Jūrinio kultūros paveldo samprata ir apsauga (2)

Algimantas Gražulis

Pabaiga, pradžia Nr. 9

Lietuvoje galiojančių Jūros teisės aktų esminiai reikalavimai nesuderinti su Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymais. Priešingai nei Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymuose, LR jūros teisės sistemoje, pirmiausia LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme, sąvoka „jūros aplinka“ apibrėžiama tik išimtinai gamtinė aplinka (žr. [1] apibrėžimą žemiau), ignoruojant joje esančias antropogenines sistemas ar jų komponentus bei elementus, t. y. ignoruojamas visas jūrinis kultūros paveldas ir net dideli teritoriniai-erdviniai jo dariniai, istoriškai susiformavę vertingi ar net kultūriniais simboliais tapę jūriniai kultūriniai kraštovaizdžiai, vertingi istoriniai uostamiesčiai, uostai, nuskendę senoviniai laivai ir kt. Laikantis tokio apibrėžimo ir jo logikos, nesudėtinga nustatyti, kad jūra plaukiantis tradicinis burlaivis arba nugrimzdęs istorinis uostas, mus pasiekę senovinių uostų akvatorijos su įranga jau nėra jos aplinkos elementai ar dalys ir apskritai nėra jūros aplinkoje (žr. [1] apibrėžimą žemiau). Kita vertus, šiame įstatyme pateiktas laivo apibrėžimas iš dalies lyg ir paneigia kai kurias esmines šio apibrėžimo nuostatas ir logiką (žr. [2] apibrėžimą žemiau). Tačiau laivas, nors, kaip nurodyta, ir yra plaukiojantis jūros aplinkoje (jis apibrėžtas kaip ir Helsinkio konvencijoje, kurioje nurodyta, kad laivas „eksploatuojamas jūros aplinkoje“) vis tik netampa šios aplinkos elementu, nes dirbtinai atsiejamas ir traktuojamas kaip jos svetimkūnis, t. y. beveik blogybė. Todėl visiškai nekeista, kad Klaipėdos istorinių jūrų uostų akvatorijos, įskaitant Dangės upės atkarpą iki senojo geležinkelio tilto (žr. jūrų uostų sampratą bei apibrėžimus teisės aktuose bei 1997 m. Tarptautinės jūrų teisės vadovėlyje, 28–29 p.), ir kiti istorinių Klaipėdos uostų bei kelių vandenys nėra valstybės saugomų kultūros vertybių – Klaipėdos senamiesčio bei istorinės šio miesto dalies – sudėtinis ir neatsiejamas komponentas bei šių kultūros vertybių teritorijų dalys. Deja, be istorinių vandenų, be akvatorijų, farvaterių, reidų uostamiestis, ypač jo istorinis jūrų uostas, o tiksliau apibūdinus – uostai, yra apskritai nesuvokiamas ir neįmanomas. Jo kultūrinis kraštovaizdis, panoramos, siluetai netenka pagrindinio prigimtinio elemento, be kurio uostas nefunkcionuoja, t. y. tampa visiškai kitu struktūriniu dariniu.

Tai jau ne tik jūrinio kultūros paveldo sampratos dalykai, bet ir Valstybinės kultūros vertybių apskaitos bei apsaugos problemos.

Kaip jau iš dalies pastebėjome ir šiame pranešime, sąvoka „aplinka“ plačiai vartojama ir kituose LR (žr. Aplinkos apsaugos ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymus) bei tarptautinės teisės aktuose (žr. Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją) jau kita, materialųjį antropogeninį pradą (komponentą) kaip neatsiejamą aplinkos dalį integruojančia, o ne kategoriškai atskiriančia, prasme, todėl neatitinka susiaurintos jūros aplinkos sampratos.

Pateikiu tuos LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme nustatytus sąvokų apibrėžimus, be kurių šis pranešimas būtų nepakankamai išsamus ir aiškus:

[1] – „jūros aplinka – gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, esantys jūroje, virš jūros ir žemės gelmėse po jūra (oras, vanduo, ir žemės gelmės po jūros dugnu, jų gamtos ištekliai)“ (3 str. 7 d.); [2] – „laivas – bet kokio tipo laivas, neatsižvelgiant į jo vėliavą, plaukiojantis jūrų aplinkoje, įskaitant laivus su povandeniniais sparnais, oro pagalve, laivus galinčius veikti po vandeniu, ir plūduriuojančius aparatus“ (3 str. 12 d.); [3] – „jūros rajonas – LR vidaus vandenys, teritorinė jūra ir išskirtinė ekonominė zona“ (3 str. 9 d.). [4] – „teritorinė jūra – Lietuvos Respublikos pakrantės 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juosta, kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teritorijos dalis ir kurios ribas su gretimomis valstybėmis nustato LR tarptautinės sutartys ir visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai bei normos“ (3 str. 17 d.; 2008 m. Įstatymo redakcija); [5] – „vidaus vandenys – Lietuvos Respublikos Kuršių marios ir jūrų uostų akvatorijos į rytus nuo linijos, jungiančios labiausiai į jūrą nutolusius jūrų molų taškus“ (3 str. 19 d.). Kita vertus, dešimtame Įstatymo skirsnyje nustatyta jūros rajono pakrantės apsauga (52–58 str.; 2008 m. Įstatymo redakcija), tačiau neapibrėžta pati „jūros rajono pakrantės“ sąvoka. 52 straipsnyje nustatyta, kad „jūros rajono pakrantės vertingiems arba būdingiems kompleksams bei rūšims, paukščių migracijos, žiemojimo, rinkimosi, žuvų neršto vietoms išsaugoti Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos saugomos teritorijos“. Taigi LR teisinėje sistemoje kultūros vertybių teritorinės apsaugos teisiniai pradmenys yra nustatyti. Tik reikėtų juos papildyti ir / ar detalizuoti jūrinio kultūros paveldo apibrėžtimis (sąvokomis) ir nuostatomis. Juk akivaizdu, kad šiame įstatyme turima omeny tik pakrantės (ne kranto!) ir tik vertingų arba būdingų gamtinių kompleksų teritorinė apsauga. Kol kas tai įrodo ir Lietuvos saugomų teritorijų plėtojimo praktika.

