Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje (2)

Pradžia Nr. 8

Pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kovo 23–31 d. surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Kelionės metu, kovo 26-ąją, Ciuriche Marios Lourdes bažnyčios salėje vyko ir konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Konferencija skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui, XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui, o atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių paminėjimui.

Nerimsta senųjų sūduvių sielos

Gali atrodyti keista, kad išsirengę į Šveicariją ir ketindami aprašyti Lietuvos intelektualų, bent mažos dalelės iš jų, ryšius su šia šalimi, jos universitetais, per kuriuos visų pirma ir mezgėsi lietuvių ryšiai su Alpių kraštu, važiuodami per šiandieninės Lenkijos teritoriją mes ilgam užsibuvome senojoje sūduvių arba jotvingių žemėje, tarsi niekaip neįstengdami atsiplėšti, bent trumpam atsisveikinti. Galimas dalykas, sūduvių sielos iš kadais šventais laikytų ežerų, o gal iš šakotų ąžuolų ir liepų, kur rado savo amžiną prieglobstį, siunčia mums akiai nematomus savo ženklus, prašo nepamiršti kraujo brolių ir seserų, tos pačios baltų giminės fiziškai sunaikintos tautos. Tautos be pėdsako neišnyksta, tas tinka ir sūduviams: jie išliko istorijoje, vietovių pavadinimuose, kalbos subtilumuose, kultūros artefaktuose. Vieni iš jų mums kažką sako, kiti kelia sunkiai paaiškinamą nerimą, treti užduoda vien mįsles, į kurias ieškome, nors ne visada randame, atsakymo.

Pasiklausykime, ką apie mūsų tautos artimus giminaičius rašė kryžiuočių metraštininkas ir kryžiaus žygių į aisčių žemes liaupsintojas Petras Dusburgietis: „Sūduviai (t. y. jotvingiai – red. past.) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių <...>. Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo“. Ar ne į dabartinius dzūkus perėjo šios senovės sūduvių savybės?

Lenkijos teritorijoje Užnemunė, buvusi Suvalkų gubernijos dalis, vadinama Suwalczyzna, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų Suvalkija. Išeitų, esama dviejų Suvalkijų, viena Lietuvoje, kita – dabartinės Lenkijos teritorijoje. Tiesa, pietvakarių Lietuvos nemaža dalis lietuvių kratosi to dirbtinio ir tik nuo XIX a. vidurio prilipusio Suvalkijos vardo ir norėtų, kad jų krašto pavadinimas būtų siejamas ne su buvusia Suvalkų gubernija, bet su senovės sūduviais. Pagirtinas noras, nors ne visada lengva įveikti ir dalies tautiečių priešinimąsi. Laikui bėgant tikriausiai bus įteisintas ausiai malonus ir to krašto žmonėms brangus Sūduvos pavadinimas, o kaip bus su Lenkijoje esančia Suvalkija vienas Dievas težino.

Ši etninės Lietuvos dalis nuo prašalaičių akių slepia daug paslapčių, kurios kartais išlenda į dienos šviesą, bet tik tada, kai domiesi. 2010 metais prabilta apie įdomų Suvalkijos geologinį fenomeną – amžino įšalo reiškinį Šipliškių ir Udrino vietovėse. Dar 2002 m. Valstybinis geologijos institutas Lenkijoje atlikdamas žemės tyrimus Suvalkijoje, Šipliškių valsčiuje pastebėjo anomaliją: skverbiantis į žemės plutos gylį temperatūra ne kyla, kaip kad turėtų būti, bet krinta. Nutarta patikrinti. Anomalijos vietoje išgręžus 450 m gylio specialų gręžinį, paaiškėjo, kad temperatūra palaipsniui žemėjo, o 357 m gylyje nukrito iki +1,2° C, kai normaliomis sąlygomis turėtų būti +17° C. Giluminis įšalo faktas buvo patvirtintas.

Kaip šį reiškinį aiškina geologai? Po žemės paviršiumi negiliai slypi magminės labai mažo radioaktyvumo uolienos, spinduliuojančios itin mažą kiekį geoterminės šilumos, pasiekiančios žemės paviršių. Praėjo 13 tūkstančių metų, kai Suvalkijos krašte ištirpo žemės gelmėse 115 tūkstančių metų glūdėjęs ledynas, o požeminis „šaldytuvas“ ligi šiol tebeveikia ir jokio remonto nereikalauja. Sensacingas atradimas apie amžino įšalo fenomeną Suvalkijoje mokslui gali būti svarbus sudarant geoterminį Lenkijos žemėlapį, nustatant požeminių vandenų srovių per uolienas pralaidumą ir kitus dalykus. Tos žinios veikiausiai pravers mokslui modeliuojant klimato kaitos darbus.

