Tautos namai bus

Tautos namų idėja neatsiejama nuo daktaro Jono Basanavičiaus vardo. 1907 m. per Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjį susirinkimą paskelbė reikalą lietuviams turėti Tautos namus. Idėjai jau šimtas metų, o ji vis dar neįgyvendinta, nors ir gyva. Šiemet reikalai pasistūmėjo pirmyn bent tiek, kad Tautos namų idėjos 100-osioms metinėms ant Pamėnkalnio (kuris neteisingai XX a. pradėtas vadinti Tauro kalnu, Taurakalniu) sostinėje atidengtas paminklinis akmuo, kurio užrašas skelbia, kad šioje vietoje turi stovėti Tautos namai. Šio įvykio reikšmę ir Lietuvos sostinės pasiryžimą turėti tokius rūmus sustiprina tai, jog paminklinis akmuo atidengtas Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybingumo atkūrimo dieną. Šiemet sukanka 15 metų, kai mėginama atgaivinti ir įgyvendinti Tautos namų idėją.

Čia mūsų patriarchai matė Tautos namus

Kad ir kokia gera būtų idėja, bet pati savaime ji kūnu nevirsta. Turi būti žmonės, kurie ją prisimena, puoselėja ir artina įgyvendinimą. Vargu ar visus tuos asmenis, kurie per šimtą metų puoselėjo Tautos namų idėją, šiandien galėtume išvardyti, sunkiai visus ir prisimintume. Su Tautos namų idėja susiję moderniosios Lietuvos valstybingumo kūrėjai – Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Martynas Yčas, Kazys Grinius, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras ir Jonas Vileišiai ir kiti. Pirmuosius idėjos „tėvus“ ir jos įgyvendintojus tauta paprastai prisimena.

Kaip teigia tautos namų idėjos gaivintojas, Tautos namų santaros tarybos pirmininkas Antanas Gudelis, pretekstą tokio paminklinio akmens atidengimui suteikė sena nuotrauka, kurioje matoma keliolika vyrų ir dvi moterys. Fotografuota sklype, kurį 1911 ar 1912 m. būsimiems Tautos namams įsigijo Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos. Sklypas buvo nupirktas Pamėnkalnio teritorijoje, Kamenaja (dabar Akmenų) ir Objezdnaja (dabar Mykolaičio-Putino) gatvių kampe, šalia Liuteronų kapinių. Vadinasi, J. Basanavičiaus idėja buvo pradėta įgyvendinti praėjus 4–5 metams po jos pagarsinimo. Buvo pati pusiaukelė tarp Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.) ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Galima pavadinti net tarpstote, kurių kelyje į Lietuvos valstybingumo atkūrimą buvo ne viena, ir visos buvo reikalingos ir svarbios. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė įgyvendinti Tautos namų idėją, sukaupti pinigai dingo, tačiau tauta brendo, ir tie brandos požymiai buvo vis ryškesni. J. Basanavičius ir kiti jo bendražygiai Tautos namams vietą matė ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), iš kur atsiveria įspūdingas Vilniaus vaizdas.

Pastebėtina, kad keturi iš istorinėje nuotraukoje nufotografuotų asmenų – Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis ir Antanas Smetona – 1918 m. tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Todėl visai logiška, kad paminklinio akmens atidengimo iškilmėms ant Pamėnkalnio buvo pasirinkta vasario 16-oji, nes kaip priminė Antanas Gudelis, net 19 iš 20 Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų vienaip ar kitaip buvo susiję su Tautos namų idėja.

Šiemet Vasario 16-osios datą akmeniui atidengti pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės meras Artūras Zuokas, kai A. Gudelis atėjo pas merą su idėja pastatyti tokį atminimo akmenį. „Tautos namai turi stovėti, ir šiandien tai dar svarbiau negu kad buvo prieš šimtą metų“, – per paminklinio akmens atidengimo iškilmes kalbėjo sostinės meras A. Zuokas. – „Pasaulis globalėja, lietuvaičiai tampa pasaulio žmonėmis, tad tautos samprata turi būti ta grandimi, kuri mūsų tautos žmones gali sieti su gimtine“.

Idėja įtvirtinta „Tautos namų“ projekte

Dar 2004 m. gruodžio 15 d. Vilniaus miesto taryba buvo priėmusi deklaraciją, kurioje pasisakė dėl Profesinių sąjungų rūmų ant Tauro kalno (Pamėnkalnio), Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bei sklypo prie LR Seimo rūmų visuomeninės paskirties išsaugojimo, nes ten stovi arba gali būti statomi reikšmingi pastatai, galintys Vilnių reprezentuoti kaip šalies sostinę ir regiono centrą.