Gi jūros rajono pakrantės objektų, kompleksų teritorinę apsaugą, įskaitant ir saugomas vietoves, reikėtų susieti ir su kranto (pajūrio, pamario) jūrinio kultūros paveldo kompleksų ir vietovių teritorine apsauga. Tokia apsaugos sistema padėtų įteisinti šių jūrinio kultūros paveldo darinių kompozicinį-estetinį vientisumą, dirbtinai neskaidant jų į atskirus, dirbtinai suformuotus sausumos ir jūros aplinkos teritorinius kompleksus. Viena vertus, nei viename iš šių įstatymų (turiu omeny JAAĮ ir STĮ) ir neapibrėžta, kas yra ta „jūros rajono pakrantė“. Kita vertus, Jūros aplinkos apsaugos įstatymo 54 straipsnyje yra nuoroda į Pajūrio juostos įstatymą (Žin., 2002 , Nr. 73–3091), kuriame tokio sausumos ir jūros aplinkos dirbtinio atsiejimo jau nebėra. Jame nustatyta priešingai – [6] – „pajūrio juosta – sausumos (kopagūbris, prieškopė, klifas, paplūdimys) ir jūros akvatorijos (povandeninis šlaitas iki 20 m gylio izobatos) dalis, kurios apsaugos ir naudojimo režimą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai“; [7] – „akvatorija – tam tikras natūralaus arba dirbtinio vandens baseino (jūros) plotas“; [8] – „rekreaciniai ištekliai – gamtinės ir kultūrinės kraštovaizdžio vertybės (taigi ir jūrinio kraštovaizdžio kultūros paveldo), kurios gali būti ar yra naudojamos rekreacijai“. Įstatyme nustatytos pajūrio juostos sudedamosios dalys apima ir visą Kuršių neriją, ne siauresnę kaip 100 metrų nuo jūros kranto linijos sausumos teritoriją, besidriekiančią nuo Latvijos Respublikos sienos iki Klaipėdos uosto šiaurinio molo ir LR teritorinių vandenų Baltijos jūros akvatoriją iki 20 m gylio izobatos (žr. 4 str.). Tačiau ir šiame įstatyme aptiksime diskutuotinų dalykų, ypač jūrinio kultūros paveldo sampratos tema. Pavyzdžiui, kyla abejonių, kaip reikėtų suprasti sąvoką „Kuršių nerijos... žemyninio pajūrio kraštovaizdis“ (žr. 3 str. 1 d. 1 p.) ir pan.? Be to, akivaizdu, kad tokiu apibūdinimu vėl sukeliamos abejonės dėl kraštovaizdžio ir netgi visos pajūrio juostos vientisumo.

Nors ir gerokai vėluodama, Lietuvos Respublika 2003 09 09 m. pagaliau ratifikavo su pareiškimu Jungtinių Tautų „Jūrų teisės konvenciją“, priimtą 1982 12 10 Montego Bėjuje, ir Susitarimą dėl šios konvencijos XI dalies įgyvendinimo, priimtą 1994 07 28 (Žin., 2003, Nr. 107–4784 ir Nr. 107–4787).

1997 m. ratifikuota Helsinkio konvencija, t. y. 1992 m. Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija su Helsinkio komisijos priimtomis rekomendacijomis (Žin., 1997, Nr. 21–499; 21–494) iš esmės reglamentuoja Baltijos jūros aplinkos apsaugą ir nustato jos taršos prevencijos reikalavimus bei sistemą. Konvencijos preambulėje kalbama apie istorinę ir dabartinę ekonominę, socialinę bei kultūrinę Baltijos jūros baseino vertę. Daugiau užuominų apie kultūros paveldo dalykus šioje Konvencijoje nėra. Lietuvoje galioja ir MARPOL 73/78, t. y. 1973 m. Tarptautinė apsaugos nuo teršimo iš laivų konvencija, papildyta 1978 m. Protokolu ir Lietuvos Respublikos priimtomis pataisomis bei kiti jūros aplinkos gamtosauginio pobūdžio teisės aktai, kuriuose kultūros paveldo apsauga apskritai nenustatyta. Juose nėra net tokio paveldo sąvokos.

