„Aš pažinau karalių tavyje...“

Minint dailininko grafiko Kęstučio Ramono 75-ąsias gimimo metines

Su dailininku Kęstučiu Ramonu susipažinome vienoje iš Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ kasmetinių ataskaitinių šio klubo dailininkų parodų, organizuotoje Šv. Jonų galerijoje. Tarp daugybės šio klubo dailininkų darbų savo spalvomis, jų žaismu išsiskyrė iš tolo šviečiantis Kęstučio Ramono paveikslas „Vertikalė“. Stovėjau prie to paveikslo ir galvojau: ką ši „Vertikalė“ reiškia? Tą patį, ką ir J. Biliūno „Laimės žiburys“, ar M. K. Čiurlionio „Pasaka“? O gal Viktorijos Daujotytės „Kalną“? Kodėl tada „Vertikalė?“. Ar taip lengviau kopti į ją, realizuojant savo Gyvenimo Legendą?

Nesu nei menotyrininkė, nei prisiekusi meno gerbėja, tik eilinė mirtingoji... ir ne iš bailiųjų. Todėl nutariau paklausti paties dailininko... Priėjau prie Kęstučio Ramono. Tada ir pažinau jame Vytauto Mačernio karalių... Žodis išdidus. Laikysena ori. Ir pagarbi. Mandagiai kantri. Nežeminanti meno neišmanančio, bet... norinčio jį pažinti. Supratau... Prieš akis ne tik talentingas menininkas, bet ir ne mažiau talentingas pedagogas. Metai bėgo, lankant jo personalines ir kolektyvines parodas, o pirmasis įspūdis ne tik neišblėso, bet kiekvienais metais vis labiau ir labiau gilėjo, supratus, kad dailininkas Kęstutis Ramonas ne tik talentingas menininkas ir talentingas pedagogas, bet ir jautrus žmogus, neišbarstęs gyvenimo keliuose ir kryžkelėse humanistinių ir tautinių vertybių. Kasmet laukdavau „Plekšnės“ parodų. Kiekviena jų praturtindavo sielą naujais atradimais, jos menininkų naujais darbais. Džiugino kasmet vis labiau ryškėjantis jų grįžimas prie Tautos šaknų – meilės savo kraštui ir tautos vertybėms.

Apie „Plekšnės“ kūrėjus – dailininkus ir poetus – esu parašiusi nemažai straipsnių. Juos peržvelgusi įsitikinau, kad beveik kiekviename jų tarp kitų buvo minimas ir dailininkas Kęstutis Ramonas, jo darbai, mintys kitų „Plekšnės kūrėjų personalinėse parodose, kartais tik šiltas pabuvimas šalia kitų.

Kęstutis Ramonas gimė 1936 m. vasario 1 d. Biržuose. 1965 metais baigė Dailės institutą. 1964–1973 metais dirbo Vilniaus Taros ir įpakavimo eksperimentiniame konstravimo biure. 1966–1970 metais dar ir „Minties“ leidykloje – apipavidalindavo knygas, jas iliustruodavo, gilinosi į estampinės grafikos paslaptis, techninių galimybių įvairovę. Nuo 1971 metų dėsto M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nuo 1966 metų dalyvauja parodose: 1979, 1983, 1986 metais Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose surengė personalines parodas. Sukūrė estampų, linoraižinių ir oforto, šilkografijos, litografijos technika: „Jaunystė“ (1967), triptikas „Sudegintas kaimas“(1969), „Draugystės sodas“ (1973), „Senasis Vilnius“ (1978), „Pavasaris Trakuose“ (1978), ciklas „Šeima“, diptikas „Sudegintų kaimų atminimui“ (1985).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kęstutis Ramonas įsijungė į Vilniaus menininkų klubą „Plekšnė“ (1998). Kiekvienais metais su savo naujais darbais dalyvauja šio klubo dailininkų ataskaitinėse parodose, teko dalyvauti ir keliose jo personalinėse parodose, skaityti jo publikacijas.

Šiais jubiliejiniais Kęstučio Ramono metais teko laimė pabūvoti jo jubiliejinėse parodose M. K. Čiurlionio namuose, Beatričės Grincevičiūtės bute-muziejuje ir Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje. Visos trys parodos – skirtingos, parodančios Kęstučio Ramono kūrybos daugiaplaniškumą, jo talento šakotumą – tai knygų meninis apipavidalinimas, iliustracijos, estampų kūryba, mažoji grafika, ekslibrisai, kaligrafija, grafinis dizainas, tapyba.

