MOKSLASplius.lt

Kunigo Jono Katelės pradėti darbai ir mūsų laikas

Aleksandras Guobys



Kunigas Jonas KatelėIki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kunigo Jono Katelės kultūrinė veikla sovietinių teatrologijos raštų gamintojų buvo ignoruojama. Gal tik vienintelis dr. Vytautas Maknys savo raštuose ir viešai tvirtino, kad J. Katelė1 – tai visa XIX a. antrosios pusės lietuvių kultūrinė epocha, kurią išbraukus iš lietuvių teatro istorijos, liktume be tikrųjų ištakų, be pradžių pradžios.

Apie Jono Katelės kultūrinę veiklą, be V. Maknio Raštų, turime pakankamai išsamią Vytauto Bičiūno monografiją „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, kurią jis parašė ir išleido Kaune 1934 m. Knygos pradžioje autorius rašo: „Gyveno tasai žmogus nuo 1831 m. ligi 1908 m., buvo ypatingas žmonių švietėjas – pedagogas, karštai mylėjo ne vien savo parapijiečius, bet ir visą lietuvių tautą, savo gyvenimu ir veikla aprėpė Lietuvoje didžiąją XIX a. dalį“2.

J. Katelė gimė Suvainių kaime, Kupiškio rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje, kurioje mokytojai, pasak V. Bičiūno, „beveik visi buvo lenkai arba sulenkėję bajorai“3. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tikybai, lenkų, rusų ir slavų kalboms, matematikos disciplinoms, visuotinei ir rusų istorijai bei lotynų, prancūzų, vokiečių kalboms. Baigęs šios mokyklos 5-erių metų kursą, J. Katelė įstojo į Varnių kunigų seminariją, ir 1855 m. vyskupas Motiejus Valančius suteikia jam kunigo šventinimus.

J. Katelė kunigavo Naujamiestyje, Južintuose, Dusetose, Zarasuose ir Panemunėlyje, kuriame atsiskleidė visas jo talentas ir sugebėjimai priešintis lenkinimo negerovėms ir carizmo priepaudai.

Deja, apie šį didį švietėją sovietiniais metais mes galėjome šį tą sužinoti tik iš nuogirdų. Mokyklose, kuriose teko mokytis, ne tik niekas neminėjo J. Katelės vardo, bet ir apie minėtos knygos autorių buvo visiška tyla. Šiokia tokia uždanga atsiskleidė, kada įžymus Lietuvos teatro veikėjas, režisierius ir pedagogas Antanas Sutkus parašė knygą „Vilkolakio teatras“4, kurioje pristatė V. Bičiūną, kaip „Vilkolakio“ bendradarbį – scenaristą, dramaturgą, dailininką, režisierių. Sovietinėse enciklopedijose V. Bičiūno literatūrinė kūryba buvo apibendrinama kaip „nedidelės meninės vertės, su ryškia katalikiška pasaulėžiūra“5.

Šis sakinys sovietiniais metais išbraukė iš lietuvių kultūros istorijos visus šio žmogaus kūrybinius darbus, paniekino organizatoriaus veiklą („Vyties“ ir „Žvaigždikio“ teatrų įkūrėjas ir vadovas6, Tautos ir „Vilkolakio“ teatrų artistas ir dramaturgas). Iš bibliotekų išnyko pagrindinė jo monografija apie kun. J. Katelę.

Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 m., į Teatro ir muzikos muziejų susirinkus nedidelei grupelei žmonių, buvo paminėta šio autoriaus 100 metų sukaktis. Tuomet V. Bičiūno duktė džiaugdamasi prisipažino: „Mes, giminės, manėme, kad mūsų tėvas su visais savo darbais ir išmintimi visiems laikams liks užmirštas ten, Sibiro platybėse.. Ačiū Dievui, sugrįžo vėl žmogaus išaukštinimo metas…“

Praėjus 20-čiai nepriklausomybės metų, Klaipėdos universitetas drauge su Panevėžio vyskupija ir Lietuvos teatro sąjunga viešai atvertė užmirštąją ir sovietiniais metais paniekintą didžiąją mūsų XIX a. teatrinės kultūros istoriją ir jos žmones, be kurių mes negalime ir neturime teisės kalbėti apie lietuvių teatro kūrimąsi ir jo šių dienų vertybes.

