Seirijų vėžliukai pakvietė į lietuviško žodžio šventę

Gimtosios kalbos, spaudos ir knygos diena nuvilnijo per Lietuvą tarsi gaivaus pavasarinio lietaus šuoras. Tiesa, apie orą to nepasakysi, nes staiga atšalę gerai savaitei pristabdė sodų žydėjimą, privertė su nerimu žvelgti į pražydusius trešnių medžius – ar nakties šalnos nepakąs žiedų.

Šiemet „Mokslo Lietuvos“ redakcija turėjo galimybę rinktis gimtajai kalbai, spaudai ir knygai skirtąjį renginį, pradedant nuo aukščiausių šalies institucijų, garbingiausių bibliotekų ir baigiant mažiau plačiosios spaudos liaupsinamomis vietovėmis, bet dėl to jos netampa mažiau įdomios ir reikšmingos. Teko rinktis ne pagal dydį, sugebėjimą garsintis ar kitus masiškumą liudijančius dalykus, bet platesnės visuomenės dėmesio neišlepintą vietovę, kurios gyventojai net ir tokio laikraščio kaip „Mokslo Lietuva“ gal nėra girdėję. Pasirinkti Seirijai, kurie Gimtosios kalbos, spaudos ir knygos dienos minėjimą gegužės 6-ąją skyrė savo įkūrimo 500 metų sukakčiai paminėti. Seirijiškių programa patraukė ne ypatingų linksmybių pažadais, bet turininga konferencija „Seirijų praeitis ir dabartis“.

To paties pavadinimo respublikinė tarpdisciplininė konferencija Seirijuose buvo surengta ir 2010 m. spalį, tik anoji buvo skirta artėjančiai miestelio įkūrimo garbingai sukakčiai paminėti. Vadinasi, neišsemta tema ir gyvas seirijiškių siekis į vertingą savojo krašto istorinį, kultūrinį ir dvasinį paveldą atkreipti įvairių sričių mokslininkų dėmesį, suburti juos tolesniems tyrinėjimams. Esama ir dar vieno labai kilnaus ir palaikytino siekio: skatinti iš Seirijų krašto kilusius mokslininkus, įvairių sričių kūrėjus, inteligentus aktyviau palaikyti ryšius su vietos bendruomene vykdant kultūrinį šviečiamąjį darbą. Kad miestelio praeitis turtinga įvykių, o dabartis verta susidomėjimo buvo išties gera proga įsitikinti.

Šių eilučių autoriaus ryžtą aplankyti Seirijus lėmė ir dar viena priežastis: tiesiog neįmanoma buvo atsispirti svarbiausios konferencijos organizatorės Lionės Cibulskaitės-Lapinskienės neatremiamiems argumentams. Seirijų vidurinę mokyklą (dabar Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazija) baigusi ponia Lionė yra Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė. Įstojo į doktorantūrą, o kad yra uoli doktorantė įrodė pradėjusi vardyti profesoriaus Arnoldo Piročkino ir kitus „Mokslo Lietuvoje“ išspausdintus lietuvių kalbai ir lituanistikai skirtus straipsnius, priminusi ir akademikui Vladimirui Toporovui skirtas publikacijas. Žodžiu, įtikino, kad Seirijai ne koks Dievo ir žmonių užmirštas kraštas, bet labai gyvybingas ir šviesus miestelis, o „Mokslo Lietuvai“ tiesiog būtina apie tai žinoti. Parako užtaisas buvo pakankamas, kad dingtų paskutinės abejonės, kur dera šiais metais minėti kalbos, spaudos ir knygos šventę – aišku, Seirijuose.

Organizatoriai jau buvo spėję sudominti, patraukti, suburti daug garbingų žmonių iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų, taip pat ir pačiuose Seirijuose visi smagračiai jau buvo užsukti. Kas būtų galėjęs atsilaikyti prieš šitokį organizacinį viesulą. Neatsilaikė Lietuvių katalikų mokslo akademija, Valstybinės lietuvių kalbos komisija, Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetas, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Seirijų seniūnija, Lazdijų rajono Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija ir Seirijų bendruomenės komitetas – visos šios institucijos, įstaigos ir organizacijos jau buvo surašytos į būsimos konferencijos programą kaip rėmėjos ar talkininkės. „Mokslo Lietuvos“ redakcijai teko garbė tapti vienu iš konferencijos informaciniu rėmėju.

