MOKSLASplius.lt

Apie ekspertizę. Keletas pastebėjimų dėl Mokslo Lietuvos ekspertizių, ekspertų vertinimų, šio laikraščio statuso ir perspektyvų


Redakcijos žodis


Dešimtį metų laikraštis Mokslo Lietuva vykdo projektą Mokslui ir visuomenei, remiamą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Ši parama padėjo laikraščiui išlikti ir užimti gana svarią nišą mokslininkų bendruomenės gyvenime. Už tai Fondui nuoširdžiai dėkojame.

2006 m. Fondo pasitelkti ekspertai vertino kultūrinius jo remiamus spaudinius, taip pat ir Mokslo Lietuvą. Laikraščio redakcija atsižvelgė į daugumą ekspertų pastabų, kreipėsi į savo skaitytojus prašydama dalyvauti diskusijoje Kokios reikia Mokslo Lietuvos. Į gautus pasiūlymus stengiamės reaguoti.

Neseniai sulaukėme mūsų skaitytojo Vytauto Rimšos išsamios studijos, skirtos kultūrinių spaudinių ekspertinio vertinimo problemoms Lietuvoje. Daug metų dirbdamas su kultūrine spauda studijos autorius sukaupė didelę patirtį, kuri galėtų būti visuomeniškai reikšminga.

Spausdindami V. Rimšos studiją tikimės, kad šios mintys bus naudingos ir kitų sričių ekspertams, nes ekspertavimo problema Lietuvoje – vis dar labai opi sritis.


Vytautas Rimša


Pirmenybė – kultūros leidiniams


Praėjusių metų pabaigoje viename iš Mokslo Lietuvos laikraščio numerių, po antrašte Kokios reikia Mokslo Lietuvos, skiltyje Vertina ekspertai buvo paskelbti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTF) ekspertų parašyti šio laikraščio vertinimai (2006, Nr. 17 (351), p. 14).

Susidomėjau šiais vertinimais. Nuo pat technikumo ir universiteto baigimo profesinis mano gyvenimas buvo susijęs su kultūrine veikla, spauda ir jos skaitytojais, nes įgijau specialybę ir jai visada likau ištikimas. Kultūros leidiniams savo lektūroje visuomet teikiau pirmenybę. Todėl buvo malonu matyti, kad šalyje nors kartą susidomėta kultūrinio profilio leidiniais, nes jų redakcijos ir didelė dalis gyventojų patiria vis didesnius finansinius nepriteklius, kasmet vis labiau ir labiau „spendžiami į kampą“. Dar labiau sudomino žinia, kad į vertintojų akiratį pateko ne vien Mokslo Lietuva, bet ir kiti (iš viso devyni) kultūros leidiniai.

Šalies ir užsienio periodinių (ne vien kultūros krypties) leidinių plitimo, skaitymo ir jų tematikos populiarumo Lietuvos visuomenėje klausimais domiuosi daugiau kaip keturiasdešimt metų. Dirbdamas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) Mokslinio tyrimų skyriaus vedėju ir organizuodamas įvairius skaitybos tyrimus, visada, kiek tai leido atskirų tyrimų programos, domėjausi ir periodinių leidinių populiarumu, skaityba ir vertinimu šalyje.

Esu atlikęs Lietuvos gyventojų 1918–1978 m. skaitybos, tarp jos – ir periodinių leidinių tyrimų raidos analizę (Skaitymo tyrimai Lietuvoje, Vilnius, 1980, 144 p). Nemažai XX a. antrosios pusės skaitybos tyrimų atliko ir kartu skyriuje dirbusios kolegės – V. Cicėnienė (Periodinių leidinių paplitimas ir skaitymas; tyrimo rezultatai, 1998. 202 p.), S. Bušmienė ir kt. Skaitymo psichologijos problemas tyrinėjo skyriuje dirbę psichologai – Ž. Beliauskas, R. Mulerankaitė, M. Trumpaitė (Skaitymo psichologijos klausimai, 1989, 160 p.). LNB Mokslinis tyrimų skyrius skaitymo psichologinius tyrimus atliko ir su Vilniaus universiteto psichologijos katedros prof. dr. A. Bagdonu, doc. dr. F. Laugaliu ir kitais dėstytojais (Jaunimo skaitymo psichologiniai ypatumai, Vilnius, 1992, 168 p.), surengė Lietuvoje šia tema tarptautinę mokslinę konferenciją. Tuo metu teko rengti skaitybos tyrimų metodikas, rinktis ar jiems pritaikyti tinkamus tyrimo metodus, rengti spaudai tyrimų rezultatus, redaguoti ir leisti šiomis temomis mokslinių straipsnių rinkinius.

