Keturtomė „Technikos enciklopedija“: prie kostiumo lieka prisiūti sagą (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 8
Lietuviškosios enciklopedijos idėjos gimimo 100-mečio metais, užbaigus keturtomę „Technikos enciklopediją“, apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo ir kai kuriuos ateities sumanymus „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje aptarė Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius, VGTU pirmasis prorektorius, „Technikos enciklopedijos“ redaktorių tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas, VGTU Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisės narys, VGTU Automatikos katedros prof. habil. dr. Algirdas Smilgevičius, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Juozas Vidmantis Vaitkus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas ir Technikos enciklopedijos rengimo grupės vedėja Irena Valiulienė. Su diskusijos dalyviais bendravo Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.
Auka savo kraštui, mokslui ir kultūrai
Mokslo Lietuva. Pradėtoje diskusijoje atkreiptas dėmesys į „Technikos enciklopedijos” svarbą techninės terminijos kūrimui bei jos propagavimui. Išsakytas nuogąstavimas, kad spausdinant straipsnius išimtinai anglų kalba, apleidžiamas lietuviškos mokslinės ir techninės terminijos tobulinimo baras.
J. V. Vaitkus. Noriu apginti straipsnius anglų kalba rašančius mokslininkus. Labai mažai yra fizikų, kurie prisimena, kaip buvo spausdinami jų moksliniai straipsniai lietuvių kalba. Tai buvo taip seniai, kad tik vienas kitas ir gali atsiminti. Tačiau fizikai nejaučia, kad straipsnių spausdinimas užsienio kalba būtų pražūtingas lietuvių kalbai ar lietuviškai mokslinei terminijai. Dar prieš pradedant rengti „Fizikos terminų žodyną“ (išleistas 1979 m.) prof. Povilo Brazdžiūno iniciatyva buvo sudaryta atitinkama terminijos komisija, kurioje dalyvavo ne tik fizikai, bet ir inžinieriai, tarp jų ir baigusieji tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmtaką. Nuo to laiko tie terminų kūrimo entuziastai išleido ne vieną aiškinamąjį ar keliakalbį įvairių techninių terminų žodyną. Kartu su kalbininkais prisidėjo ir prie lietuviškų terminų kūrybos.
Ne paslaptis, kad daugelį specialių mokslinių straipsnių lietuvių kalba perskaitys gal tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami tos krypties tyrinėjimais besidomintys mokslininkai. Tad ir fizikų straipsniai skiriami atitinkamos krypties tyrinėtojams pasaulyje. O mūsų svarbiausias dėmesys turėtų būti skiriamas metodinei literatūrai, per kurią į apyvartą įvedami nauji moksliniai terminai, taip pat kursiniams ir diplominiams darbams, kuriuos rengdami studentai ir įsisavina naujus lietuviškus terminus.
ML. Kalbame apie du lygmenis: vieną – tarptautinį, straipsnių užsienio kalba skaitytojams ir vertintojams, antrą – mūsų studentams ir dėstytojams, kurie naudoja (ar patys sudarinėja) metodinę literatūrą, rašo diplominius ir kursinius darbus. Žodžiu, lietuviškus terminus taiko „vidiniam“ naudojimui?
J. V. Vaitkus. Taip, mūsų studentams pateikiama metodinė literatūra, ir jie kontroliuojami per savo rašomus darbus.
ML. O kaip su vadovėliais, kurių nemaža dalis susilaukia kritikos taip pat ir dėl prastos techninės kalbos, nesilaikomų terminijos reikalavimų?
A. Smilgevičius. Dabar taip susiklostė, kad visose ministerijose sudarytos terminų komisijos, kurios pristato Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisei siūlomus naujus terminus, Vyriausybės nutarimus, kitus vykdomosios galios dokumentus, potvarkius ir t. t. Pateikiami terminai Kalbos komisijos aprobuojami ir tik tada patenka į Lietuvos Respublikos terminų banką. Taigi, šiame darbe esama poslinkių.