2006 metais Lietuva ratifikavo 2001 metų UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją (Convention on the Protection of the Underwater Cultural Heritage). Deja, tai padaryta patyliukais. Šis dokumentas nebuvo nagrinėtas ar bent jau aptartas viešai. Nebuvo diskutuota ir tarpinstitucinėje plotmėje. Konvencijoje irgi nėra sąvokos „jūrinis kultūros paveldas“ ar kitų su jūriniu kultūros paveldu tiesiogiai siejamų sąvokų. Tačiau joje kalbama tik apie jūros aplinką. Bent taip galima numanyti atidžiai ją perskaičius. Tiesa, Konvencijos 28 straipsnyje („Deklaracija dėl vidaus vandenų“) yra nustatyta jos galiojimo išplėtimo galimybė, kad „ratifikuodama, priimdama, patvirtindama šią Konvenciją ar prisijungdama prie jos arba bet kada vėliau bet kuri valstybė arba teritorija gali padaryti pareiškimą, kad Taisyklės (žr. Konvencijoje 1 str. 9 apibrėžimą bei Konvencijos priedą) galioja vidaus nejūrinio pobūdžio vandenims“. Tačiau Lietuva iki šiol tokio pareiškimo nepadarė, todėl teisinių išlygų dėl vidaus vandenų sau nesukūrė.

Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijoje nustatytas net tiesioginis ryšys su JT Jūrų teisės konvencija (3 str., 8 str. ir kt.) bei nurodyti net šios Konvencijos laikymosi reikalavimai (8 str., 11 str.). Tačiau Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija turi labai rimtą trūkumą. Jis yra veiklos, susijusios su povandeniniu kultūros paveldu, apibrėžime (žr. žemiau Konvencijos 1 str. 6 dalį), kuris yra dviprasmiškas, todėl neužkerta kelio povandeninio kultūros paveldo sunaikinimui (o gal jis tik blogai išverstas į lietuvių kalbą?) vykdant didelės apimties ūkinę veiklą (pvz., uosto, farvaterio ar kitus jūros gilinimo ar kitokius statybos darbus. Kitas svarbus teisės aktas – techninis statybos reglamentas – STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ apskritai nenustato tokių žemės darbų (jūrų uostų akvatorijų ar farvaterių gilinimo ir kt.) kaip povandeniniai žemės darbai, t. y. darbų, kurie vienaip ar kitaip gali būti susieti su jūrinio kultūros paveldo apsaugos problematika.

Konvencijoje apibrėžta, kad „povandeninis kultūros paveldas – visi kultūriniai, istoriniai ar archeologiniai žmogaus egzistencijos pėdsakai, kurie iš dalies arba visiškai, su pertraukomis arba nepertraukiamai po vandeniu yra išbuvę ne mažiau kaip 100 metų“, ir nurodyta, kad tai yra „vietovės, konstrukcijos, pastatai, dirbiniai ir žmonių palaikai kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka; laivai, orlaiviai, kitos transporto priemonės ir jų dalys, jų kroviniai arba kitoks turinys kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka; ir priešistoriniai objektai“ (1 str. 1 d.). Taip pat apibrėžta, kad „Zona – jūros ir vandenyno dugnas bei gruntas, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų“ (1 str. 5 d.); kad „su povandeniniu kultūros paveldu susijusi veikla – veikla, kurios pagrindinis objektas – povandeninis kultūros paveldas ir kuri tiesiogiai ar netiesiogiai gali fiziškai pakenkti povandeniniam kultūros paveldui“ (1 str. 6 d.); kad „taisyklės – su povandeniniu kultūros paveldu susijusios veiklos taisyklės, minimos šios Konvencijos 33 straipsnyje“ (1 str. 9 d.).

Konvencijoje nustatyti tik du privalomi pripažinimo povandeniniu paveldu kriterijai – jo buvimas po vandeniu ar dalinai po vandeniu, su pertraukomis ar nuolat, ne mažiau kaip 100 metų. Tiesa, nurodomos išimtys dėl jūros dugne paklotų vamzdynų ir kabelių, taip pat dėl kitų jūros dugne paklotų ir dar naudojamų instaliacijų. Tokie objektai ar įrenginiai nepripažįstami (nelaikomi) povandeniniu kultūros paveldu.

