Šilutė – Klaipėdos krašto vienas politinio ir kultūrinio gyvenimo centrų

Šilutės 500-osioms įkūrimo (1511 m.) metinėms

Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos
centro vyresnysis mokslinis
redaktorius

Jau pats vietovardis Šilokarčema, Šilutė kelia šilumos, jaukumo jausmus. Pusės tūkstantmečio jubiliejus – tai ne tik lietuvininkų-mažlietuvių, lietuvių, vokiečių, bet ir visos Lietuvos šventė. Mums, vilniečiams, gera būti tarp bičiulių – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (dabar centras), „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) darbuotojai daug metų kūrybingai bendrauja su Šilutės muziejaus, Frydricho Bajoraičio bibliotekos darbuotojais, kitais inteligentais, su Šilutės savivaldybe. MLE 4 tome išspausdintas ciklas straipsnių su gausiomis iliustracijomis apie Šilutę ir kraštą. Šilutei nemažai vietos skiriama ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. MLE rengėjai enciklopedininkai nuoširdžiai sveikina visus šilutiškius su istorine švente!

Šis straipsnis parengtas gegužės 27 dieną Šilutėje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, organizuotoje Šilutės muziejaus, autoriaus skaityto pranešimo pagrindu. Dėl to išdėstyti ne visi svarbesni įvykiai – daugiausiai iki 1941 metų.

Šilokarčemos-Šilutės (vok. HEYDEKRUG) prie Šišos upės apylinkės viduramžiais priklausė vakarų baltų žemei Skalvai (įėjo dar Pagėgiai, Ragainė, Lazdynai, Tilžė, Gastos ir kitos gyvenvietės). Čia gyveno skalviai, kurie Šilutės apylinkėse, šiaurėje ribojosi su Pilsoto žemės (su Klaipėda) kuršiais. Maždaug nuo XII a. į jų žemes kėlėsi žemaičiai; kaimynystėje gyvenantys skalviai, kai kurių tyrėjų vadinami tarpine gentimi tarp prūsų ir lietuvių, lietuvėjo. XIII a. viduryje skalviai pripažino Lietuvos karaliaus Mindaugo valdžią, jo politinėje įtakoje buvo ir nadruviai – šios baltų gentys norėjo prisijungti prie Lietuvos valstybės, o ne būti užkariaujamos kryžiuočių, kaip atsitiko su prūsais.

Kai 1255 m. Vokiečių ordinas užkariavo Sembą ir Priegliaus žemupio dešiniajame krante vietoj prūsų sembų pilaitės Tvankstos pastatė Königsbergo (Karaliaučiaus) pilį, skalviai su nadruviais ir sūduviais pastatė pilį Vėluvoje. 1275 m. kryžiuočių karinis dalinys sugriovė Nemuno kairiajame krante esančią skalvių Raganitos (čia pastatė Landeshuto, vėliau – Ragainės pilį Ragnit) ir Ramigės (manoma, stovėjo ant skalviams šventojo Rambyno kalno) pilis. Atsakydami į tai, skalviai Nemunu ir Kuršmarėmis atplaukė į sembų Labguvą ir šturmavo ordino pilį. Keršydami ordino riteriai su didele kariuomene nusiaubė Skalvą, kaip įprasta, žudė gyventojus, degino kaimus. Skalvių vadai Sareika (ar Šareika; jis mėgino nelaisvėn paimti Livonijos ordino Klaipėdos komtūrą), Stinegota žuvo, o Surbantas, Surdeta ir Svirdeta apie 1278 m. pasidavė priešui. Kai kurie skalvių, kaip ir prūsų, kilmingieji už kryžiuočių valdžios suteiktas privilegijas ėmė tarnauti užkariautojams, kiti jiems priešinosi. Antai, skalvių didžiūnas Girdilas palaikė slaptus ryšius su Karšuvos žemės žemaičiais. 1286 m. iš ordino gavo apie 100 karių dalinį pulti žemaičių Aukaimio (dab. Batakiai, prie Tauragės) pilį. Susitaręs su jais, Girdilas kryžiuočius nuvedė į pasalą, ir žemaičiai juos sunaikino. Jis veikiausiai pasiliko Karšuvoje.