Pirmiausiai, kas visiems atvykėliams Seirijų miestelyje krinta į akį – tai pavyzdinga švara, tvarka ir rimtis. Visur jaučiama reikli seniūnės Česlovos Šmulkštienės ranka. Buvo galima įtarti (juk esame sąmokslo teorijos nuolatiniai įkaitai), kad miestelio gyventojai prieš svečiams iš Vilniaus ir Kauno atvykstant, kelias dienas įtemptai plušėjo, tvarkėsi, pasiruošė lietuviško žodžio šventei ir dabar užsitarnavo poilsio dieną. Iš tokio samprotavimo seniūnė skaniai pasijuokė, bet pripažino, kad panašius žodžius girdinti iš daugelio atvykėlių. Akivaizdu, kad šitiek skulptūrų per kelias dienas priešokiais neišskobsi ir skulptūrų parko nesuformuosi, gražių suoliukų nepastatysi, centrinėje miestelio gatvėje alpinariumų neįruoši, skvero medžių ir gėlių gatvėse nepasodinsi. Kokiomis pajėgomis sugebama ne šiaip pavyzdingą tvarką ir švarą palaikyti, bet ir estetinį miestelio veidą formuoti? Remiamasi pačių miestelio gyventojų, pirmiausia pašalpas iš valstybės gaunančiųjų jėgomis, kurie kas mėnesį dvi dienas atidirba miestelio tvarkymo darbuose. Sąmoningi piliečiai nesispyrioja, supranta bendro labo svarbą, bet yra ir tokių asmenų, kuriems išskyrus pašalpas niekas nerūpi ir kuriuos pasitelkti darbams prireikia papildomų pastangų. Mat labai lengvai kai kurie pašalpų gavėjai praranda bet kokį norą pirštą pajudinti – tiek savo šeimos, tiek bendruomenės labui. Malonu girdėti, kad seniūnė sugeba rasti bendrą kalbą su dauguma miestelio gyventojų, o tuos, kuriems tik duok ir nejudink, taip pat sugeba prilenkti prie bendruomenei naudingų darbų.

Peršasi dar viena išvada. Akivaizdu, kad Užnemunė – tai savitos istorijos ir tradicijų kraštas. Jotvingių gyventoji žemė, po daugybės kovų ir istorinių peripetijų patyrusi Prūsijos valdovų įtaką ir Napoleono kodekso galią, buvo tapusi Napoleono Bonaparto įkurtosios Varšuvos kunigaikštystės, o žlugus imperatoriaus galybei – Varšuvos karalystės dalimi. Šios karalystės valdovo skeptras priklausė jau Rusijos carui. Lietuviškoji Užnemunė lyg teniso kamuoliukas skraidė iš vienos šalies priklausomybės į kitą. Gyventojams naudos buvo bent tiek, kad gyvendamas pagal Napoleono kodeksą šis kraštas anksti – dar 1807 m. atsikratė baudžiavos, taigi geru pusšimčiu metų anksčiau negu kiti Rusijos imperijos kraštai. Užnemunėje žmonės gyveno laisviau, šviesiau, kultūringiau ir ši tradicija gyva ligi šiol.

Ar visa tai nugrimzdo į negrįžtamą praeitį, nieko nepalikdama dabarčiai? Veikiausiai ne, yra daugybė iškalbingų ženklų, kurie byloja: laikas praeina, bet savo pėdsakus palieka. Kartais tie pėdsakai atsispindi žmonių būde, įpročiuose, požiūryje į darbą ir aplinką. Seirijuose visa tai galima pajusti.

