Uždegti žiburį sieloje...
Prof. habil. dr. Ona Voverienė
Iki šiol Jūratę Sučylaitę pažinojau kaip gydytoją psichiatrę ir talentingą rašytoją, lietuviškojo psichologinio romano, Julijono Lindės-Dobilo ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos tradicijų tęsėją, poetę. Visada laukiau jos naujų knygų pasirodymo. Ir jos atsirasdavo viena po kitos: „Tebūnie žmogus“ (1990); „Žarijų duobė“ (1992); Šešėlių sparnai“ (1994); „Po pelenų dangum“ (1996); „Sumaištis“ (1998); „Visada dviese“ (1998); „Susitikimai su ragana“ (2002); lyrikos rinktinės „Užkalbėjimas“ (2000) ir „Atsilaikymas“ (2008).
Ekonominių, socialinių, politinių ir ypač partinių rietenų sutrikdytoje mūsų visuomenėje rašytojos Jūratės Sučylaitės knygos – tikra dvasinė atgaiva sielai. Romane „Susitikimas su ragana“ rašytoja, tarsi chirurgas aštriu skalpeliu skrodžia mūsų dabartinės sergančios visuomenės dvasią ir diagnozuoja ligą: „Žemėse, kuriose kariaujama su savaisiais, žmonės daugiau laiko praleidžia žiūrėdami į tamsą“. Vienintelis išsigelbėjimas „įžiebti žiburį ir žiūrėti šviesos kryptimi, nes tik taip, – rašytojos nuomone, – galima apsisaugoti nuo atkerėplinančios šmėklos... Spindulys visada perskrodžia tamsą... ją išsklaido“.
Šviesa – visų rašytojos kūrinių svarbiausias leitmotyvas: „Ji eina iš kartos į kartą su dainomis ir sakmėmis, ji plaukia vandeniu, spindi obelų žieduose ir žvaigždėse, žmonių akyse... Tik jai atsidavę mes tampame savimi...“ (Jūratė Sučylaitė).
Gavusi Jūratės Sučylaitės daktaro disertacijos referatą „Ugdomoji poetikos terapija, kaip priemonė suaugusiųjų, sergančių šizofrenija ar depresija, įgalinimui“ (socialiniai mokslai, edukologija), supratau, kad doktorantė, ištikima sau ir savo gyvenimo svarbiausiajai idėjai, pasirinko patį sunkiausią kelią – žmonių, skendinčių pačioje giliausioje tamsoje, socialinę grupę, siekdama jų sielose uždegti žiburį – viltį visavertiškam gyvenimui visuomenėje. Tik didžiausi idealistai gali ryžtis tokiam uždaviniui. Ir ne tik ryžtis, bet ir atiduoti jo sprendimui daugelį metų.
Daktaro disertacija parengta Vilniaus pedagoginiame universitete. Diseratcijos vadovė doc. dr. Vilmantė Aleksienė; mokslinis konsultantas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis; mokslinio komiteto nariai: prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė (komiteto pirmininkė), prof. habil. dr. Vytautas Gudonis, prof. dr. Ona Monkevičienė, prof. dr. Vilija Salienė, doc. dr. Virginija Adomaitienė. Oponentai: prof. dr Marija Andriekienė (Klaipėdos universitetas), prof. habil. dr. Vaidas Matonis (VPU).
Daktaro disertacijoje gynimui teikiama transformuojančio mokymosi teorijomis pagrįsta suaugusiųjų, sergančių depresija ir šizofrenija įgalinimo koncepcija. Pirmą kartą Lietuvoje išanalizuotos poetikos terapijos taikymo galimybės, sukurta ugdomosios poetikos terapijos metodika sergančiųjų depresija ir šizofrenija įgalinimui.
Svarbiausia šiai socialinei grupei žmonių atstatyti dvasinę pusiausvyrą. Kaip mėgdavo sakyti Vydūnas, mes turime „būti jautrūs, kaip mimoza ir stiprūs, kaip uola“. Psichoterapeutas, taikantis poetikos terapijos metodiką, kaip tik toks ir turėtų būti: jautrus ir stiprus. Terapijos esmė – padėti žmonėms išsilaisvinti iš bet kokių liguistų, sunkių išgyvenimų, atsipalaiduoti nuo labai didelės emocinės įtampos, išplėsti sąmonės lauką ir atrasti naują požiūrį į gyvenimą. Visa tai daro žmogų tvirtesnį. Poetikos terapija padeda atgaivinti bendravimo įgūdžius, kurie dėl kokios nors ligos ar kitų aplinkybių tapo pakankamai problemiški (Rasa Poviliūtė. Eilėraščio taku – atgal į gyvenimą // Atleisk. – 2005, birž. 22, p. 35).