2007 m. vasario 14 d. Nepriklausomybės dienai skirto iškilmingo posėdžio metu Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsteigė VšĮ Tautos namai, taip skatindama lietuvių tautinę savigarbą ir išreikšdama pagarbą Lietuvos nepriklausomybės patriarchams. Kartu pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su visuomenine organizacija Tautos namų santara, su kuria ir bus imtasi projekto Tautos namai. Sutartį pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius, Tautos namų santaros tarybos pirmininkas Antanas Gudelis ir šios organizacijos pirmininkas architektas Algimantas Nasvytis. Tai visuomenės partnerystės įtvirtinimas Tautos namų projekte. Po ne vienus metus virusių diskusijų dabartinių Profesinių sąjungų kultūros namų patalpose ant Pamėnkalnio numatyta sukurti visuomeninį centrą, kuriame bus vykdoma įvairiapusė kultūrinė, šviečiamoji, edukacinė ir informacinė veikla, rengiami koncertai, spektakliai, rodomi kino filmai, įgyvendinami įvairūs meniniai ir kultūriniai projektai, vyks parodos.

Vasario 16-ąją, atidengiant paminklinį akmenį ant Pamėnkalnio, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir Tautos namų santaros garbės pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius savo parašais papildė Vilniaus miesto savivaldybės ir Tautos namų santaros bendradarbiavimo sutartį.

Šimtą metų ritino akmenį

Kaip vaizdingai kalbėjo poetas J. Marcinkevičius, ne toks ir didelis atrodo šis akmuo, kurį šią iškilmingą dieną atėjo atidengti vilniečiai. Nesulyginsi su Puntuku ar kokiu kitu didžiuoju akmeniu. Tačiau prireikė šimto metų, kol tą akmenį pavyko užritinti į šį kalną. Daug rankų, protų ir širdžių dirbo ridenant šį akmenį ir vis dėlto čia jį užkėlė. Idėja išties gyvybinga ir brangi Lietuvai, jeigu visą šimtmetį siejo žmones, buvo perduodama iš kartos į kartą. Šiandien kaip niekad svarbu tautai turėti savo simbolinius namus. Poetas priminė, kad 2009 m. liepos 6-ąją Gedimino kalno papėdėje bus atidaryti šiuo metu atstatomi Lietuvos Valdovų rūmai. Savotiškas gyvenimo paradoksas: tauta atstato Valdovų rūmus, nors pati neturi ne tik rūmų, bet netgi namų. Dabar ir siekiama išlyginti šią disproporciją.

Golgotos laiptai

Šiandien pats Pamėnkalnis ir ypač ant jo boluojantys balti rūmai tampa savotišku simboliu, primenančiu sunkų istorinį tautos kelią. Ne vien todėl, kad kopiant į būsimuosius Tautos namus tektų įveikti ilgus ir stačius aukštyn vedančius laiptus. Laiptai, kalnas ir visa aplinka yra ne vien tautos siekių, bet ir mūsų pilietinio bei kultūrinio nebrandumo raiškus pavyzdys: keistai privatizuoti, nuomoti ir pernuomoti, parceliuoti ir galop deginti. Kokie tik vėjai nepūtė šiuose rūmuose: rinkdavosi kolekcininkai ir paprasčiausi mainikautojai, buvo metas, kai rūmuose veikė naktinis klubas. Ligi šiol didžiulis statinys merdėja, tarsi siekiama jį galutinai nugyventi, nugramzdinti į gyvenimo pašalį ir galutinai pribaigti. Juk kaip kažkam niežti delnai nugriautų rūmų vietoje pastatyti aukso kiaušinius dedantį komercinės paskirties pastatą… Arba daugiabučius, kad ir buvusių kapinių pašonėje. Vilniečiai prisimena: dabartinio skvero vietoje kadais medžiai ošė čia palaidotiems evangelikams liuteronams ir reformatams, bet kapinės buvo sunaikintos. Taip pat prisimena, kad statant rūmus laiptams buvo panaudoti paminkliniai akmenys, tiesa, iš kitų uždaromų Vilniaus kapinių. Štai kodėl visa ši aplinka yra tarsi golgota, lietuvių kelio į Tautos namus labai skaudūs etapai.