Pasak Vokiečių ordino kronikininkų, nemažai skalvių apsigyveno Lietuvos valstybės pietuose, ypač kai 1365 m. Ldk Algirdo ir jo brolio kunigaikščio Kęstučio kariuomenės iš Skalvos išsivedė iki 800 (skaičiai veikiausiai perdėti) vietos gyventojų – iš jų apie 150 skalvių karių įsijungė į LDK kariuomenę. Pabėgėliai skalviai buvo apgyvendinti Pelesos ir Rodūnios apylinkėse – kompaktiška jų gyvenviečių grupė vadinta Skalva (Skolva), o Skalvių vaitystė, priklausoma Bartų valsčiui (jame taip pat apsigyveno nuo kryžiuočių pabėgę prūsai bartai), gyvavo iki LDK panaikinimo 1795 m. Ilgainiui sulietuvėjusių skalvių, nadruvių, bartų palikuoniai grįžo į tėvynę. Nuo XVI a. II pusės pačios Skalvos skalviai istoriniuose šaltiniuose neminimi: dauguma sulietuvėjo, su nadruviais, pietiniais kuršiais bei imigrantais iš Didžiosios Lietuvos sudarė etnoteritorinės, etnokultūrinės srities – Mažosios Lietuvos branduolį, lietuvininkų bendruomenę. Mažuma skalvių ordino laikais ilgainiui suvokietėjo. Kelis šimtmečius lietuvininkai sudarė absoliučią Mažosios (Prūsų) Lietuvos gyventojų daugumą, ypač Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos apylinkėse.

Šilutė kūrėsi iš aplinkinių kaimų: Šilokarčemos (minima nuo 1511 m.; ši data laikoma Šilutės pradžia), Verdainės (nuo XIII a.), Žibų (nuo 1540 m.) ir Cintjoniškių (nuo 1779 m.). 1511 m. Georgas Talatis (Talaitis) šile prie Šyšos upės, pusiaukelėje tarp Tilžės ir Klaipėdos, įsteigė karčemą. Įsikūręs miestelis vadintas Šilokarčema. 1923 m. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos valstybės, Šilokarčema pavadinta Šilute. Miesto teisės suteiktos tik 1941 m.

Jau nuo įsikūrimo pradžios 1511 m. Šilutė tapo švietimo, religijos, o vėliau – ir spaudos židiniu. 1566 m. Verdainėje pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, XVI a. II pusėje – pradžios mokykla. Nuo XVIII a. pradžios Šilokarčema buvo valsčiaus, 1818–1950 m. – apskrities centras. Per 1709–1711 m. didįjį marą bei badą, nuo kurio mirė apie 53 % (apie 160 000 žmonių) Lietuvos provincijos (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskritys) ir Labguvos apskrities gyventojų, kurių absoliuti dauguma – lietuvininkai. Tuo tarpu Šilutės valsčiuje jų mirė kelis kartus mažiau. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje įsikūrė škotų, kurie buvo pabėgę nuo religinių persekiojimų. Per XVIII a. I pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją Šilutės valsčiaus kaimuose kolonistų beveik neapsigyveno – tūkstančiai jų įsikūrė Karaliaučiaus krašte. Ilgainiui Šilutėje daugėjo vokiečių, jie gyveno kartu su lietuvininkais ir nuo XIX a. antros pusės vokietėjančiais jų tautiečiais. 1721 m. Šilokarčemoje įsteigtas valstybinis dvaras. 1889 m. dvarą nupirkęs Hugo Scheujus (Šojus) jame įsteigė pirmąjį Klaipėdos krašte kraštotyros muziejų – sukaupė vertingą mokslinę biblioteką, etnografinių baldų, drabužių, archeologinių radinių kolekciją. Šilutės muziejaus (reiktų suteikti Scheujaus vardą) kraštotyrinė, mokslinė, visuomeninė veikla, ryšiai su Vokietija suaktyvėjo 1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą (nuo tada muziejui vadovauja veikli direktorė Roza Šikšnienė). Nuo 1840 m. Šilutėje veikė Stahlių (Štalių) knygynas su knygrišykla, po 1881 m. nupirkta spausdinimo mašina. 1930 m. spaustuvė dėl materialinių sunkumų, o 1937 m. po gaisro ir knygynas nutraukė veiklą. 1858–1944 m. Šilutėje veikė Sekunnų knygų prekybos, knygrišystės, nuo 1891 m. – ir spaudos įmonė. Mažajai Lietuvai gotišku raidynu lietuvių kalba išspausdino apie 60 religinio turinio knygų ir brošiūrų, periodinių leidinių „Pasiuntinystės knygelės“ (1920–1921) ir „Pakajaus paslas“ (1933–1938). Leido knygas ir Didžiajai Lietuvai, spaudos draudimo metais (1864–1904) jas pardavinėjo knygnešiams. 1861–1924 m. Šilokarčemoje (1865–1944 ir Klaipėdoje) veikė Sieberto (Zyberto) spaustuvė. Tarp kitų leidinių Mažajai Lietuvai išspausdino 85 lietuviškas knygas ir 17 laikraščių (pvz., 1863–1864 m. – „Lietuvininkų paslą“, 1905–1940 m. – „Lietuvišką ceitungą“). Prie Šilutės Macikuose gimęs vokiečių rašytojas Hermannas Sudermannas (Zudermannas; 1857–1928) dirbo vaistininku Šilutėje, bendravo su Hugo Scheujumi, lietuvininkais, pažinojo Vydūną. Lietuviška tematika reikšmingiausias jo kūrinys – apsakymų rinkinys „Litauische Geschichten“ (1917; lietuviškai – 1996). Svarbūs Šilutės krašto švietimo židiniai – lietuviškos ir vokiškos Šilutės gimnazijos, progimnazijos, vidurinės, pradžios profesinės mokyklos, evangelikų ir katalikų (įkurta 1850) parapijos. Įžymiais mokslo, švietimo, kultūros, valstybės veikėjais tapo Herderio gimnazijos (veikė 1918–1944), Šilutės lietuvių gimnazijos (1932–1939; nuo 1993 m. vėl veikia kaip vidurinė mokykla, 1998 m. jai suteiktas Vydūno vardas), kitų švietimo įstaigų auklėtiniai.

