Profesoriaus, ekologo Kazio Ėringio 90-mečiui skirta paroda

Rasa SPERSKIENĖ
Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių bibliotekos Rankraščių
skyriaus mokslo darbuotoja

Balandžio 18–28 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje visuomenė galėjo susipažinti su profesoriaus, originalios kraštovaizdžio ekologijos mokyklos kūrėjo, politikos ir visuomenės veikėjo Kazio Ėringio 90-mečiui skirta paroda. Atidarydamas parodą bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas nuoširdžiai pasveikino susirinkusiuosius, įteikė gėlių profesoriaus našlei Elenai Eringienei. Renginio dalyviams iš ekspozicijos salės persikėlus į greta esančią jaukesnę patalpą, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Rima Cicėnienė pakvietė K. Ėringio anūkę Rūtą Grikienytę perskaityti profesoriaus buvusios bendradarbės Danguolės Pancekauskienės jam dedikuotą eilėraštį. Renginio svečiai pažiūrėjo fragmentą iš filmuko apie K. Ėringio 75-mečio jubiliejų 1996 m. Savo mokslinio darbo vadovą ir mokytoją nuoširdžiai prisiminė Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos prof. dr. Romas Pakalnis. Šį kilnų žmogų geru žodžiu minėjo ir paskutinė K. Ėringio doktorantė Dalia Avižienė. Emocingai apie šios asmenybės nuopelnus tautai kalbėjo prof. Ona Voverienė. Kaimyną prisiminė Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius. Žodžio paprašiusi profesoriaus dukra Vaiva Eringytė, iškėlė K. Ėringio fondo steigimo idėją. Viena iš parodos rengėjų, Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė papasakojo apie parodos rengimą, apibūdino kai kuriuos parodoje eksponuojamus rankraščius. Renginį užbaigė profesoriaus žmona prof. habil. dr. E. Eringienė, šiltai prisiminusi K. Ėringio gyvenimo momentus.

Šios parodos rengėjų tikslas, visų pirma, buvo pristatyti visuomenei garbaus mokslininko ir politikos bei visuomenės veikėjo K. Ėringio bibliotekai perduotus rankraštinius dokumentus, papildant juos svarbiausiomis profesoriaus publikacijomis bei publikacijomis apie jį.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus 335-tas K. Ėringio rankraščių fondas buvo sudarytas po to, kai 1993 metų pavasarį profesorius padovanojo iš JAV parvežtą dalį savo rankraštinių dokumentų. Vėliau, lankydamasis bibliotekoje, jis po truputį fondą pildė. Paskutinį kartą apsilankęs 2005 metų rudenį, jis pasidžiaugė tvarkingai saugomais dokumentais. Po K. Ėringio mirties 2006 m. pradėtas jo rankraščių laikino sąrašo sudarymas. K. Ėringio žmona Elena perdavė bibliotekai namuose likusius dokumentus. Per penkerius darbo metus buvo surašyta daugiau nei 2 000 įvairios apimties rankraštinių dokumentų. Tai tik pradinis K. Ėringio fondo tvarkymo etapas. Ateityje laukia ilgas ir kruopštus visų dokumentų aprašymo, sisteminimo, katalogavimo darbas. Dar dvi dėžės korespondencijos fondo sudarytojo valia bus atidarytos tik 2012 metais, t. y. praėjus 20 metų po jų parvežimo iš JAV. Šio dar nesutvarkyto fondo dokumentų išdavimas skaitytojams yra ribojamas.

Įdomūs Kazio Ėringio, tuomet Eringio, studijų dokumentai: paskaitų, lauko praktikų, bendramokslių fotografijos, paskaitų, praktikų konspektai, kursiniai bei diplominiai darbai. Yra nemažai jo mokslinių daugiamečių pievų tyrinėjimų užrašų bei aspirantūros laikų Leningrade dokumentų bei fotografijų. Beje, K. Ėringio, kaip pievų specialisto, gyvenimo laikotarpis neužtruko.