Be to, Kalbos komisija aprobuoja visus technikos standartus. Jie dažniausiai perimami ir verčiami iš Europos Sąjungos standartų ir taip pat patiria visas svarstymų procedūras, kol priimami. Tai taip pat aktualus ir svarbus žingsnis. Aprobuoti techniniai terminai, patenkantys į žodynus, taip pat patekę ir į „Technikos enciklopediją“, reiškia, kad jie atitinka lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimus, tvarkybos sistema pakankamai suderinta ir sunorminta. Tas darbas yra pats sunkiausias, o jį atlieka Kalbos komisijos Terminologijos pakomisė, posėdžiaujanti kiekvieną trečiadienį. Man tenka tame darbe dalyvauti. Galiu patvirtinti, kad niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug nutarimų, potvarkių ir įstatymų, kurie reguliuotų valstybinę kalbą.
ML. Ir tikriausiai vargu ar kada buvo tiek kritikuojama mūsų valstybinės lietuvių kalbos taikymo praktika.
A. Smilgevičius. Visa bėda, kad dažnai nukrypstama nuo įstatymo reikalavimų. Kad ir per sostinės Gedimino prospektą praėjęs svečias nelabai galėtų pasakyti, kur esąs – Lietuvoje ar užsienyje. O juk yra Kalbos komisijos nutarimas, kad prie bet kurio užsienietiško užrašo būtinai turi būti užrašas lietuvių kalba. Tų užrašų savininkas reikalavimų nevykdo, o miesto savivaldybė neskuba, o gal nesugeba išreikalauti. Dažnai pilasi priekaištai Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, nors tai yra Valstybinės kalbos inspekcijos veiklos baras.
Noriu pasakyti, kad vyksta labai intensyvus Kalbos tvarkybos darbas. Dėl vadovėlių, kurių kokybė labai jaudina visuomenę. Prieš porą metų mano išleistas vadovėlis „Automatikos
mikromašinos“ buvo pelnęs LR Švietimo ir mokslo ministerijos pirmąją premiją. Tai štai tame vadovėlyje prieš kiekvieną skyrių yra poskyris „Pagrindiniai terminai ir apibrėžtys“. Tie poskyriai užima po 1,5–2 puslapius.
R. Ginevičius. Labai gera idėja, kurią reiktų pritaikyti visuose naujuose vadovėliuose.
A. Smilgevičius. Šią mintį labai palankiai įvertino Kauno technologijos universitetas ir vienas to vadovėlio recenzentų prof. Ramutis Bansevičius. Mat tada studentai neturi pagrindo skųstis, kad jie nematė, negirdėjo, nežino. Manau, kad tokie poskyriai su terminais ir apibrėžtimis labai prisidėtų prie mūsų techninės kalbos taisyklingumo ir apskritai prie kalbos kultūros. Esu tikras, kad Lietuvos universitetai yra ta vieta, kur lietuvių kalba turėtų jaustis saugiai. Mūsų priedermė yra tai daryti – saugoti mūsų kalbą ir kultūrą, tuo prisidėti prie mokslo žinių sklaidos.
R. Ginevičius. Bet ne paslaptis, kad mūsų jaunimas, taip pat ir studijuojantis universitetuose, metai iš metų tampa vis neraštingesnis. Tai atsispindi net su kalbos klaidomis parašytuose studentų prašymuose.
A. Smilgevičius. Išties tai tiesa. O „Technikos enciklopedija“ man yra versmė, kur galiu pasiskaityti ir to, ko man reikia, ir to, ko nežinau. Man įspūdingas atrodo didelis straipsnis apie technikos istoriją. Puikus leidinys ir tenka pritarti abejojantiems, kad kas nors Lietuvoje dar galės parašyti ir išleisti kitą „Technikos enciklopediją“. Nė vieno straipsnio autorius, kaip ir enciklopedijos sudarytojai, negalvojo, kad iš savo didžiulio darbo jie galėtų uždirbti – tai ne ta sritis, kuri teiktų pelną. Tai auka savo kraštui, mokslui ir kultūrai. Mes tai darėme savanoriškai, todėl dabar mums baigus darbą malonu ir lengva.
Noriu parodyti „Techniko žodynėlį“, kurį dar 1920 m. savo lėšomis išleido inžinierius Antanas Macijauskas (Maciejauskas, 1874–1950). Tai vienas pirmųjų lietuviškų technikos žodynėlių. Pirmasis po Antrojo pasaulinio karo išleistas lietuviškas „Technikos terminų žodynas“ (1950 m.) jau gerokai storesnis, bet nepalyginamai plonesnis už dabar leidžiamus atskirų krypčių technikos žodynus. Štai kad ir įspūdingos apimties žodynai: „Elektrotechnikos terminų žodynas“ (išleistas 1999 m., 871 p.), „Radioelektronikos terminų žodynas“ (2000 m., 1 341 p.), „Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas“ (išleistas 2010 m., 1 079 p.). Tai mūsų terminų žodynų raida ir ateitis.
