MOKSLASplius.lt

Sklendžia daugiasparnė "Santaros-Šviesos" paukštė

Sklendžia daugiasparnė ‘Santaros-Šviesos’ paukštė

Šiųmetė, jau tradicine tapusi Santaros-Šviesos konferencija, kaip ir prieš tai surengtosios Lietuvoje, vyko Anykščiuose, poilsio namuose Šilelis. Per tris konferencijos darbo dienas buvo nagrinėjama daug temų: mestas žvilgsnis į Santarą-Šviesą iš vidaus ir šalies, narpliotos lietuvių maišto istorijoje ir dabartyje peripetijos, politikos privatizavimo paradoksai, leidybos reikalai Lietuvoje, o viena sesija buvo skirta jaunimui, jo atstovai dėstė ir diskutavo, kokios Lietuvos nori, ir kokios - ne.

Vis dėlto daugiausia pranešimų ir prisiminimų sukosi apie dvi pavardes: prof. Vytauto Kavolio (1930-1996 m.) ir prof. Rimvydo Šilbajorio (1926-2005 m.). Net ir norint šių asmenybių - Santaros, vėliau Santaros-Šviesos federacijos kūrėjų ir ideologų - tiesiog neįmanoma apeiti Santaros-Šviesos konferencijose. Praėjusiais metais R. Šilbajoris iškeliavo į protėvių ir vėlių kraštą, o prof. V. Kavolio jau 10 metų nebėra tarp santariečių ir šviesiečių. Fiziškai nebėra, bet savo darbais jis tebėra ir veikia kiekvieną, kuris jaučia bent menkiausią atsakomybę už šio sąjūdžio veiklą bei ateitį. Jau nekalbant apie Santaros ir Santaros-Šviesos veiklos tyrinėtojus, norinčius suvokti jaunosios pokario kartos lietuvių idealistų siekius ir veiklą lietuviškosios išeivijos sąlygomis.

Apie Santarą, vėliau Santarą-Šviesą, nemažai parašyta, o dabar tų raštų dar padaugėjo, nes Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių išeivijos instituto pastangomis išleista Vytauto Kavolio 1951-1965 m. publicistikos straipsnių, skelbtų JAV lietuvių spaudoje, knyga Nepriklausomųjų kelias1 . Graži dovana konferencijos dalyviams ir visiems mąstantiems Lietuvos žmonėms.

Skaitydamas kai kurias V. Kavolio mintis, nejučia pagalvoji: kodėl tai, kas buvo akivaizdu per Vokietiją į JAV likimo nublokštiems mūsų tada trisdešimtmečiams ir jaunesniems tautiečiams, yra nesuvokiama ne tik dabartiniam vadinamajam mūsų politiniam elitui, bet kartais nepasiekiama ir mūsų intelekto vedliams? Praraja tarp XX a. šeštojo dešimtmečio idealistų ir mūsų laikų pragmatikų vis didėja, ir vargu ar liausis didėjusi, bent jau požymių nematyti. Nebent pačios Santaros-Šviesos konferencijų kai kuriuose intelektualų diskusijų blyksniuose, bet ir tai gal veikiau išsiilgta geidžiamybė, miražas ištroškusiajam dykumoje.

Idėjų skersvėjuose

Lietuvių studentų Santara įsikūrė 1954 m. JAV iš nepasitenkinimo tuo metu veikusiais lietuvių jaunimo sąjūdžiais ir organizacijomis. Akademinio Skautų Sąjūdžio (ASS) veikloje liberaliau nusiteikęs išeivijos lietuvių jaunimas pasigedo didesnės pagarbos brandžiai asmenybei, nes ASS ne tiek rūpinosi to meto lietuvių išeivių poreikiais, kiek siekė išsaugoti ir kitiems perteikti visas Lietuvoje kultivuotas savo tradicijas. Toli gražu ne visos jos turėjo kokią nors didesnę vertę. Atrodo, kad žaidimo taisyklės ASS atrodė svarbesnės už patį darbą. Taigi nepajudinamas tradicijos kultas, ‘šventos karvės’ principas liberaliam jaunimui jau atrodė kliūtis tradicijas naudoti kaip žmogaus ir jo gyvenimo tobulinimo priemonę.

