Apdovanojo tyresne už gėlę šypsena

Anelė ZURLIENĖ
Kaimo felčerė

Kokia bebūtų šventė ir nesvarbu, kur ji vyktų, jei per tris dienas neužsimiršta, kad ten buvai, vadinasi – tai didelė šventė, nes jau užsiliko širdyje. Tada ranka pati susiranda popieriaus, jungia kompiuterį. Liejasi žodžiai, atsiranda noras išgyventomis šviesiausiomis akimirkomis pasidalinti su daugybe žmonių.

Arba – nusivylusiems gyvenimu priminti, jog ir nelabai dideliame įvykyje galima atrasti didelį gėrio grūdą.

Neseniai per katalikiškąją pasaulio dalį įvairiausiomis formomis nusirito pagarbos Motinai banga. Motina – gyvybės Nešėja – meilės Šaltinis – kantrybės Indas – aukų Versmė... Atrodo, kas to nežino? Tačiau tikrąją motinos vertę bei dėkingumą dažniausiai pajuntame per vėlai, kai staiga nutrūksta nebylus Jos laiminimas. Tad brangiausiam žmogui pasaulyje – MAMAI – nei gražių žodžių, nei švenčių niekad nebus per daug.

Motinos dienos šventė paminėta ir Prienų r. Žiūronių kaime, nutolusiame nuo Balbieriškio gerus septynis kilometrus. Į Vidupiu pavadintos, keletą kaimų jungiančios bendruomenės namus susirinko nemažas būrys vietinių žmonių, svečių iš Kauno, Alytaus, Marijampolės, Prienų bei paviešėti į gimtinę sugrįžusių kraštiečių. Dangus balandžio trisdešimtąją nepagailėjo saulutės šviesos, todėl iš pradžių žmonės grupelėmis lūkuriavo kieme, prie stogastulpio „Šiluvos Marijai“, pastatyto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais. Šįmet darbštieji vidupiečiai stogastulpį apjuosė originalia rožinio formos tvorele – maldos vainiku ir jau kasmetine tradicija virstančios Motinos dienos šventės metu pasikvietė savo parapijos kunigą Remigijų Veprauską jį apšlakstyti šventuoju vandeniu. Klebonas Remigijus garsiai perskaitė kauniečio kun. A. Kazlausko sukurtą ir stogastulpio postamente įrėžtą maldą už Lietuvą.

Antra lauko apeiga – ąžuoliuko palaistymas. Tai atliko svečiai iš Seinų: Lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius ir pavaduotojas Jonas Dabulis. Praėjusį pavasarį medelį iš Merkinės girių nuo generolo Ramanausko-Vanago bunkerio į Žiūronis parvežė Vidupio bendruomenės pirmininkas ir daugelio kitokių idėjų sumanytojas Alfonsas Vitkauskas. O pasodino tie patys garbieji svečiai iš Seinų, taip pat per Motinos dienos šventę.

Viskas paprasta, simboliška, bet giliai prasminga.

Tarpduryje, einant į salę, Alfonsas Mekionis iš Balbieriškio tyliai tarstelėjo: „Prieš dvidešimt metų čia atlėkdavome į šokius“. Kad būtų kas tada pasakęs, jog čia priklaupsime ir maldai... Tik žiūroniškio A. Vitkausko pastangų dėka buvę kultūros namai nepavirto griuvėsiais, o toliau visapusiškai tarnauja žmonėms.

Salėje išklausėme kunigo Remigijaus aukojamų šv. Mišių už pašauktų Amžinybėn Motinų atminimą, meldėme stiprybės ir Dievo palaimos gyvoms mamoms nelengvoje jų kasdienybėje. Į sceną šalia kunigėlio užkopė salės šeimininko vaikaičiai – jau pirmokas Danielius Vitkauskas ir mėlynai žydinčiomis akutėmis jo sesutė mažoji Liepa. „Mama, aš tave myliu / Dieną, naktį branginu“, – deklamavo Danielius, – „Kaip žvaigždė tu man esi / Šviečianti manam kelyj...“. Prieš pilnutėlę salę žmonių vaikelis jaudinosi, raudo. Padėtį ištaisė šaunioji Liepa užmiršusi savo posmo paskutinę eilutę, akimirksniu sukūrė kitus žodžius, iškėlė rankutes aukštyn kiek siekia ir apdovanojo visus tyresne už gėlę trimečio vaiko šypsena. Salėje sugriaudėjo plojimai.

Taigi... Aukštyn širdis!

Balbieriškietis Alfonsas jau pasidabruotais smilkiniais jaunystės salėje iškiliai paskaitė iš Mackių kilusios, tragiško likimo mokytojos Danutės Zieniūtės eilėraštį Mamai. Šios neeilinės asmenybės poetinis palikimas jau spaustuvėje, deja, tik praėjus keturiems dešimtmečiams nuo žūties.

Kraštietės A.Sviderskienės žodžiams R. Aleksandravičius sukūrė muziką ir daina tapo kaimo himnu. Jį ir keletą dainų apie motinystę šauniai sudainavo vidupietės moterys su buvusia kultūros namų direktore garbiąja Julija Malinauskiene.

Pasidžiaugėme ir Magdalenos Karosaitės-Sinkevičienės knygele „Aš iš Vaivos kaimo“. Knyga – biografinė autorės gyvenimo apybraiža, iliustruota autentiškomis nuotraukomis. Tačiau perskaičius ima noras ją pavadinti meilės romanu. Įžangoje autorė rašo:
„... neapleido mintis, kad reikia aprašyti tą mano vargingą gyvenimėlį“. Aprašė. Tiksliau, jos gyvenimo istoriją užrašė Sholastika Kavaliauskienė iš Alytaus, tačiau prisiekė, kad savo kūrybos neįdėjo, o tik užrašė gyvą, sodrią, liaudišką garbiosios Magdutės kalbą, paperkančią nuoširdumu. Kiekviena josios vargų eilutė dvelkia didele meile gyvenimui. Pabaigoje ši darbščioji bitelė sako: „Prisitaikau sau seniai kaime skambėjusią melodiją ir dainuoju: kaip obelis, Magdut, palinkus / galva baltumo jazminų /dar neseniai buvau mažytė / dabar gyvenimą baigiu...“

Visą dieną skambėjo nepavargstančios muzikantės, daugelio dainų autorės ir atlikėjos, gyvenimą paskyrusios kultūriniam darbui Genovaitės Švabienės vadovaujamo moterų ansamblio iš Luksnėnų giesmės ir dainos.

Šventės rengėjas ir vedėjas, bendruomenės pirmininkas A.Vitkauskas svečiams bei daugeliui vidupiečių išdalino šūsnį padėkų, visiems paspaudė ranką, pasidžiaugė nuopelnais ir buvimu draugėje. Zenonas Anušauskas nufilmavo visą dienos renginį. Jį galima pamatyti internete adresu www.internetinetv.lt