Toks reiškinys Lenkijoje patvirtintas tik Suvalkijoje, Šipliškių valsčiuje. Tai ne vienintelė anomalija sūduvių arba jotvingių žemėje. Spaudoje galima rasti žinių apie magnetines ir klimatines šio krašto anomalijas. Nerimsta senųjų jotvingių sielos, nurims tik tada, kai bus užtikrintos, kad sūduviams artimiausia tauta jų nepamiršo.

Kur tik gražu – ten ir Šveicarija

Pats laikas dėmesio skirti Šveicarijai, tuo labiau, kad jau pravažiavome Šveicarijos kaimą Suvalkų vaivadijoje. Europos archeologams gerai žinoma vieta, nes visai šalia Suvalkų esantį II–V a. jotvingių kapinyną Šveicarijos kaime šiek tiek jau ir aptarėme.

Galime būti tikri, kad patys paminėtųjų laikų jotvingiai ar sūduviai apie jokias Šveicarijas nė negirdėjo, kitaip vadino ir savo gyvenvietes. Naujoviški vardai ir pavadinimai atėjo daug vėliau. Sengirės tarp Prūsijos ir Lietuvos kolonizavimas prasidėjo XVI amžiuje. Vakarinėje Sengirės dalyje įsikūrė iš Prūsijos persikėlę persekiojami katalikai, atsikraustė ir kai kurie protestantai vokiečiai. Šiaurinėje Sūduvos dalyje ėmė kurtis dzūkai, iš rytų pradėjo skverbtis rusėnai ir totoriai, iš pietų lenkai ir net persikraustėliai iš tikrosios Šveicarijos.

Kiek tie atkakėliai iš Šveicarijos įtakojo kaimo šalia Suvalkų vardo atsiradimą, būtų nelengva atsakyti. Kartais tiems pavadinimams atsirasti užtekdavo vieno dvarininko užgaidos. Nukeliavęs į Šveicariją, pasisėmęs nepamirštamų įspūdžių, savo valdai suteikdavo Šveicarijos vardą – kad įspūdžiai neišblėstų. Taip nutiko su Šveicarijos kaimu Jonavos rajone, koks kilometras į rytus nuo kelio Jonava–Kaunas. Dabar tas kaimas yra Dumsių seniūnijos centras. Yra ir Šveicarijos seniūnaitija. Pavadinimą sugalvojo būtent vietos dvarininkas, kuriam keliaujant po Europą Šveicarija taip krito į širdį, kad grįžęs į savo kaimą jam suteikė apžavų šalies vardą. Šveicarijos kaimas Jonavos rajone minimas XVIII a., nors žmonių toje vietovėje gyventa tūkstančius metų iki Kristaus. Beje, Dumsių seniūnijos gyventojai ne pėsti, nes turi ir Paryžiaus vardu pavadintą kaimą. Matyt, vietos dvarininkams Europos kraštai buvo nesunkiai pasiekiami.

O kad ambicijų Jonavos krašto žmonės nestokoja ir šiandien, rodo jų užmojai. 2003 m. balandžio 1-ąją savąjį Šveicarijos kaimą Dumsių seniūnijoje jie paskelbė Nepriklausoma Šveicarijos respublika ir ta proga surengė dideles iškilmes. Svečiai turėjo pravažiuoti Šveicarijos muitinę, po iškilmingo parado buvo paskelbtas nepriklausomybės aktas, o atidarytame Šveicarijos banke buvo keičiama valiuta. Skambėjo naujas Šveicarijos himnas, plevėsavo Nepriklausomos Šveicarijos respublikos vėliava, buvo inauguruotas ir naujasis šalies prezidentas – Šveicarijos kaimo seniūnas. Prieš aštuonerius metus Naujojoje Šveicarijos respublikoje gyveno 870 gyventojų, įdomu kiek gyvena dabar?

