MOKSLASplius.lt

Bėgantis laikas neišblukino šio mokslo vyro vardo (2)

Stanislovo Bonifaco Jundzilo 250-osioms gimimo metinėms


Pabaiga, pradžia Nr. 11


Pilies kalnas nuo Plikojo kalno, (1831)Gegužės 5–6 d. Vilniaus universitete vyko žymaus Lietuvos gamtininko, botaniko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) gimimo 250-osioms metinėms skirta tarptautinė konferencija „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“. Šio mokslininko garbingai sukakčiai paminėti senosios Alma mater bibliotekos Baltojoje salėje buvo atidaryta turininga paroda.

Po konferencijos „Mokslo Lietuva“ suteikė tribūną laikraščio puslapiuose svarbiausiems konferencijos organizatoriams – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorei Audronei KASPERAVIČIENEI ir rezervato direkcijos vyriausiajai specialistei, Mykolo Romerio universiteto docentei soc. m. dr. Angelei Danutei ČEPĖNAITEI bei Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktoriui dr. Audriui SKRIDAILAI. Gaila, bet dėl užimtumo A. Kasperavičienė negalėjo šiai diskusijai skirti daugiau laiko, tad antroje pašnekesio dalyje profesoriaus Stanislovo Bonifaco JUNDZILO veiklą ir indėlį į Vilniaus universiteto botanikos sodo kūrimą nagrinėsime jau tik su dviem likusiais pokalbio dalyviais.

 

Jame tilpo ir reiškėsi geriausi epochos bruožai


Mokslo Lietuva. Apgailestaudami, kad pokalbio dalyvių sumažėjo, kartu galime pasidžiaugti, kad nemažai jau spėta pasakyti pirmoje šios diskusijos dalyje. Kokią išvadą jau galime padaryti?

Audrius Skridaila. Buvo išsakyta mintis, tinkanti apibendrinimui: Žanas Emanuelis Žiliberas ir Johanas Georgas Forsteris pasėjo sėklą, o Stanislovas Bonifacas Jundzilas ją išaugino, išpuoselėjo sodą.K. Ripinskis. S. B. Jundzilo portretas Botanikos sodo fone (Plieno raižinys, 1850)

ML. Ar galima teigti, kad nuo S. B. Jundzilo prasideda nauja Vilniaus universiteto Botanikos sodo kūrimo kokybė? O gal jo veikla tebuvo tik jo pirmtakų į Vilnių atneštųjų idėjų tąsa ir įgyvendinimas?

Angelė Čepėnaitė. Universitete nuo jėzuitų laikų įsitvirtino tradicija kviesti į universitetą profesorius iš įvairių šalių, o S. B. Jundzilas siekė įrodyti, kad vietiniai žmonės nėra nė kiek ne prastesni ir gali ne mažiau sėkmingai pasitarnauti mokslui ir kraštui. Buvo atvejų, kai Jundzilas net pykosi su universiteto vadovybe, nes ši pirmenybę dažniausiai teikdavo atvykėliams kitataučiams.

ML. S. B. Jundzilo asmenyje bene pirmą kartą aiškiai pasireiškia užsieniečių kritika, keliama mintis, kad būtina ugdyti vietinius žmones, kurie nė kiek ne prasčiau, o daugeliu atvejų ir geriau galės atlikti jiems mokslo keliamas užduotis. Išties reikia ne viršūnėlėmis džiaugtis, bet ugdyti ir puoselėti šaknis, ką ir darė Jundzilas.

A. Čepėnaitė. S. B. Jundzilas išsiskyrė dideliu ir, matyt, sveiku kritiškumu. Jis įrodinėdavo vietinių žmonių ugdymo svarbą, kritikuodavo universitetų vadovų norus matyti tik profesorius iš užsienio. Buvo atkaklus žmogus, beje, tai rodo ir jo jaunystės kelionė pėsčiomis iš Vilniaus į Raseinius „su noviciato drabužiais ir prasta avalyne“, maitinosi vien duona, nes nedrįso elgetauti. Buvo rugsėjo mėnuo, o Jundzilas nupėdino mokytojauti į Raseinius, kur buvo paskirtas. Mat, iš Ščiutino į Vilnių atvyko „ekipažu“– pora kaimo arkliukų ir jaunesniu už save kaimo vaikinuku – vadeliotoju, pasamdytu už 8 rublius, o iš Vilniaus į Raseinius keliauti pinigų neliko.

A. Skridaila. Garsiojo Jozefo Franko, vieno iš tų užsieniečių, pasakymas net įsitvirtino tarp vilniečių: „Jundzilas ypač nemėgsta užsieniečių, o aš pridėčiau – kad ir visos žmonių giminės“. Veikiausiai ne be pagrindo tokia išvada atsirado.