Kaip rašoma disertacijos referate: „Sakmėse ir poezijoje sutinkami mitiniai vaizdai suartina būsimų ir esamų kartų universalųjį dvasinį patyrimą, suteikia vilties, skatina nepasiduoti negandoms. Ligonių literatūrinė kūryba ne tik išlaisvina iš skaudžių išgyvenimų, bet ir sutaiko rašantįjį su istoriniu socialiniu pasauliu. Psichikos sutrikimais sergantys asmenys yra užsisklendę savyje, nenori bendrauti, tačiau jų prisilietimas prie kitų parašytos literatūros ir emocinė identifikacija su literatūros kūrinio herojumi mažina emocinę įtampą ir suteikia galimybę sąveikauti su naujomis prasmėmis (gyvenimo žiniomis)“ (Jūratė Sučylaitė. Ugdomoji poetikos terapija. V., 2011, p. 69).
Ugdomosios poetikos terapijos metodika apima: 1) emocinio užsisklendimo įveikimą ir emocinės saviraiškos gebėjimų plėtotę; 2) savivertės stiprinimą ir atsakomybės už savo gyvenimą skatinimą;3) kognityvinių gebėjimų ir verbalinių įgūdžių stiprinimą bei plėtotę; 4) socialinio elgesio rekonstravimą. Ugdomosios poetikos terapijos idėjos metodiškai realizuojamos ugdomojo proceso metu: žadinant ugdytinio jausmus ir prisiminimus, sąveikaujant su grožine literatūra ir ligoniui bendraujant su ugdytoju, aiškinantis egzistencijos problemas ir mokantis susieti kūrinio idėjas su asmeniška patirtimi, stimuliuojant kūrybišką rašymą ir verbalinę giluminių išgyvenimų ekspresiją (ten pat, p. 58).
Sergančiųjų įgalinimas grindžiamas tokiais kriterijais: sustiprėjęs tikėjimas savimi, emocijų atskleidimas, pozityvus praeities vertinimas, kritinis mąstymas, aktyvi pozicija, mokymosi motyvacija, išsilaisvinimas, galimų pasirinkimų supratimas.
Disertantės beveik dešimties metų eksperimentiniai tyrimai parodė, kad sergantieji depresija ir šizofrenija, praėję ugdomosios poetikos terapijos kursą, gerokai pasikeitė: vienišumą pakeitė aktyvi pozicija, žemą savęs vertinimą – savarankiškumo didėjimas ir stiprėjantis bendrystės jausmas, negatyvios patirties suvokimą į pozityvesnį, beviltiškos ateities vaizdinį į pasirinkimo galimybių suvokimą ir veiklos planavimą. To šiuo ugdomosios poetikos kursu ir buvo siekiama.
Daktaro disertacijos autorės nuomone, ugdomosios poetikos terapijos metodika gali būti taikoma ne tik psichiatrijos skyriuose, bet ir bibliotekose, organizuojant biblioterapines grupes problemiškiems paaugliams ugdyti bei mokyklose ne tik socialinių pedagogų praktikoje, bet ir gimtosios kalbos mokytojų darbe, ugdant mokinių savęs pažinimą, kūrybišką rašymą ir atsakomybę už savo gyvenimą.
Daktaro disertacija parašyta aukštu teoriniu lygmeniu, apibendrinant ne tik mūsų šalies mokslininkų, bet ir pasaulio žymiausių mokslininkų patyrimą ir jų rekomendacijas. Savo struktūra, tiriamojo darbo kokybe disertacinis tyrimas visiškai atitinka tokiems tyrimams keliamus reikalavimus.
Jūratė Sučylaitė daktaro disertaciją sėkmingai apgynė Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų taryboje 2011 m. balandžio 8 d. Tarybai vadovavo mokslinio komiteto vadovė prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė. Apie daktaro disertaciją gauti atsiliepimai iš JAV gydomosios poetikos asociacijos, Suomijos, Rumunijos universitetų, VDU, Kauno technologijos , Klaipėdos ir Šiaulių universitetų.
Tiek mokslinio komiteto nariai – edukologai ir medikai, tiek oponentai ir kalbėję doktorantės kolegos bei svečiai aukštai įvertino daktaro disertacijos novatoriškumą, jos indėlį į įvairių mokslų žinijos sistemą; kompetetingai pasirinktą mokslinio tyrimo metodiką, aukštą disertacijos mokslinį teorinį lygmenį. O mokslinis konsultantas Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. A.Gaižutis pasidžiaugė, kad VPU plėtojamame edukologijos moksle susiformavo ir jau įsitvirtino meno terapijos kryptis, integruojanti į edukologijos mokslą žinių sistemas iš įvairių meno krypčių, medicinos, psichologijos, o dabar jau ir psichiatrijos.
Žiūrint iš humanistikos pozicijų dr. Jūratė Sučylaitė savo praktine, menine ir moksline veikla, kaip reta kuris Kūrėjas, talentingai realizuoja savo gyvenimo aukštąją Legendą – uždegti žmogaus sieloje žiburį.