Kitame Šveicarų kaime – 17 km nuo Vilniaus centro skelbiama, kad parduodamas dviejų aukštų gyvenamasis namas. O štai Rudaminos apylinkėse, maždaug 11 km į pietus nuo Vilniaus, yra ne tik Rudaminos (Papiškių) piliakalnis, bet ir Šveicarų kaimo pilkapiai. Tokių su Šveicarija ir šveicarais susijusių pavadinimų Lietuvoje galima prisirankioti į valias. Kas supaisys, kaip visi jie atsirado. Neabejoti galima dėl vieno: su Šveicarija buvo siejamos teigiamos emocijos, malonūs prisiminimai. Reiktų pasidomėti, ar yra Lietuvoje tokių kaimų vardų kaip Vokietija, Lenkija, pagaliau Latvija ar Estija? Matyt, kaimynams sunku išlaikyti konkurenciją su tolimesnių kraštų egzotika. Teisi mūsų ekskursijų vadovė Teodora Dilkienė: kur tik gražesnė vieta, ten ir Šveicarija. Lietuviai jokia išimtis, nes yra Saksonijos Šveicarija, Čekijos Šveicarija, o ir mūsų kaimynė Latvija gali pasigirti savąja Šveicarija – Gaujos nacionaliniu parku. Šveicarija Europai yra tapusi ne tik tiksliausių ir patikimiausių laikrodžių etalonu, bet ir krašto grožio simboliu.

Garsėjome kaip tikslių matavimo prietaisų gamybos kraštas

Jei prakalbome apie tikslumą, vadinasi, šnekamės su Liudvika Stanislava Naginevičiene. Ji yra Kauno technologijos universiteto docentė, LUMA Kauno skyriaus pirmininkė, kilusi iš Suvalkijos lygumų, nors teisingas mąstymas reikalautų pasakyti – iš Sūduvos. Mašinų gamybos ir mechanikos fakulteto studentams jai teko skaityti paskaitų kursą apie matavimus. Ne bet kokius, o labai tikslius ir naujus geometrinius kūnų matavimus, kurie pagrįsti matematika ir gali būti programuojami. Šioje srityje ponia Liudvika turi sukaupusi nemenką patyrimą, o kelionė į Šveicariją jai prasminga ne vien dėl Alpių kalnų ir slėnių grožybių, bet ir dėl to, kad pati ši šalis pasauliui yra tarsi matavimų tikslumo ir kokybės etalonas. Visi gerai žinome šveicariškus laikrodžius, kai kurie juos gal ir turime. Kuo šveicariški laikrodžiai ypatingi ir kaip jiems pavyko išsikovoti pasaulinį pripažinimą? Ponia Liudvika sako, kad visa paslaptis – preciziškumas, nepriekaištingas mechaninių detalių apdorojimo tikslumas, kuris ir išskiria šveicariškų laikrodžių gamintojus. Kaip čia neprisiminti jau praeitin nugrimzdusių laikų, kai šveicarų laikrodžių gamintojai pirkdavo Vilniaus grąžtų gamykloje pagamintus grąžtus, kurie atitiko griežčiausius kokybės reikalavimus, tam tikrą vaidmenį suvaidino itin tikslių ir patikimų šveicariškų laikrodžių gamyboje.

Deja, net ir gera, tarptautinius reikalavimus atitinkanti Lietuvos įmonių produkcija – grąžtų, metalo apdirbimo staklių, kuro siurblių, lietuviškų televizorių – neišgelbėjo tų įmonių nuo bankroto. „Laisvoji“ rinka kaip tas Subačiaus gatvės „smakas“ reikalavo aukų, o seno pavyzdžio įmonės, kuriomis taip didžiavosi Lietuva, pasirodė besąs gardus kąsnelis laisvos rinkos „smakui“. Iš socializmo gniaužtų išsivadavusių šalių produkcija kapitalistinio pasaulio „smakams“ pasirodė esanti ne tik nereikalinga, bet ir kliuvinys konkurencijoje. Reikalingos tik žaliavos ir energetiniai ištekliai, o pokomunistinių kraštų gamyba tik trukdė „normaliai“ konkurencijai.