A. Čepėnaitė. Savo ruožtu S. B. Jundzilas J. Franką laikė labai lengvabūdišku, esą šis iš Vienos atvažiavo tik linksmintis.Josef Peszka. Sereikiškės, (1808)

ML. Turint tokią žavingą žmoną, kaip Kristina Gerhardi, Vienos operos solistę, tokiam energingam profesoriui kaip Jozefas Frankas tik ir linksmintis. Nepaisant kritiško Jundzilo požiūrio, J. Franko iniciatyva tuo metu buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija, Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, „Motinystės“ institutas. Tokių įstaigų nebuvo kitose Europos valstybėse. Vadinasi, Vilniuje Jozefas Frankas ne vien linksminosi, bet ir padarė darbus, kuriuos su pagarba prisimename ir po dviejų šimtų metų. Matyt, kritišką S. B. Jundzilo požiūrį lėmė šių asmenybių temperamentų skirtumas, o gal ir Lietuvos klimatas, kuris juk turėjo įtakos vietinių žmonių būdui.

A. Čepėnaitė. Nepamirškime, kad S. B. Jundzilas buvo kunigas, sielovados darbą dirbo Bistryčios, Nemenčinės, Merkinės parapijose, Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčioje, kurioje dirbo iki mirties. Jam buvo siūlomos pareigos ir Vilniaus Katedroje, bet dėl didelio užimtumo moksle tų pareigų jis atsisakė. Nuvykęs į Nemenčinę, kun. S. B. Jundzilas pamatė slegiantį vaizdą – labai nuskurdusius valstiečius, todėl tiems varguoliams jis daug padėjo – apie tai jis rašo savo prisiminimuose.

S. B.Jundzilas buvo labdaringas žmogus, dviems studentams skyrė 15 tūkst. rublių asmeninių lėšų, kad jaunuoliai galėtų studijuoti pijorų mokykloje. Pinigai buvo pervesti į Lietuvos bajorų mokyklą su sąlyga, kad ši minėtiems studentams mokėtų stipendijas. Jis siekė suteikti galimybę mokytis neturtingiems jaunuoliams. Gamtos istorijos kursą jis pradėjo dėstyti dar 1790 m. Vilniaus pijorų mokykloje, vėliau šį kursą dėstė ir Vilniaus universitete Gamtos istorijos katedroje.

A. Skridaila. Gamtos istorijos kursas aprėpė daug gamtos mokslų – botaniką, zoologiją, geologiją, mineralogiją. Šia tema pranešimą S. B. Jundzilo 250-osioms gimimo metinėms skaitė mūsų kolega Piotr Köhler iš Krokuvos. Jis apibūdino XIX a. pradžios botanikos mokslus Vilniuje ir Krokuvoje. Lenkų tyrinėtojai mano, kad to meto Vilnius gamtos mokslų plėtojimų srityje bent 30 metų buvo aplenkęs Krokuvos universitetą, nors šis buvo įkurtas gerokai anksčiau: 1364 m. Kazimieras III Didysis pagal Padujos ir Bolonijos universitetų modelį įkūrė Krokuvos akademiją, o karalius Jogaila 1400 m. akademiją reformavo pagal Sorbonos modelį, įkurdamas Teologijos fakultetą. Vilniaus universitetas XIX a. pradžioje gerokai aplenkė garbingąjį Krokuvos universitetą – tai S. B. Jundzilo pastangų vaisius. S. B. Jundzilą galima vadinti Lietuvos europintoju botanikos ir gamtos mokslų srityje, jo vadovaujamame botanikos sode studentai mokėsi nuo pavasario iki rudens.

 

Briliantinis žiedas iš imperatoriaus rankų


ML. Epochos priekyje esančioms asmenybėms paprastai kelias ne rožėmis klotas, tenka įveikti daugybę prietarų visuomenėje, o mokslo bendruomenė dažnai nepatikliai žvelgia į neįprastas naujoves.

A. Čepėnaitė. Panašiai yra buvę ir S. B. Jundzilui. Kai jis savo rankraštyje „Botanikos pradmenys“ rašė apie augalų lytiškumą, susidūrė su obskurantizmu ir nenoru tas idėjas priimti. Vadovėlį teko išleisti Varšuvoje. Už šį vadovėlį, skirtą naudoti visose mokyklose bei Vilniaus ir Gardino gubernijų gimnazijų aukštesnėse klasėse Rusijos imperatorius Aleksandras I S. B. Jundzilą apdovanojo briliantiniu žiedu. Beje, Aleksandras I lankėsi S. B. Jundzilo vadovaujamame Vilniaus universiteto botanikos sode 1812 m. balandžio 19 dieną. Tai buvo karo su Napoleonu Bonapartu išvakarės.

