Grąžinkime mokslui lietuvių kalbą!
Evaldas Vylius NAVYS
Iškėlėme viešumon visiems mokslininkams, tarp jų ir dirbantiems pedagogo darbą, žinomą tiesą. Deja, apie moksle įsivyravusį negražų reiškinį kalbama tik patyliukais ir tik tarp patikimų kolegų. Universitetams, kitoms aukštosioms mokykloms ir mokslo institutams vadovaujantys asmenys, skirtingai nuo kitų mokslininkų, turi galimybę mainais skelbti mokslinius darbus užsienio spaudoje, o už publikacijas prestižiniuose leidiniuose ir už vertėjų paslaugas apmokėti mokslo institucijos lėšomis. Straipsnis užsienio prestižiniame mokslo leidinyje kainuoja itin daug, todėl eiliniams mokslo, net vyresniesiems ir vyriausiems mokslo darbuotojams tai yra per brangu, jeigu jie neturi uždirbę projektinių arba sutaupę nuosavų lėšų.
Mokslo institucijų ir pedagoginio profilio aukštosiose mokyklose nustatyta tvarka labai palanki vadovaujantiems asmenims. Pavyzdžiui, už straipsnį užsienio leidinyje autoriui priskaičiuojama daugiau balų nei už Lietuvoje paskelbtą mokslinę monografiją, nors ji recenzuota žymiausių tos srities mokslininkų, paskelbta su plačia santrauka anglų, vokiečių ar prancūzų kalba bei atitinka kitus monografijoms keliamus reikalavimus. Grąžinkime mokslui lietuvių kalbą! Evaldas Vylius NAVYS Toks pavaldinys neturi galimybių moksliniu aspektu prilygti institucijos vadovui. Be to, neturintiems užsienio prestižiniuose leidiniuose skelbtų straipsnių, neleidžiama dalyvauti mokslinių tarybų darbe, ypač vertinant kitų mokslininkų atliktą darbą bei suteikiant mokslinį laipsnį ir pedagoginį vardą. Viešai skelbti apie moksle egzistuojančią betvarkę gali nebent į pensiją išėjęs mokslininkas. Kiti kažin ar gali išvengti vadovybės keršto, ypač šiuo metu, kai mokslo ir studijų institucijos susiduria su finansavimo sunkumais. Jose skriaudžiami darbštūs ir gabūs mokslininkai, o svarbiausia, kyla susirūpinimas dėl valstybės ateities.
Prisiminkime įžymiuosius Adomą Mickevičių ir Česlovą Milašių (Milošą). Iš pradžių Lietuvoje buvo didžiuojamasi, kad šie lietuviai poeziją ir prozą skelbė lenkų kalba. Tačiau vėliau buvo paskelbta, kad rašytojas priskirtinas tai tautai ir valstybei, kurios kalba jis skelbė literatūrinius darbus. Net ir mokslininko Juozo Strumilos sulenkintą vardą ir pavardę bei darbus Lenkijos kraštovaizdžio meno specialistai priskiria savai valstybei. Visų jų tautybės kaip ir nebeliko. Todėl negali kilti abejonių, kad užsienio kalbomis paskelbti Lietuvos mokslininkų darbai nebus laikomi mūsų šalies indėliu į pasaulinį mokslo fondą. Nevertinimas gimtąja kalba skelbiamų mokslinių darbų ypač stipriai reiškiasi šiuo metu, kai Lietuvoje dirbantys mokslininkai vertinami tik dėl užsienio prestižinėje spaudoje kitos šalies kalba skelbtų straipsnių. Antai Gamtos tyrimų centras žemina pareigas ir atleidžia iš darbo specialistus vien dėl to, kad jie neturi užsienio prestižiniuose moksliniuose leidiniuose skelbtų straipsnių. Dėl sunkmečio mokslininkams – pensininkams, norintiems išsaugoti mokslininko priedą prie pensijos, negalima papildomai užsidirbti, net už populiariuosius straipsnius gauti honorarą, todėl akivaizdžiai smuko masinės informacijos priemonių lygis.
Televizijoje mokslininkus pakeitė burtininkai ir mažamoksliai „pranašai“ bei „gydytojai“, pasiskelbę ekstrasensais, paskalų nešiotojai, o periodinėje spaudoje akis bado žurnalistų klaidos. Manome, kad Lietuva ne išimtis – tie patys reikalavimai egzistuoja daugelyje Europos šalių. Tačiau mūsų, kaip ir kitų mažų tautų, uždavinys – vieningai reikalauti juos keisti. Lietuvoje išplėtojus mokslo darbų publikavimą kitomis kalbomis, užkertama galimybė šviesti visuomenę. Mokslo darbus siūlome skelbti ir nacionalinėmis kalbomis ir juos vertinti vienodai, kaip ir skelbtus užsienyje.