Pirmoji Kęstučio Ramono jubiliejinė paroda „Reminescencijos“, įvykusi š. m. vasario 11 d. M. K. Čiurlionio bute-muziejuje, ko gero buvo pirmasis akordas, Lietuvoje pradėjęs M. K. Čiurlionio šimtųjų mirties metinių renginių ciklą. Vadovaujant S. Urbonui, M. K. Čiurlionio butas-muziejus, kaip buvo kalbama parodos atidaryme, tapo tikra lietuviškąją Šambala.Tokį įspūdį palieka paties M. K. Čiurlionio paveikslų ekspozicija, kurią savo spalvine gama, minties lakumu ir mistiškumu puikiai papildė Kęstučio Ramono paveikslai.

Gražus akcentas, papildęs ir sustiprinęs dvasingą parodos šventinę nuotaiką, buvo Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytojos-ekspertės Nijolės Karaškaitės parengtas muzikinis intarpas. Jos gabūs ir mieli mokiniai Kamilija Linkutė ir Mantvydas Vaičelis pagrojo M. K. Čiurlionio „Preliudą h-moll“ ir Frederiko Šopeno „3-jį preliudą“ bei kitus kompozitoriaus kūrinius. Abiejų moksleivių fortepijoninis ansamblis L. Rido ir B. Meisono – „Atsisveikinimo valsą“.

Kęstutis Ramonas renginyje kalbėjo apie savo pirmuosius žingsnius į didįjį meną Kauno dailės mokykloje. Su dideliu dėkingumu prisiminė savo mokytojus Č. Kontrimą ir A. Lukšą. Jauku ir miela buvo bendrauti kamerinėje aplinkoje, gėrintis M. K. Čiurlionio ir Kęstučio Ramono paveikslais.

Į parodos atidarymą Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje 2011 m. vasario 15 d. susirinko ne tik Kęstučio Ramono draugai ir bičiuliai bei jo talento gerbėjai, bet ir jo buvę mokiniai. Čia buvo eksponuojami K. Ramono ekslibrisai, jo ankstyvojo periodo darbai.

Parodoje taip pat dalyvavo K. Ramono bičiuliai dailininkai: Aloyzas Stasiulevičius ir Gražina Vitartaitė, menotyrininkas Arvydas Karaška, vadovavęs renginiui, ir birbynininkas Antanas Jonušas, paskyręs birbynės ir fleitos švelnų skambesį K. Ramono jubiliejui. Renginyje susiliejo muzika, menas, nepaprastos kultūros gelmės, kurių šaknyse iš Lietuvos seniausių amžių atklydusios melodijos ir spalvos.

Apie savo kūrybinį kelią kalbėjęs jubiliatas Beatričę Grincevičiūtę apibūdino kaip ypatingą lietuvių kultūros šviesulį, kurį jam teko laimė pažinti ir daug metų bendrauti. Šviesaus atminimo Beatričė nematydama šviesos pati ją skleidė.

Jubiliatas pasakojo ir apie savo pedagoginio kelio pradžią. Tada jo kūryboje dominavo tapyba ir grafika. Jos paslapčių mokė ir moksleivius. Jis vadovavo keletui moksleivių ekspedicijų, kurios buvo organizuotos Dzūkijoje, Druskininkuose, Liškiavoje, Varėnoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kroatijoje. Visur ieškojo ir atrasdavo siužetų kūrybai.

Vėliau susižavėjo dizainu. Dizainas – tai idėjos, funkcijos ir formos sintezė. Dizaineriui būtinas analitinis mąstymas, daugybė bandymų ir sintezė įvairiausiais aspektais.

Bet tapyba visada buvo jo didžioji meilė. Mūsų tautos kūryboje turime tokias gelmes, tokią kultūrą, kad iš jos galėtume daug ko pasimokyti: dainos, kryžiai, rūpintojėliai, liaudies menas – neįkainojamos vertybės, kurias supranta ir vertina pasaulis, tik – ne mes patys. Tačiau daugelio širdyse jau nebeliko meilės savo kraštui, savo menui, savo Tautos vertybėms. Meno padangę užgožė šiuolaikinis menas, kuris garbina „nukritusio lėktuvo piloto kepenų cirozės vaizdą“. Kur čia tas menas? Kur grožis, kurio misijai menas yra pašauktas?

Siekiant kurti meną, būtina turėti atitinkamą išsilavinimą. Šiuolaikiniam menui jo tarytum nereikia. Todėl jis dažnai teikia tik pasibjaurėjimą, kaip tas surūdijęs kanalizacijos vamzdis Neries pakrantėje. Sunku suprasti, kodėl mes tylime, kodėl nesitelkia tie, kurie norėtų ir kuriems svarbu matyti Lietuvą kitokią – dorą ir kūrybingą?