Ateitininkai santariečiams kliuvo dėl to, kad savo programoje dėmesį kreipė ne tiek į tikintį žmogų, kiek į tikėjimo programą. Tada tikėjimas ne išgyvenamas, ne sukrečia ir mobilizuoja dvasios jėgas, bet virsta kuo tikslesniu popierinių paragrafų pildymu. Individualus išgyvenimas ir tikėjimas paverčiamas programos vykdymu, taigi ateitininkai rūpinosi ne žmogaus dvasia, bet jos uniformavimu. Bent taip manė santariečiai. Teisūs ar ne visai buvo tie liberaliai nusiteikę jaunieji idealistai, bet jie įkūrė Lietuvių studentų Santarą, nes ligi tol veikusios organizacijos jau nebeatliepė jų supratimo, kaip reikia siekti svarbiausio tikslo - dirbti dėl bendrų lietuviškų tikslų. Regis, taip galima keliais žodžiais apibūdinti Lietuvių studentų Santaros tikslus. Tai universali formulė, patraukli įvairių pažiūrų to meto lietuviškajai išeivijos studentijai - skautams, varpininkams, šviesininkams. Santaros sąjūdis siekė į vieningą visumą sulydyti rezistencinius ir kūrybinius lietuvių jaunimo tikslus, buvo nukreiptas prieš Tėvynės žudikus ir nutautintojus svetur. Kūryba laikyta geriausiu vaistu nuo sustingimo ir nevilties.

Taigi laisvinimo kovai besirengiantis jaunimas pirmiausia buvo skatinamas pats išsilaisvinti: ne pasiduodant vienai kuriai nors vienpusei ideologijai, bet siekiant kultūrinės gyvybės ir nenormuotai dalijantis dvasine šviesa, politinę vienybę grindžiant tautiškumu ir demokratija. Tai buvo įvairių pasaulėžiūrų sąjungos siekis, skirtybių bendradarbiavimas ‘vardan tos Lietuvos’. Tai buvo kvietimas visais įmanomais keliais veržtis į tiesą, neteikiant pirmumo teisės nė vienam iš tų kelių. Tautiškumo turi būti ieškoma savyje, demokratiškumo - santykiuose su kitais, o humaniškumo - visur. Konkretūs lietuvybei skirti darbai laikyti svarbiausiu siekiu, nes tais darbais ir buvo grindžiamas kelias atgal į Lietuvą. Dar pastebėsime, kad lietuviškumu santariečiai, bent jau V. Kavolio lūpomis, vadino tikėjimą lietuvybės verte žmogui ir žmogaus įsipareigojimą lietuvybei.Laisvė pasigauti savąją slogą

To meto 1954-1955 m. Santaros sąjūdžio idėjai įprasminti bene geriausiai būtų tikęs skrendančios daugiasparnės paukštės įvaizdis. Keista, jeigu niekas kaip tik tokios emblemos nebuvo sukūręs ar bent pasiūlęs. Konservatyviai krikščioniškasis sparnas, krikščioniškai humanistinis, filosofiškai orientuotas racionalistinis ir politiškai nuteiktas liberalinis - ko gero, tai dar net ne visi sparnai, kuriuos būtų galima pasiūlyti skrydžiui pasirengusiai ir sparnus mankštinančiai Santaros paukštei.

Ir dar štai kas labai maloniai atrodo to meto santariečių siekiuose: nelaikyti savęs protingesniu už kitus, o kitaminčio nelaikyti priešu. Žavus, tiesiog nuostabus tas 25 metų amžiaus Vytautas Kavolis, skelbiantis ‘ne debesyse pakibusias programas ir užsidarymą savų ideologijų narveliuose, bet laisvę išeiti į idėjų skersvėjus ir kiekvienam pasigauti savąją slogą’ (p. 478).