Ne paslaptis, kad Lietuva garsėjo ir kaip itin tikslių matavimo prietaisų gamybos kraštas. Pasak L. S. Naginevičienės, šiuolaikinių matavimo mašinų gamyboje paklaidos kompensuojamos programiniu būdu, o šveicarai daro kitaip: jų gaminamos matavimų mašinos nepaprastai tiksliai apdorojamos mechaniškai, todėl jos labai patvarios, patikimos ir ilgalaikės. Tik ar išsilaikys šveicarų veiklos principai šiuolaikiniame jokių sentimentų nepripažįstančiame konkurencijos pasaulyje? Liudvika Naginevičienė daug metų dirbo tuo metu garsėjusiame moksliniame centre „Vibrotechnika“, kurį sukūrė ir išpuoselėjo akad. prof. habil. dr. Kazimieras Ragulskis. Jis taip pat yra precizinės mechanikos ir vibrotechnikos mokslinės mokyklos Lietuvoje „tėvas“, sukūręs naujus ir išvystęs senus tyrimo metodus netiesinėms dinaminėms sistemoms tirti. Šis mokslininkas sukūrė metodus, grindžiamus netiesiniais reiškiniais, kuriais panaudojant virpesius, bangas ir energiją galima transformuoti į norimo tipo vienmačius ar daugiamačius judesius. Išplėtojo netiesinių virpančių sistemų saviorganizacijos efektų teoriją.

Šiais principais vadovaudamiesi K. Ragulskio mokslinės mokyklos nariai sukūrė atskirų tipų mechaninių sistemų teorijos pagrindus, jų sukurtieji manipuliatoriai, robotai ir kitokio pobūdžio įtaisai buvo taikomi aviacijos ir kosminėje pramonėje, laivyne, mikroelektronikoje, optikoje ir tokiose srityse kaip medicina, fizika, biologija. K. Ragulskis su savo mokiniais tapo 1 750 išradimų ir patentų, 28 monografijų, daugiau kaip 700 mokslinių straipsnių autoriumi ar bendraautoriumi. Per savo gyvenimą K. Ragulskis parengė 270 mokslo kandidatų (daktarų). Kadangi rinkos dėsniai buvo pradėję skverbtis ir į Lietuvos mokslą, prieš du dešimtmečius K. Ragulskis iš darbo buvo atleistas dėl etatų mažinimo, tiesa, gavo profesoriaus emerito vardą ir rentą. Vargu ar kada nors dar Lietuvos moksle bus tokio rango ir produktyvumo mokslininkas išradėjas, mokslinių idėjų generatorius.

Tai štai Liudvika Naginevičienė yra šios kadais labai plačiai garsėjusios Kazimiero Ragulskio mokslinės mokyklos atstovė. Deja, šiandien pati sąvoka vibrotechnika veikiausiai ne kažin ką sako jaunajai kartai. Lietuvos pertvarkų vėjai kažkur nupūtė ir buvusios mokslinės mokyklos šlovę, kuri išliko tik Lietuvos mokslo istorijoje. Gyva nebent po įvairias veiklos sritis išsibarsčiusių buvusios garsios mokslinės mokyklos kai kurių narių, profesoriaus K. Ragulskio mokinių darbuose.

Bastilija sugrįžo į Kauną

Dabar kuriami ir jau pradėjo įsibėgėti mokslo, studijų ir verslo integruotieji centrai – slėniai kaip tik ir siekia kurti tą veiklos modelį, kuris buvo praktiškai įgyvendintas moksliniame centre „Vibrotechnika“ profesoriaus Kazimiero Ragulskio ir jo mokinių jėgomis. Tiesa, „Vibrotechnikai“ tada dar nebuvo taikytas slėnio epitetas, gyvenome kitų sąvokų pasaulyje. Ši mintis buvo išsakyta ir praėjusią žiemą vykusiame viename iš Žinių ekonomikos forumo renginių: tai, kas šiandien Lietuvos mokslui yra siekiamybė, buvo pasiekta ir sėkmingai gyvavo moksliniame centre „Vibrotechnika“, veikusiame vadinamojoje „Kauno Bastilijoje“.