Renginyje su ypatinga meile savo Mokytojui kalbėjo jo buvusios mokinės. Jos pabrėžė mokytojo reiklumą, ištikimybę lietuviškojo meno tradicijai, būdo švelnumą ir begalinę kantrybę mokant siekti tobulumo visuose darbuose, ką bedarytum – šrifto, piešinio ekspresijos, spalvų darnos, stilistinės įvairovės.

Kovo 30 d. įvyko trečioji Kęstučio Ramono jubiliejinė paroda Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje, pavadinta „Peizažinės fantazijos“. Joje autorius pristatė paskutiniojo dešimtmečio grafikos ir tapybos darbus – ekspresyvias, dinamiškas kompozicijas, asociatyvius, poetiškus peizažus: „Žiema“ (2000), „Pavasaris“ (2011), „Pradžių pradžia (2011), „Žaros (2011), „Vertikalė“ (2006), „Gamtos vizijos“ (keturių paveikslų ciklas: 2002, 2003, 2004, 2005), „Erškėčių medis“ (2010), „Vandens istorija“ (2010). „Paroda – tai išlaisvintų spalvų ir emocijų protrūkis, praplečiantis ir praturtinantis vaizduotę, parodantis ryškią dailininko mąstyseną. Dailininko darbai verčia gėrėtis smulkių faktūrų ir stambių plotmių žaismu, visų elementų darna. Jis nevengia pabrėžti plastinio peizažo grožio, prabyla apie pačios gamtos tobulumą, dažnai slypintį jos mikrostruktūrose“, – taip parodą „Peizažinės fantazijos“ apibūdino Lietuvos dailininkų sąjunga internete, kviesdama ją aplankyti (Atidaroma Kęstučio Ramono jubiliejinė paroda // Lietuvos dailininkų sąjunga. – 2011, kovo 3).

„Jo objektas – šviesa, oras, gamta... Jiems suteikiamas filosofinis pagrindas. Žavi dinamika, aktyvumas...“, – taip parodos atidaryme kalbėjo K. Ramono kolegė. Tai abstrakčiosios tapybos raiška – viena rečiausių krypčių Lietuvos mene. Menotyrininkė Kristina Stančienė šią kryptį apibūdino taip: „Tai itin išgrynintos, paveikios ir meditatyvios kompozicijos, balansuojančios kažkur „tarp“ žemiškos tikrovės ir transcendencijos, ramaus mąstymo ir atviro jausmo“ (Kristina Stančienė. Tarpinės būsenos // Literatūra ir menas. – 2011, kovo 4).

Pastaraisiais metais dailininko žvilgsnis krypsta į menotyrą ir savo ir kolegų kūrybos apmąstymą, apibendrinimus. 2006 metais pasirodė jo gilus ir spalvingas straipsnis apie dailininko Petro Tarabildos gyvenimą ir kūrybą (Kęstutis Ramonas. Šviesos ir tamsos sandūroje. Petro Tarabildos (1905-1977) gyvenimas ir kūryba // Dailė. –2006, Nr. 1). Išleista jo autorinė knyga „Šriftas. Kaligrafija“ (V., 2009). Viešojoje erdvėje yra jo pasisakymų apie dailininko Alfonso Čepausko, Gražinos Vitartaitės, Dalios Makaraitienės kūrybą. Matyt, ne už kalnų ir Kęstučio Ramono monografija apie jo kolegų iš „Plekšnės“ klubo kūrybą. Viešojoje spaudoje buvo jo straipsnių, skirtų Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ jubiliejinėms datoms. Dailininkės Dalios Makaraitienės personalinėje parodoje girdėjau Kęstutį Ramoną profesionaliai ir labai šiltai vertinantį dailininkės kūrybą, jos „optimistinę pasaulėjautą, dvelkiančią iš kiekvieno jos peizažo, natiurmorto, portreto ar miniatiūros“.