Šiame mokslo žmoguje tilpo daugelis pažangiausių tos epochos bruožų. Buvo plačių mokslinių interesų, labai darbštus, veiklus ir atsakomybę jaučiantis žmogus, dėjęs daug vilčių į jaunimo studijas. Savo bendrapavardį Juozapą Jundzilą (1794–1877) S. B. Jundzilas savo lėšomis siuntė stažuotis į užsienį, šis 1817–1820 m. studijavo Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Grįžęs 1821 m. Juozapas Jundzilas surengė ekspediciją tyrinėti Lietuvos centrinės, vakarinės ir šiaurinės dalies gamtą, florą, rinko augalų rūšis, parengė universitetui ataskaitą, kurioje nurodė, jog ekspedicijoje buvo apibūdinta apie 1 000 augalų ir apie 200 vabzdžių rūšių, surinkta daugiau nei 700 augalų herbaras ir pagaminta puiki vabzdžių kolekcija. Pasinaudodamas savo ir kitų botanikų – Ž. E. Žilibero, S. B. Jundzilo, V. Beserio sukaupta medžiaga, J. Jundzilas parengė vadovėlį „Laukinių ir kultūrinių Lietuvos, Volynės, Podolės ir Ukrainos augalų aprašymas“ (lenkų kalba, 1830 m.). Taigi jis tęsė savo pirmtako ir mokytojo S. B. Jundzilo pradėtąjį darbą, 1824 m. perėmė iš jo išpuoselėtą Vilniaus universiteto botanikos sodą ir iki 1832 m. vadovavo jam ir universiteto Botanikos katedrai. Botanikos sode J. Jundzilas augalų rūšių skaičių padidino iki 7 660 (1829 m.).

ML. S. B. Jundzilas savo sūnėnui Juozapui atvėrė kelią į didįjį mokslą?

A. Čepėnaitė. Jokių jų giminystės ryšių neatsekta, abu Jundzilai buvo tiesiog bendrapavardžiai. J. Jundzilas gimęs Gardino srityje, Gormanuose. Konferencijos pranešėjas P. Köhler iš Krokuvos, nustatinėdamas abiejų Jundzilų genealogiją, jokios judviejų giminystės nerado.Šalies, kuri pasauliui davė Karlą Linėjų, atstovė – Švedijos ambasadorė Ulrika Cronenberg-Mossberg sveikina S. B. Jundzilui skirtosios konferencijos dalyvius

A. Skridaila. Gal ir taip, nors esu girdėjęs ir apie jųdviejų tam tikrą giminystės ryšį.

 

Ar lietuviškumas ir aristokratiškumas suderinami?

ML. P. Köhler savo pranešime pabrėžė skirtumą tarp Krokuvos ir Vilniaus universitetų botanikos sodų raidos. Girdi, Krokuvoje sodą formavo vietiniai lenkai botanikai, o štai Vilniuje – iš užsienio atvykę mokslininkai. Kad S. B. Jundzilas kaip tik ir buvo vietinis žmogus, nebuvo pabrėžta. Kai kam „vietinis“ reiškia lenką, bet pati Jundzilų pavardė veikiausiai turi sąsają su jotvingių kalbiniu paveldu. Ką apie tai galėtų pasakyti mūsų pašnekovai?

A. Skridaila. Mes dažnai leidžiamės į genetinius tyrimus, kai šiuo atveju jie gal visai nėra svarbūs. Dažnai bandome išsidalyti paveldą, kuris yra bendras kelioms tautoms. Beje, ir pats S. B. Jundzilas yra pasakęs žodžius, kuriuos perpasakoti galėčiau šitaip. Girdi, gerokai amžiaus įgavęs ir pasaulyje pasitrynęs, jis įstengė atsikratyti valstietiškų, t. y. liaudiškų įpročių, įgijo aristokratiškų manierų ir padoriai elgiasi viešumoje... Aišku, turėjo mintyje jam įtaką padariusią lietuviškąją aplinką.

Matyt, galima buvo ir taip vertinti tą lietuviškąjį palikimą jo manierose. To meto elitas Lietuvoje kalbėjo lenkiškai, o vartojamoji kalba savaime primeta atitinkamas bendravimo formas. Šiuo atveju būtų sunku dalytis tuo palikimu, kuris teisėtai turėtų priklausyti kelioms tautoms. Jeigu paskaitysime Vandą Grenbecką (Wanda Grębecka), tai jai S. B. Jundzilas be jokių abejonių ir išlygų yra lenkas. Net ir knygos pavadinime tai pabrėžiama – „Stanislavas Bonifacas Jundzilas – žymus lenkų švietimo epochos mokslininkas (1761–1847)“ („Stanisław Bonifacy Jundziłł – wybitny uczony polskiego oswiecenia“). Ieškodami lenkiškų šaknų kai kurie lenkų tyrinėtojai taip įsijaučia, kad nepripažįsta, jog mokslininkas galėjo būti kilęs ir visai iš kitos tautos.