Taigi į visuomeninį gyvenimą ateinanti jaunoji karta XX a. ritantis per savo ekvatorių lietuvybės pamatams griovius kasti ir akmenis vilkti buvo subrendusi jau ne vien tuščiais ginčais bei savo vienintelės tiesos įtvirtinimu, bet ir nuosaikiai pažangaus vidurio kelio ieškojimais. Beje, V. Kavolis pripažino, kad čia pasinaudota kadais mesta JAV prezidento Duaito Eizenhauerio mintimi. Ir tai ne išimtis, nes būtent Vakarų pasaulio idėjinės, mokslinės ir kitokios patirties įsisavinimas, akumuliavimas bei pritaikymas lietuvybės labui labai būdingas santariečių ir jaunųjų liberalų to meto veikimo programoms.

Ne bendra ideologija, bet bendra akcija

Vadinasi, ne bendra ideologija, tinkama visiems laikams, o ‘bendra akcija lietuviškuosiuos laukuos’ santariečius būrė į vieningą sąjūdį. Suprasdami, kad išeivija turi nusiteikti ilgametei kovai, jaunieji Santaros ideologai rūpinosi ugdyti sąmoningai ir tautiškai susipratusią jaunąją lietuvių kartą, o kartu ugdyti ir save pačius. Faktiškai tai buvo ateities kovoms pasirengusių asmenybių ugdymas, pačią kovą suprantant kaip veikimą gyvenimo diktuojamomis aplinkybėmis. ‘Susidarius sąlygoms ateityje tai gali reikšti ir tiesioginę kovą prieš sovietinį iššūkį Vakarų civilizacijai, - 1961 m. Naujienose rašys V. Kavolis, - ypač kiek ta kova vyks lietuviškoje plotmėje. Tai kovai reikės visapusiškos vakarietiškumo sampratos, o tam reikia ruoštis, kaupti lietuvių intelektualinę jėgą, pasiruošusią dalyvauti visuotinėje kovoje dėl žmogaus’. Taigi santariečiai savo kovą už lietuviškus reikalus kildino iš Vakarų kultūros įsisąmoninimo (p. 134, 136)*.Santaros sąjūdis - tai gyvenimo būdas: ‘Blaiviomis akimis žvelgti, gyva širdimi vertinti, rimtai gyventi’ (p. 484), taigi išeiviškojo gyvenimo realybėje inteligentiškam tremties lietuviui duoti to, ko jam labiausiai reikia. Santara buvo pasiryžusi augti ir bręsti kartu su santariečiais. Santara amžinai! - buvo mestas šūkis. Tai reiškė, kad organizacinėje plotmėje daugiasparnėje Santaros paukštėje turėjo išryškėti du svarbiausi sparnai - studentiškasis ir baigusiųjų studijas. Pastarąjį V. Kavolis siūlė vadinti akademiniu, nes tradicinis filisterio vardas netinka, mat kvepia apatija, išsikvėpimu ir aktyvumo praradimu. Naujam turiniui išreikšti daug geriau tinka akademiko vardas.

Aišku, akademikas neturėtų tenkintis tuo, kuo galėtų būti patenkintas studentas. Iš studento nereikėtų reikalauti to, kas dera akademikui. O abu šiuos sparnus sieja ryškiausia savybė - aktyvumas. Vasaros stovyklos ir seminarai, atostogų akcijos priklauso studentams, o meno parodos, darbo konferencijos, politiniai pasitarimai - akademikams. Studentai išsiilgsta kultūros traukos, akademikai ją kuria ir skleidžia visuomenėje. Studentija veikia tarp jaunimo, o akademinis sparnas atsako už veiklą platesnėje visuomenėje. Tokį veiklos, šiandien sakytume, modelį siūlė Santaros sumanytojai ir ideologai, nuoširdžiai tikėdami civilizuotos lietuvybės galimybe bei būtinybe.