Susipažinkime: Seirijų vėžliai

Seirijų miestelio herbe auksiniame fone matome tris žvalius juodus vėžliukus, kurie nieko apie Seirijus nežinančiam gali kelti įvairių asociacijų. Buvo metas, kai ir „Mokslo Lietuvoje“ šmaikštavome spausdindami vėžlio nuotrauką su užrašu „Opa, opa į Europą“, bet tai seni laikai. Aišku, iš Seirijų kilęs dailininkas Stasys Jančiukas, sukūręs savo gimtojo miestelio herbo projektą, nenorėjo pasakyti, kad seirijokai dideli lėtapėdžiai ir vis dar sliūkina į Europą, tegu gal net trigubu vėžlio žingsniu. Herbe vėžlių išdidžiai iškeltos galvos nieko bendro neturi su vėžliškumu. Norima pabrėžti visai ką kita – būtent Seirijų krašto savitumą ir net tam tikrą išskirtinumą.

Netoli Seirijų esančiuose draustiniuose – Juodabalėje, Kuciuliškėje ir Stračiūnuose – gyvena baliniai vėžliai. Šie nykstantys ropliai įrašyti į Raudonąją knygą ir simbolizuoja taurumą, ilgaamžiškumą ir drąsą. Norėtųsi papildyti šią sektinų savybių eilutę dar keliomis papildomomis dorybėmis: nepaprasta kantrybe, prisirišimu prie gimtosios vietos, net jei tai ir pelkė, bet užtat sava ir todėl vienintelė tokia. Ir dar viena vėžlius išskirianti ypatybė – tai toli siekianti atmintis, juk vėžlys gyvena daugiau kaip šimtą metų.

Kad mes patys nebūtume apkaltinti trumpa atmintimi, prisiminsime ir kitiems priminsime, jog Stasio Jančiuko herbo projektas laimėjo konkursą ir buvo pripažintas teisėtu Seirijų bendruomenės simboliu, o herbo etaloną parengė dailininkė Laima Ramonienė. 2003 m. birželio 27 d. herbą patvirtino Lietuvos Respublikos prezidentas dekretu Nr. 135, o rugpjūčio 16 d. pačiuose Seirijuose buvo iškilmingai įtvirtintas naujasis miestelio herbas ir vėliava. Ta proga pirmą kartą viešai buvo atliktas ir Seirijų himnas, sukurtas Genovaitės Švabienės.

Beje, neatsitiktinai šmėkštelėjo trijų žodžių samplaika: „naujasis miestelio herbas“. Mat Seirijų miestelio herbas buvo sukurtas dar 1848 m., tiesa, vėžliukų jame nebuvo. Rusijos caras to herbo nepatvirtino. Tai nereiškia, kad herbo, vėliavos ar himno negalime nešioti savo širdyse, net jei kam nors tie simboliai ir nepatinka. Mums Seirijų vėžliukai labai patinka, neatsitiktinai jie atsidūrė ir mūsų straipsnio antraštėje.

Krašto įžymybė nusipelno ir išsamesnių žinių pateikimo. Lietuvoje balinis vėžlys (lot. Emys orbicularis) gan didelė retenybė, be Lazdijų krašto dar gyvena Alytaus rajone, kur įkurti draustiniai. Aptiktas ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Vėžlių šarvas gali būti alyvinės, rudos ar juodos spalvos, iki 25 centimetrų ilgio. Baliniai vėžliai gyvena pelkėtose vietose, mėgsta stovinčius ar lėtai tekančius vandenis. Minta smulkiaisiais vandens ir sausumos gyvūnais, ypač nariuotakojais, žiemoja dumble. Slapstosi vandenyje. Kiaušiniams dėti renkasi smėlį, išsirausdami apie 10 centimetrų gylio duobutę. Kiaušiniai vystosi du-tris mėnesius, į žemės paviršių jaunikliai išlenda tik po metų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 balinis vėžlys įrašytas į Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą.

Jei jau prakalbome apie Seirijų krašto gamtos retenybę, tai prisiminkime ir dar vieną – bekotį ąžuolą. Jo vienintelė Lietuvoje radimvietė – Trako miškas vakarinėje Seirijų seniūnijos dalyje. 608 hektarų dydžio Trako botaniniame draustinyje ant Žagarių moreninio masyvo, susiformavusio paskutiniojo ledyno tirpsmo metu prieš 13–15 tūkstančių metų, auga 15 saugomų augalų rūšių (iš 430 ten augančių aukštesniųjų augalų rūšių) – geltonžiedžiai pelėžirniai, plačialapiai begaliai, plačialapė klumpaitė, ilgagalviai dobilai, kalninės jonažolės ir kt. O tikroji Trako miško retenybė – bekotis ąžuolas, išplitęs maždaug 70 hektarų plote, atskirų medžių amžius siekia 150 metų.