ML. Pritariu gerbiamajam daktarui Audriui, kad esama paveldo, kuris teisėtai turėtų priklausyti kelioms tautoms. Tačiau būtent todėl ir turime suvokti savo lygias teises į paveldą, kuris ir mums priklauso nė kiek ne mažiau už tuos, kurie net knygos viršelyje pabrėžia priklausomybę tik vienai tautai. Kodėl Lietuvos gamtininkai neparašo knygos apie savąjį švietimo epochos gamtininką, kodėl lengvai visus prioritetus atiduoda kitų šalių mūsų mokslininkų veiklos ir gyvenimo tyrinėtojams? Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros prof. habil. dr. Jonas Remigijus Naujalis ir tos pačios katedros dėstytoja, doc. dr. Jonė Rukšėnienė S. B. Jundzilo 250-mečio parodoje

A. Čepėnaitė. Konferencijoje kai kurie Lenkijos kolegos, tegu ir ne viešai, bet išsakė kitokį požiūrį į to meto tautinę priklausomybę. Užkulisyje išgirdau svečius besikalbant: „Bet tuo metu juk buvome viena tauta“. – „Taip, bet jiems nereikia šito sakyti“. (Juokiasi). Betgi XIX a. tautinio identiteto klausimai jau seniai išspręsti moksliniame diskurse, ir nesinori „užkliūti už varčios ir pradėti nuo pradžios“! S. B. Jundzilo darbai buvo reikšmingi Lenkijos mokslinės minties plėtotei – tai pripažintas istoriografijos faktas. O ką pasakytume apie Austriją? Juk S. B. Jundzilas, išvykęs į Austriją, kaip buvo įpratęs Lietuvoje, tik radęs laisvą valandėlę, herbarizavo augalus Badene, Priel, Modling, Tornbach, kitose vietovėse. Gerai žinomos S. B. Jundzilo išvykos su studentais į Ščiutiną dabartinėje Baltarusijos teritorijoje sudarinėti augalų herbariumą. Prisiminkime taip pat S. B. Jundzilo glaudžius ryšius su Kremeneco botanikos sodu Ukrainoje. Ir nepamirškime jo išvaikščiotų takelių Vilniuje, Raseiniuose, Merkinėje, Dūkštose, Prienuose, Stakliškėse, Gražiškėse, Paluknėje ir kituose Lietuvos kampeliuose. Gal tai padės suprasti, kodėl mums visiems S. B. Jundzilas ir jo veikla labai brangūs.

A. Skridaila. Šiandien mums svarbiau studijuoti šio mokslininko paveldą, geriau suvokti, ką jis yra padaręs ir mums palikęs. Jo mokslines ir kitokias idėjas toli gražu dar ir šiandien suvokiame nepakankamai. Aristokratija visad stengėsi kuo nors išsiskirti. Mūsų nelaimė, kad bendros valstybės „broliai“ buvo kitakalbiai ir kitataučiai. Net ir lenkų literatūrinė kalba, jos visos formos pačioje Lenkijoje taip sparčiai nesivystė kaip čia, Vilniuje. Matyt, vietos aristokratija, tautos žiedas, visais įmanomais būdais siekė išsiskirti nuo savo aplinkos, paprastos liaudies, t. y. lietuvių. Tas procesas labai sparčiai vedė prie nutautėjimo.

Prisiminkime ir XX a. pirmos pusės tautinės savivokos procesus, vykusius Lietuvoje. Žymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas, tuo metu dar jaunas vyras ir visai nežymus, kartą ėjo per mišką ir susitiko valstietį. Šis pasisveikino ir kažką pasakė lietuviškai. T. Ivanauskui pasidarė gėda, kad jis, būdamas lietuvis, nesupranta savo tautos kalbos. Mat augo aplinkoje, kur lietuviškai nekalbėta. Tas susitikimas jam taip krito į širdį, kad jis ne tik išmoko lietuviškai, bet ir tapo didžiausiu savo tautos patriotu.

ML. Bet kiti du Tado Ivanausko broliai prie tautos kamieno negrįžo, vienas taip ir liko lenkas, o kitas – gudas. Trys broliai – trys tautybės.

A. Skridaila. Tai skaudi mūsų tautos ir krašto istorija, kurią reikia žinoti.

A. Čepėnaitė. Aš priminsiu S. B. Jundzilo prisiminimų žodžius, kad jam gyvenant Ščiutine Lietuvos Scipionų šeimoje, jų bajoriškoje draugijoje, jis įsisavino gražų bendravimo būdą ir visiškai atprato „nuo paplitusių provincialių pasakymų ir išsireiškimų, būdingų mano žemiečiams lietuviams“. Taigi, žinios ir puoselėjamos geros bajorų luomo manieros buvo įsisavinamas dalykas!

A. Skridaila. Vilniaus universiteto botanikos sodas tuo ir yra įdomus ir geras, kad jį kūrė daugelio tautybių žmonės. Ir šiandien tebekuria daugelio tautybių atstovai, bet kas galėtų teigti, kad ne lietuviai kuria.

A. Čepėnaitė. Ar ne viso pasaulio augalai kuria botanikos sodą? Juk botanikos sodai visuomet didžiuojasi savo tūkstančiais augalų.

