo apsistota ties koncepcija, kad personalijos, jų biografijos ir darbai bus pateikti atskirame tome. Todėl siekėme pateikti konkretaus dalyko esmę kaip kad ir priklauso en­ciklopedijai. Iš enciklopedinės informacijos mokslo nepadarysi, tam reikia daug gilesnių papildomų žinių. Mes siekėme tik supažindinti su įvairiomis temomis.

Dėl darbų, padarytų Lietuvoje. Juos stengėmės perteikti atskiroms temoms skirtuose straipsniuose, kurie pateikiami abėcėliniu principu. Bet kuriuo atveju Lietuvos kūrėjų ir gamintojų stengėmės neapeiti, iš kiek­vieno autoriaus reikalauta straipsnio pabaigoje būtinai pateikti, kas iš aptariamos srities darbų buvo padaryta Lietuvoje. Negalėčiau tiksliai pasakyti dėl oscilografų kūrėjų, gal jie ir nėra išvardyti ar kaip kitaip išskirti, bet Lietuvos staklių kūrėjams mūsų autoriai buvo labai dėmesingi, stengėsi bent jau žymiausius kūrėjus pristatyti. Tarptautinėse parodose jų gautieji medaliai ir kiti apdovanojimai šioje enciklopedijoje neapeinami, kaip ir tų gaminių autoriai, minimos robotus diegusios įmonės. Tas pasakytina ir apie dabartines įmones, jų svarbiausius gaminius.

ML. Išeitų, kad „Technikos enciklopedijai“ būdingas ir nacionalinis aspektas, kur išryškinama būtent Lietuvos pramonės specifika, svarbiausi laimėjimai.

I. Valiulienė. Būtent į savąją lietuvišką erdvę ši enciklopedija orientuota.

ML. Privalumas, bet kartu ir trūkumas, nes vargu ar paprasta išlaikyti objektyvų balansą. Jaunam skaitytojui tikriausiai labiausiai rūpi pasaulio technikos naujovės, bet ar jis apie tas naujoves sužinos, skaitydamas keturtomę?

I. Valiulienė. Pasaulinė patirtis, Lietuvoje padaryti darbai enciklopedijoje parteikti gerokai išbarstytu pavidalu. Jeigu siektume apibendrinto vaizdo, reiktų pateikti atskirus tai temai skirtus straipsnius, paįvairintus lentelėmis su Lietuvoje sukurtais reikšmingiausiais gaminiais ir jų kūrėjais.

ML. Ar reikėtų suprasti, kad Lietuvos pramonės laimėjimams reiktų kurti atskirą tomą, o personalijoms – dar vieną?

J. V. Vaitkus. Bijau, kad ne visai teisingai buvau suprastas. Papildymai nereiškia, kad reiktų kartoti tai, kas jau parašyta keturiuose tomuose. Pakaktų nuorodų į ankstesnius tomus, o kai kurias temas tektų išplėsti, papildyti. Tikriausiai prireiktų ir kai kurių pataisymų. Tačiau esminė V tomo dalis tūrėtų būti skirta kūrėjams. Ir ne tiek svarbu jų biografijos, kiek jų kūrybinis darbas. Kitaip tariant, reiktų atskleisti, kas yra kas Lietuvoje.

Ar nepamiršome mokslinių mokyklų

ML. Jei enciklopedijoje nėra personalijų, tai negali būti pristatytos ir mokslinės mokyklos, vadinasi, enciklopedija nėra išbaigta. Kalbant apie atskiras Lietuvos technikos mokyklas atmintyje pirmiausia iškyla Kazimiero Ragulskio išugdytoji „Vibro­technikos“ mokslinė mokykla. Matyt, negalima apeiti Lietuvos staklių kūrėjų. Ką dar į tą gretą galima pasiūlyti?
Juk visuomenėje labai stinga tikrų mokslinių autoritetų, kuriuos išstūmė vadinamasis „elitas“, vienadienės televizijos „žvaigždės“ ir „žvaigždūnai“. Deja, mokslo visuomenė, universitetai šiam vadinamajam „elitui“ nieko priešpastatyti neįstengia ir net užima arogantišką pozą, kad tai jiems nerūpi, ne jų problema. Politikai – priešingai, bando susitapatinti su visuomenei peršamais „elito“ atstovais, patys pradeda mėgdžioti „žvaigždes“.

P. Baltrėnas. Labai svarbu en­ciklopedijoje bent jau paminėti vieno ar kito technikos mokslo Lietuvoje pradininką, didžiausius autoritetus.

I. Valiulienė. Iš dalies buvo daroma, nors tos pastangos ir nebuvo nuoseklios. Antai tekstilės technologijos mokslo Lietuvoje pradininkas Juozas Indriūnas tikrai minimas. Į tuos dalykus kreipėm dėmesį ir kiek pakako medžiagos, tiek pavardžių pateko. Jei būtų mūsų valia, tai V tome stengtumėmės pateikti personalijas, kaip ir buvo sumanyta. Per personalijas būtų galima išryškinti ir atskiras technikos mokslų ir pramonės sritis.