Jei vėžliukai prabiltų...

Jei Seirijų herbo vėžliukai prabiltų, galėtų daug pasakyti. Veikiausiai primintų, kad Seirijų seniūnija įsikūrusi Lazdijų rajono šiaurės rytuose, o didesniąją seniūnijos dalį užima Metelių regioninis parkas (apie 12 tūkst. ha). Per seniūnijos teritoriją eina valstybinės reikšmės kelias Nr. 132, vedantis iš Vilniaus per Alytų, Seirijus, rajono centrą Lazdijus, į Seinus dabartinės Lenkijos teritorijoje ir toliau į Vakarų Europą.

Seirijų seniūnijos teritorijoje yra 14 ežerų, didžiausi iš jų – Dusia (2 317 ha), Metelys (1 298 ha) ir Seirijis (508 ha). Šio ežero vardas kilęs nuo Seiros upės pavadinimo, kuris yra jotvingiškos kilmės. Tai nieko nestebina, nes atvykę į Seirijus atsiduriame jotvingių kadais gyventoje žemėje. Nors šios mums giminingos baltų tautos neliko, bet privalome ją atsiminti ir nuolat pabrėžti buvus. Turėtume jausti atsakomybę už šios mums artimos baltų tautos istorinį, kultūrinį, kalbinį ir kitokį paveldą. Jei kuris lietuvis, gudas ar lenkas pareikš, kad jis teisėtas šios tautos palikuonis ir jaučiasi esąs šios tautos sūnus (ar dukra), tai jam mūsų pagarba, nes tik taip gali būti gyva atmintis apie karinguosius jotvingius, o istorinės savimonės gaivinimas svarbus kiekvienai tautai, ypač lietuviams.

Seirijo ežeras savo vardu apdovanojo ir Seirijų miestelį, bet tai sietina jau su XVI amžiumi. Mes prisiminsime dar ankstesnius laikus, kai 1384 m. rašytiniame šaltinyje – kryžiuočių ordino žvalgų pranešimuose ir kelių į Lietuvos gilumą aprašyme (Die Litauichen Wegeberichte) minimas Seirijis ir daug žmonių šienavusių paežerės lankose. Kas buvo tie šienautojai Seirijo ežero pakrantėse? Manoma, prūsų kilmės jotvingių genties bėglių palikuonys. Spaudžiami kryžiuočių bėgliai su šeimomis iš Vakarų baltų žemių apsigyveno dzūkų krašte. Apie tai byloja vietovardžiai: Gailieko ežeras („gaylis“ prūsų kalboje reiškė „baltas“), Seirijis, Paseirė, Paserninkai (šaknis „ser“ jotvingių kalboje atitinka lietuvių kalbos šaknį „tek“). Tai štai Seirijis kartu su daugeliu kitų Užnemunės, dalies Dzūkijos, Žemaitijos ir Aukštaitijos pietinių pasienių ir tolesnių sričių upių, ežerų, pelkių vardais, brastomis, keliais, miškais, pilimis, užkardomis, sodžiais, apleistomis gyvenvietėmis, didžiojo kunigaikščio ir bajorų kiemais pateko į kryžiuočių karo kelių aprašymus, taigi ir į istoriją, geru šimtu su kaupu metų anksčiau negu atsirado Seirijų miestelis.