Ypač svarbūs dokumentai pateko į parodos ekspozicijos dalį „Nelengvas rūpestis krašto ekologija“. Nuo 1963 m., jau dirbdamas Botanikos institute, K. Ėringis pasuko kraštovaizdžio ekologijos tyrinėjimų keliu. Jam rūpėjo viskas: reti augalai, Kuršių nerija, Nemuno delta, pelkės, ežerai, miškai, natūralios pievos, įvairaus pobūdžio gamtos draustiniai ir paminklai, unikalios vietovės, kolektyviniai sodai, net Vilniaus miesto žymiausių vietų želdiniai. K. Ėringio fonde yra ištisi ciklai fotografijų (tiesa, mažai aprašytų), iš Kauno HE apylinkių, apie dirvožemio eroziją, įvairių žinybų piktnaudžiavimą statant savo poilsiavietes gražiausiose vietose prie ežerų, netvarką kolektyviniuose soduose, netinkamą herbicidų vartojimą. Be to, profesoriaus fonde gausu valdžios institucijoms adresuotų raštų dėl krašto gamtosaugos pažeidimų. Į vieną itin reikšmingą dokumentą atkreipė dėmesį istorikas Vytautas Tininis knygoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“. Jis pastebėjo, jog 1966 m. Lietuvos Komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui buvo įteiktas žymiausių Lietuvos inteligentijos atstovų pasirašytas raštas, prieštaraujantis tam, kad prie Jurbarko, ant Nemuno kranto būtų pastatyta naftos perdirbimo gamykla. Pavyko surasti pirminį šio rašto variantą, parašytą Kazio Ėringio. Jį šiek tiek redagavo žurnalo „Mūsų gamta“ redaktorius Rimantas Budrys. Raštas pasiekė tikslą. Gamykla buvo pastatyta mažiau Lietuvai ekologiniu požiūriu jautresnėje vietoje – Mažeikiuose. Panašaus pobūdžio raštas yra adresuotas ir pirmajam partijos sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl Vingio parko niokojimo, K. Ėringio surašytas kartu su R. Pakalniu.

Kadangi šiuo metu ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui vėl itin aktuali tapo branduolinės energetikos grėsmė, todėl ypač įdomūs Kazio Ėringio paveldo dokumentai šia tema. Tai 1973 m. raštas apie numatomą Lietuvos taršą iki 2000 metų bei straipsnis, išspausdintas išeivijoje, apie Ignalinos atominę elektrinę. Tai dokumentai, atskleidžiantys didelį K. Ėringio susirūpinimą krašto ekologija ateityje, jo raštuose daug kas skamba pranašiškai. Nemažai K. Ėringis išeivijoje rašė ir apie Černobilio katastrofą.

Taip pat dera paminėti lemtingą straipsnį žurnale „Mūsų gamta“, išspausdintą 1972 m., kuriame K. Ėringis su kolega Jonu Miliumi kritikavo sovietinės valdžios užmačias melioracijos pagalba padidinti žemės ūkio naudmenų plotus iki sunkiai, šių mokslininkų manymu, suvokiamų 400 tūkstančių hektarų. Šio straipsnio autoriai aiškiai konstatavo, jog tokių atliekamos žemės resursų respublikoje nėra. Po to sekė funkcionierių nuosprendis: nespausdinti K. Ėringio publikacijų periodinėje spaudoje. Draudimas truko iki pat profesoriaus pasitraukimo į vakarus 1981 m.

K. Ėringio rankraščiai atskleidžia plačius profesoriaus ekologinės veiklos barus tiek sovietinėje, tiek nepriklausomoje Lietuvoje. Juos gražiai papildo gausi įvairių kraštų ikonografinė medžiaga.

Dėl vietos stokos ir problematikos platumo į parodos ekspoziciją, deja, nepateko garsiausių išeivijos lietuvių Valdo Adamkaus, Bernardo Brazdžionio, kunigo Antano Saulaičio, Broniaus Kviklio ir daugelio kitų, su kuriais palaikė ryšius K. Ėringis, autografai. Gal šiek tiek per mažai dėl tos pačios priežasties atskleista jo Lietuvos laisvinimo, propagandinė bei kultūrinė veikla išeivijoje. Kalbame apie vieno iš Lietuvos Laisvės Lygos atstovų laisvajame pasaulyje – K. Ėringio – kovos už laisvą Lietuvą dokumentus. Galbūt mažiau žinomas būtų dr. A. Statkevičiaus inicijuotas, K. Ėringio suredaguotas ir išverstas į anglų kalbą raštas Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos (TFP) Čikagos biuro direktoriui P. A. Moranui po to, kai ši draugija Vakarų pasaulyje surinko apie 5 200 000 parašų Lietuvos nepriklausomybei remti. Mažai visuomenė bus girdėjusi ir apie K. Ėringio inicijuotus laiškus JAV bei Sovietų Sąjungos prezidentams bei Romos popiežiui, kurie turėjo nemenkos reikšmės Lietuvos laisvinimo darbe.

Gausi rankraštinė ir jau grįžusio į Lietuvą K. Ėringio medžiaga. Įdomūs jo veiklos krikščionių demokratų partijoje dokumentai. Didelė dalis profesoriaus tekstų dar nėra publikuoti. Jie originalūs savo problematika, paties K. Ėringio sukurtais terminais. Jis rašė apie Tėvynę, tėvo vaidmenį šeimoje, jaunimo ugdymą, reklamos žalą ir kitomis pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip pat mėgo užrašyti įspūdžius apie aplankytus renginius, taiklūs jo pažįstamų ar atsitiktinai sutiktų žmonių apibūdinimai.

Tikimės, kad ši paroda suteikė daugiau informacijos apie šį tautai ir krašto ekologijai daug nusipelniusį žmogų.