A. Skridaila. Kartais manęs paklausia, kas svarbiausia botanikos sode, tikėdamiesi, kad atsakysiu – augalai. Labai gerai apmąstęs atsakingai galiu pareikšti, kad svarbiausia kiekviename botanikos sode – žmonės. Jei nebus augalus mylinčių žmonių, tai nebus ir augalų, nes augalai daugeliu atvejų patys neauga. Štai neliko gamtininkų, botanikų – ar daug dabartiniame Sereikiškių parke išliko augalų?

 

Ar sugebame pagerbti krašto sodų kūrėjus


ML. Ar galima teigti, kad S. B. Jundzilas buvo visa galva pranašesnis už kitus to meto Lietuvos gamtininkus?

A. Skridaila. S. B. Jundzilą ir Vilniaus universiteto botanikos sodo profesorius labai gerbė, su jais konsultavosi pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas kunigas, gydytojas ir botanikas žemaitis Jurgis Ambrozijus (Ambrazėjus) Pabrėža (1771–1849), kurio 240-ąsias gimimo metines šiemet minime. Jis apie 1811–1815 m. konsultavosi su Vilniaus botanikos sodo profesoriais tyrinėdamas Žemaitijos florą.

Arba štai Vilibaldas Beseris (Besser, 1784–1842), vokiečių botanikas, kuris dirbdamas Kremenčine (Kremenece) rodė S. B. Jundzilui didžiulę pagarbą. Beseris net aptiktąjį mokslui nežinomą erškėtį pavadino mūsų kraštiečio vardu – Rosa jundzilii Besser.

To meto mūsų tautiečius mokslino prancūzai, austrai, vokiečiai ir kitų tautų profesoriai. Nuo S. B. Jundzilo prasideda mūsų krašto žmonių iškilimas, nors Lietuva ir buvo praradusi valstybingumą. Galima prisiminti floristinių tyrimų organizatorių, farmacininką Johaną Frydrichą Volfgangą (1776–1859), susižavėjusį vaistažolėmis turtingomis Paluknio pievomis palei Luknos upę ir Paluknyje įsteigusio pirmą vaistinę. Arba štai botanikas, entomologas Stanislovas Gorskis (Stanisław Batys Górski, 1802–1864), kuris 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą iki 1840 m. vadovavo botanikos sodui kaip Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos darbuotojas. Jei ne 1831 m. pralaimėtas sukilimas, visai galimas dalykas,

kad
S. B. Gorskis būtų pasaulyje tapęs labiau žinomu ir už S. B. Jundzilą. 1840 m. sodas perėjo Vilniaus generalgubernatoriaus žinion, vertingiausi augalai buvo išvežti į Kijevo ir Tartu universitetus arba išparduoti, o sodas tapo miesto parku. Taip nelaimingai susiklostė mūsų krašto aplinkybės ir likimas, nors buvo pasėta labai gera sėkla. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, užgeso svarbiausias krašto žiburys, bet mokslo šviesa jau buvo paskleista.

Kita įdomi asmenybė, kuri kažkodėl lyg ir neminima tarp mūsų krašto mokslo žmonių – tai Juozapas Strumila (Józef Strumillo, 1774–1847), Lietuvos teorinės sodininkystės pradininkas. Savo palikimu jis gal net lenkia S. B. Jundzilą. J. Strumila prie Vilniaus įveisė didelį moksliškai tvarkomą sodą, o svarbiausia, kad išleido puikią knygą „Šiaurės sodai“ (lenkų kalba). Pirmas leidimas 1820 m., o iš viso šios knygos buvo septyni leidimai. Po 1831 m. sukilimo rusų valdžios buvo represuotas, bet grįžęs iš tremties jis ir toliau domėjosi augalais, sodais. Po jo mirties knyga „Šiaurės sodai“ buvo papildoma ir perspausdinama, tapo tarsi iš naujo parašyta knyga, bet pavadinta tuo pačiu vardu „Šiaurės sodai“. Vadinasi, J. Strumilos skleistos idėjos buvo gyvos praėjus ir pusšimčiui metų po jo mirties.

A. Čepėnaitė. Iš tiesų, dar užtinkame senuosiuose soduose mūsų vietinių veislių obelų, kurių vaisių ragavo mūsų seneliai ir jų tėvai. Dar tebesigrožime vaizdais, kurie įkvėpė mūsų tėvynainius prieš 250 metų, tik siekiant labiau panėšėti į mūsų garsiuosius tėvynainius, verta pasisemti iš jų atkalumo, veikiant savo krašto labui.

ML. Vilniuje yra Sodų gatvė, kuri ir primena toje vietoje XIX a. pradžioje J. Strumilos sodintą ir puoselėtą sodą. Antakalnio seniūnijoje yra J. Strumilos gatvė, reikia manyti, pavadinta šio botaniko vardu. Tik ar daugelis vilniečių apie tai žino?

A. Skridaila. Sodų gatvėje yra nedidelis skverelis, kur būtų galima įprasminti J. Strumilos atminimą. Jo skleistoji botaninė šviesa išties nusipelno pagarbos ir įamžinimo, nežiūrint, kad J. Strumila su Vilniaus universiteto botanikos sodu ir nesusijęs. Kai kalbėjome, kad Vilniuje dingsta žaliosios zonos, reiktų pagalvoti, kaip išsaugoti dar esančias.