Per 1923 m. sausio sukilimą Klaipėdos krašte lietuvininkai ir savanoriai iš Didžiosios Lietuvos Šilutę užėmė be mūšio. Jau sausio 9 d. Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (oficialiai – vyriausioji sukilėlių valdžia; pirm. Martynas Jankus) būtent Šilutėje paskelbė Manifestą, kad iš Prancūzijos administracijos perima valdžią Klaipėdos krašte. Sausio 15 d. sukilėliams ir Lietuvos kariams mugalėjus prancūzų okupantus – užėmus Klaipėdą, būtent Šilutėje sausio 19 d. įvyko minėto Gelbėjimo komiteto skyrių atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu. Čia susirinko Mažosios Lietuvos lietuvininkų aukščiausioji valdžia, tautos atstovybė! Seimas paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis prisijungia prie lietuvių tautos kamieno – Lietuvos valstybės. Taip kraštas buvo apsaugotas nuo Lenkijos, kurią aktyviai rėmė sąjungininkė Prancūzija, siekių jį užvaldyti, įsitvirtinti prie Nemuno žemupio. Buvo įgyvendinta tarptautinės teisės nuostata dėl lietuvininkų apsisprendimo teisės. Remtasi 1918 XI 30 Tilžės Aktu, Prūsų lietuvininkų susivienijimo Tautos tarybos 1920 II 11 nutarimu, Lietuvos Respublikos Steigiamojo seimo 1921 XI 11 rezoliucija – šiais dokumentais išreikštas Klaipėdos krašto lietuvininkų noras susijungti su tautos kamienu. Apie Šilutės seimo Deklaraciją tą pačią dieną pranešta Lietuvos Respublikos vyriausybei, tuoj paskelbta laikraščiuose. Šilutės Deklaraciją pasirašė net apie 120 delegatų, tarp jų Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovai Martynas Jankus, Jurgis Brūvelaitis, Jurgis Lėbartas (būsimas Šilutės apskr. viršininkas, Šilutės šaulių kuopos įkūrėjas ir vadas; apdovanotas LDK Gedimino ordinu, aukščiausiais medaliais, Šaulių žvaigžde „Už nuopelnus“), Vilius Šaulinskis, Jonas Vanagaitis (kai kurie jų – Tilžės Akto signatarai). Iš Šilutės atstovų Deklaraciją pasirašė Jonas Aušra, Vilius Bajoras, Albertas Jonušaitis, Jurgis Keraitis, Katrė Meižytė ir kiti. Jau 1923 sausio viduryje Klaipėdoje buvo sudaryta lietuviška krašto Direktorija (pirm. Erdmonas Simonaitis; 1924–1926 m. Šilutės apskr. viršininkas) – valdymo institucija. Šilutės Deklaracija, kaip ir Tilžės Aktas, turėjo lemiamos reikšmės Antantės (Santarvės) valstybių sprendimams Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei. Šiam istoriniam įvykiui, kaip žinome ir matome, 1998 m., minint Klaipėdos krašto susijungimo (prijungimo) prie Lietuvos valstybės 75-ąsias metines, Šilutėje pagal žymiausių Mažosios Lietuvos architektų daktarų Marijos ir Martyno Purvinų projektą pastatyta pirmoji memorialo dalis – siena su Šilutės Deklaracijos autorių pavardėmis.