Su žurnalo Tarybinė mokykla redakcijos skyriaus vedėju doc. dr. J. Dautaru norėdami išsiaiškinti, kaip šalies mokytojai ir kiti skaitytojai vertina žurnale spausdinamus straipsnius bei jų tematiką, kokių temų jie pageidautų, kadaise ištyrėme ir apibendrinome skaitytojų nuomonę apie šį žurnalą. Redaktoriaus P. A. Mikšos prašomas 2001 m. išanalizavau leidinio Lietuva–Čekija (1994–2000 m.) tematiką. Ruošiantis leisti naują žurnalą ir keičiant jo struktūrą buvo svarbu konkrečiau išsiaiškinti iki tol ėjusio ir numatyti ketinamo leisti žurnalo optimaliausią tematiką (žr.: Lietuva ir Čekija, 2002, Nr. 1, 93–103 p.).

Todėl labai susidomėjau šiuolaikinių kultūros leidinių naujausiomis ekspertizėmis, panaudotomis metodikomis, metodais, gautais rezultatais ir vertinimais. Deja, teko labai nusivilti.

Kad skaitytojams būtų aiškiau, abu ekspertizių autorius toliau straipsnyje vadinsiu ekspertais, o jų paskelbtus rašinius, kaip ir laikraštyje, – ekspertų vertinimais. Tačiau tai bus daroma vien dėl to, kad nebūtų terminų painiavos, kad būtų lengviau suprasti apie ką kalbama.

Visiškai kitaip negu minėti ekspertai suprantu mokslinę ekspertizę, eksperto misiją ir funkcijas, o kartu – reikalavimus, keliamus bet kuriai ekspertizei bei ekspertų vertinimams.

Retsykiais toliau šiame straipsnyje naudojamas terminas samprotavimas nėra sąvokos „vertinimas“ sinonimas. „Samprotavimą“ suprantu kaip lengvą (ar net padriką), dažniausiai vien subjektyvų pamąstymą apie kokius nors klausimus ar problemas (pvz., apie Mokslo Lietuvą ar kt.), nepagrįstas ir neįrodytas faktais, ar tyrimo, ekspertizės, analizės bei kitais duomenimis. Samprotavimuose visuomet išreiškiama asmeninė ir subjektyvi nuomonė, todėl jiems įrodymų ar faktų gali ir neprireikti, nes jie čia neprivalomi. Samprotavimai dažniausiai grindžiami intuicija, spėliojimu, išankstiniu nusiteikimu, asmenine nuostata bei požiūriu. Panašiai straipsnyje suprantama ir sąvoka nuomonė. Pavyzdžiui, asmeninė nuomonė nuo ekspertų vertinimo pirmiausia skiriasi tuo, kad ji neprivalo būti pagrįsta faktais, o visi ekspertų vertinimai privalo remtis vien konkrečiais ekspertizės faktais.

Dabar ekspertizę ir ekspertų doc. dr. Almanto Samalavičiaus ir Andriaus Navicko Mokslo Lietuvos vertinimus aptarkime detaliau. Tačiau tam prireiks platesnio pokalbio – tebūnie laikraščio skaitytojai man atlaidūs!


Apie mokslinę ekspertizę
ir ekspertus


Norint lengviau suvokti, kas iš tikrųjų yra ekspertizė ir ekspertas, pirmiausia būtina prisiminti ir išsiaiškinti šiuo atveju itin svarbias sąvokas. Apibrėžia patys mokslininkai. Norminėje lietuvių kalboje minėti tarptautiniai terminai paaiškinti taip:


ekspertizė – [lot. experio – išmėginti, sužinoti] specialus tyrimas kurio nors klausimo, reikalaujančio tam tikrų žinių, atliekamas specialistų, žinovų;


ekspertas – [lot. expertus – įgudęs, prityręs] mokslo, meno ir kitų sričių žinovas, kviečiamas atsakyti į klausimus, reikalaujančius specialių žinių (žr.: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2002, 263 p.).