Lietuviškosios enciklopedijos idėjos 100-mečio metais
ML. Tačiau darbas ne visai baigtas, nes kaip bus su „Technikos enciklopedijos“ V tomu? Savo nuomonės dar nepasakė Enciklopedijų ir leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas, nors diskusijos dalyvių klausėsi labai atidžiai.
R. Kareckas. Šiemet sukanka 100 metų lietuviškosios enciklopedijos idėjai. Pritarta JAV leidėjo K. Olšausko pasiūlymui bendromis jėgomis leisti pirmąją lietuvišką enciklopediją, 1911 m. buvo sudaryta enciklopedijos rengimo komisija (J. Basanavičius, M. Biržiška, A. Janulaitis, D. Šidlauskas ir J. Šlapelis). Taigi Lietuva yra šalis, leidžianti enciklopedijas. Ne visos nedidelės šalys gali sau tokią prabangą leisti.
Enciklopedijų leidyba rizikinga, reikalaujanti darbo, o pelnas negarantuotas, tad privačios leidyklos enciklopedijų leisti neskuba. Nepriklausomybės pradžioje visiems pakako entuziazmo, tada buvo imtasi leisti keturtomes „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ ir „Technikos enciklopediją“, tritomes „Muzikos enciklopediją“ ir „Žemės ūkio enciklopediją“, daugiatomę „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Dabar norėdami parengti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ vieną tomą anglų kalba susiduriame su didele finansavimo problema. Iš valstybės kol kas nesame gavę nė cento, todėl ir šio leidinio parengiamuosius darbus pradedame savo lėšomis.
Šiais laikais beveik pigiau būtų rengti tik elektronines enciklopedijas, bet skaitytojai pirmiausia laukia tradicinės enciklopedijos. Jei rengtume „Technikos enciklopedijos“ V tomą, jis būtų skirtas tik mūsų šalies vidaus reikmėms. Juk jis būtų lietuvių kalba.
ML. Kiek lėšų reiktų V tomui parengti ir išleisti?
R. Kareckas. Į „Technikos enciklopedijos“ V tomą turėtų būti įtraukti papildymai, ištaisyti netikslumai ir kai kurios klaidelės, nes jų išvengti paprastai būna sunku net ir enciklopedijose. Suprantama, tai būtų biografijų tomas. Jeigu prie tomo dirbtų vienas darbuotojas ir jam mokėtume 1,5 tūkst. litų mėnesinį atlyginimą, nesunku suskaičiuoti sąnaudas. Tomą parengti reikėtų per dvejus metus, vien parengimas kainuotų apie 84 tūkst. Lt, dar tiek pat reikėtų maketavimui, popieriui, korektūroms ir gamybos darbams, tad iš viso susidarytų apie 200 tūkst. Lt.
Entuziazmo turime, bet baiminuosi štai ko: kai gausime 30–40 tūkst. Lt paramos ir pradėsime darbus, staiga paaiškės, kad mus pametė likimo valiai. Rengdami keturis „Technikos enciklopedijos“ tomus ne kartą buvome patekę į tokią padėtį. Tie, kurie skirsto paramą leidybai, labai nemėgsta ilgalaikių projektų, nes toks darbas per metus nepadaromas. Taigi enciklopedininkams reikėtų garantijų, kad gausime realų finansavimą.
ML. Kaip su enciklopedijoje pristatomų asmenų vardynu?
R. Kareckas. Galėtume pasinaudoti „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (VLE) vardynu, į kurį įtraukti žymiausi mokslininkai. Dar reikėtų įtraukti žymiausių gamybininkų, praktikų pavardes, jos, tikriausiai, sudarytų 20–30 proc. tomo vardyno pavardžių.
ML. Į tomą patektų įmonių direktoriai, gal vienas kitas vyriausiasis inžinierius, bet ne auksarankiai, be kurių pramonės ir technikos laimėjimų nebūtų.
R. Kareckas. Todėl ir turime aiškintis, susitarti, kas turi būtinai į tomą patekti. Į VLE pateko ne visi mokslininkai, net ir apdovanotieji – buvo įvairių apribojimų. Enciklopedijos rengimo metodika turi būti aptarta iš anksto, bet remdamiesi VLE vardynu jau turėtume pamatą.