Prisiminkime tuos žmones, kurie rėmė J. Katelės kultūros – švietimo darbus ir žygius: M. Valančių, M. Paliulionį, J. Tumą-Vaižgantą, J. Tūbelį, J. Širvydą, J. Jablonskį, A. Smetoną, Maironį, A. Jakštą-Dambrauską, M. Riomerį, J. Basanavičių, P. Matulionį ir daugybę kitų. Šiandien būtina prisiminti ir tuos, kurie savo drąsa ir išmintimi patys mokėsi ir kitus mokė ir skelbė laisvos Lietuvos istoriją ir idėjas. Žymiausi kun. J. Katelės pagalbininkai: B. ir J. Stravinskaitės, a. Štombergas, J. Šarkauskas, T. Kupelytė, F. Bieliūnaitė, P. Dogelis ir daugelis kitų. O juk buvo spaudos draudimo metas! Už kiekvieną slaptą lietuvišką mokyklą, kurių J. Katelė įkūrė savo parapijoje kiekviename kaime ir daugelio dvarininkų namuose, carizmo saugotojai bausdavo ne tik piniginėmis baudomis, bet ir tremties metais Sibiro žemėje. Ir nežiūrint į tai, XIX a. pabaigoje visa Panemunėlio parapija mokėjo lietuviškai skaityti, rašyti, dainuoti ir melstis!

Be tų „daraktorių“ mokymų, kun. J. Katelė skatino žmones pamilti lietuviškas dainas. Ypač jis mėgo Antaną Vienažindį („Kaipgi gražus gražus“, „Karvelėli paukštužėli“), Antaną Strazdą ir kt. Pats dainuodavo ir kitų prašydavo dainuoti, nes dainoj – tėvynė, šviesios viltys, sielvartas dėl sunkios pavergtų žmonių dalies...

„Kun. Katelė negalėjo ramiai gyventi matydamas, kokie beraščiai ir dvasia skurdūs žmonės. Jį deginte degino troškimas išmokyti visus žmones rašto. Todėl tiesiog širdimi beldėsi į visų žmonių širdis. Širdimi jis nešė žmonėms tikėjimą, raidę, knygą, kultūrą. Ir atnešė tiesiog saulę – nušvito visa Panemunėlio parapija. Jis švietė tikėjimu, auka, knyga, teatru... Ne tik Panemunėlyje, visoje Aukštaitijoje, visoje Lietuvoje tapo šviesiau.“7

Nepaprastai didelį dėmesį J. Katelė skyrė knygnešių veiklai. Spaudos draudimo metais Panemunėlio parapijoj lietuviškų knygų pristatymu, jų slėpimu daugiausia rūpinosi pats J. Katelė ir jo uolūs mokiniai: K. Ramanauskas, P. Vinkšnelis, J. Bieliūnas, Juozas Katelė (vėliau Kauno operos teatro solistas), J. Gylys, K. Bulavas ir kt. Be įvairių knygų knygnešiai pristatydavo gausybę tuo metu leidžiamų laikraščių JAV ir kituose kraštuose: „Vienybė lietuvininkų“, „Apšvieta“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“ ir kt.

Kun. J. Katelės kultūros – švietimo darbas buvo toks platus ir įtaigus, kad iš Panemunėlio krašto greitu metu pasklido po visą Lietuvą. Slaptųjų ir viešujų vakarų judėjimas tapo toks visa apimantis, pagimdęs ir išugdęs nepaprastą Lietuvos fenomeną – Klojimo teatrą, kurio svarbiausios ypatybės skleidėsi ne iš kažkokių skolinių, kitų tautų kūrybinės sampratos, o iš nacionalinės patirties, iš lietuviškos pasaulėjautos.

Panemunėlio „Žvaigždės“ draugija, kurią visokeriopai rėmė kun. J. Katelė, pirmą kartą suvaidino J. Tumo-Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“ (1893 m.). Per labai trumpą laiką Lietuvoje gimė daugybė įvairiausių slaptų draugijų, kurių veikla buvo glaudžiai susijusi su lietuvių nacionalinio judėjimo kilimu. Tie slaptieji, o panaikinus spaudos draudimą – ir viešieji vakarai, pasak dr. V. Maknio, „buvo ta platforma, kurioje kryžiavosi bei reiškėsi visi to meto lietuvių gyvenimo interesai: politinė, ekonominė, visuomeninė bei kultūrinė kova – kova su caro bei jo valdinių despotija, su tautine diskriminacija, kova dėl nacionalinio išsivadavimo, spaudos laisvės“8.

Lietuviški vakarai ir ypač vaidinimai buvo didžioji tąsa tų švietimo darbų, kuriuos vykdė kun. J. Katelė ir visi kiti pasišventėliai. Tai buvo masiškiausia, plačiausiems visuomenės sluoksniams prieinama kultūros – švietimo mokykla, pasak B. Sruogos, stebinusi žiūrovus gaivaline jėga, betarpišku įkvėpimu...9