1864 m. Šilokarčemoje ir Žibuose gyveno 1 115, 1912 m. Šilokarčemoje – 3 299, Žibuose – 1 775, Verdainėje – 273, Cintijoniškiuose – 224 žmonės. 1941 m. mieste gyveno iki 5 550 žmonių. Lietuvininkai gyveno kartu su vokiečiais bei suvokietėjusiais tautiečiais. Veržiantis Rytų frontui, jau 1944 metų spalio 9 dieną Mažojoje Lietuvoje prasidėjo sovietinis genocidas: SSRS kariuomenės tankai traiškė besitraukiančiųjų civilių kolonas. 1944 m. pabaigoje beveik visi gyventojai – lietuvininkai ir vokiečiai, – vengdami sovietinių represinių struktūrų susidorojimo, pasitraukė į Vakarus. Dalį likusiųjų sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą ir kitur. Po karo Šilutėje apsigyveno atvykėliai iš kitų Lietuvos regionų. Dėl to jau 1959 m. mieste gyveno 8 969, 1999 m. – 22 394 žmonės.

Nuo XX a. pradžios Šilutėje veikė įvairios visuomeninės organizacijos: nuo 1909 m. Šaulių draugija; kaip minėta, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto Šilutės skyrius, suorganizavęs Šilutės seimą; Mažųjų laukininkų, t. y. lietuvininkų ūkininkų susivienijimas (1922–1934); „Dainos“ draugija (įkurta 1921), turėjusi mišrų ir vyrų chorus, scenos mėgėjų grupę, koncertuodavo Mažojoje Lietuvoje, 1924 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune, 1927 m. – pirmojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje; 1923–1926 m. veikė Šilutės lietuvių klubas, 1937–1938 m. – „Santaros“ draugijos Šilutės skyrius, Lietuvos šaulių sąjungos Šilutės kuopa (Jurgis Lėbartas suorganizavo dūdų orkestrą). Tarpukaryje veikė Šilutės skautų tuntas (nuo 1994 m. vėl veikia).

Daug krašto labui nuveikė Šilutės apskrities viešoji biblioteka (įkurta 1945 m.), nuo 1995 m. – Frydricho Bajoraičio viešoji biblioteka (direktorė nuo 1974 m. Dalia Užpelkienė). 1990 m. joje atidarytas knygos muziejus – saugoma kraštotyrinė medžiaga apie Mažąją Lietuvą, senosios knygos, netgi nuo XVI a. spausdinta medžiaga apie su Šilute susijusius kultūros, visuomenės veikėjus. Šilutėje leidžiama įvairi periodinė spauda, miestas garsėja meno saviveikla. Prasminga, kad būtent Šilutėje, Evangelikų liuteronų bažnyčioje, 1991 m. spalį buvo pašarvoti iš Vokietijos Detmoldo miesto parvežti Vydūno palaikai ir perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinaitėse. Čia sukurtas įžymių lietuvininkų panteonas. Labai svarbu, kad nuo 1993 m. veikia Šilutės istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas (įkūrė Julius Balčiauskas, Petras Jankūnas, Jonas Jonaitis, Jurgis Plonaitis).