A. Čepėnaitė. O kodėl nesurengus Jundzilo rožių šventės, kai pražysta Rosa jundzilii Besser? Esu tikra, kad nemažai vilniečių ateitų pasižiūrėti, kaip ši erškėtrožė pražysta.

 

Archyvų tyrinėjimų svarba


ML. Kažkur iš pasąmonės man kirba mintis, kad Jūs, gerbiamasis Audriau, tyrinėjote S. B. Jundzilo archyvą, jo susirašinėjimus su kitais to meto gamtininkais.

A. Skridaila. Šia tema daug metų domiuosi, ir dabar nuvykęs į kitą šalį stengiuosi vieną kitą dalyką patyrinėti. Visa bėda, kad tie archyvai išblaškyti. Visiems mums būtų svarbi užduotis patyrinėti, kas saugoma kad ir apie S. B. Jundzilą įvairių šalių archyvuose. Didelė dalis tų archyvų kaip tik Rusijon ir „nukeliavo“, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Man teko studijuoti Vilniuje likusius S. B. Jundzilo archyvus, taip pat Krokuvoje esančią jų dalį. Konferencijoje mokslininkai iš Ukrainos perskaitė turiningą pranešimą apie tai, kad ir Ukrainoje esama kai kas iš S. B. Jundzilo paveldo. Pranešime „Istoriniai Šv. Vladimiro Kijevo universiteto Botanikos sodo formavimosi aspektai (pirmoje XIX a. pusėje)“ kolegos ukrainiečiai kalbėjo apie Kijeve saugomus S. B. Jundzilo laiškus Vilibaldui Beseriui. Pastaruoju metu patys ukrainiečiai tuos laiškus yra publikavę, ir tai svarbiausia.

ML. Kas iš S. B. Jundzilo paveldo saugoma Krokuvoje?

A. Skridaila. Mačiau dalį S. B. Jundzilo dokumentų Krokuvos Jogailaičių universiteto archyve. Tai mokslininko rankraščiai, Vilniaus universiteto botanikos sodo augalų sąrašai ir pan. Unikalūs net Europos mastu yra S. B. Jundzilo pirmieji sėklų mainų katalogai iš įvairių to meto Europos universitetų botanikos sodų. Daug ten yra rankraštinių sąrašų – „Index plantarum“, kai jie dar nebuvo spausdinami. Botanikos sodai keisdavosi gyvais augalais ir sėklomis, tie sąrašai buvo nė kiek ne prastesni už kitų Europos botanikos sodų sąrašus. Pagal juos galima lyginti ir įvertinti, koks kurio sodo lygis tuo metu buvo.

A. Čepėnaitė. S. B. Jundzilas buvo klasifikavimo ir sisteminimo šalininkas. Taigi, tie jo parengti sąrašai – tai, sakyčiau, laiškai mums į ateitį. Jie neįkainojamos svarbos, kad galėtume įvertinti, kur buvome, esame, ir kur mums žengti toliau, kad išsaugotume paveldą. S. B. Jundzilas taip pat labai didžiavosi ir rūpinosi Mineralogijos kabinetu. Apie tai pranešimą konferencijoje skaitė geologas J. Paškevičius. Ar įmanoma būtų tą mineralogijos kolekciją atkurti? Aprašai žinomi, jie sudaryti tada, kai Jundzilas priiminėjo Mineralogijos kabinetą.

A. Skridaila. Dabar ta kolekcija Kijeve, kiti rinkiniai po 1832 metų buvo išvežioti po įvairius Rusijos universitetus. Daugiausia Vilniaus botanikos sodo augalų pakliuvo į Kijevą, o daugiausia knygų, dokumentų ir kitų dalykų išvežta toli gražu ne į Kijevą, bet kitus imperijos miestus.

A. Čepėnaitė. Į Krokuvą daugelis dokumentų pateko per Juozapo Jundzilo dukterį, kuri XIX a. antroje pusėje išvažiavo į Lenkiją, išsiveždama visą tėvo archyvą. Gerai, kad tai neišblaškyta, o sutelkta vienoje vietoje.

A. Skridaila. Jos intencija buvo gera, ji Krokuvos universitetui padovanojo archyvą, nes Vilniuje universiteto nebuvo, tad nebuvo ir kam dovanoti. Kai 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, tų pačių metų rudenį buvo atgaivinta Medicinos fakulteto veikla tik Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos vardu, nes imperijoje stigo gydytojų kariuomenei. Deja, 1842 m. galutinai baigė gyvuoti ir akademija, iš Vilniaus galutinai buvo išvežti visi svarbiausi universiteto archyvai. Panašu, kad tai buvo patys vertingiausi ir tyrinėtojams įdomiausi dokumentai.

ML. Ką tų archyvų pažinimas galėtų atskleisti?