Per žmogų ir žmoguiSantara kūrė savo idėjinį pasaulį ir pradėjo ne nuo žodinių konstrukcijų, ideologinių klišių ar religinių postulatų, bet nuo žmogaus. Pradėję nuo žmogaus, per žmogų buvo pasiryžę savo veiklą tęsti ir žmogumi baigti. Akyvus tautinis humanizmas turi kilti iš pagarbos žmogui, jo įsitikinimų laisvei ir turi reikštis visuomeniniu bei kultūriniu veiklumu. Visi individualūs keliai, vedantys į aktyvaus tautinio humanizmo plotmę, santariečių vertinami, branginami ir skatinami. Tenka pripažinti, kad užsiangažavimas ‘švelnių rankų politikai žmoniškosios sielos atžvilgiu’ (p. 488), totalitarinių režimų išvargintame pasaulyje XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje bent jau lietuviškoje išeivijos diasporoje turėjo atrodyti stebėtinas reiškinys. Viena svarbiausių šio reiškinio varomųjų jėgų buvo Vytautas Kavolis, studijavęs sociologiją Viskonsino ir Čikagos universitetuose, o Harvarde - sociologiją ir antropologiją. Nuo 1954 m. jis buvo Harvardo universiteto mokomojo personalo narys. Ne mažiau aktyviai tuo metu reiškėsi ir visuomeninėje veikloje: 1952-1954 m. buvo Lietuvių studentų sąjungos pirmininkas, 1954-1955 m. - Lietuvių studentų Santaros pirmininkas, o 1957 m. tapo vienu iš Santaros-Šviesos federacijos įkūrėjų ir vadovų.

To paprasto ir šilto žmogiškumo stygiusĮdomu, kad pirmąją konferencijos dieną dalyvavęs vienas iš Santaros kūrėjų ir ideologų, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dabartinėje Lietuvoje kaip tik ir pasigenda to žmogiškumo, kuris taip ir tryško iš Vytauto Kavolio asmenybės. Tai atsispindi ir jo darbuose, paliktuose raštuose. V. Adamkui ypač imponavo tas paprastas V. Kavolio žmogiškumas ir natūralumas, kurį teisingai įvertinti galima, ko gero, tik iš laiko perspektyvos. Juk tuo metu, kai daugiau kaip prieš 50 metų buvo klojami pamatai Santarai, o vėliau vyko Santaros ir Šviesos susijungimas į federaciją, V. Kavolis santariečiams neatrodė išskirtinis lyderis ar sielų vadovas - vis dėl tų labai paprastų ir žmogiškų santykių su bendraminčiais. V. Kavolis buvo bendrų siekių reiškėjas, tiesa, gal laisviau ir talentingiau valdantis plunksną, gebantis aiškiau dėstyti mintis, kurios ir šiandien nepraranda savo humanistinio užtaiso, o tuo metu reiškė jau pokariu susiformavusios naujos intelektualios JAV lietuvių išeivijos kartos siekius ir ateities vizijas. Šiai Santaros, vėliau Santaros-Šviesos pozicijai prigijo vakarietiškos atsakingojo individualizmo tradicijos, individualia atsakomybe grįsto kultūrinio liberalizmo krypties atstovų vardas.

V. Adamkus tvirtina didžiuojąsis, kad turėjo progos su šiuo dideliu žmogumi nueiti gana ilgą bendros veiklos kelią. Lietuvos Prezidentas išreiškė norą, kad V. Kavolio asmenybės žmogiškumas šviestų ir dabarties Lietuvos žmonių santykiuose. Juk iš tikrųjų, toliau plėtojo mintį V. Adamkus, dažnai ir šiandien kalbame apie tuos pačius dalykus, trokštame tų pačių idealų, kurie vedė Santaros, vėliau Santaros-Šviesos jaunuomenę, tačiau po tuo ‘skaistybės šydu’ Prezidentas sakosi nepajuntąs tikrojo gilaus nuoširdumo ir paprastumo, kurį jautė dirbdamas kartu su V. Kavoliu ir kitais santariečiais.

Tas nuoširdumas trykšte trykšta iš kiekvieno V. Kavolio laiško savo meto bendraminčiams, taip pat iš jo straipsnių JAV lietuvių spaudoje; jie sudėti į tik ką pasirodžiusią knygą. V. Adamkaus mintys mums reikšmingos ir dėl to, kad jis pats buvo vienas iš Lietuvių studentų organizacijos Santara vadovų: 1957-1958 m. centro valdybos pirmininkas, 1958-1965 m. Santaros-Šviesos federacijos vicepirmininkas, 1966-1968 m. - pirmininkas. V. Adamkus ne tik iš vidaus matė Santaros ir Santaros-Šviesos tapsmą, bet ir pats buvo to tapsmo skatintojas.

Bus daugiauGediminas Zemlickas