Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (2)
Pradžia Nr. 5
Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta diskusija, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.
Šioje diskusijos dalyje išgirsime mintis tų redakcijos svečių, kurie nekalbėjo pirmoje pokalbio dalyje.
Kad sąžinė nesnaustų
Mokslo Lietuva. Ligi šiol įdėmiai klausėsi ir į diskusiją dar neįsitraukė Jonas Endriukaitis, Algimantas Masaitis ir Alfonsas Kairys. Aišku, jog ilgiau taip tęstis negali. Kas gerbiamajam Jonui Endriukaičiui nepatiko mūsų diskusijos pirmoje dalyje, kad jis daugiau klausėsi negu reiškėsi? Jeigu išties taip, tai dabar gera proga oponuoti kalbėjusiems anksčiau.
Jonas Endriukaitis. Manau, jog pradėti nagrinėti tokie klausimai, kuriems išspręsti reikėtų ne vienos valandos. Į teorinį tų klausimų nagrinėjimą šiuo metu nenorėčiau veltis, nors tai ir labai svarbu. Tačiau šiandien nepaprastai reikšmingi paprasčiausi gyvenimiški klausimai, susiję su švietimu, mokykla. Man būtų aktualiau nagrinėti šių dienų Vilnijos reikalus.
Šis kraštas, kad ir kaip mes jį pavadintume – Vilnija, Vilniaus kraštas ar Pietryčių Lietuva – mane domina nuo studijų laikų, kai dar buvau prof. Zigmo Zinkevičiaus studentas. Prof. Donato Saukos suburtame studentų būryje šiame „nelietuviškame“ krašte tada sėkmingai rinkau lietuvių dainas, pasakas, patarles – tautosaką.
Iš kaimo greta Dieveniškių tada mūsų atsivežta dainininkė Seliukienė Vilniaus universiteto studentų vakare padainavo daug lietuviškų dainų. Jas vėliau įrašė Mokslų akademijoje. Bet kai vakaro metu papasakojau, kad ta dainininkė sunkiai susikalba su savo anūke, jau nemokančia lietuviškai, didžiulėje studentų auditorijoje ilgai buvo tylu.
Viename savo laiškų tos išvykos metu rašiau: „Gražus tas kraštas. Geri jo žmonės. Bet liūdna jų ateitis.“ Sako, V. Mykolaitis-Putinas, perskaitęs laišką ilgai kalbėjosi su rašytoju A. Vienuoliu apie krašto problemas ir ateitį. Jiems vis norėjosi tikėti, kad tai buvęs tik studentiškas impulsyvumas.
Neilgai trukus po to Aukščiausiosios Tarybos sesijoje A. Vienuolis pasakė savo garsiąją kalbą apie Vilniaus krašto, jo mokyklų problemas, paminėjo žinomus nutautinimo iniciatorius, vykdytojus. Gal mano laiškas, mintys ir neturėjo įtakos garsaus rašytojo kalbai, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Nuo tada užsimezgė mano ryšiai su šiuo kraštu. Jį supratau, pamilau, ir jau pusė amžiaus dėl jo jaudinuosi ir juo rūpinuosi.
Vėliau Vilnijos problemomis ypač teko rūpintis, kai dirbau Vilniaus apskrities viršininko Alio Vidūno patarėju, buvau Apskrities Švietimo tarybos ir valstybinės kalbos rėmimo Vilniaus apskrityje fondo pirmininkas. Dažnai važinėdavome po kraštą, susitikdavome su gyventojais, rūpinomės mokyklų valstybine kalba steigimu.
Būtent tada skaudžiausiai pajutau, kaip šiam kraštui reikalingas dėmesys, pagalba, ir jaunų, ir suaugusiųjų švietimas. Buvo surengta daug koncertų, vežiojome, ypač į naujų mokyklų atidarymus, visuomeninių organizacijų atstovus, visuomenės veikėjus, užsienio lietuvius, net mūsų Vyriausybės narius, kunigus, vyskupus. Ypač dažnai gyvenvietes lankydavo Vilniaus apskrities viršininkas A. Vidūnas, Švietimo ministras, o vėliau (tik!) akademikas Zigmas Zinkevičius, vyskupas Jonas Boruta, Vytautas Landsbergis, įvairių fondų atstovai, net garsūs vyrų chorai, Gintaro Rimkevičiaus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras grojo Šalčininkuose… Apie tai rašė laikraščiai, Dialogas leido specialų puslapį, Dienovidžio savaitraštis – priedą. Suintensyvėjo Vilniaus apskrities viršininko Alfonso Macaičio pradėtas mokyklų valstybine dėstomąja kalba steigimas. Visa tai darė įtaką kraštui, buvusiai nuošaliai, primirštai provincijai. Atsigavo valstybinės kalbos prestižas, atidaryta daug naujų darželių, mokyklų.