Akivaizdu, jog kai kurie objektai, pavyzdžiui, dauguma orlaivių, ir netgi kai kurios vietovės, nors ir ilgainiui arba dėl įvairių kitų aplinkybių yra atsidūrę jūros aplinkoje (pvz., orlaivis pašaunamas karo metu ar nukrenta sugedus varikliui, arba laivas nuskęsta kartu su kroviniu arba kitokiu turiniu ir t. t.), neturėjo ir neturi sąsajų su jūrine kultūra ir jos paveldu, tačiau kai atitinka abu Konvencijoje nustatytus privalomus kriterijus, jie laikytini povandeniniu paveldu. Prieiname prie išvados, kad labai dažnai povandeninis kultūros paveldas, ypač kai kalbama apie nuskendusius krovinius, su jūrine kultūra bei jūriniu kultūros paveldu turi tik tiek bendro, jog buvo plukdomas jūra (miltai, kavos pupelės, automobiliai, gėrimai ir t. t.) ir tokiais atvejais neturėtų būti laikomas jūriniu kultūros paveldu vien todėl, kad atsidūrė po vandeniu. Ir priešingai, daug jūrinės kultūros paveldo objektų, vietovių ar jų dalių yra sausumoje arba vidaus vandenyse (jau minėta istorinė Nemuno jūrų uostų ir prieplaukų sistema), nepriskirtuose jūrinei aplinkai, t. y. pagal LR galiojančią teisinę sampratą (įskaitant ratifikuotas konvencijas) net nėra jūros aplinkoje arba joje yra tik dalis vietovės, komplekso, jūriniam kultūros paveldui priskirtino kraštovaizdžio ar panašiai. Pagal aukščiau nagrinėtą susiaurintą jūros aplinkos apibrėžimą jūros aplinkai nepriskirtinos istorinių Klaipėdos, Šventosios jūrų uostų dalys, esančios sausumoje bei jų akvatorijos Šventosios ir Dangės upių žiotyse ir pan. Netgi jūros krantas, koks jis bebūtų, natūralus ar su antropogeninių sistemų dalimis bei elementais, pagal minėtą apibrėžimą jau nėra jūros aplinkos dalis. Pavyzdžiui, Klaipėdos uostamiesčio, Kuršių nerijos kraštovaizdžiai dažniausiai vadinami pajūrio kraštovaizdžiais (žr. Pajūrio juostos įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), ar tik kultūriniais kraštovaizdžiais, tačiau iki šiol vengiama juos nagrinėti bei išskirti pagal jūrinę kultūrinę jų prigimtį ir sociokultūrinę terpę. Juk atlikus detalesnę analizę paaiškėja, kad šie kraštovaizdžiai yra jūros ir žmogaus sąveikos rezultatas. Dėl jų reikėtų apsispręsti ar tie kraštovaizdžiai, kuriuose dominuoja jūrinės kultūros ir jos paveldo kompleksai, objektai bei vietovės turėtų būti priskirti kultūriniams jūrinio paveldo kraštovaizdžiams. Pagal šiuos požymius juos ir reikėtų klasifikuoti.

Ryškiausias inertiško požiūrio bei teisinės painiavos pavyzdys yra Kuršių nerija. Įteisintą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją sudaro sausumos ir vandenų dalys. Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį sudaro sausumos bei jūros aplinkos (pagal jau minėtą susiaurintą jūros aplinkos apibrėžimą) dalys. Pagal kultūrinę ir gamtinę prigimtį šis darinys yra kultūrinis jūrinio paveldo kraštovaizdis. Jis sukurtas ilgalaikio teigiamo žmogaus sambūvio su jūros aplinka (jūriniu klimatu, bangomis, panirusiomis slenkančiomis kopomis ir t. t.). Jūra tai pasiglemžia dalį sausumos, tai atiduoda... Amžiams slenkant nerija ar atskiros jos dalys baltų kopų pavidalu tai panirdavo, tai vėl iškildavo virš jūros... Kai žmonės iškirto miškus, jai grėsė visam laikui vėl panirti kartu su visais žvejų kaimeliais. Tačiau žmogus pajuto galimą netektį ir pradėjo dirbti, kūrė ir kūrė bei kantriai ir nuosekliai įgyvendino savo kūrybos projektus, panaudojo jūros jėgą ir klimatą, ir visą jos įspūdingą aplinką savo užmačioms, savo kultūrai šiame siaurame ir trapiame žemės lopinėlyje įtvirtinti ir plėtoti.

Antai M. Pretorijus nurodo: „Tikėtina, kad Kuršių ir kitų nerijų atsiradimą lėmė šiaurės rytų vėjas, nes jūroje yra daug smėlio kalnų, kurie kai kada iškyla ir tampa salomis <...>, „Neriu“ prūsiškai reiškia „būti po vandeniu“ (ten pat, 425 p., 16 paragrafas); pusė mylios nuo Klaipėdos, ties Smeltės kaimu, marios buvusios tik tokio pločio, kad vyras lengvai galėjo numesti akmenį į kitą krantą, tačiau dabar marių plotis siekia pusę mylios, ir dažnai jos dar pasiglemžia nemažai sausumos (Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, II t., trečioji knyga „Prūsijos topografija“, 423 p., 15 paragrafas). Kai įplaukos ar prieplaukos būdavo neištaisomai jūros srovių, vėjų, ar žmonių užpilamos smėliu, akmenimis ar panašiai, nuskandinant laivus, uostų vietos buvo keičiamos. Klaipėdai taip nenutiko dėl išskirtinės gamtinės aplinkos ir nuoseklios bei kryptingos žmogaus veiklos, nors tokio pavojaus būta ne kartą.

Tačiau grįžkime prie teisės aktų nagrinėjimo. Konvencijoje nustatytas povandeninio kultūros paveldo išsaugojimo in situ prioritetas (2 str. 5, 10 d.). Beje, ši nuostata atitinka analogiškas Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas. Nustatytas deramas ir pagarbus elgesys su visais žmonių palaikais jūrų vandenyse. Nustatyta, kad iškeltas povandeninis paveldas saugomas, konservuojamas ir tvarkomas taip, kad būtų užtikrintas ilgalaikis jo išsaugojimas“ (3 str. 6 d.). Nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos Šalys, skatinamos sudaryti dvišalius, regionų ir kitokius daugiašalius susitarimus, kurie atitiktų Konvenciją, ir plėtoti jau esančius susitarimus povandeniniam kultūros paveldui išsaugoti. Sudarant tokius susitarimus labai svarbu pritaikyti Konvencijos nuostatą, kad valstybės gali priimti taisykles ir nuostatus, kurie užtikrintų geresnę povandeninio kultūros paveldo apsaugą, nei nustatyta Konvencijoje (6 str.). Konvencijoje nustatyta, kad valstybės turi išimtinę teisę reguliuoti ir suteikti leidimą vykdyti su povandeniniu kultūros paveldu, esančiu savo vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje, susijusią veiklą. Be to, valstybės reikalauja, kad šiai veiklai būtų taikomos Konvencijoje nurodytos Taisyklės (7 str.). Šių Taisyklių įgyvendinimu turėtų pasirūpinti Kultūros ministerija.