A. Skridaila. Vienas dalykas – žinoti ir antras – padėti atgaivinti kultūrines tradicijas. Mūsų valstybė, tauta turi labai gilias ir įvairiapuses tradicijas, taip pat ir sodininkystė yra mūsų kultūros dalis. Ir kažin ar ši dalis nebuvo labiausiai ištrinta iš viso mūsų istorinio paveldo. Paklauskime bet kurio žmogaus, ką jis žino, yra girdėjęs apie Sapiegų parkus ir sodus Vilniuje? Ką žino apie kitas sodininkystės tradicijas? Paaiškės, kad beveik nieko nežino. Jeigu patys nežinome savo praeities ir paveldo, tai ko tikėtis iš kitų šalių ir stebėtis, kad ten apie mus nieko nežinoma.

Norint šalia kitų šalių jaustis lygiaverčiais partneriais, o kartais ir juos lenkiančiais, labai svarbu tą savo paveldą parodyti. Tai mums yra mūsų pačių vertės sužinojimo ir įsitvirtinimo dalykas. Kai matau, kuo žavisi botanikos soduose kitos valstybės, ką vertina, tai galiu pasakyti, kad nėra beveik nė vieno iš tų dalykų, kurių savo praeityje nebūtume turėję. Stebėjau, kaip atvykėliai švedai iš Upsalos universiteto ir lankytojai iš Gotlando reagavo išvydę senojo Vilniaus universiteto centrinius rūmus. Jie buvo nepaprastai nustebę, kad šis universitetas keliais šimtais metų senesnis už jų universitetus. Pasaulyje turime atsilikusios šalies įvaizdį, tarsi barbarų, kokiais ir buvo siekta įteigti ir mus paversti carinėje imperijoje.

Šioje konferencijoje Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato darbuotojos parodė senus Vilniaus universiteto botanikos sodo planus, kurie padarė didelį įspūdį svečiams ir visiems dalyviams. Esu matęs daug įvairių botanikos sodų istorijų ir aprašymų, bet vargu ar kuris kitas botanikos sodas galėtų pasigirti tokia turtinga archyvine medžiaga kaip mūsiškis. Istorija mums pateikė daug smūgių, bet kartu paliko daug dokumentų, kurie kartais visai naujai pristato mūsų vietą pasaulyje.

ML. Norite pasakyti, kad ir Jums ši konferencija buvo savotiškas atradimas?

A. Skridaila. Visiškai nesigėdyčiau taip teigdamas, nors dešimt metų kažką vis kapstau ir bandau rasti ką nors įdomaus. Šios konferencijos metu pristatyta išties daug naujų dokumentų ir iliustracinės medžiagos. Visa tai ateityje pagelbės ir naujiems būsimiems darbams.

ML. Sėdime ant lobių skrynios, tik bent retsykiais praverstų pakilti ir toje skrynioje pasirausti?Buvusios Medicinos kolegijos kiemas (dabar Pilies g. 22) – tai pirmoji Vilniaus universiteto Botanikos sodo vieta, iš kurios S. B. Jundzilas sodą iškėlė į Sereikiškes ant Vilnios kranto

A. Skridaila. Iš tiesų tie atradimai kartais yra daugelio metų kruopštaus darbo rezultatas. Archyve nėra paprasta rasti, ko ieškai, tik ilgas ir kantrus darbas duoda rezultatų. Niekada nepavyks susistatyti plano, kuriame būtų galima numatyti, kad štai pasirausus bus atrasta tiek ir tiek naujų dalykų. Moksle atradimus planuoti nėra dėkingas užsiėmimas.

ML. Galima tik pavydėti konferencijų dalyviams, kurie patiria malonų pažinimo džiaugsmą. Esame tauta, kuri gali „susižadinti“ naujais atradimais.

A. Skridaila. Istorinės tematikos tyrinėjimai tuo ir patrauklūs. Kartais man labai nepatinka, kai neobjektyviai pervertiname savo praeitį. Tyrinėjimai kaip tik ir apsaugo nuo tokio nuokrypio, padeda objektyviai pažvelgti į save.

 

Sereikiškių parko ateitis vis dar apgaubta miglos


ML. Iš Audronės Kasperavičienės pranešimo susidarė įspūdis, kad Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato darbuotojai bent tam tikra dalele pamėgins atkurti buvusį Vilniaus universiteto botanikos sodą Sereikiškėse, t. y. Vilniaus pilių pašonėje? Tačiau kiek įmanoma atkurti? Buvusio reljefo, Vilniaus upės vagų juk nebeatkursime.

A. Skridaila. Būčiau šiek tiek skeptiškas dėl siekio atkurti botanikos sodą Sereikiškių parke. Be jokios abejonės reikia visa tai žinoti ir pažymėti atitinkamais ženklais. Tačiau atkurti botanikos sodą būtų pernelyg brangu ir vargu ar tikslinga. Juk siekiant autentiškumo, tektų panaikinti Barboros Radvilaitės gatvę, paleisti buvusio kanalo vandenį per dabartinę centrinę Sereikiškių parko alėją, pagaliau ant Vilnios upės pastatyti užtvanką ir vandens lygį pakelti 5–6 metrais. Turėtų nelikti skverelio Pilies kalno papėdėje, o pats kalnas turėtų būti plikas, kaip ir Trijų kryžių kalnas. Ar visa tai būtų tikslinga? Vargu.