Bet mūsų politikai vis dar iki šiol per mažai domisi šiuo užmirštu „kraštu“, jo problemomis. Todėl išlieka jų atsitvėrimo, izoliacijos tendencijos. Vis prisimenu vieno Seimo nario žodžius: „Ko jūs ten važinėjat, stengiatės, juk ten nėra mūsų rinkėjų.“ Ką labiau nevalstybiško, nepatriotiško galėtų pasakyti žmogus, jau sunkiai suskaičiuojantis, kiek kadencijų „sėdi“ Seime.
Vilnijos problemos daug metų buvo ir dar ilgai liks visos šalies problemomis, vienu iš sunkiausių klausimų. Turime suprasti, kad tai visos Lietuvos, ypač inteligentijos, rūpestis ir skola. Savaime suprantama, joks politikas čia neturi teisės ieškoti tik savo rinkėjų.
Būdas išlaikyti krašto lenkiškumą
M. L. Man regis, labai teisingai pasakyta: sugebame ieškoti mums trukdančių ar kenkiančių žmonių, bet dažnai pamirštame įdėmiau pažvelgti patys į save. Mūsų aplaidumas, abejingumas, kartais paprasčiausias tingumas kenkia labiau už visus tikrus ar tariamus priešus. Lengviausia pasakyti, kad kalti kiti.
J. Endriukaitis. Įstrigo kartą profesoriaus Z. Zinkevičiaus pasakyti žodžiai. Jei pradėsime gilintis tik kur ir kieno buvo teisybė, tai ar nesulauksime to, ko siekia kai kurie prieš lietuvius ir Lietuvos valstybę nusiteikę šio krašto asmenys? Juk akivaizdu, kad jiems rūpi nuolat kiršinti žmones. Mes turėtume skatinti, vesti, eiti priekyje.
Kalba ne apie lietuvybės išdavimą
M. L. Kai kalbama apie Vilniją, kurlink turėtų būti kreipiamos lietuvių inteligentijos pastangos? Kas nepadaroma arba daroma ne taip, kaip reikėtų?
J. Endriukaitis. Važinėjant po šį kraštą, kai dar švietimo ir mokslo ministru buvo prof. Z. Zinkevičius, o Vilniaus apskrities viršininku – A. Vidūnas, su vietiniais gyventojais pavykdavo rasti bendrą kalbą. Rezultatai buvo akivaizdūs. Bet dabar... Jau daug padaryta, sąlygos pagerėjo, skiriama daugiau lėšų, statomos didelės mokyklos, o naujų entuziastų lyg ir mažokai atsiranda. Ryšiai su tolimomis gyvenvietėmis susilpnėjo. Dalis mokyklėlių užsidaro. Trūksta vaikų. Išvažiuoja mokytojai, prigęsta ne tik švietimo, bet ir kultūros židiniai. Padėtis gal ir nepablogėjo, bet galimybės neišnaudojamos.
O dėmesys Vilnijai turi bent nemažėti!M. L. Subtilumas tikriausiai dar niekam nepakenkė, o ypač tokioje opioje srityje kaip tautiniai santykiai. Gal tie žmonės vis dar save tebevadina „tuteišiais“, o lenkais juos padaro lenkintojai? Tad gal nereikėtų baimintis ir tos sąvokos – „tuteišiai“? Kaip mano diskusijos dalyviai?
Kazimieras Garšva. Mokslininkams vartoti šią sąvoką be pagrindo draudžia autonomininkai ir lenkų rinkimų akcija. Kitose valstybėse gudiškai pradėję kalbėti lietuviai tebevadinami šiuo terminu.
J. Endriukaitis. Visur, kur ėjome ir pasiekėme gerų rezultatų, kalbėdavome taip: mokydamasis lietuviškoje mokykloje moksleivis juk liks kuo esąs – lenkas ar gudas, nes niekas į jo tautybę nesikėsina, užtat jis gerai išmoks valstybinę kalbą, gaus tinkamą išsilavinimą ir galės įstoti į pageidaujamą aukštąją mokyklą. Ar norite, kad jūsų vaikas Lietuvos valstybėje rastų sau tinkamą darbą, savo šeimai užtikrintų pragyvenimo šaltinį?.. Tai tinkama kalba su žmonėmis.
Vienas lenkų tautybės vyras Šalčininkuose man pasakojo turįs keturis vaikus, anksčiau dirbęs žemėtvarkoje, gaudavęs gerą atlyginimą. Kadangi lietuvių kalbos taip ir neišmoko, jam buvo sunku suprasti įstatymus, nutarimus, teko pasitraukti iš pareigų. Naujo darbo negavo. Sako supratęs, kaip svarbu savo vaikus išmokyti valstybinės kalbos, nes Lietuvoje tai jiems atvers visai kitas galimybes.M. L. Gal tai ir yra svarbiausia: ne tiek aiškintis žmogaus tautybės klausimus, jeigu pats žmogus to nenori, bet suteikti jam galimybę išmokti lietuvių, t. y. valstybinę kalbą, padėti įgyti tinkamą išsilavinimą? Kas yra „politikierių“ manipuliacijoms palankiausia terpė – juk toli gražu ne intelektualai, ne labiausiai išsilavinę žmonės.