Jo pradžia sietina su karaliaus Žygimanto Senojo 1511 m. vasario 9 d. išties karališka dovana Lietuvos vyriausiajam kariuomenės vadui etmonui Jurgiui Radvilai: jam padovanotos žemės valdos nuo Nemuno į šiaurę nuo Veisiejų dvaro ir iki Kirsnos upelio vakaruose. Radvilos gavo teisę šiose žemėse tvarkytis pagal savo norus. Iš Radvilų norų ir jų įkurtojo dvaro kiek šiaurėliau Seirijo ežero ir išaugo Seirijų miestelis. Žinoma, tai įvyko ne burtų lazdele mostelėjus, net jei ta lazdelė ir buvo Radvilų giminės rankose. Veikiausiai visa tai užtruko ne vieną dešimtmetį, bet Seirijų bendruomenė savo miestelio pradžią sieja būtent su karališkąja Žygimanto Senojo dovana Jurgiui Radvilai.

Istorijos vingiuose

Kita svarbi data – 1537 m., kai J. Radvila Seirijuose pastatė katalikų bažnyčią. Vilniaus vyskupas skyrė bažnyčiai kunigą, mat ligi tol šio krašto gyventojams religines paslaugas teikė Merkinės kunigai. Jiems tekdavo tolokai keliauti, kildavo įvairių nepatogumų ir nesklandumų. Kur stovėjo ta pirmoji bažnyčia tikriausiai nepasakys net ir geriausi Seirijų praeities žinovai. Tvirtinama, kad 1564 m. Mikalojui Radvilai V perėjus į kalvinų tikėjimą, jiems buvo atiduota Seirijų bažnyčia. Katalikai buvo priversti melstis laukuose pasistatytoje koplyčioje. Mikalojus Radvila VII pastatė Seirijuose naują mūrinę bažnyčią kalvinams. 1655 m. į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė Maskvos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė, užėmė Vilnių ir skverbėsi vis toliau į pietus. Užgriuvo ir Užnemunę, sunaikino Leipalingį, pusę Seirijų miestelio, siaubė Veisiejus, Metelius, Simną, Balbieriškį. Seirijų kalvinai kunigai kuriam laikui buvo apleidę miestelį, tuo pasinaudojo vietos katalikai, kurie tuojau pat užėmė kalvinams priklausiusią Seirijų bažnyčią. Kivirčai dėl bažnyčios tęsėsi daug metų.

1656 m. Boguslavas Radvila užrašė Seirijų bažnyčiai 12 valakų žemės, nors joje tuo metu šeimininkavo katalikai. Kunigaikščio motyvai neaiškūs, nes po dvejų metų jis jau siekė bažnyčią sugrąžinti kalvinams. 1669 m. Boguslavui Radvilai mirus jo duktė Liudvika Karolina ištekėjo už Prūsų kunigaikščio Liudviko ir jam padovanojo Seirijų miestelį, tris dvarus ir 22 kaimus. 1688–1807 m. Seirijus valdė Prūsijos kunigaikščiai, pradedant Prūsijos elektoriumi Frydrichu Vilhelmu ir baigiant kitais Prūsijos valdovais. Jie į Užnemunę, taip pat ir į Sirijus, siuntė savo dvarų nuomininkus, amatininkus, ūkininkus, aišku, vokiečius – vyko krašto kolonizavimas.

Seirijų kraštas buvo tapęs tarsi savarankiška valstybėle, gyvenanti pagal Prūsijos įstatymus. Šią Užnemunės priklausomybę nuo Prūsijos 1807 m. nutraukė Bonapartas Napoleonas, laimėjęs karą prieš šią valstybę. Lietuviškoji Užnemunė atsidūrė Napoleono įkurtosios Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje. Užnemunėje buvo panaikinta baudžiava, nors žemė išliko buvusių savininkų rankose, bet gyventojai tapo laisvi. Nuo 1815 metų vėl pasikeitė Užnemunės ir vietos gyventojų statusas – nuo šiol jie buvo Varšuvos karalystės, priklausiusios nuo Rusijos caro, priklausomybėje. Ir toliau teko gyventi pagal svetimųjų įstatymus, dabar jau drauge su visa likusia Lietuva, kuri oficialiai buvo pradėta vadinti Šiaurės Vakarų kraštu.