Prisipažinsiu, kad man tikro lietuvio inteligento sąvoka visada asocijuojasi su jo pilietiškumu, patriotizmu ir drąsa ginant bendražmogiškąsias ir tautines dvasines vertybes. Intelektualas, neturintis tų savybių, kad ir koks talentingas bebūtų – dar ne inteligentas. Neseniai „Respublikoje“ pamačiau Igno Jačausko straipsnį, kuriame žurnalistas pateikė drąsų Kęstučio Ramono ir jo bendražygių pareiškimą dėl Vilniaus teršimo postmodernistine bjaurastimi, įžūlių kultūros griovėjų, vadinamų „šiuolaikiniu menu“. Straipsnyje teigiama, kad Vladas Urbonavičius, surūdijusio kanalizacijos vamzdžio kūrėjas Neries pakrantėje, yra jo draugužių nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Visiems nuolankiai tylint toje spengiančioje tyloje pasigirdo Kęstučio Ramono balsas, vertinantis „postmodernistinį šedevrą“: „Čia yra tragiška. Ką ta skulptūra turi bendro su kultūra, su menu? Tai pasityčiojimas iš žmonių, – piktinosi grafikas Kęstutis Ramonas. – Tai yra kosmopolitinė griovimo antimeno srovė, kuri atėjo iš Vakarų. Tai baisaus nihilizmo, netikėjimo ateitimi simbolis, nieko bendro neturintis su estetika ir harmonija. Čia kaip satanizmas, kuris griauna viską, kas šventa... Jie gudrauja. Jie visur turi savo šalininkų. Prie Šiuolaikinio meno centro susikūrė ideologai ir prastūminėja savus. Jų kūryba grindžiama tuo, kad nereikia pastangų, nereikia dirbti, būti profesionalu. Norint griauti valstybės pamatus, pirmiausia griaunama kultūra. Juk barbarai, užpuldavę kitas tautas, pirmiausia griaudavo meną“, – priminė dailininkas (Kęstutis Ramonas. Surūdijusiu vamzdžiu į meno olimpą / Užrašė Ignas Jančiauskas // Respublika. – 2011, bal. 12). Prieš „vamzdį“ Kęstutis Ramonas pasisako jau ne pirmą kartą (2009 m. rugs. 29 d.).

Ar išgirs Tauta jo balsą? Visuotinio abejingumo dykroje gaudžiantį, kaip pavojaus Lietuvos kultūrai ir lietuvių tautos išlikimui varpas? Ar išgirs?

Šiaip ar taip dailininkas Kęstutis Ramonas atliko šventą inteligento pareigą – pabandė pasipriešinti Lietuvos kultūros vertybinių tradicijų griovimui.

Pastaruoju metu esu gerokai įklimpusi į tautotyros žiniją. Viena aktualiausių, dabar ryškiausiai matoma šioje mokslinėje kryptyje yra lietuvio tapatybės problema. Jeigu manęs kas paklaustų, kaip aš įsivaizduoju tipiško lietuvio vyro etaloną, nedvejodama pasakyčiau – tai dailininkas Kęstutis Ramonas. Asmenybė, sukūrusi pati save, kuri labiausiai atitinka Vytauto Mačernio karaliaus (manau, idealizuoto lietuvio) įvaizdį.

Aš pamačiau karalių tavyje...

Kiekvienas Tavo žodis išdidus, bet mielas,

Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,

Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,

Praaugusią lyg aukštas medis girioje

visus medžius

Vytautas Mačernis

Nedaug gyvenime sutikau kūrėjų su ypatinga, sunkiai žodžiais išreiškiama karališka žyme, jų siluete, laikysenoje, veide, veikloje, bendravime su žmonėmis. Jie buvo įvairių profesijų – poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, diplomatas Stasys Lozoraitis, kunigas prelatas Juozas Prunskis, kardinolas Audrys Bačkis, poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Kęstutis Genys, knygotyrininkas Levas Vladimirovas, gamtosaugininkas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pedagogas psichologas Vladas Voveris, diplomatas Antanas Dambrava, dailininkas Kęstutis Ramonas... Gal dar vienas kitas, kurių nepažįstu.

Visi jie panašūs – visų pirma didžia, gražia siela, susikaupimu, santūrumu, būdo švelnumu, geranoriškumu, įgimta elegancija ir, matyt, labai nelengvai išugdytomis aukštos kultūros savybėmis, išskiriančiomis juos iš visų kitų, atkreipiančiomis į juos daugelio žvilgsnius. Mokslo ir mūsų kultūros istorijai nebūdinga kalbėti apie jų subjektus, mums svarbu tik jų pasiekimai. O juk jaunųjų kartų ugdyme svarbiausia yra asmenybė, jos įkvepiantis pavyzdys. Juk tik asmenybė gali išugdyti asmenybę. Pagal jas kūrėjas matuoja ir save, stengiasi būti į juos panašus. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų Tautos kultūroje tiek maža tyrimų, atskleidžiančių kuriančios asmenybės vidinį pasaulį, išryškinančių jos įtaką talentų ir asmenybių tapsmui – ir ne tik savo kūryba ir jos rezultatais, bet ir asmeninėmis savybėmis, net ir savo buitimi, darančių juos pavyzdžiais, siektinais idealais.

Ona Voverienė

Lietuvos dainius Adomas Mickevičius (šilkografija, 1979 m.)

Vilniaus gotika (šilkografija, 1980 m.)

Ex libris (ofortas, 1980 m.)

Ex libris V. Pyrago (ofortas, 1983 m.)

Senasis Vilnius (šilkografija, 1978 m.)