MOKSLASplius.lt

Su Algimantu Grigeliu apie Vytautą Gudelį

 

Žymusis Baltijos jūros tyrinėtojas akademikas prof. Vytautas GudelisLaikas geologui teka kitu greičiu nei kitiems mirtingiesiems. Savo tyrinėjimuose jiems tenka skaičiuoti ne tūkstantmečius, bet milijonus metų, gal todėl šios profesijos žmonės atlaidžiau žvelgia ir į mūsų gyvenimo kasdienybę, kurioje tiek daug bereikalingo blaškymosi, skubėjimo ir nuolatinio teisinimosi dėl laiko stokos. Prasmingiausiems darbams atlikti paprastai vis pristinga laiko. Laikas neįkainojamas, nors gyvenime nieko taip lengva ranka nešvaistome kaip laiko.

Apie laiko fenomeną bene daugiausia sentencijų, aforizmų ir lakių posakių yra palikę rašytojai, poetai ir filosofai. Gali kilti įtarimas, kad mažiau apie laiko fenomeną glaustų formuluočių pateikė fizikai ir matematikai (nors tai būtų tiesioginė jų priedermė), bet taip teigiant galima ir apsirikti. Mat sentencijas ir aforizmus apie laiką rankiojantys humanitarai veikiausiai neskaito „tiksliukų“ raštų, tad ir jose sukaupta išmintis į tuos sąvadus nepatenka. Apmaudžiausia, kad ir geologų mintys lieka už borto, o juk šios profesijos žmonės tikrai daug ką apie laiko tėkmę galėtų pasakyti. Galėtų ir išsisukti nuo tiesmuko atsakymo, pareiškę, kad tai ne jų tyrimo, taigi ir domėjimosi, objektas. Galimas dalykas, laiko fenomeną jie priima kaip duotybę, kuri yra tokia, kokia yra, ir nereikalaujanti papildomo paaiškinimo.

 

Mokslo darbai papuošė jų biografijas


Šias mintis apie gerokai vis dar nepažinų laiko fenomeną interviu metu paskatino profesorius Algimantas GRIGELIS, kuriam gegužės 11 d. sukako 80 metų. Kai sakoma, kad išvaizda gali būti apgaulinga – tai apie profesorių. Vargu ar kas galėtų jam duoti tiek metų, jeigu ne išdavikiški popieriai, kuriuose viskas skrupulingai fiksuojama. Veikiausiai išties geologai gyvena ne pagal saulės laikrodį, bet vadovaujasi visai kitais laiko matavimo ir savo gyvenimo principais.

Gal ne visi žino, kad šio geologo, mineralogo, habilituoto fizinių mokslų daktaro vardu pavadinta viena fosilinių foraminiferų gentis (A. Grigelis) ir kelios rūšys. Foraminiferai – tai jūrose ir vandenynuose gyvenantys pirmuonys, kiautuotieji jūriniai gyvūnėliai, sudarantys labai svarbią mitybos grandinę vandenynuose. Jie svarbūs ne vien geologinės praeities organinį pasaulį tiriantiems paleontologams, mikropaleontologams ir kitų biologijos mokslų atstovams, bet ir geologams. Algimantas Grigelis tyrinėjo mezozojaus eros juros geologinio periodo foraminiferus, sukūrė jų sistematiką, zonų paplitimo analizės metodiką, ištyrė daugybę kitų šios tyrinėjimų krypties subtilių ir mokslui reikšmingų dalykų. Tyrė ir aprašė Lietuvos bei buvusių Rytprūsių (dab. Kaliningrado srities) juros, kreidos ir paleogeno sistemų atodangas ir gręžinius, į šių sistemų stratigrafiją įtraukė naujų lietuviškų vardų. Tyrinėjo Baltijos jūros prekvartero geologiją, jos sandarą ir raidą.

Dalyvavo daugybėje mokslinių ekspedicijų, kurių maršrutai nuo Lietuvos driekėsi Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Centrinės Rusijos, Timano-Pečioros, Kaukazo, Subpoliarinio Uralo, Taimyro Šiaurės Sibire, Krymo, Čekijos, Moldovos, Danijos, Švedijos vietovėmis, taip pat ir Baltijos jūroje. Mokslinį darbą 1986–1989 m. dirbo Damaske (Sirijos Geologijos ir mineralinių resursų ministerija), 1990–1991 m. – Dartmute (Kanados Bedfordo Okeanologijos institutas), 1994–1998 m. – Stokholme (Švedijos Gamtos istorijos muziejus).

Jono Šliūpo laiško Vytautui Gudeliui faksimilė ir vokas.

1942 m. LMAVB RS, F-323 (iš knygos „Akademikas Vytautas Gudelis“, 2011, p. 262

Algimantas Grigelis geologo diplomą įgijo baigęs Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos skyrių. Po to mokėsi Baltarusijos valstybinio universiteto aspirantūroje (mikropaleontologija). Apsigynęs geologijos ir minerologijos mokslų kandidato (1993 m. nostrifikuotas gamtos mokslų daktaru) disertaciją dirbo Lietuvos geologijos valdybos laboratorijos vedėju ir ekspedicijos vyriausiuoju geologu, 1960–1963 m. buvo Lietuvos geologijos instituto mokslinis bendradarbis, o 1963–1977 m. – direktorius. 1981 m. apgynė mokslų daktaro (habil.) disertaciją. Nuo 1994 m. – Vilniaus universiteto profesorius, tais pačiais metais išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu. Nuo 1997 m. – Akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus sekcijos pirmininkas.

Tai tik maža dalis veiklos ir įvairių pareigų, kurios puošia Algimanto Grigelio biografiją. Dera pridurti, kad jis yra Lietuvos Nacionalinio geologų komiteto įkūrėjas ir ilgametis (1992–2004) pirmininkas, Tarptautinio metraščio „Baltica“ atsakingasis redaktorius ir leidėjas, Europos paleontologų asociacijos narys, Lietuvos ir Švedijos geologų sąjungų narys. Apdovanotas Lenkijos valstybinio geologijos instituto Karolio Bohdanovičiaus medaliu, TSRS valstybine mokslo ir technikos premija už Pabaltijo regiono geologinius žemėlapius ir monografiją (1984 m.), Lietuvos mokslo premija už monografiją „Lietuvos geologija“ (1996 m.), Lietuvos mokslų akademijos akademiko Juozo Dalinkevičiaus vardine premija (2001 m.).

A. Grigelio bibliografijoje ligi šiol buvo 22 parašytos knygos (iš jų 9 autorinės monografijos), daugiau kaip 450 kitų mokslo darbų. Šį pavasarį pasirodė 23-ioji A. Grigelio knyga „Akademikas Vytautas Gudelis“. Šį kartą A. Grigelis yra knygos sudarytojas, mokslinis redaktorius ir daugiau nei pusės visų tekstų autorius. Apie naująją knygą ir jos herojų Baltijos jūros, jos krantų ir pakrančių tyrinėtoją akademiką prof. Vytautą Gudelį (1923–2007) su jubiliatu profesoriumi Algimantu Grigeliu ir kalbėsimės.

Prieš pokalbį žodžiu kitu pristatysime ir profesorių Vytautą Gudelį. Tai asmenybė, kuri savo veikla susiejo du mokslus – geografiją ir geologiją, tapo naujų geomokslų tyrimų krypčių Lietuvoje pradininku, Baltijos jūros geologijos ir paleogeografijos jūros krantų dinamikos tyrinėtoju. Atliko neotektoninius Lietuvos ir viso Pabaltijo tyrimus, sukūrė žemės paviršiaus judesių hipotezę, sudarė neotektoninio aktyvumo žemėlapius. Sukūrė lietuvišką jūrų krantotyros mokyklą, žinomą ir tarptautiniu mastu. Sunku įsivaizduoti lietuviškosios mokslinės terminijos aruodą be V. Gudelio indėlio, jo dėka lietuvių kalboje prigijo apie 340 visai naujų mokslinių terminų. 1954 m. V. Gudelis parengė šešiakalbio „Geologinių terminų žodyno“ rankraštį (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų), o jo sudarytas „Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodynas“ (1956 m.) tapo pamatu ir dabartinei geologijos terminijai. 1993 m. išleistas jo parengtas keturkalbis „Jūrų krantotyros terminų žodynas“ (lietuvių, rusų, vokiečių, anglų). Galima tik apgailestauti, kad rankraštyje liko „Baltijos pajūrio lietuvių žvejų marinistikos žodynėlis“ (1987 m.).

Už žymų indėlį tiriant Baltijos jūrą ir jos krantus, už tarptautinį mokslinio darbo organizavimą 1992 m. jam suteiktas Upsalos universiteto garbės daktaro vardas. 1995 m. V. Gudelis paskelbtas Europos krantų apsaugos sąjungos garbės nariu. Kai 1990 m. pavasarį buvo įsteigtas savarankiškas Geografijos institutas, V. Gudelis buvo paskirtas pirmuoju jo direktoriumi.

Tai tik maža dalis šio mokslininko nuveiktų darbų, kuriems net trumpai apibūdinti tektų skirti atskirą, ir gal ne vieną, publikaciją. Reikia manyti, kad kalbindami profesorių Algimantą Grigelį, daugiau sužinosime ir apie jo sudarytos knygos herojų.

 

Geologinė praeitis tampa geografine dabartimi


Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau, pirmiausia leiskite Jus pasveikinti su reikšmingu jubiliejumi, kurį pasitinkate su tik ką pasirodžiusia knyga „Akademikas Vytautas Gudelis“. Kodėl ėmėtės sudarinėti ir rašyti būtent šiam mokslininkui skirtą knygą?

Algimantas Grigelis. Jaučiau didelę vidinę paskatą tokią knygą apie Vytautą Gudelį sudaryti. Žinoma, yra įžymių mokslininkų, kurie patys apie save, savo gyvenimą ir veiklą parašo knygą, kai kurie gal ir ne vieną. Tačiau tokios kaip ši knyga apie save neparašysi. Gali parašyti apie savo siekius, kelią į mokslus, darytus ar nespėtus padaryti darbus, bet visai kitas dalykas, kai apie tave parašo kiti – pastebi tokius gyvenimo ir veiklos subtilumus, apie kuriuos pats žmogus gal nelabai ir susimąstytų. Pagaliau ar daug turime knygų apie mūsų žymiausius mokslininkus, jau palikusius šį pasaulį? Tokių knygų nėra daug.

ML. Net apie istoriką akademiką Juozą Jurginį dar nėra parašyta knyga. Nors pats akademikas parašė daug knygų. Vis apie kitus rašė, bet jam skirtosios vis dar nesulaukėme, nors 2009 m. buvo minimos 100-osios istoriko gimimo metinės.

A. Grigelis. Apskritai apie tai nemąstoma. Jokios šios srities mokslo populiarinimo politikos neįžvelgiu. Labai gaila. Kalbant apie V. Gudelį, parodžiau, kaip sakoma, iniciatyvą iš apačios. Susidūriau su visai nelauktais sunkumais. Tokiais atvejais žmogus gal ir pagalvoji: ar ne geriau tuos trejus metus reikėjo skirti knygai apie save patį? Bet tai buvo laikina abejonė, nes Vytautas Gudelis – tai mokslininkas ir asmenybė iš didžiosios raidės, verta ne vienos knygos.

ML. Ar jaučiatės Vytauto Gudelio darbų tęsėju?

A. Grigelis. Tiesiogiai nesu V. Gudelio darbų tęsėjas, o mano paskata sudaryti jam skirtą knygą siejasi su kitais dalykais. Kartu su V. Gudeliu man neteko dirbti. Jei ir turime ką bendro parašę, tai vieną kitą straipsnelį apie Mokslų akademijos veiklą – ne daugiau. Man teko tyrinėti prekvartero geologijos ir paleontologijos objektus, ligi šiol esu užsiėmęs mokslo istorijos dalykais, nes istorija apskritai mane domina. Mėgstu dirbti archyvuose, ir kiek laikas leidžia, tą darau. O V. Gudelis dirbo darbus, kurie glūdi tarp geologijos ir geografijos, ir tą sąsają gerai išreiškia jo posakis: „Geologinė praeitis tampa geografine dabartimi“. Iš šio profesoriaus posakio, ko gero, ir aiškėja jo paties požiūris į dirbtus ir padarytus darbus.

 

Iš Vytauto Gudelio perėmė du dalykus


A. Grigelis. Mes pradėjome artimai bendradarbiauti ir kai 1992 m. buvau išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, o 1994 m. – nariu korespondentu. Mūsų bendravimas ir bendradarbiavimas metams bėgant stiprėjo, galimas dalykas, V. Gudelis manyje įžvelgė asmenį, kuriam gali kai ką perduoti. Gal ne savo tyrinėjimų ir net ne mokslo srityje, nes mūsų mokslo kryptys skirtingos, bet veikiau Mokslų akademijos veiklos bare. Buvo du dalykai, kuriuos iš tiesų perėmiau iš Vytauto Gudelio ir toliau plėtojau. Pirmas – tai tarptautinio metraščio „Baltica“ leidyba. Šį leidinį V. Gudelis įkūrė 1963 m. ir iki 1983 m. buvo jo redaktoriumi. Jam vadovaujant buvo išleisti septyni „Baltica“ tomai, kurie ir šiandien nepaseno, nes juose išspausdinta labai reikšminga, net unikali medžiaga, skirta Baltijos jūros ir jos krantų tyrinėjimams. Man teko šio metraščio leidybą perimti, o šiuo metu jis pagal cituojamumą įeina į geriausių Lietuvos mokslinių žurnalų penketuką.

ML. Dėl kokių priežasčių V. Gudelis negalėjo tęsti metraščio „Baltica“ leidybos?

A. Grigelis. Dėl labai pablogėjusio regėjimo profesorius nebegalėjo skaityti, paskui nebematė ir rašyti. 1993 m. jis man perdavė šio metraščio leidybą, parašęs Mokslų akademijos prezidiumui atitinkamą teikimą, o 1997 m. V. Gudelis man perdavė ir pirmininkavimą Mokslų akademijos Geomokslų sekcijai. Tą antrąją veiklą, kurią perėmiau iš V. Gudelio, ir toliau plėtojau.

Ilgainiui tų bendrų mūsų reikalų nemažėjo. V. Gudelis dažnai man paskambindavo ir kuo toliau, tuo daugiau mums teko bendradarbiauti. Neretai tekdavo buvoti V. Gudelio namuose, kaskart mažiausiai valandą ar pusantros. Aptarinėdavome įvairiausius reikalus.

ML. Kas labiausiai profesorių domindavo?

A. Grigelis. Turėdamas regėjimo negalią, jis klausėsi tik radijo ir televizijos, o jam rūpėjo, kas vyksta Akademijoje, ypač Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriuje, kuriam mudu priklausėme kaip Akademijos nariai. Profesoriui buvo svarbu, kas apskritai vyksta Lietuvos geologijoje – tuometiniame Lietuvos geologijos institute, Vilniaus universitete ir Lietuvos geologijos tarnyboje.

 

Kas Gudelį traukė prie Naujosios Gvinėjos gyventojų


A. Grigelis. Paskui žodis po žodžio kalba beveik visados pakrypdavo į V. Gudelio vieną mėgstamiausių temų – Polinezijos, Mikronezijos, Melanezijos, t. y. Ramiojo vandenyno Okeanijos salų gyventojų kultūrą, istoriją, gyvenimo būdą. V. Gudelis visu tuo nepaprastai domėjosi. Tai nebuvo jo mokslinių tyrinėjimų objektas, ko gero, tą savo susidomėjimą jis atsinešė iš ankstyvos jaunystės. Dar būdamas gimnazistu jis vertė apie šių Okeanijos mažų tautelių gyvenimą vokiečių, anglų, prancūzų autorių parašytus darbus. Knygoje „Akademikas Vytautas Gudelis“ įdėta jo parašytų darbų, straipsnių bibliografija, į kurią įtraukti ir pirmieji jo parašyti straipsniai, tarp kurių galima kelis paminėti. Prof. dr. Prano Dovydaičio įsteigtame gamtos mokslų žurnale „Kosmos“ (1939, Nr. 1) išspausdintas šešioliktus metus ėjusio V. Gudelio pirmasis į bibliografiją patekęs jo straipsnis „Purari – Naujosios Gvinėjos šerdis“. Savaitraštyje „Panevėžio apygardos balsas“ (1942, spalio 3 d.) pasirodė jo straipsnis „Naujoji Gvinėja žiūrint pro padidinamąjį stiklą: neištirtos salos vidurys, laukiniai žmonės, keista žmonių rasė“, o dienraštyje „Naujoji Lietuva“ (1942, kovo 15 d.) – straipsnis „Papua pasakoja“.

Naujoje knygoje įdėjau faksimilę iš V. Gudelio nebaigto versti kūrinio „Naujosios Gvinėjos papua gyvenimo vaizdai“, prie kurio V. Gudelis dirbo 1937–1940 m. Vertimo pavadinimas: „Trumpas, pakarto kanako, gyvenimo aprašymas“ (vertėjo skyryba – Redakcijos pastaba). Puslapis prasideda Rabolio tribūnolo paskelbto sprendimo grėsminga ištrauka: „...esi nuteistas pakarti už kaklo iki neateis mirtis“. Nebaigto vertimo rankraštis saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje V. Gudelio fonde.

ML. Kaip atsitiko, kad keturiolikmetis V. Gudelis taip susidomėjo Naujosios Gvinėjos gyventojais Okeanijoje?

A. Grigelis. Atsakysiu klausimu į klausimą: o kodėl tokia didžiulė trauka tolimiesiems kraštams užgimė mokytojui Matui Šalčiui ir jokių didesnių mokslų dar nebaigusiam Antanui Poškai, kai jie ryžosi aplankyti 40 šalių? Šia tolimų kraštų traukos „liga“ susirgo ir Vytautas Gudelis. Įdomiausia, kad tomis Okeanijos tautelėmis jis nenustojo domėtis visą gyvenimą. Man lankantis pas profesorių, apie tai būtinai pasisukdavo kalba.

ML. Tikriausiai ne kažin ką apie tuos papuasus galėdavote Gudeliui papasakoti?

A. Grigelis. Išties ne kažin ką, bet Gudeliui to ir nereikėjo. Jam reikėjo klausytojo, aš buvau tas klausytojas. Man belikdavo pritarti, nes Gudelis bent jau tarp Lietuvos mokslininkų tikriausiai buvo nepralenkiamas Okeanijos žinovas.Prof. Algimantas Grigelis su geologais prof. Juozu Paškevičiumi ir prof. Vojciechu Narembskiu (Wojciech Narębski) baigiamojoje Ignoto Domeikos 200-ųjų gimimo metinių konferencijoje Krokuvoje menų ir mokslų akademijoje (2002 m. gruodis)

 

Atjauta ir jautrumas lietuviams nesvetimi


A. Grigelis. Tarp kitko, panašiais dalykais – Amerikos indėnais – domėjosi dr. Jonas Šliūpas, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime. V. Gudelis susirašinėjo su J. Šliūpu, jiedu aptarinėjo J. Šliūpo pasiryžimą parašyti istorinį veikalą apie Amerikos indėnus, kuriuos J. Šliūpas vadino „amerindais“. Tai jo paties sugalvotas terminas iš dviejų žodžių – Amerika ir indėnas. Viename J. Šliūpo laiške savo jaunajam korespondentui yra net tokios knygos apmatai.

Išliko aštuoni neskelbti J. Šliūpo laiškai V. Gudeliui, rašyti iš Palangos į Panevėžį 1942–1944 m., o paskutinis laiškas rašytas 1944 m. kovo 30 dieną. J. Šliūpas V. Gudeliui nusiuntė savo darbo apie lietuvių tautos kilmės metmenis turinį – darbą sudaro 25 skyriai. Įdomu, kad J. Šliūpas rinko V. Gudeliui Lietuvos pajūrio fizinius-geografinius terminus. J. Šliūpo laiškai V. Gudeliui saugomi pastarojo archyve Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.

ML. O kur yra V. Gudelio laiškai J. Šliūpui?

A. Grigelis. Veikiausiai J. Šliūpo archyve, kurį aušrininko sūnus Vytautas Šliūpas 2009 m. perdavė Šiaulių universitetui.

ML. Esama tiesioginės sąsajos tarp V. Gudelio susidomėjimo Okeanijos gyventojais ir Andų bei Araukanijos Čilėje tyrinėtojo mūsų kraštiečio geologo, mineralogo, vulkanologo ir etnografo Ignoto Domeikos interesų. Jis domėjosi ir labai šiltai aprašė Araukanijos indėnus mapučius, norėdamas pasaulį sudominti šios tautos likimu ir nusipelnė didžią šios tautos pagarbą. Yra vis dėlto lietuviuose tam tikra sėkla, kuri atskiruose mūsų tautiečių ar kraštiečių darbuose prasiveržia, pražysta humanizmo žiedais. I. Domeika, J. Šliūpas, M. Šalčius, A. Poška, V. Gudelis... Šių pavardžių grandinę galima tęsti ir tęsti. Ką Jūs apie tokias sąsajas manote?

A. Grigelis. Manau, kad tokia samprata – domėjimasis kitomis tautomis, kartais smarkiai nukentėjusiomis nuo vadinamosios „pažangesnės“ civilizacijos atstovų, kyla iš tų išvardytų asmenų aukštesnės kultūros reiškimosi. Kad ir I. Domeikos etnologinė studija „Araukanija ir jos gyventojai“ (La Araucanía y sus habitantes, 1846). Skaitydamas akivaizdžiai jaučiu, kaip I. Domeika gailisi tų vargšų Araukanijos indėnų ir jo nuoširdus santykis su tais žmonėmis labai ryškus – bemat patraukia tuos žmones. O juk jie buvo labai prietaringi, tamsūs ir bet koks neatsargus I. Domeikos poelgis ar judesys jam pačiam galėdavo liūdnai baigtis. Iš visų I. Domeikos poelgių tiesiog jaučiu jo aukštą kultūrą ir intelektą.

ML. Bet tai širdies šiluma sušildytas intelektas, ir tai akivaizdu skaitant taip pat ir I. Domeikos knygą „Mano kelionės“. Jis nežvelgė į tuos žmones iš aukšto, kaip į žemesnės rasės ar kultūros žmones.

A. Grigelis. Neabejotinai, nes pačiam I. Domeikai teko buvoti ir veikti tarp tų žmonių. O V. Gudelis tarp Papua gyventojų niekada nėra buvęs ir net nebuvo jų matęs. Bet jam tie žmonės buvo įdomūs, labai savotiškas susižavėjimo objektas.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas




Nuotraukose: 
 
Žymusis Baltijos jūros tyrinėtojas akademikas prof. Vytautas Gudelis
 
Jono Šliūpo laiško Vytautui Gudeliui faksimilė ir vokas
 
1942 m. LMAVB RS, F-323 (iš knygos „Akademikas Vytautas Gudelis“, 2011, p. 262
 
Prof. Algimantas Grigelis su geologais prof. Juozu Paškevičiumi ir prof. Vojciechu Narembskiu (Wojciech Narębski) baigiamojoje Ignoto Domeikos 200-ųjų gimimo metinių konferencijoje Krokuvoje menų ir mokslų akademijoje (2002 m. gruodis)