Labai svarbi Konvencijos 19 straipsnio 3 dalies nuostata dėl informacijos slaptumo apie povandeninio kultūros paveldo atradimą ir vietą. Taip pat labai svarbus Konvencijos priedas ir neatsiejama dalis yra jau minėtos Taisyklės (žr. 33 str. ir priedą „Su povandeniniu kultūros paveldu susijusios veiklos taisyklės“).

Konvencijoje nustatyta, kad UNESCO generalinis direktorius sušaukia Konvencijos šalių susirinkimą ne vėliau kaip po metų, o po to ne rečiau kaip kas dveji metai (23 str. 1 d.). Visuomenė turėtų būti informuota, kas Lietuvą atstovauja šioje srityje ir kas yra nuveikta tarptautinėje plotmėje. Kyla klausimų, kodėl apie tai nesame informuoti? Tai kas ir kaip vis dėlto atstovaus Lietuvą š. m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, o gal jau atstovavo?

Reikia pridurti, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2005 04 20 įsigaliojusi Įstatymo redakcija) taip pat yra apibrėžta povandeninio kultūros paveldo sąvoka (3 str. 3 d. 2 p.). Jame nustatytas apibendrintas reikalavimas dėl povandeninio kultūros paveldo apsaugos (17 str. 1 d. 4 p.), dėl jo vietovių ir objektų teritorijų nustatymo (11 str. 4 d.), tačiau veiksminga ir vientisa teisinė šio paveldo apsaugos sistema iki šiol neparengta. Minėtame 17 straipsnio punkte nurodyti vidaus vandenys, teritorinė jūra ir gretutinė zona, tačiau nereglamentuota veikla LR išskirtinėje ekonominėje zonoje, kurios ribos nustatytos 2004 metų Vyriausybės nutarimo Nr. 1597 1.2 punktu. Neužsiminta ir apie kitas tarptautinėje jūrų teisėje apibrėžtas jūros aplinkos dalis. Beje, Kultūros ministerijai ir Lietuvai iki šiol aktualūs minėto nutarimo 2.4 bei 2.2 (šį punktą ne visai teisingai pavesta įgyvendinti tik Aplinkos ir Švietimo ir mokslo ministerijoms) punktai, kuriuos reikėtų pradėti įgyvendinti (žr. toliau tekste). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, taip pat nėra išskirta ir apibrėžta jūrinio kultūros paveldo sąvoka (jos nėra ir JT Jūrų teisės konvencijoje, tačiau Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija, kaip jau minėta, orientuoja mus ir į kokybiškesnę apsaugą). Gal reikėtų šia jos nuostata pasinaudoti.

Viešoji erdvė: jūrinio paveldo samprata ir ypatumai

Tarptautinėje viešojoje erdvėje bei tarptautinės teisės aktuose, tarptautiniuose susitarimuose, kituose dokumentuose dominuoja gamtosauga (jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimas) ir jos prioritetinės sritys – spartėjanti klimato kaita, jūros aplinkos tarša, kai kurių gyvūnijos rūšių ar porūšių bei biologinės įvairovės išsaugojimo problematika, ir apskritai, jūrų aplinkos ekosistemų stabilumo užtikrinimas. Jų įgyvendinimo priežiūrai ir kontrolei yra sudaromos solidžios tarpvalstybinės ir valstybinės institucijos.

Iš esmės kitokia situacija yra su jūriniu kultūros paveldu. Čia vyrauja tarptautinės bei nacionalinės nevyriausybinės organizacijos bei solidūs nevalstybiniai muziejai. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Nyderlanduose jos itin gausios ir veiksmingos. Šioje valstybėje yra Autentiškų garinių ir motorinių vilkikų išsaugojimo fondas (BASM), Roterdamo uosto muziejus (HMR) (mums labai naudinga patirtis), Sneek įlankos klubas (CVS), Nacionalinė istorinių laivų apsaugos asociacija (LVBHB), Nyderlandų Žuvų Zeilvherries asociacija (NVBZ), Jūrinė visuomeninė organizacija „Old Glory“ (NVORG), Kilmingų asmenų jachtų fondas (steigėja – NL karalienė), Hunkerių (Hoogaars) fondas (SBH), Burinių kuterių fondas (SKZ), Pelkių pylimų fondas (SLV), Boterių (seniausias burlaivių tipas) apsaugos asociacija (AJBB), Laivų savininkų asociacija „Old Glory“ (VBOG), Lašišų gaudytojų asociacija Židinys – „Scouw“ (VBZ), Motorinių vilkikų asociacija (VDMS), Klasikinių jachtų asociacija „Sharp“ (VKSJ), (K. Franko pateikti duomenys). Turbūt reikšmingiausia jūrinio kultūros paveldo apsaugos ir racionalaus jo naudojimo nevyriausybinė organizacija yra „Europos jūrinis paveldas, Europos tradicinių plaukiojančių laivų asociacija“ (European Maritime Heritage (EMH, the European assosiation for traditional ships in operation), kurios tikrieji nariai yra aštuonios galingos jūrinės valstybės – Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Norvegija, mūsų artimoji kaimynė jūroje – Švedija ir Didžioji Britanija. Be to, organizacija apjungia gausybę nevalstybinių bei nacionalinių jūrų muziejų (ne mažiau kaip 18), nevyriausybines tradicinių jūrų laivų apsaugos organizacijas ir yra tradicinių plaukiojančių laivų apsaugos ir naudojimo organizacija. Jos nariai taip pat dalyvauja milžiniškoje (daugiau kaip 100 įvairių klasių bei dydžių burlaivių), tradicinėje Europos masto regatoje, kuri pavadinta „2009 metų Baltijos didžiųjų burlaivių regata“ („The Tall Ships‘ Races Baltic 2009“). Šią regatą organizuoja daugiau nei prieš penkiasdešimt metų susikūrusi Didžiojoje Britanijoje registruota tarptautinė mokomojo buriavimo organizacija „Sail Training International“ (STI), kuri nusprendė susigrąžinti į jūras istorinius burlaivius ir surengė jų lenktynes iš Tornbio uosto pietryčių Anglijoje į Lisaboną. Pirmoji „Tall Ships“ regata įvyko 1956 metais, o jubiliejinės, 2006 metų regatos, maršrutas vėl nusidriekė į Lisaboną.