R. Ginevičius. Kiek tų pavardžių galėtų būti iš viso „Technikos enciklopedijos“ V tome?
I. Valiulienė. Bandėme sudaryti V tomo koncepcijos pamatus kartu su prof. Algirdu Čižu. VLE reikalavimų kartelė pakelta labai aukštai, asmenybė turi atitikti 5–6 kriterijus ir tik tada gali patekti į enciklopediją. „Technikos enciklopedija“ yra labiau inžinieriams skirtas sąvadas, tad ir reikalavimai paprastesni. Buvo pasiūlyta, kad į šią enciklopediją turėtų patekti visi technikos mokslų habilituoti daktarai ir kai kurie daktarai – susidarytų maždaug 3 tūkst. asmenų sąrašas. Iš jų būtų keli šimtai gamybininkų. Straipsnyje vidutiniškai 800 spaudos ženklų, tad turėtume 720 puslapių tomą.
ML. Tai vien personalijoms, o patikslinimams, papildymams, ko gero, prireiktų dar šimto kito puslapių?
I. Valiulienė. Priklausys nuo pasirinktosios V tomo koncepcijos.
R. Ginevičius. Kalbėdami apie tomo koncepciją, turėtume siekti, kad į jį patektų ne vien mokslininkai, bet ir tie, kurie techninius sprendimus įgyvendina.
P. Baltrėnas. Labai svarbu, kad enciklopedijoje būtų perteikta techninės minties vystymosi raida, Lietuvos inžinierių indėlis. V tome būtinai turi būti paminėti įvairių techninės plėtros sričių pradininkai – mokslininkai, gamybininkai, atskiros bendrovės. Dėl vietos stokos išsiplėsti gal nepavyks, bet pagal išgales reikia siekti šį principą įgyvendinti.
Ak, tie pinigai
ML. Pamėginkime pakalbėti apie pinigus. Iš kokių lėšų tas V tomas būtų leidžiamas?
R. Ginevičius. Kiekvienas autorius galėtų užsimokėti už tai, kad pateks į enciklopediją – štai ir lėšos, bent jau papildomas šaltinis būsimam tomui.
P. Baltrėnas. Tokiu būdu žmogus apsimokėtų tomo prenumeratos išlaidas.
R. Ginevičius. O gamybininkai tikriausiai neatsisakytų paremti ne tik jiems skirtus straipsnius, bet iš dalies ir pačią tomo leidybą.
I. Valiulienė. Už visus pateksiančius į V tomą nedrįsčiau garantuoti, nes tie, kurie pateko į VLE, gali atsisakyti mokėti už patekimą į „Technikos enciklopediją“. Be jų pavardžių tomas nebūtų išsamus.
R. Kareckas. Enciklopedininkams rinkti pinigus iš žmonių yra labai sunkus darbas. Būtų geriau, jei žmonės prenumeruotų būsimą tomą, bet ir tai nelengva pasiekti.
R. Ginevičius. Reikia ieškoti lanksčių sprendimų: tarkime, patekęs į enciklopediją užsimoka ir gaus tomą jam išėjus. O nesusimokėjęs turės tomą pirkti, tad vis vien mokės, tik gal brangiau.
J. V. Vaitkus. Esu tikras, kad pusė iš 3 tūkst. tikrai užsimokės, o kitą pusę gal parems ir jų darbo kolektyvai – esu optimistas.
E. K. Zavadskas. Į enciklopediją patekusieji įmonių vadovai tikrai skirtų tūkstantį kitą kaip paramą enciklopedijos rengėjams.
R. Kareckas. Prisiminkite savo paties patirtį, kai teko ieškoti pinigų „Technikos enciklopedijos“ IV tomui. Ar daug lėšų skyrė įmonių vadovai, o juk jie valdo pinigus? Nieko neskyrė.
E. K. Zavadskas. Esmė ta, kad IV tome nei jų pačių, nei jų įmonių nebuvo.
I. Valiulienė. Rengiant IV tomą prof. Kęstutis Kriščiūnas bandė ieškoti lėšų, kreipėsi daug kur, taip pat ir į Pramonininkų konfederaciją. Ir ką gi – norinčiųjų paremti enciklopedijos tomą neatsirado. O juk tarp konfederacijos vadovų nemažai žymių gamybininkų, bet niekas nepasiūlė nė lito.
R. Kareckas. Todėl labai pavojinga tokio projekto imtis be patikimo pagrindo. Gal duos... O jei neduos, kas tada?
R. Ginevičius. Galėtų prisidėti ir šalies universitetai, bent tie, kurių mokslininkai į V tomą pateks. Juk žmogus, patekęs į enciklopediją, jau tampa istorijos dalimi. Tą mintį reiktų parutulioti ir keliuose enciklopediją pristatančiuose ir populiarinančiuose straipsniuose. Neturėtume pamiršti kolegijų: Vilniaus ir Kauno kolegijų vadovai yra inžinieriai, jais taip pat reikėtų remtis. Galima pasitelkti ir JAV lietuvių inžinierius, kurie galėtų pasiūlyti į enciklopediją savo žymiausius specialistus. Gal pavyktų ir išlaidomis „pasidalyti“?
R. Kareckas. Labai netvirtas pagrindas – gal sutiks, o gal nesutiks prisidėti. Turime nelengvos patirties su pusantro dešimtmečio leista „Mažosios Lietuvos enciklopedija“.
J. V. Vaitkus. Manau, kad V tomui nepakenktų, jei būtų pasirinkta jo lituanistinė pakraipa. Lituanistika yra vienas iš Lietuvos mokslo prioritetų, jei pavyktų patekti į lituanistikos programą, gal pavyktų gauti bent dalį reikalingo finansavimo.
A. Smilgevičius. Jei paraiška būtų pateikta Lietuvių kalbos komisijai bent kalbininko darbui apmokėti už V tomo rengimą, tikriausiai šių lėšų pavyktų gauti.
R. Kareckas. Dabar Kalbos komisijos užsakymu leidžiame įvairius leidinius, dalį jų Komisija nuperka bibliotekoms. Pirma bibliotekos apklausiamos, ar joms tų leidinių reikia. Gal iškart galvokime apie V tomo elektroninį variantą, popierinio tomo nespausdinkime? Juk kol parengsime, gali praeiti ne vieni metai.
E. K. Zavadskas. Ateis metas ir keturis „Technikos tomus“ perkelti į elektroninę erdvę, bet pirmiausia reikia realizuoti popierinius tomus, susigrąžinti įdėtas lėšas. Popierinis enciklopedijos pavidalas vis dėlto turi būti bazinis.
Gal iniciatyvos imtis patiems universitetams?
E. K. Zavadskas. Šioje diskusijoje turėjo dalyvauti prof. Kęstutis Kriščiūnas, bet negalėjo atvykti. Jis paskambino ir pranešė KTU rektoriaus prof. Raimundo Šiaučiūno ir prof. Ramučio Bansevičiaus nuomonę: jie nusiteikę, kad V tomą būtina išleisti. Jeigu enciklopedininkai to tomo nesiimtų rengti, tai kauniečiai siūlo dviems universitetams – KTU ir VGTU sutelkti jėgas ir parengti tą tomą. Tik universitetai neturi enciklopedijų rengimo patirties ir tokios kokybės, kokią pasiekia enciklopedininkai, mes nepasieksime.
R. Ginevičius. Universitetams būtų teisingiau prisidėti prie finansavimo šaltinių paieškos, negu imtis sau nebūdingų funkcijų. Manau, kad V t. leidybą paremtų Klaipėdos, Šiaulių ir Lietuvos žemės ūkio universitetai, gal ir kai kurie kiti. Visos konfederacijos, asociacijos ir federacijos gyvena iš gamybininkų malonės, narių įnašų, todėl jas turime suprasti, jei jos nelabai gali tokius projektus paremti. Šiuo atveju reiktų su kiekvienu juridiniu asmeniu tartis atskirai.
ML. Gerbiamasis rektorius tikriausiai nenori pasakyti, kad visas tas organizacijas sugebėtų apeiti ir su kiekviena tartis mūsų enciklopedininkai? Tada jiems reiktų atidėti į šalį visus kitus savo darbus ir užsiimti sau nebūdinga ir mažai vaisinga veikla.