Šilutiškiai gali didžiuotis ir kitomis savo kraštą garsinusiomis ar tebegarsinančiomis asmenybėmis. Šilutiškių žemietis, visuomenės ir politikos veikėjas Jurgis Plonaitis (g. 1902 m. Žiaukuose, Šilutės apylinkės, mirė 1998 m. Šilutėje) su ginklu dalyvavo sukilime, vadovavo būriui. Parašė atsiminimus apie Vydūną. Apdovanotas Ldk Vytauto Didžiojo ordinu, Ldk Gedimino ordino medaliu. 1991 m. sausio 13 d. dalyvavo Vilniuje ginant nuo sovietinės agresijos atkurtą Lietuvos valstybę. Petras Jakštas (g. 1899 m. Rokiškio valsčiuje, mirė 1988 m. Šilutėje) buvo Lietuvos kariuomenės majoras, žurnalistas, istorikas, įžymus bibliofilas. 1932 m. baigė VDU. Buvo XXVII (Dvidešimt septynių) knygos mėgėjų draugijos narys, sukaupė vertingų knygų biblioteką. 1934 m. apdovanotas Gedimino ordinu. 1955 m. apsigyveno Šilutėje. Parašė veikalų iš Mažosios Lietuvos istorijos. Man malonu buvo suredaguoti ir parengti spaudai jo vertingiausią knygą „Senoji Šilutė“ (1994). Žinomas Šilutės kraštotyrininkas, pedagogas, istorikas Algirdas Červinskas (g. 1925 Šiauliuose) čia dirba nuo 1957 m. Kaip ir Valdas Adamkus, 1944 m. prie Sedos dalyvavo mūšyje su SSRS kariuomenės daliniais, 1945 m. gegužės 9 d. (kai SSRS šventė pergalę) Vokietijoje pateko į SSRS kariuomenės nelaisvę, kalintas Uchtoje (Komija). Domisi Mažosios Lietuvos praeitimi. Šilutės I vidurinėje mokykloje įsteigė turtingą kraštotyros muziejų. Jonas Jonaitis (tikr. Šidlauskas; g. 1918), 1944 m. baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą (tėvai buvo ištremti į Sibirą), traukėsi į Vakarus, bet NKVD buvo suimtas, laimei, pabėgo, slapstėsi, pakeitė pavardę. Nuo 1946 m. dirbo ir gyvena Šilutėje. Šilutės miesto garbės pilietis (1999). Mažosios Lietuvos tematika parašė kraštotyrinių straipsnių, iš vokiečių kalbos išvertė J. Sembritzkio (Zembrickio) ir A. Bitenso veikalą „Geschichte des Kreises Heydekrug“ (1920). Pas J. Jonaitį lankėmės jo namuose 1989 m., kai su Aušros Kalinauskienės kinematografininkų komanda važinėjome po Mažąją Lietuvą – buvo sukurtas dokumentinis filmas apie Georgą Sauerweiną. Krašto kultūrai daug nuveikė Birutė Servienė, Saulius Sodonis, Julius Balčiauskas ir kiti. Šilutiškiai, viso Šilutės krašto gyventojai prasmingais darbais garsina Lietuvą Baltijos regione.

Šilutės dvaras. XX a. pradžia (Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos). Kopijuota iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos, t. IV

Tarptautinė mokslinė konferencija „Šilutė ir jos 500 metų istorija“. Tribūnoje pranešėjas iš Vokietijos dr. Dietmar Albrecht (Academia Baltica, Lübeck) kalba apie „Mažosios Lietuvos enciklopediją“, kurią gavo dovanų iš MLE vyriausiojo redaktoriaus doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus (trečias iš kairės). Šalia konferencijos organizatorė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė ir dr. Algirdas Matulevičius taip pat su dovana.

MLE redaktoriai Virginija Budrikienė, Sigitas Tutlys. doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, dr. Algirdas Matulevičius, laikraščio„Šilokarčema“ korespondentas Saulius Sodonis ir MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė
Vytauto Kaltenio nuotraukos

Šilutės giedotojų draugijos choras „Daina“. 1928 (Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo)

Šilutės katalikų bažnyčia, pastatyta1854 m. (Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų)