MOKSLASplius.lt

Lietuvos disidentui – Ukrainos apdovanojimas

Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Borisas Klimčiukas įteikė Ukrainos I-ojo laipsnio ordiną „Už narsumą“ žinomam disidentui, Lietuvos ir Ukrainos Helsinkio grupių nariui Viktorui PetkuiKovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse, Ukrainos ambasadoje Vilniuje žinomam rezistentui, politiniam kaliniui, vienam iš Lietuvos Helsinkio grupės organizatorių Viktorui Petkui įteiktas aukštas Ukrainos valstybinis apdovanojimas – I-ojo laipsnio ordinas „Už narsumą“.

Šiuo ordinu Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka Ukrainos Helsinkio grupės įkūrimo 30-ųjų metinių proga apdovanojo 41 šios grupės narį – už jų visuomeninę drąsą, pasiaukojimą kovoje ginant laisvę ir siekiant įtvirtinti demokratijos idealus.

Ukrainos Helsinkio grupė buvo įkurta 1976 m. lapkričio 9 dieną. Ji sujungė žmogaus teisių gynėjus, įvairių pažiūrų ir tautybių žmones, kurie vieningai gynė žmogaus teises, žodžio, spaudos, demokratijos laisves, teisę gauti ir platinti informaciją bei idėjas. Ukrainos Helsinkio grupę sudarė buvę politiniai kaliniai, jų giminaičiai, draugai, jaunimas, t. y. žmonės, kurie labiausiai pageidavo gyventi laisvoje demokratinėje šalyje.

Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Borisas Klimčiukas (Borys Klimchuk) priminė, kad tarp Ukrainos Helsinkio grupės narių, kuriuos apdovanojo Ukrainos prezidentas, yra du užsienio valstybių piliečiai: Viktoras Petkus (Lietuva) ir Martas Niklus (Estija). Abu jie įstojo į Ukrainos Helsinkio grupę jai bene kritiškiausiu laikotarpiu – taip norėdami ją paremti – 1982 m. Permės 36-oje politinio ypatingo režimo zonoje. Kartu su ukrainiečiais Vasilijumi Stusu (Vasilij Stus) ir Levko Lukjanenka (Levko Lukjanenko) jie dalyvavo tarptautinėse pasipriešinimo akcijose. Priminsime, kad ukrainiečių poetas V. Stusas mirė sovietų kalėjime.

Iš 40 pasipriešinimo sovietiniam režimui metų V. Petkus net 25 praleido lageriuose. Bet tai nepakeitė šio žmogaus įsitikinimų: jis liko ištikimas kovotojas už žmogaus ir tautų apsisprendimo laisvę. Tai išskirtinės asmenybės bruožas, kuris, kaip ir visa V. Petkaus veikla, buvo įvertintas Ukrainos valstybės.

Dėkodamas už apdovanojimą Ukrainos prezidentui ir ukrainiečių tautai V. Petkus prisiminė savo pirmuosius susitikimus su ukrainiečiais. Tai buvo Leningrado kalėjime, vėliau lageriuose. Po Stalino mirties 1953 m. kaip gimnazijoje suimtą nepilnametį V. Petkų turėjo paleisti iš kalėjimo. Tada jį aplankė ukrainiečiai, paprašė į Ukrainą nuvežti kažin kokius popierius. Buvo pavojinga, nes kratos metu įkliuvus buvo galima vėl sėsti į lagerį ir ilgam. Pasitaręs su lietuviais (iš 4 tūkst. nuteistųjų lageryje buvo 800 lietuvių) gavo tokį patarimą: tai bendras kovos su komunizmu reikalas, bet spręsti reikia pačiam. V. Petkus apsisprendė, sėkmingai atliko kurjerio misiją. Toks buvo jo pirmas dalykiškas susitikimas su ukrainiečių pasipriešinimo režimui dalyviais. Toli gražu ne paskutinis.

Kai į Permės lagerį buvo atvežti Ukrainos Helsinkio grupės ištremti nariai, ten panašaus likimo sulaukusiam V. Petkui su jais teko nemažai bendrauti. Įsitikino, kad sovietinis režimas ukrainiečių Helsinkio grupę persekiojo taip smarkiai, kaip nė vienos kitos. Prisimena, kaip tame lageryje poetas V. Stusas vertė į ukrainiečių kalbą Rainerio Marijos Rilkės Romos sonetus ir keistomis aplinkybėmis karceryje buvo rastas negyvas.

Ukrainiečiai ir lietuviai lageriuose, prisimena V. Petkus, visada rasdavo bendrą kalbą, nes buvo panašaus likimo ir įsitikinimų žmonės. Jų buvo ir tarp sukilimo Norilsko lageryje organizatorių bei dalyvių, daug jų tada žuvo. Po Vorkutos sukilimo tai buvo antras pagal mastą pasipriešinimas nužmoginimo sistemai. Lietuviai ir ukrainiečiai lageriuose dažnai kartu šventė Šv. Kalėdas ir kitas savo tautų šventes. Kai Irkutsko srities lageryje norėta lietuviams sutrukdyti švęsti Kalėdas, juos valgykloje saugojo ukrainiečiai, apsupę valgyklą ir neleidę artyn prieiti prižiūrėtojams.

Būta daug tokio bendro pasipriešinimo režimui momentų. Daugelio tautų atstovai sėdėjo lageriuose, bet su ukrainiečiais, kiek dabar prisimena V. Petkus, lietuvių ryšiai būdavo bene artimiausi. Gal todėl, kad lageriuose daugiausia buvo ukrainiečių, o antri pagal gausumą buvo lietuviai.

Šis bendrumo jausmas ir dabar būdingas mūsų tautoms, Lietuvos ir Ukrainos valstybėms. Tai patvirtina ir šilti mūsų valstybių santykiai.


Gediminas Zemlickas



Nuotraukoje: Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Borisas Klimčiukas įteikė Ukrainos I-ojo laipsnio ordiną „Už narsumą“ žinomam disidentui, Lietuvos ir Ukrainos Helsinkio grupių nariui Viktorui Petkui