Priminsime, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą kauniečiai taip vadino pastatą Kaune, A. Mickevičiaus g. 11, kur buvo kalėjimas. 1960 m. buvo priimtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 390, pagal kurį įkalinimo įstaiga likviduota, o po kapitalinio remonto pastate įsikūrė Kauno politechnikos instituto „Vibrotechnikos“ mokslinio tyrimo sektorius. „Kauno Bastilija“ virto švietimo ir mokslo židiniu, vėliau mokslo pasaulyje plačiai išgarsėjusiu centru. 1993 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 552 pastatui buvo sugrąžinta buvusi paskirtis, ir po rekonstrukcijos mokslininkus pastate turėjo pakeisti Kauno tardymo izoliatoriaus „klientai“. Po šešerius metų užtrukusios rekonstrukcijos, kainavusios 24 mln. litų, čia vėl veikia „Kauno Bastilija“ – pirmoji įkalinimo įstaiga, atidaryta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Moderniausia Lietuvoje įkalinimo įstaiga oficialiai šiame pastate Kauno centre atidaryta 2004 m. birželio 10 dieną, buvęs inovatyvaus mokslo centro statinys sugrįžo į „Bastilijos“ būvį.

Istorijos ratas sukasi ir grįžta į tą pačią vietą. Išvadas padarys metraštininkai, kai pribręs laikas rašyti Lietuvos mokslo pakilimų ir nuopolių istoriją. Prieš imantis darbo yra laiko pasiskaityti Franco Kafkos (Franz Kafka) ir Džordžo Orvelo (George Orwell) absurdų istorijas. Pravers.

Vyrų ir moterų drauge sukurtas pasaulis

Kaip užsiminta, Liudvika Stanislava Naginevičienė yra viena iš garsios Kazimiero Ragulskio plejados mokinių, Lietuvos mokslą garsinusių moksliniame centre „Vibrotechnika“. Centras veikė kaip Kauno politechnikos instituto padalinys, o institutui tapus Kauno technologijos universitetu, daugiau dėmesio imta skirti socialinei ir humanitarinei veiklos ir studijų krypčiai. L. S. Naginevičienei teko nutolti nuo savo buvusios mokslinės ir profesinės veiklos ir atsiliepti į naujus laiko diktuojamus iššūkius. Studentams skaitydama komunikacijos kursą, įgijo naujos patirties, o iš viso to atsirado ir nauja šios autorės mokomoji knyga „Profesinė komunikacija“. Vadovėlyje nagrinėjama inžinerinė komunikacija, mokslo samprata, mokslinio pažinimo procesas ir moksliškumo kriterijai, mokslinės veiklos pakopos, mokslinių darbų rašymo metodika, žanrai, sakytinių tekstų pateikimo, elgsenos ir daugybė kitų labai naudingų ir įdomių dalykų, sudarančių teorinius komunikavimo pagrindus. Su bendraautoriais yra parašiusi ir vadovėlį „Mašinų elementai: skaičiavimas ir konstravimas“.

L. S. Naginevičienė yra ne vien pedagogė ir mokslininkė, bet ir pasižymėjusi visuomenininkė. Kaip Kauno technologijos universiteto tradicijų ir akademinio protokolo komisijos pirmininkės jos veikla akivaizdžiai susijusi ir su kultūros dalykais. Docentė nebijo savęs pavadinti technokrate, nes juk baigusi Mechanikos fakultetą, ir šito kaip ir prigimtinės nuodėmės nenusikratysi. Ir nereikia kratytis, nes tikriausiai dar sugrįš Lietuvos inžinierių šlovės laikai. Nėra jokio reikalo priešinti inžinerijos ir kultūros, o L. S. Naginevičienės pavyzdys rodo, kad darna gali būti pasiekta net ir tarp tariamų priešybių, nes kultūra neabejotinai sudaro labai svarbią jos gyvenimo ir veiklos dalį. Kaip LUMA Kauno skyriaus pirmininkė L. S. Naginevičienė stengiasi skatinti akademinėje srityje dirbančių moterų bendravimą su įvairiomis organizacijomis, taip pat ir su Kauno technologijos universiteto Profesorių klubu. Užsiima labdaros veikla, remia skautus. Žodžiu, jaučiasi gyvenanti pilnakraujį gyvenimą.

2010 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga Kauno miesto rotušėje kaip ir kitiems nusipelniusiems kauniečiams miesto tuometinis meras Andrius Kupčinskas pedagogei, mokslininkei, aktyviai visuomenininkei Liudvikai Stanislavai Naginevičienei įteikė Santakos garbės ženklą.