Trumpai apibūdinome tuos istorijos vingius, kurie lietuviškąją Užnemunę padarė savito istorinio likimo kraštu. Visų tolesnių istorijos peripetijų nenagrinėsime, tik pasakysime, kad Seirijų miestelyje šiuo metu gyvena apie tūkstantis gyventojų. Maždaug tiek gyveno ir 1808 metais. Buvo laikai, kai gyveno pusketvirto karto daugiau (1870 m. – 3 662 žmonės). Mat būdamas penkių plentų kryžkelėje buvo tapęs didoku amatų ir prekybos centru. 1940 m. dalis gyventojų repatrijavo į Vokietiją, 1941 m. ir pokario tremtys, emigracija į Vakarus gerokai sumažino Seirijų miestelio ir apylinkių gyventojų skaičių. 1941 m. rugsėjo 9–11 dienos juoda gedulo spalva įrašytos į miestelio istoriją: miškelyje Barauciškės kaime vokiečių naciai su vietiniais „talkininkais“ sušaudė 953 Seirijų miestelio žydus. Šią tragediją mena žudynių vietoje pastatytas paminklas.

Seirijus išgarsino iš čia kilę žmonės

Iš Seirijų krašto kilo nemažai įžymių žmonių. Priminsime knygnešį Karolį Tumasonį, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motiną Adelę Radman-Čiurlionienę, diplomatą Bronių Balutį (1887–1942), Amerikos lietuvių rašytoją Juozą Židanavičių (1866–1945), savo kūrinius pasirašinėjusį Seirijų Juozo slapyvardžiu, akademiką profesorių Antaną Kudzį, dailininką keramiką profesorių Juozą Adomonį, rašytoją Vytautą Volertą, poetą, prozininką Albiną Andrulionį, istoriką Stasį Samalavičių, rašytoją Vladą Vailionį. Ir čia tik maža dalis vertųjų paminėti. O kur dar su Seirijais susijusios savo darbu ir visuomenine veikla asmenybės: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, poetas Anzelmas Matutis, lietuvybei nusipelnęs prelatas Juozas Laukaitis, IV Rusijos valstybės dūmos (1912–1917) deputatas, kūręs nepriklausomos Lietuvos valdžią Seinuose, kurį 1952 m. nukankino sovietų kagėbistai, dr. Ona Norušytė-Januševičienė, istorikas kun. Jonas Reitelaitis ir daugelis kitų.

Apie kai kuriuos iš jų gal bus progos tarti žodį kitą, o dabar patraukime į Seirijų A. Žmuidzinavičius gimnaziją, kur susipažinsime su dailininku, sukūrusiu apie du tūkstančius paveikslų ir spalvomis apdainavusio Lietuvą ir dzūkų gyvenamą Užnemunę kaip gal joks kitas menininkas. Mintyje turime Antaną Žmuidzinavičių (1876–1966), kurio vardu ir pavadinta Seirijų gimnazija. Įrengtas dailininkui skirtas kambarys-muziejus. Būtent nuo gimnazijos ir joje įrengtų muziejų prasidėjo mūsų išsamesnė pažintis su Seirijų miestelio įžymybėmis.

Pėsčiųjų taką į gimnaziją puošia meniškai padaryti suolai, kuriuos padovanojo gimnaziją baigusių abiturientų laidos. Ši jaudinanti tradicija tęsiama ir dabar. Štai išminties simbolis – pelėda saugo suolelį, kurį padovanojo LXI laida (1997–2009 m.). Kiti suoleliai taip pat primena įvairių metų laidas ir išlieka tarsi rišamoji grandis abiturientų su savąja Alma mater.

Gimnazijos vedėja Zita Ščerbetkienė ir bibliotekininkė metodinio būrelio vadovė Gitana Baležentienė supažindino mus su gimnazijos muziejais. 1986 m. tuometės Seirijų vidurinės mokyklos mokytojų G. Rimšienės, B. Ambrulevičiaus ir A. Rimšos pastangomis buvo įkurtas ir atidarytas dailininko A. Žmuidzinavičiaus kambarys-muziejus. 1989 m. buvo įrengtas ir mokyklos istorijos muziejus, mokyklai buvo suteiktas Antano Žmuidzinavičiaus vardas. Literatūros mokytoja G. Rimšienė užmezgė ryšius su dailininko dukra Giedre Žmuidzinavičiūte-Gučiene, gavo iš jos kai kurių unikalių eksponatų, asmeninių dailininko daiktų. Kaip čia nepriminti, kad dailininko dukra buvo pirmoji mergaitė Lietuvoje, kuri buvo pakrikštyta Giedrės vardu. Tuo pačiu vardu didžiuojasi ir A. Žmuidzinavičiaus anūkė Giedrė Gučaitė, taip pat dailininkė, dirbanti grafikos srityje.