J. Endriukaitis. Šie žmonės patys jaučia, kaip svarbu Lietuvoje mokėti kalbėti lietuviškai. Jiems pučiama migla, kad baigę lenkiškas mokyklas galės studijuoti geriausiuose Lenkijos ir Europos universitetuose. Bet ne taip paprasta baigus Vilniaus krašto lenkišką mokyklą Šalčininkuose prasimušti į labai gerus užsienio universitetus. Daug daugiau jaunuolių įstoja mokytis Lietuvoje prestižinių specialybių, jei baigia labai gero lygio, kad ir Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją tuose pačiuose Šalčininkuose.
Vadukai drumsčia vandenį
M. L. Gerbiamojo Jono Endriukaičio lūpomis kalba gyvenimiška patirtis ir didelė tolerancija kitų tautų atstovams. Tai europietiška samprata: tautinėms mažumoms valstybėje suteikti galimybę įgyti aukšto lygio išsilavinimą, nepaliekant tautinių mažumų valstybės gyvenimo paraštėje. Būtų įdomu išgirsti ir žinomo šalies pedagogo gerbiamo Algimanto Masaičio iš Marijampolio Vilniaus rajone nuomonę: ką reikėtų daryti, kad lenkų tautybės gyventojai nesijaustų per prievartą lituanizuojami, bet patys pajustų savo tapatumą su Lietuvos valstybe?
Algimantas Masaitis. Iš pradžių norėčiau šiek tiek pakalbėti apie tautines mažumas, o paskui pereiti prie lituanizacijos reikalų. Man nėra priimtinas toks skirstymas, kai sakoma: štai karaimai neturi valstybės, o visos kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turi… Manau, jog visame pasaulyje yra taip: jei žmonės gyvena kitoje valstybėje, tai jie yra tautinės mažumos atstovai.M. L. Tačiau jei vienos ar kitos tautos žmonės nesusivienija į bendruomenę, jiems sunku pritaikyti tautinei mažumai teikiamą statusą.
A. Masaitis. Nors ir nesusivieniję, bet jie – tautinių mažumų atstovai. Jų reikalas – vienytis ar nesivienyti; savo tautines teises istorinėmis aplinkybėmis stiprinti, išlaikyti arba neišlaikyti. Tačiau lenkų tautinė mažuma iš kitų mažumų išsiskiria tuo, kad nuolat ieško nepasitenkinimo priežasčių.
M. L. Siekia, anot Džordžo Orvelo (George Orwell), bet kuria kaina būti lygesni tarp lygių?
A. Masaitis. Visų tų nepasitenkinimų priežastis – vadukai, siekiantys savo tikslų. Labai teisingai ir aštriai yra pastebėjęs Lietuvos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Okinčicas Atgimimo pradžioje: jei tuos „vadukus“ išsiųstume iš Lietuvos, visi neramumai baigtųsi… Taip Okinčicas pasakė labai neramiais Vilnijai laikais, pačioje Lietuvos Atgimimo pradžioje. Ir jie buvo išspausdinti.
Tai štai, jeigu tie vadukai Vilnijos gyventojams neteigtų, kad čia nuo amžių buvusi lenkų žemė, kur gyveno jų tėvai ir protėviai, nekiltų daugelio problemų. Dažniausiai tyčia sukeliami triukšmeliai, nufilmuojami ir parodomi Varšuvoje: pažiūrėkite, kokie mes esame reikšmingi…
46 metus gyvenu Vilniaus rajone ir gerai žinau, nes pats susidurdavau, kaip žmonės iki Atgimimo dažnai sakydavo: „Nežinome, kas tokie esame.“ Ir tai jie sakydavo nuoširdžiai, nes iš tiesų taip ir yra.
Kai prasidėjo Atgimimas, tai ir vietiniai lenkų vadukai sukruto, ėmė aiškinti, kad visi gyvenantieji Vilnijos krašte yra lenkai. Lietuviai tą metą truputį prasnaudė, nes jeigu būtų aktyviau veikę, tai didelė tų gyventojų dalis šiandien save laikytų lietuviais.
Galiu sutikti, kad lenkų vadukams padėjo ir tai, jog dauguma Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų kalba slavų kalbomis. Dabar jau nė vienas vadinamojo Vilniaus krašto gyventojas neklausia, kas jis yra, nes visi jau „žino“ esą lenkai. Arba lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai.
M. L. Atgimimas pagreitino tautinį apsisprendimą?