E. K. Zavadskas. Prieš keliolika metų, 1997 m. išleidau knygą „Intelektinės dykumos pavojai“. Dabar žvelgiant į keturtomę enciklopediją kyla štai kokia mintis: žinios yra, pateiktos, bet kur žmonės, kurie tas žinias kūrė? Tai nėra kaltinimas enciklopedijos kūrėjams, nes tokia buvo jos koncepcija. Tačiau nuo 1997 m. mūsų intelektinė dykuma dar pagilėjo ir išplito.

Kad nekristume į lietuviškosios techninės terminijos duobę

A. Smilgevičius. Įdomu buvo klausytis protingų kalbų. Man atrodo, jeigu bus rengiamas V tomas, reikėtų jame parodyti buvusius ir ypač esamus mokslo ir pramonės centrus. Štai kad ir Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centras, per kurio veiklą būtų galima pateikti ir personalijas. Panašiai ir su kitais reikšmingais mokslo ir gamybos centrais. Per juos gal pavyktų gauti ir lėšų rūpimam enciklopedijos tomui. Asmenų daug metų dirbusių, savo profesinį gyvenimą atidavusių įvairioms mokslo ir gamybos sritims, yra ne vienas. Jeigu enciklopedijoje pavyktų juos pristatyti, būtų labai teisinga.

Technikos enciklopedija nėra vien specialiųjų žinių lobynas. En­ciklopediją gali skaityti bet kas, nes ji orientuojama į vidutinio išsilavinimo skaitytoją. Taigi enciklopedija teikia ne tik ieškomą, bet ir daugeliui prieinamą informaciją.
Kita sritis, kuri man rūpi, kurioje daug metų dirbu – tai terminologija ir terminografija. Terminografija – tai terminų žodynų rengimas, o tie, kurie šia veikla užsiima – terminografai. „Technikos enciklopediją“ globojo kalbininkai ir ypač dr. Jonas Klimavičius, todėl turime pagrindo manyti, kad tai gero terminologinio lygio leidinys. Ypač svarbu, kad visi terminai kirčiuoti, įrašyti iš naujausių žodynų. Taigi į vartojamąją aplinką atėjo nauji mūsų kalbos dalykai, svarbūs tiek profesoriui, tiek mokyklos mokytojui ir abiturientui, jeigu tik jie tuo domisi. Manau, kad tai ypač svarbu ir pabrėžtina vertinant.
Mūsų dėstomuose dalykuose neišvengiamai vartojami terminai iš gretimų mokslo šakų, kuriuos ne visada gali žinoti. Todėl technikos enciklopedija – tai žinių šaltinis, iš kurio pasiimi medžiagą, be to, naujausią medžiagą, kuri parengta kvalifikuotų žmonių. Jie vartoja Kalbos komisijos aprobuotus terminus, atitinkančius lietuvių kalbos taisyklių reikalavimus. Tai reiškia, kad tos srities terminų visuma sunorminta, ir tai didelis indėlis į techniškąją terminiją.

ML. Kiek lietuviškai techninei terminijai, jos tolesnei raidai atsilieps reikalavimai spausdinti straipsnius anglų kalba vadinamuose ISI žurnaluose? Ar „Technikos enciklopedija“ šiuo atveju neatlieka tam tikro kompensacinio mechanizmo vaid­mens, nes neleidžia visiškai apleisti technikos terminų kūrimo ir tobulinimo baro?

P. Baltrėnas. Iš tiesų šios en­ciklopedijos vienas svarbiausių privalumų yra net ne naujų ar jau spėjusių senstelėti technologijų aprašymas, bet naujos techninės terminijos kūrimas ir tobulinimas. Kokią technikos sritį bepaimtume – mašinų gamybą ar statybos technikos reikalus, transportą ar naujausias technologijas labai svarbu, kad kalbėtume tais pačiais ir vienodai suprantamais terminais. Tai itin svarbu ir tiems, kurie rašo naujus vadovėlius, rengia metodinę medžiagą.

R. Ginevičius. Apie kalbos techninės terminijos dalykus tikriausiai reikia kalbėti ne dabar, kai išėjo keturi „Technikos enciklopedijos“ tomai, bet prieš imantis šio didelio darbo. Esame atsidūrę keblioje padėtyje. Iš tiesų, reikalavimas spausdinti straipsnius anglų kalba spausdinamuose žurnaluose yra neišvengiamas, jeigu norime žengti koja kojon su mūsų gyvenamojo laiko reikalavimais. Jeigu norime įsirašyti į bendrą Europos Sąjungos reikalavimų erdvę, privalome ir savo žurnalus leisti anglų kalba, antraip jie liks „kiemo“ žurnalais. Bet ši objektyvi tendencija stabdo lietuviškosios mokslinės, taip pat ir techninės terminijos kūrimo ir tobulinimo darbą. Apie tai kol kas mažai diskutuojama. Todėl privalome galvoti ir rūpintis, kad šį prieštaravimą bent tam tikru mastu pavyktų sušvelninti. Bet tam reikia veiksmų strategijos: ką turime daryti, kad lietuviškoji mokslinė ir techninė terminija nenukentėtų. Visiems akivaizdu, kad terminiją reikia išsaugoti, bet kaip? Vien „Technikos enciklopedijos“ neužteks. VGTU mes vien dėl terminijos dalykų vieną žurnalą – „Statybinės konstrukcijos“ – pradėjome leisti lietuvių kalba. Matyt, privalėsime atskiru klausimu šią labai svarbią problemą aptarti, vien pakeliui su kitomis problemomis nepakaks paminėti.