Tai trumpiausi sąvokų apibrėžimai. Daugelyje šalyje ir užsienyje išleistų mokslinių leidinių bei straipsnių, ypač tyrimų metodologijos, metodikos ir metodų klausimais, terminai ekspertizė ir ekspertas yra paaiškinti plačiau. Tačiau jų sampratos esmė yra ta pati.

Kas kita dėl ekspertizių rūšių: jų yra daug, viena nuo kitos nemažai skiriasi (pvz., kokios nors medžiagos cheminės sudėties ekspertizė ir socialinio reiškinio ekspertizė). Socialinių reiškinių ekspertizes atlikti gerokai sudėtingiau, nes iki šiol neturime nustatytų gautų duomenų vertinimo vieningų normų bei kriterijų, kuriais, atliekant tokias ekspertizes, mokslininkas galėtų naudotis. Todėl dažnas ekspertas, rengdamasis atlikti socialinių objektų ar reiškinių ekspertizę, pirmiausia pats turi susikurti (pasirinkti, adaptuoti, sugalvoti) jų vertinimo kriterijus ar net visą jų sistemą.

Nepaisant to, ekspertizės turi nemažai ir bendrų metodologijos bei metodikos reikalavimų, kurių kiekvienas ekspertas, jas atlikdamas, privalo griežtai laikytis, nes nuo to paskui tiesiogiai priklauso ekspertizės rezultatai, jų patikimumas ir pagaliau – išvadų ar vertinimų objektyvumas, konkretumas ir pagrįstumas.

Norėdamas atsakyti į klausimą, kokių konkrečiai žinių apie devynių kultūros leidinių ekspertizę(-es) labiausiai pasigedau ekspertų doc. dr. A. Samalavičiaus ir A. Navicko vertinimuose, turėjau panaudoti kontentinės analizės metodą ir nagrinėti abu minėtus ekspertų rašinius bei Mokslo Lietuvos redakcijos prierašą, paskelbtą prieš ekspertų vertinimus. Ką parodė ši analizė?

Pirmiausia, nors tai ir kurioziška, ekspertų vertinimuose nėra jokios informacijos apie jų atliktos kultūros leidinių ekspertizės metodologiją ir metodiką bei daugelį kitų privalomų dalykų. Aptarkime visa tai iš eilės.

Taigi į vertinimų sąrašą pateko devyni leidiniai“. Tai – Archiforma, Dailė, Metai, Naujasis židinys, Kultūros barai, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai, Atgimimas ir Mokslo Lietuva.

Kiekvienas tyrėjas žino, kad skelbiant bet kokios ekspertizės išvadas arba vertinimus, visuomet privalu bent keliais sakiniais aptarti pačią ekspertizę. Tuo tarpu minėti ekspertai savo vertinimuose nematė reikalo to padaryti.


Ekspertizės ribos


Kita bėda, kad skaitant ekspertų vertinimus negali sužinoti ir leidinių ekspertizės chronologinių ribų. Tiesa, iš redakcijos prierašo ir doc. dr. A. Samalavičiaus vertinimų aiškėja, kad SRTR fondas išvardytus leidinius remia jau dešimtmetį. Tuo tarpu ekspertas A. Navickas savo vertinimuose laikraščio Mokslo Lietuva tiražus lygina tik 2005 ir 2006 metų. Taigi neaišku, kurio laikotarpio (dešimties ar dvejų metų) šių laikraščių ekspertizė buvo atlikta. Gal ekspertai jį tyrinėjo nuo pirmojo, o gal tik paskutinįjį jo numerį? Kur ekspertizės ribos?

Iš abiejų vertinimų tekstų taip pat visiškai neaišku, kaip buvo organizuota ir atlikta leidinių ekspertizė, nors tai susiję su svarbiais vertinimų padariniais.