Vienas paveikslas ekspozicijoje primena neišlikusią gimtąją dailininko sodybą (ją primena tik atminimo akmuo) ir jo tėvus. Seirijiškiai Jonas Žmuidzinavičius (1842–1913) ir Agota Židanavičiūtė (1843–1909) susituokė, jiems 1876 m. gimė ketvirtasis vaikas Antanas. Jam tebuvo pusantrų metukų, kai tėvai persikraustė gyventi į nusipirktą viensėdį Balkūnų kaime dabartiniame Alytaus rajone. Dabar ten Antano Žmuidzinavičiaus ir Jono Maknicko muziejus. J. Maknicko sūnus žymus teatrologas Vytautas Maknys įsteigė premiją, dėl kurios kasmet varžosi sodybos kluone vaidinantys teatro mėgėjai.

Nenori nusileisti Balkūnams ir seirijiškiai, savo mokykliniame muziejuje turintys taip pat ir retų eksponatų. Tai A. Žmuidzinavičiaus biustas, kurį 1945 m. sukūrė skulptorius Robertas Antinis (tėvas). Yra ir paties dailininko ir jo studijų draugų varšuviečių vasaros atostogų metu Balkūnų kaime sukurta skulptūrėlė „Kanklininkas“. Saugoma A. Žmuidzinavičiaus rinktų kolekcijų kai kurių daiktų, jo tarpukariu kurtieji Lietuvos pašto ženklai, dešimties litų banknotas. Tarp eksponatų – 1963 m. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių parodos Palangoje plakatas, jo lankymosi Alytuje nuotraukos, paveikslų reprodukcijos, dailininko mokinio Juozo Talandžio paveikslai, mokytojos A. Čebatoriūtės padarytoji A. Žmuidzinavičiaus paveikslo „Dzūkų kaimelis“ kopija.

Gimnazijos istorijos muziejaus ekspozicijoje galima išvysti 1848 m. sukurtąjį, nors caro ir nepatvirtintą Seirijų miestelio herbo piešinį. Dauguma eksponatų siejasi su mokyklos veikla. Pirmosios mokyklos laidos dovana – lininis rankšluostis ir simbolinis mokyklos raktas, buvusių mokytojų ir mokinių parašytos ir dovanotos knygos, vadovėliai. Tarp kitų yra akademiko profesoriaus Antano Kudzio knyga su autografu. Atskiras stendukas skirtas Vyties kryžiaus ordinu apdovanotajam savanoriui Pranui Kudziui. Yra ir Saugomos įvairiais metais mokyklą baigusių laidų vinjetės, pagal tradiciją abiturientai rašo testamentus, kurie saugomi muziejuje. Konferencijos organizatorei Lionei Cibulskaitei-Lapinskienei ir Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros katedros doc. dr. Vidui Kavaliauskui labai įdomu buvo susirasti savo nuotraukas tarp kitų abiturientų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Kasmet abiturientų dovanojami suoleliai puošia taką į Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnaziją

Gimtosios kalbos, spaudos ir knygos dienai Seirijuose skirtos konferencijos dalyvių grupė

Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazijoje apie žymųjį dailininką pasakoja bibliotekininkė Gitana Baležentienė, šalia II a g klasės mokinės Eglė Kašelionytė ir Justina Miliūtė, gimnazijos direktorė Zita Ščerbetkienė, konferencijos organizatorė Lionė Cibulskaitė-Lapinskienė ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė dr. Aldona Kačerauskienė

Šį suolelį su išraiškinga pelėda savo gimnazijai padovanojo LXI laidos (2009 m.) abiturientai

Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus biustas. Skulptorius Robertas Antinis (tėvas)

Gedimino Zemlicko nuotraukos