R. Ginevičius. Darbais turėtume pasiskirstyti. Suprantama, kad su universitetų vadovais gamybininkai kitaip kalbės negu su enciklopedijos rengėjais. Mūsų universitetų absolventai ne vienai iš tų įmonių vadovauja, todėl turime susidaryti sąrašą potencialių asmenų, su kuriais būtų galima apie šį projektą netuščiai kalbėtis. Jau tai, kad Lietuva išleido keturis „Technikos enciklopedijos“ tomus – savaime reikšmingas dalykas. Reikia, kad visuomenė žinotų ir suvoktų tokio projekto reikšmę. Prie kostiumo lieka prisiūti sagą ir tą reikia būtinai padaryti.
Laukia darbas
ML. Mūsų diskusija artėja prie pabaigos, būtų gerai trumpai apibendrinti pozityviąją jos prasmę.
E. K. Zavadskas. Išties „Technikos enciklopedijos“ leidybos projektas – tai didžiulis Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro nuopelnas. Susirūpinę sunkiai sprendžiamais ateities reikalais, mes kartais pamirštame gerą žodį tarti už padarytus darbus. Manau, kad gamybininkus ir mokslininkus turime skatinti šią enciklopediją įsigyti, kas to dar nespėjo padaryti.
R. Ginevičius. Tą idėją reiktų paviešinti VGTU Alumni klube, o per „Mokslo Lietuvą“ pagarsinę šią diskusiją jau galėtume tikėtis tam tikro visuomenės dėmesio dėl projekto tęsinio. Turime pastangas telkti į tuos asmenis, kuriais galime pasitikėti, kad jiems tai rūpima ir svarbi idėja.
E. K. Zavadskas. Vien VGTU turi apie 250 bendradarbiavimo sutarčių su šalies įmonėmis, tad per jas, per VGTU Alumni klubą ir turime pradėti veikti.
R. Ginevičius. Kalbėsimės su Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Pramonės ir prekybos rūmų, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovais, kad jie šią idėją palaikytų ir skleistų.
ML. Jeigu dar pavyktų pradėti gaivinti mecenatystės tradiciją, tai būtų dar vienas veikimo variklis.
R. Kareckas. Jei matysime, kad vyksta judėjimas, pirmieji žingsniai nuteiks optimistiškai, tai galėsime pradėti svarstyti ir pačią „Technikos enciklopedijos“ V tomo koncepciją. Kuo geriau išdiskutuosime idėją, tuo sėkmingiau judės darbas ir greičiau bus parengtas V tomas. Blogiausia, jei darbams pajudėjus pradedama keisti priimtoji koncepcija.
ML. Ką gi, diskusijos eigoje truputį pasiblaškėme, kai kurie dalyviai vėliau įsitraukė į pašnekesį, kiti reikalų genami buvo priversti anksčiau išeiti, bet vis vien diskusijos „laivas“ iš numatyto farvaterio neišklydo, ūkuose nepasiklydo. Malonu, kad niekas iš kalbėjusiųjų nepasisakė prieš siekį išleisti „Technikos enciklopedijos“ V tomą, kuris turėtų vainikuoti visą šį didžiulį darbą. Norėčiau pabrėžti Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro, taip pat VGTU mokslininkų ir vadovų didelį indėlį į šios enciklopedijos rengimo darbus. VGTU ir KTU dėstytojai ir profesoriai nusipelno mūsų visų padėkos už didelę intelektinę paspirtį enciklopedininkams. Taip ir turi būti, nes mūsų aukštosios technikos mokyklos ir yra tas intelektinis branduolys, kuris turi generuoti ir padėti įgyvendinti panašius projektus. Neabejoju, kad taip bus ir ateityje. Ačiū visiems diskusijos dalyviams.
Kalbėjosi ir parengė Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Nuo inž. Antano Macijausko 1920 m. išleistojo „Techniko žodynėlio“ prasidėjo lietuvių technikos žodynų raida
„Technikos enciklopedijos“ V tomo ateitimi susirūpinę profesoriai Edmundas Kazimieras Zavadskas ir Pranas Baltrėnas
Ar pavyks „prie kostiumo prisiūti sagą“ diskutuoja VGTU Automatikos katedros profesorius Algirdas Smilgevičius, Technikos enciklopedijos rengimo grupės vedėja Irena Valiulienė, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas ir Vilniaus universiteto profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus
Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. Romualdas Ginevičius ir Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. Pranas Baltrėnas svarsto „Technikos enciklopedijos“ V tomo leidybos galimybes
Gedimino Zemlicko nuotraukos