Koks jos santykis su feminizmu? Docentė pati apie tai prašneko, visai neprovokuojama. Pacitavo Mažeikiuose gyvenančią prozininkę, poetę ir žurnalistę Sarą Poisson, kurios mintys jai atrodo logiškos, aiškios ir priimtinos. Sara Poisson tvirtina, kad visa, ką yra sukūrusi žmonija, tai kartu vyrų ir moterų sukurta. Kai į konferenciją atvažiuoja moteris su raudonu „Ferrari“ automobiliu, panašiu į lėktuvą, gracingu judesiu išsitraukia išmanųjį mobilųjį telefoną, tai juk visa tai bendras vyrų ir moterų laimėjimas. Poniai Liudvikai prie širdies žodis kartu, bet ne ta prasme, kai jaunieji skatinami bučiuotis. Po žodžiu kartu ar drauge tikriausiai pasirašytų ir mažeikietė Sara Poisson, t. y. Rasa Čergelienė, kurios kūryba jau išversta į devynias užsienio kalbas. Juk ne tik dėl to išversta, kad vietoj tikrosios pavardės pasirašo prancūzišku žodžiu Poisson, reiškiančiu žuvį?

Rudenį vėl pasimatysime su ponia Liudvika Stanislava Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje, nes spalio 15-ąją Kazimierui Ragulskiui sukaks 85-eri, vyks jo garbei organizuota tarptautinė konferencija, atvažiuos profesoriaus mokiniai, kurie jo nepamiršta ir didžiai vertina. Tikriausiai pranešimą skaitys ir Liudvika Stanislava Naginevičienė, kaip kad buvo prieš penkerius metus profesoriaus 80-mečio renginyje.

Laisvė tik naudojama tampa laisve

Iš akademinio gyvenimo aukštumų nusileiskime (o gal pakilkime?) į moksleivijai rūpimas temas, tuo labiau, kad turime puikų kandidatą – Viktorą Kirilovą, Vytauto Didžiojo Universiteto Kauno „Rasos“ gimnazijos dešimtoką. Jei bent dalis Lietuvos gimnazistų ir moksleivių yra tokie imlūs viskam, kas gyvenime svarbu ir vertinga, tai galime būti ramūs dėl Lietuvos ateities. Svarbiausia, kad Viktorui kyla daug klausimų, ir jis nesidrovi juos užduoti daug metų už jį vyresniems ir ne vieną druskos pūdą suvalgiusiems kelionės dalyviams.

Antai Lichtenšteine po trumpos ekskursijos kalba kažkodėl pasisuko apie lietuvių poezijos viršukalnę – Kristijoną Donelaitį. Viktorui parūpo klausti, kuo skiriasi evangelikų liuteronų tikėjimas nuo katalikų ir kodėl Donelaičio nedera vadinti pastoriumi, bet reikia vadinti kunigu. Jeigu vaikinas skaitytų „Mokslo Lietuvą“, tai įsimintų rūstokus Bernardo Aleknavičiaus iš Klaipėdos grūmojimus, tikriausiai, labai panašius į Donelaičio protinimus savo mylimiems būrams: nevalia Tolminkiemio bažnyčios vadinti „kirche“, kaip ir jos kunigo – „pastoriumi“. Donelaitis buvo liuteronų kunigas, mėgo save vadinti Tolminkiemio parapijos klebonu. Tiesa, mūsų laikais liuteronai žodžio „klebonas“ beveik nevartoja, sako „vyresnysis kunigas“, bet Donelaičio laikais buvo kitaip.

Vis dėlto gimnazistas Viktoras daugeliui mūsų galėtų būti šviesus pavyzdys, net jeigu į jo rankas patenka toli gražu ne visi to verti spaudiniai. Žinodamas, kad Šveicarijoje 63 procentai gyventojų kalba vokiškai, Viktoras panoro perskaityti keliauninkams autobuse vieno vokiečių poeto eilėraštį „Laisvė“. Jis trumputis, o siužetas toks. Lankytojas zoologijos sode mato tuščią narvą ir klausia prižiūrėtojo: „Kas tai?“ „Tai laisvė“, – paaiškina prižiūrėtojas. „Kaip tai suprasti?“ – stebisi lankytojas. „Ogi laisvė“. Eilėraštis baigiamas puikiu apibendrinimu: „Tik laisvėje laisvė gali būti laisvė“...