Kalbame apie S. B. Jundzilo laikų botanikos sodą Sereikiškėse, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje vietoje buvo Generolo L. Želigovskio parkas. Tektų įvertinti teisines ir finansines galimybes, ir bet kuriuo atveju sprendimai būtų sunkūs.

A. Čepėnaitė. Ta idėja, kaip sakoma, turėtų „pakibti ore“. Apie ją reikėtų kalbėti, diskutuoti. O juk tai malonios ir vienijančios kalbos – apie mūsų tautiečio nuveiktus didelius darbus, siekiant eiti koja kojon su Europa, siekiant šalyje pažangos. Geologas prof. Juozas Paškevičius konferencijoje skaitė pranešimą apie VU mineralogijos kabinetą, kuriam vadovavo S. B. Jundzilas

A. Skridaila. Sereikiškių parke išlikę statiniai tose vietose, kur S. B. Jundzilo pastangomis buvo pastatytos oranžerijos. Didele verte tie statiniai šiandien nepasižymi, o įdėjus santykinai nedaug lėšų, būtų galima atkurti bent tų buvusių oranžerijų vaizdą.

ML. Jei būtų ryžtasi bent kai ką iš buvusio Vilniaus universiteto botanikos sodo atkurti, koks būtų santykis su dabartiniu Vilniaus universiteto botanikos sodu?

A. Skridaila. Galėtume būti tų darbų konsultantais. Tik neaišku, kas būtų tos teritorijos šeimininku. Pagaliau ir tų istorinių želmenų, jeigu būtų atkurti, priežiūra reikalauja daug darbo ir lėšų. Mūsų nelaimė, kad teritorija, kurioje plaka istorinė Vilniaus, taigi ir Lietuvos, širdis turėjo kelioliką tvarkymo koncepcijų ir planų, bet niekas taip ir nebuvo įgyvendinta. Kiekviena naują planą sudaranti projektuotojų grupė nubraukia viską, ką prieš tai kita tyrinėtojų grupė buvo padariusi. Ligi šiol nebuvo nei perimamumo, nei nuoseklumo. Blogiausia, kad nesigilinama į praeities bandymus ir klaidas – tai didžioji šios teritorijos bėda. Į mokslininkų patarimus, jų studijas retai įsiklausoma.

ML. Žvelgiant iš Jūsų, Vilniaus universiteto botanikos sodo vadovo pozicijų, ką dabar, po konferencijos, reiktų neatidėliojant daryti? Juk ištarus Jundzilas, prieš akis iškyla visa Žemutinės pilies teritorija su muziejais ir vertingiausiu istorijos ir kultūros paveldu.

A. Skridaila. Jūs pats į dešimtuką ir pataikėte: pradėjus nuo Jundzilo, reikia ir toliau plėsti savo darbus. Būtina išleisti konferencijos leidinį ir daugelį kitų leidinių, reiktų archyvų tyrinėjimų, ypač žvelgiant į rytus, nes dar yra daug baltų dėmių mūsų žinojime. Ypač mažai žinome apie į Peterburgo ir Maskvos archyvus išvežtą mūsų krašto medžiagą.

ML. Pašnekovams dėkodamas už išsakytas mintis, manau, išsakysiu bendrą nuomonę: S. B. Jundzilo 250-osios gimimimo metinės mums primena daugybę nepadarytų darbų, kurių atidėlioti ilgiau jau neturime nei laiko, nei moralinės teisės.

 

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

Pilies kalnas nuo Plikojo kalno, (1831)

K. Ripinskis. S. B. Jundzilo portretas Botanikos sodo fone (Plieno raižinys, 1850)

Josef Peszka. Sereikiškės, (1808)

Šalies, kuri pasauliui davė Karlą Linėjų, atstovė – Švedijos ambasadorė Ulrika Cronenberg-Mossberg sveikina S. B. Jundzilui skirtosios konferencijos dalyvius

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo irektorius dr. Audrius Skridaila, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros prof. habil. r. Jonas Remigijus Naujalis ir tos pačios katedros dėstytoja, doc. dr. Jonė Rukšėnienė S. B. Jundzilo 250-mečio parodoje

Buvusios Medicinos kolegijos kiemas (dabar Pilies g. 22) – tai pirmoji Vilniaus universiteto Botanikos sodo vieta, iš kurios S. B. Jundzilas sodą iškėlė į Sereikiškes ant Vilnios kranto

Geologas prof. Juozas Paškevičius konferencijoje skaitė pranešimą apie VU mineralogijos kabinetą, kuriam vadovavo S. B. Jundzilas