Skaitant sovietinių metų ir šių dienų kai kuriuos teatrologinius teatro istorijos foliantus, su žiburiu ieškok neieškojęs tos sruogiškosios „gaivalinės jėgos“ – nerasime! Ji kažkur ir kažkaip dingo ne tik iš dabar rašomų knygų teatro istorijos klausimais, bet dingo ir iš konferencijų, iš kai kurių teatrinio mokymo organizacijų. J. Katelės pasaulio tarsi ir nebūta. Tuo galima įsitikinti, pavyzdžiui, patikrinus Muzikos ir teatro akademijos rengiamų būsimų artistų žinias. Paklauskite, kas juos moko apie J. Katelę ir jo laikotarpį? Kada, kur ir kaip gimė lietuviškas teatras? Kokias vertybes siūlė V. Kudirkos „Lietuvos“ draugija ir netgi ką yra sukūrę J. Vaičkus, K. Glinskis ir kt. mūsų teatro profesionalai? Juk Kultūros instituto leidžiama Lietuvos teatro istorija kažkodėl prasideda tik nuo 1929 metų. Gal tuomet į Lietuvą iš dangaus nusileido kažkoks stebukladaris, kuris sutrypė iki šiol jau klestėjusią ne tik J. Katelės laikų, bet ir lietuvių profesionalaus teatro, jo režisūros, scenografijos, dramaturgijos, aktorinio meno iškilius darbus?

Bet gal čia yra ir kita medalio pusė – mokslinės moralės nebuvimas. Gal čia derėtų prisiminti prof. J. Burneikos žodžius, kuris teigia, kad tarp mokslo įstaigų vadovų yra tokių, „kurie tik kojas nusivalę į Atgimimo vėliavas vėl nusėdo pelninguose postuose, įtakinguose senatuose“10.

Vietoj lietuviško teatro įrodytų vertybių, kai kurie mūsų teatrologai pirmiausia šaukiasi Marvino Karlsono, kuris teigia, kad teatras – tai ta vieta, kur vyksta „papasakotų istorijų perpasakojimas, išgyventų jausmų pergyvenimas, atliktų įvykių reprezentacija – visuomet buvo visų laikų ir šalių teatrinių praktikų pamatas“. O jeigu vietoj m. Karlsono pacituotume B. Sruogą, V. Mykolaitį-Putiną, a. Sutkų, V. Maknį – ar tik nerastume platesnių ir gilesnių apibendrinimų, aiškesnės minties, neužgožiant mūsų žinojimo tranzitine išmintimi ir pamėgdžiojimu.

Baigdamas šį straipsnį norėčiau pasidžiaugti, kad pagaliau turime lietuvių teatro patriarcho dr. Vytauto Maknio Raštus11, kuriuos esame pristatę įvairioms mūsų aukštosioms mokykloms, visuomenei. Šiandien noriu tik prisiminti Lietuvos teatro sąjungos pirmininką a. Matulionį, kuris įteikdamas minėtus Raštus Panevėžio dramos teatrui, pasakė: „Štai Raštai, kuriuose aprašyta tūkstančiai Lietuvos teatro kūrėjų iki jūsų garbingo teatro veiklos pradžios. Perskaitykite ir įsitikinsite, kad Lietuvoje teatras niekada nenustojo klestėjęs, nors jo veikla ir buvo įvairiausių okupantų ir jų kolaborantų persekiojama ir niekinama“.

Dar norėčiau pridurti, kad šiandien, turėdami tokių kilnių mokslininkų – B. Sruogos, J. Lankučio, V. Mykolaičio-Putino, V. Maknio, a. Samulionio, P. Bielskio, a. Martišiūtės-Linartienės rašytinius darbus, jau galime drąsiau žiūrėti į mūsų teatrinės kultūros aruodus. Manau, kad mūsų visuomenės neturėtų labai gąsdinti visokie Laifai, Kaitos taškai, Sirenos ar Veksai – į jų veiklą galėtų atidžiau pažiūrėti ir iš jų pasimokyti ne tik mūsų scenos darbuotojai, bet svarbiausia – prokurorai. Tuomet Lietuvoje atsirastų žymiai palankesnės sąlygos nacionaliniam teatrui klestėti!

Esu įsitikinęs, kad kun. J. Katelės sukaktį, kaip ir kitų įžymių teatralų jubiliejus, turėtų drauge pažymėti visos humanitarinės mokslo, kultūros ir meno institucijos. Tokie renginiai juk bylotų ne tik apie praeities įvykių prisiminimus ir pašlovinimą, bet ir kultūros ateities strateginių klausimų sprendimą!

 


1 V. Maknys. Raštai, II t., V., 2009, p. 71.

2 V. Bičiūnas. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai, 1934. K., p. 5.

3 Ten pat, p. 34.

4 a. Sutkus. Vilkolakio teatras, V., 1969, p. 262–264.

5 TLE, V., 1985, p. 245.

6 „Vytis“ dirbo 1927–1928, „Žvaigždikio teatras – 1931–1932.

7 J. E. vyskupas Juozas Kauneckas.

Ar pažįstate didžiausią 19 amžiaus Aukštaitijos švietėją?, P., 2011 04 27.

8 V. Maknys. Raštai, II t., V.,2009,p. 66.

9 B.Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge 1892-1918, K., 1930,p.10.

10 J. Burneika. Moralė: asmeniška ar kitokia, „Lietuvos žinios“, 2011.04.14.

11 V. Maknys. Raštai, I-II t. (sudarė ir parengė a. Guobys). V., 2009.