Klaipėda siekė tapti „Tall Ships“ regatą priimančiu uostu, todėl ilgą laiką palaikė ryšius su STI bei laikėsi uostams-pretendentams privalomų sąlygų: Lietuvos nacionalinės įgulos nuolat dalyvaudavo regatose, o savivaldybių, Klaipėdos uosto ir Klaipėdos jūrinio buriavimo klubo atstovai – metinėse konferencijose. Konsultuotasi ir su kaimynais latviais, nes 2003 m. Ryga buvo pripažinta tų metų regatą geriausiai organizavusiu miestu. 2004 m. lapkričio mėnesio pabaigoje Galicijoje, senų jūrinių tradicijų Ispanijos uoste prie Atlanto vandenyno, La Korunoje įvyko generalinė STI konferencija, kurioje dalyvavo daugiau kaip dvidešimties valstybių atstovai iš trijų žemynų (Europos, Australijos, Šiaurės Amerikos). La Korunos miestas, kurio simbolis – vienintelis pasaulyje iš romėnų laikų išlikęs švyturys – Heraklio bokštas, buvo labai svetingas Lietuvai. Tuomet buvo gautas oficialus STI prezidento Nigel‘o Rowe‘o kvietimas Klaipėdai dalyvauti konkurse dėl „Tall Ships“ regatos priėmimo 2009 m.

2009 metų liepos 31 d. ir prasidėjo „The Tall Ships‘ Races Baltic 2009“ regata, kurioje dalyvavo 99 gražuoliai burlaiviai. Jie Klaipėdos uoste viešėjo iki rugpjūčio 3 dienos. Ši regata, susieta su Klaipėdos jūrų švente, buvo išties įspūdingas reginys bei renginys. Tačiau Lietuvoje jūrinio kultūros paveldo organizacijos deramai neremiamos valstybės ir savivaldybių (pvz., Jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“), yra silpnos, mažai veiksmingos, nedalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje. Kai kurie netgi valstybiniame Kultūros vertybių registre esantys istoriniai laivai jau daug metų trūnija ir nyksta netvarkomi ir menkai prižiūrimi Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso teritorijoje.

Strateginiuose Lietuvos Respublikos planavimo dokumentuose turi būti aiškiau suformuluota, kad Lietuva – jūrinė valstybė ir užtikrinta, kad jos jūrinis kultūros paveldas realiai taptų strateginio Valstybės ilgalaikės raidos (plėtros) planavimo objektu, Valstybės strateginio planavimo dokumentų ir kitų planų bei programų integruota dalimi, kaip Lietuvai labai svarbus ir savitas elementas, jūrinės kultūros pagrindas ir neatsiejama jos raidos (tęstinumo) dalis. Lietuvos Respublikos ilgalaikės Valstybės raidos strategijoje turi būti suformuluota nuostata, kad Lietuva – jūrinė valstybė.

Išvados ir pasiūlymai

1. Siūlau inicijuoti dviejų kultūrų ir jų paveldo sampratą įteisinančių bei jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių tarptautinių bei LR teisės aktų rengimą ir jau esančių pakeitimus bei papildymą:

1.1. pakeisti teisės aktų leksiką, orientuojant ją ir į jūrinio kultūros paveldo apsaugą bei tausojamąjį naudojimą.

1. 2. tikslinga suformuluoti ir įteisinti jūrinio kultūros paveldo sampratą, sąvokų apibrėžimus (jūrinio kultūros paveldo, jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio, jūrinės archeologijos, jūrinio povandeninio kultūros paveldo, jūrinės povandeninės archeologijos ir kt.) ir jo apsaugos reikalavimus.

2. Siūlau atsakingom institucijom parengti Barselonos chartijos ir jos komentarų oficialų lietuvišką vertimą ir parengti jos nuostatų taikymo rekomendacijas.

3. Siūlau Lietuvos Respublikos Vyriausybei:

3.1. sudaryti darbo grupę, kuri suformuluotų valstybinę jūrinio kultūros paveldo sampratą;

3.2. inicijuoti valstybinės jūrinio kultūros paveldo sampratos įtvirtinimą bei įteisinimą.