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Juozas Dingelis pirmas sureagavo, primindamas karšto publicisto, paskaitininko, polemiko ir visuomenės veikėjo Viliaus Bražėno (1913–2010) dažnai sakytus žodžius: „Laisvė – tai tas pats kaip šluota. Jeigu ji stovi kampe nenaudojama, tai asla apauga nešvarumais. Gali pristatyti visus kampus paauksuotomis šluotomis, iš stovinčių kampe naudos nebus – šluotą reikia naudoti. Lygiai taip pat reikia naudotis ir laisve“.

Didžiai išmintingo ir pasaulio mačiusio žmogaus mintis, o svarbiausia, kad ji natūraliai išplaukė iš atminties užkaborių, atsiliepiant į gimnazisto Viktoro Kirilovo perskaitytą trumputį, bet giliai pamokantį, vokiečių poeto eilėraštį. Viliaus Bražėno šviesus veidas ir tokia maloni šypsena iš Dangaus aukštybių daugeliui jį pažinojusiųjų tą akimirką buvo tarsi nematomas, bet gerai jaučiamas ryšys su Tėvyne.

Viktoro Kirilovo hobis – filatelija, ir renka jis ne bet kokius, o Raudonojo Kryžiaus pašto ženklus. Suprantama, pats Viktoras ir priminė, kad Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija buvo įsteigta Šveicarijoje. 1863 m. įkurta Tarptautinė sužeistųjų pagalbos draugija, kuri rūpinosi sužeistaisiais kare. Šį įvykį galima laikyti Raudonojo Kryžiaus judėjimo pradžia. Judėjimo, kuris buvo įteisintas 1864 m. rugpjūčio 22 d., kai šveicarų verslininko, filantropo ir humanisto Žano Anri Diunano (Jean Henri Dunant) pasiūlymu pasirašyta konvencija dėl sužeistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo. Greitosios pagalbos simboliu buvo išrinktas raudonasis kryžius baltame fone.

Raudonojo kryžiaus organizacijos atitikmuo musulmonų kraštuose tapo to meto Osmanų imperijoje 1906 m. įkurtoji Raudonojo pusmėnulio organizacija. Abi šios organizacijos pavaldžios Ženevoje veikiančiam Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui, kuriam šis pavadinimas prigijo 1876 metais. Karinio konflikto metu šis Tarptautinis komitetas veikia kaip tarpininkas tarp kariaujančių šalių, komiteto atstovai turi teisę gydyti sužeistuosius, teikia informaciją apie sužeistųjų padėtį ir pan. Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos veikia 175 pasaulio šalyse ir jungia daugiau nei 400 milijonų žmonių.

Tai štai šios Tarptautinės organizacijos atspindžiu filatelijoje ir domisi Viktoras Kirilovas. Gavęs naują šiai organizacijai skirtą pašto ženklą pirmiausia bando susivokti, kas jame vaizduojama, o paskui įninka į enciklopedijas, žinynus ir įvairiausius kitus informacijos šaltinius, aišku, bene daugiausia žinių gauna iš interneto. Kaskart šiose kelionėse po interneto gelmes apie pašto ženklus sužino labai daug naujo. Pradėjo dalyvauti Lietuvoje rengiamose filatelistų parodose, o prieš porą metų pradėjo dalyvauti ir tarptautinėse parodose. Patiko, kuo daugiau domisi, tuo įdomiau pasidaro.

Dar svarbu priminti, kad Viktoras nėra pirmas savo giminės atstovas filatelistas. Šia aistra buvo „susirgęs“ dar jo prosenelis Rapolas Veržbolauskas, po jo sūnus Leonas Veržbolauskas (Viktoro senelis), dar vėliau Viktoro mama ir dabar jau atėjo eilė kol kas paskutiniajam šios filatelistų dinastijos nariui Viktorui.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Saksonijos karalių eisena ant Drezdeno statinio sienos. Kai kurie iš ankstyvųjų karalių rėmė kryžiuočių žygius prieš jotvingius ir lietuvius, kiti, vėlyvesnių laikų, buvo ir Abiejų Tautų Respublikos karaliais

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno „Rasos“ gimnazijos dešimtokas Viktoras Kirilovas vienoj iš Alpių kalnų viršukalnių skaito Maironio eilėraščius

Lietuvos universitetų moterų asociacijos ir XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai Saksonijos sostinėje Drezdene rezidencinėje pilyje

Kauno technologijos universiteto docentė, LUMA Kauno skyriaus pirmininkė Liudvika Stanislava Naginevičienė

Gedimino Zemlicko nuotraukos