Vis aukštyn
Kaip siekė aukščio rekordo
Lietuvos trispalvę įkėlęs į visų žemynų aukščiausias viršukalnes V. Vitkauskas teigia suvokęs, kad už visas pasaulio viršukalnes daug svarbiau yra tos gyvenimo aukštumos ir kalneliai, kurie yra čia pat, lydi mus kasdienybėje. Tokias paprastas gyvenimo tiesas suvokti žmogui lemta tik įgijus didelę gyvenimišką patirtį ir asmenybės brandą.
2006 m. V. Vitkauskui buvo pasiūlyta kartu su profesionaliu oreiviu dalyvauti skrydyje karšto oro balionu siekiant aukščio rekordo, toks projektas Vladą sudomino. Tuo labiau, kad jis žadėjo jau pradėtų jo žygių tąsą. Skirtumas tas, kad jeigu ligi šiol alpinistas ir keliautojas Lietuvos vėliavą kėlė į aukščiausias visų Žemės rutulio žemynų viršukalnes, tai šį kartą kodėl nepamėginus trispalvę iškelti į rekordinį aukštį virš pačios Lietuvos? Ir ne šiaip į rekordinį, bet į Vlado jau įveikto Everesto aukštį.
Pirmiausia tokiam žygiui reikėjo ypatingo dydžio oro baliono, kokio Lietuvoje nebuvo. Tarkime, tai skrydžio rėmėjo, AB Kauno grūdai rūpestis. 30 metų, kaip pats sako, „kalnuose alsavęs“ beveik beorėje erdvėje Vladas puikiai suprato, kur slypi tokio skrydžio pavojai. Gerai prisiminė 1995 m., kai jam teko kopti į Everestą, statistiką: keturiems, įkopusiesiems į aukščiausią pasaulio viršukalnę, teko vienas žuvęs alpinistas.
Klausimų buvo daug, į juos reikėjo parengti praktiškus atsakymus dar žemėje, nepakilus į rekordo link vedantį aukštį. Jeigu tokiame aukštyje dėl deguonies stygiaus neįmanoma uždegti degtuko, tai kaip degs dujos, kurių šildomas oras ir turi pakelti balioną į Everesto aukštį? Reikėjo ruoštis kilti į mažiausiai 9 km aukštį, kur laukė kone –70 oC šaltis, o deguonies maždaug 4 kartus mažiau negu žemėje.
Laukė labai didelis parengiamasis darbas, vertas tikrų profesionalų, nes rekordai patys neateina. Reikėjo užtikrinti patikimą technikos veikimą, išlaikyti organizmui neįprastus fizinius krūvius. Ne paslaptis, kad deguonies nepakankamumo sąlygomis gali sutrikti smegenų veikla (su tuo susiduria alpinistai, ir tai neretai tampa ekspedicijų nelaimingų baigčių priežastimi). Kaip žmogaus organizmas ištvers staigų sąlygų pasikeitimą, juk per valandą teks pakilti į 9 km aukštį ir per kitą valandą nusileisti. Ar išlaikys oreivių organizmas? Net ir toks, regis, paprastas klausimas, kokio apavo reikia oreiviams, kėlė rūpesčių: per mažai vilnonių kojinių apsimausi – sušalsi kojas, gali net nušalti; per daug kojinių – spaus apavas, vėl didelė rizika nušalti pėdas. Arba kitas žemiškas klausimas: kiek valgyti prieš skrydį? Persivalgius gali būti blogai, nepavalgius organizmas pradės šalti.
Pradėjo nuo bandomojo skrydžio, kuris padėjo atsakyti į daugelį klausimų, taip pat iškėlė ir naujų, į kuriuos reikėjo rasti adekvačius atsakymus. Beje, apie pakilimą į 10 km aukštį iš pradžių nė minties nebuvo, norėta virš Lietuvos pasiekti Everesto, t. y. 8848 m aukštį. Reikėjo taip apskaičiuoti skrydžio trajektoriją, kad oro srovės baliono nenuneštų į kaimyninę Baltarusijos teritoriją – kam reikia papildomų problemų su ne visai nuspėjamais kaimynais.
Rekordiniam skrydžiui tinkamų oro sąlygų teko laukti beveik mėnesį, laimei, pernykštis ruduo buvo šiltas ir tęsėsi kone iki Naujųjų metų. Dar neišaušus lapkričio 27-ajai labai ankstyvą rytą iš Vilniaus rekordinio skrydžio dalyviai ir jų komanda išsirengė Šiaulių link. Su savimi pasiėmė šviežių sulčių ir pusę litro „herkuleso“ – avižinių dribsnių. Ties Radviliškiu užkando. Rengėsi kaip tikri kosmonautai.
Šiauliuose iš Saulės laikrodžio aikštės pakilo į orą. Dėl išretėjusio oro naudojosi deguonies kaukėmis, vilkėjo slidininkų kostiumais iš nedegančio audinio. Maždaug po dviejų valandų skrydžio įveikęs 160 km nuotolį balionas nusileido netoli Utenos. Rekordinį aukštį pasiekė virš Panevėžio. Dėl deguonies stygiaus dujų degikliai veikė gal tik 10 proc. pajėgumu, bet visi kiti prietaisai leido palaikyti nuolatinį ryšį su žeme, dirbo patikimai. Oreivius nustebino neįprastai aukšta temperatūra net ir aukščiausiame pasiektame taške – 45 laipsniai žemiau nulio.
V. Vitkauskas labai patenkintas savo porininku Vytautu Samarinu – jo kaip piloto ir organizaciniais gebėjimais bei žmogiškosiomis savybėmis. Nenusivylė ir visa komanda, nes tik darnus visų grandžių darbas padėjo projektą įgyvendinti. Sumuštas ankstesnis Lietuvos aukščio rekordas, kuris buvo lygus 7212 m., jį 2006 m. rugsėjo mėn. karšto oro balionu buvo pasiekę Oreivystės centro pilotai Aurimas Vengrys ir Vytautas Sviderskis. V. Samarino ir V. Vitkausko rekordinis skrydis bei pasirengimas jam – užfiksuoti dokumentiniame filme, kurį Mokslininkų rūmuose galėjo pamatyti visi, atėjusieji į susitikimą su Lietuvos rekordų šturmuotojais.
Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Oreivis Vytautas Samarinas ir keliautojas Vladas Vitkauskas (sėdi dešinėje) Mokslininkų rūmuose dalijosi įspūdžiais, kaip siekė Lietuvos rekordo