4. Siūlau LR Seimui ir Vyriausybei suformuoti jūrinio kultūros paveldo apsaugos, įskaitant kultūrinę tradiciją, politikos pagrindines kryptis.

5. Įgyvendinant LR teritorijos bendrojo plano sprendinius bei Europos kraštovaizdžio konvenciją:

5.1. parengti tarptautinius dokumentus – Baltijos jūros baseino šalių transnacionalinio jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio specialųjį apsaugos ir formavimo planą bei programą;

5.2. parengti ir / ar tobulinti Lietuvos Respublikos strateginio planavimo dokumentus, įskaitant apskrities, savivaldybių teritorijų bei miestų ir miestelių bendruosius planus bei saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus jūrinio kultūros paveldo ir jo kraštovaizdžio apsaugos bei atskleidimo linkme;

5.3. Klaipėdos apskrities teritorijos bendrajame plane ir kituose pajūrio regiono planavimo dokumentuose, taip pat Klaipėdos miesto bendrajame plane, turi būti atskleista Klaipėdos miesto ir jos prieigų (objektų, vietų ir vietovių) jūrinė kultūros prigimtis, suplanuota darni raida bei vystymas, pagrįstas jūriniu kultūros paveldu ir tradicija.

5.4. Rengiant planus, programas: būtina atsižvelgti į jūrinę Klaipėdos ir jos prieigų prigimtį ir prioritetu laikyti (suplanuoti) su istoriškai susiformavusiomis jūrinės kultūros funkcijomis susijusią jūrinio kultūros paveldo arealų vietų, vietovių, objektų paskirtį. Rengiant esamos būklės analizę, prognozę ir sprendinius, derėtų atskleisti jūrinio kraštovaizdžio ypatumus ir nustatyti paveldosaugos principais pagrįstą jo apsaugą, raidą bei formavimą. Be to, sprendiniai turėtų būti orientuoti jūrinio kultūros paveldo atskleidimui, išryškinimui ir išsaugojimo strategijai bei priemonių sistemai nustatyti, jūrinio gyvenimo būdo tradicijų tęstinumo palaikymui užtikrinti.

5.5. Siektina atkurti ir palaikyti ženklus, simbolius (pvz., atkurti sunaikintą bakeną), interjerus ir kitus jūrinės sociokultūrinės terpės atributus. Kaip jau minėta, rekomenduotina kultūrinio jūrinio paveldo kraštovaizdžio, panoramų, siluetų savitumui ir charakteriui išsaugoti, t. y. jūrinio kultūros paveldo sankaupų, junginių ir jų vizualinės aplinkos apsaugos tikslais steigti specializuotas jūrinio paveldo saugomas teritorijas.

6. Nustatyti jūrinio kultūros paveldo apskaitos ir jos ypatumų pradmenis (ypač istorinių uostų akvatorijų ir kitų uostų vandenų bei ten esančių statinių ar jų elementų privalomos apskaitos reikalavimus);

6.1. atsižvelgti į LR teritorijos bendrojo plano kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsaugos sprendinius ir Klaipėdos nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas nustatyti ir apskaitą formuoti jūrinio kultūros paveldo fizinių, funkcinių teritorinių-erdvinių struktūrų ar darinių pagrindu. Pvz., jūrininkų kvartalai, uostai. Jūros vandenys, senųjų uostų (Dangės, Darbų, Žiemos, Senojo pilies, Šventosios, senojo Šventosios ir kt.) akvatorijos, prieplaukų vandenys, Dangės uosto ir upės vandenys priskirtini Klaipėdos senamiesčio (U17), istorinės miesto dalies (U16), iš dalies ir Smiltynės (U14), istorinių uostų ir prieplaukų teritorijoms. Vadovaujantis aukščiau įvardintomis nuostatomis bei kriterijais, reikia tikslinti esamas jų teritorijas bei sudaryti naujus nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų kompleksų ar junginių teritorijų ir apsaugos zonų planus. Jūrinio kultūros paveldo objektų teritorijas (sklypus) būtina registruoti Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Tai įgyvendinti ypač aktualu dabar, nes kol kas prarasta tik dalis Klaipėdos ir jos prieigų jūrinio paveldo. Šiuo metu taip pat yra vykdomi ir planuojami milžiniškų apimčių Klaipėdos uostų statybos bei rekonstrukcijų darbai. Įgyvendinus kai kuriuos planus bus iš esmės pakeistas istorinis kultūrinis kraštovaizdis.

7. Parengti jūrinio kultūros paveldo teritorinės apsaugos rekomendacijas (nuostatus) bei specializuotų saugomų jūrinio kultūros paveldo vietovių ir / ar teritorijų steigimo galimybių studiją bei sistemos sukūrimo pasiūlymus;

7.1. Valstybės institucijos kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe turėtų inicijuoti valstybinių ir savivaldybės specializuotų jūrinio paveldo saugomų teritorijų steigimą ir skelbimą (pagal kompetenciją) Klaipėdos jūrinio nekilnojamojo paveldo, kultūrinio kraštovaizdžio, panoramų, siluetų savitumui ir charakteriui išsaugoti, t. y. jo sankaupų, junginių ir jų vizualinės aplinkos apsaugos bei tradicinio gyvenimo būdo gaivinimo, tęsimo ir palaikymo tikslais. Pradėti reikėtų inicijuojant ir įsteigiant bent vieną specializuotą Klaipėdos jūrinio kultūros paveldo apsaugos prioriteto saugomą teritoriją.

7.2. Reikėtų sukurti valstybinę ir savivaldybių specializuotų jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio saugomų teritorijų sistemą, jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio ir kompleksų apsaugai užtikrinti.

8. Koordinuoti Jūrinio paveldo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorių tarybos ir kitų jūrinio paveldo būklę įtakojančių struktūrų veiklą vadovaujantis paveldosauginiais reikalavimais.

9. Inicijuoti Kuršių nerijos priskyrimo kultūrinio kraštovaizdžio jūriniam paveldui procesą.

10. Plėtoti Lietuvos ir tarptautinio jūrinio turizmo infrastruktūrą, grindžiamą jūrinės kultūros tęstinumo nuostatomis bei jūrinio kultūros paveldo integravimo principais:

10.1. užtikrinti jūrinio paveldo (nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų) ir jų kompleksų bei liekanų) išsaugojimą, kokybišką tvarkybą ir tausojamąjį panaudojimą bei atgaivinti, palaikyti ir puoselėti jūrinio gyvenimo būdo tradiciją;

10.2. būtina apskaityti, atgaivinti – konservuoti, restauruoti ir pritaikyti jachtų sportui išlikusius senuosius Klaipėdos bei jos prieigų uostus ir prieplaukas bei jų fragmentus; taip pat Šventosios senuosius uostus.

11. Saugoti, prižiūrėti bei atkurti jūrinės sociokultūrinės terpės atributus (ženklus, simbolius, interjerus ir kt.).

12. Pareikalauti iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos bei kitų institucijų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų, taip pat informacijos apie Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos reikalavimų įgyvendinimą (žr. Taisyklių 10 taisyklės „n“ p.), taip pat informacijos apie LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų įstatymo bei kitų jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimą vykdant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto gilinimo ir rekonstrukcijos darbus.

13. Atkreipti LR Vyriausybės, Susisiekimo ministerijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorių tarybos ir Kultūros ministerijos bei Kultūros paveldo departamento dėmesį, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių – urbanistinių vietovių – Klaipėdos senamiesčio (U17), Klaipėdos miesto istorinės dalies (U16), Smiltynės (U14), Pasaulinio paveldo sąrašo objekto – Kuršių nerijos nacionalinio parko – dalys ir elementai, kitos nekilnojamosios ir kilnojamosios (laivai K105-K112) kultūros vertybės bei kompleksai yra uosto teritorijoje.

14. Kol nesuformuota valstybinė Lietuvos Respublikos jūrų kultūros paveldo samprata ir jo apsaugos plėtros strategija, būtina laikytis bendrųjų galiojančių konvencijų ir įstatymų paveldo apsaugos reikalavimų bei užtikrinti ne tik uosto teritorijoje esančių kultūros paveldo objektų apsaugą:

14.1. papildyti LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 11 straipsnį 17 punktu, atstatant Uosto direkcijai nustatytas pagrindines kultūros paveldo apsaugos funkcijas ir taip užtikrinant veiksmingesnę Uosto kultūros vertybių apsaugą pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (dėl aptiktos nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo, aptiktos vertingosios savybės atskleidimo ir apsaugos reikalavimų patikslinimo ir kt.), 11 straipsnio 4 dalies (dėl povandeninio paveldo teritorijų ir apsaugos zonų) bei 14 straipsnio 3 dalies (dėl valdytojo pareigų) reikalavimus;

14.2. būtina veiksmingiau įgyvendinti LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 11 straipsnio 8 punkto reikalavimus dėl mokslinių tyrimų organizavimo ir aktyviau organizuoti antropogeninės aplinkos komponento – Uosto kultūros paveldo – mokslinio tyrimo darbus.

Nuotraukose: 

Dvistiebis 55,47 m ilgio A klasės lenkų burlaivis (brigas) „Fryderyk Chopin“, „The Tall Ships 2009 Baltic“ regatos dalyvis, pastatytas 1992 m., registruotas Ščecino (Szczecin) uoste baigiantis jūrų šventei (2009 08 03) išplaukia iš Klaipėdos jūrų uosto

Karštą 2009 m. rugpjūčio trečiąją dieną tūkstančiai žiūrovų ant uosto molų mojuodami palydėjo iš Klaipėdos jūrų uosto į atvirą jūrą išplaukiančius burlaivius – Klaipėdos jūrų šventės bei regatos „The Tall Ships Baltic 2009“ dalyvius

Gdynėje registruotas didysis A klasės, 108,8 m ilgio, 1982 m. pastatytas Lenkijos burlaivis „Dar Mlodziezy“, „The Tall Ships rases Baltic 2009“ dalyvis išplaukia iš Klaipėdos uosto paskutinę Jūrų šventės ir regatos viešnagės Klaipėdoje dieną (2009 08 03)

Vokietijos Bremeno uoste registruotas seniausias iš didžiųjų A klasės burlaivių ir vienas gražiausių 1906 m. pastatytų 62,6 m ilgio burlaivis „Alexander von Humboldt“, „The Tall Ships rases Baltic 2009“ dalyvis išplaukia iš Klaipėdos uosto paskutinę Jūrų šventės ir regatos viešnagės Klaipėdoje dieną (2009 08 03)

Algimanto Gražulio nuotraukos