Tautos namai bus
Nuo Pamėnkalnio aukštumos
Galima išgirsti ne be pasididžiavimo teigiant, kad Vilnius, kaip ir dauguma senų ir garbingų pasaulio miestų, yra ant septynių kalvų. Visai galimas daiktas, nors ieškant tiesos reikėtų gerai pasižvalgyti ir paskaičiuoti. Tačiau neabejotinai trys kalvos yra išskirtinės: Gedimino pilies, Trijų kryžių ir Pamėnkalnio. Todėl šios kalvos ir vadinamos kalnais. Dvasinis matmuo išauga į metaforą. Nuo Tauro kalno, kur stovės Tautos namai, turi atsiverti didinga Vilniaus panorama, prie kurios kūrimo savo rankas ir širdis pridėjo ne vienos kartos vilniečiai. Būtų puiku, jeigu jų patirtis, sėkmės ir netektys pereitų į mūsų kartos dvasinio paveldo lobyną. Gal tada ateities matmens negožtų kasdienybės šešėliai. Skaudu skaityti, kad daugeliui jokių Tautos namų nereikia, nes ši idėja mūsų žmonėms pirmiausia siejasi su eilinių rinkimų akcija, miesto vadų įvaizdžio kūrimu ir paprastų piliečių kvailinimu. Galima suprasti žmonių nusivylimą susidūrus su valdžios žmonių piktnaudžiavimu, abejingumu ir tarnavimu tik vienam – asmeninės naudos – dievaičiui. Tačiau nejau tik tiek sugebame matyti žvelgdami nuo Pamėnkalnio aukštumos? Nejau peršintis skaudulys turi temdyti visą panoramą? Valdžią turime tokią, kokios norėjome, kokią rinkomės. Keista ir skaudu, kai Tautos namų pačią idėją kai kurie mūsų žmonės sieja tik su valdžios vyrų būsimu piktnaudžiavimu, dar viena miesto pinigų plovimo galimybe. Realus praktiškumas geras tol, kol negožia aukštesnių siekių, – knieti pasakyti tiems, kuriems nereikia Tautos namų.
Būtų puiku, jeigu Tautos namai taptų ne tik valstybės švenčių ir renginių oficiali vieta, bet ir vieta, į kurią būtų ateinama šeimomis, nelaukiant šventinių progų ir aukštų institucijų kvietimo. Juk toks ir buvo mūsų tautos patriarchų sumanymas: tai turi būti mūsų tautą vienijantys, dvasią ir ateities viltį stiprinantys namai. Deja, tai nebus paprasta pasiekti, net jei Vilniaus miesto meras nusiteikęs labai geranoriškai, supranta ne vien skirtumą, bet ir jungiamąjį ryšį tarp ant Tauro kalno boluojančių rūmų ir Tautos namų, kurie gimė iš mūsų tautos patriarchų idėjos bei puoselėjami šios idėjos tęsėjų. Gal ir keistai surėdytas šis pasaulis, bet būtent ant jų pečių, fizine prasme gal ir ne stipriausių, dažnai laikosi tos vertybės, iš kurių tik ir gali stiebtis bet kokio idealo suformuotas ir išnešiotas vaisius, taip pat Tautos namai.
Kodėl akimirkai nepasvajojus: gal šis kalnas ir čia stovėsiantys Tautos namai galėtų tapti ta vieta, kur ne tik į iškilmes ateis išrinktieji, bet tautos vadai ir vadukai atsiskaitys žmonėms už savo nuveiktus ir nepadarytus darbus, už vėjais paleistus pažadus?
Laukia dideli darbai
Ant Tauro kalno stovinčius rūmus teks išpirkti iš privačių asmenų, kurie nei tuos rūmus statė, nei puoselėjo Tautos namų idėją, užtat galės pasišildyti rankas, nes sėkmingai privatizavo, pirko, sukombinavo. Žmones pykdo, nes jiems nesuprantama, kodėl visiems šalies gyventojams turėję priklausyti Profsąjungų kultūros rūmai (juk visi mokėjome profsąjungos mokesčius) staiga tapo būrelio žmonių nuosavybe. Dabar jiems mokėsime iš miesto iždo daugeriopai didesnius pinigus išpirkdami rūmus. O gal jiems užteks sąžinės bei padorumo, ir jie tuos rūmus padovanos tautai – taip užsitikrins vietą istorijoje?
Būtų puiku, jei Tautos namai taptų vieningo urbanistinio komplekso dalimi su Lukiškių aikšte, kuri po rekonstrukcijos turės tapti svarbiu sostinės centro akcentu, reprezentacine ir svarbių visuomeninių renginių vieta, pabrėžiančia Lietuvos žmonių kovas už laisvę ir kelią į nepriklausomybę.
Iškilmės ant Tauro kalno baigėsi bendra nuotrauka, kurioje gal ir po šimto metų mūsų ainiai galės išvysti Tautos rūmų idėjos puoselėtojus, akmens statytojus ir šio projekto rėmėjus.
Remtis ir į kalbos pamatus
Jeigu statome Tautos namus, tai turėtume pasirūpinti tvirtu pamatu, o jis neįmanomas be kalbos, vietovardžiuose slypinčios prieš mus gyvenusių žmonių patirties ir išminties. Prieš gerus tris dešimtmečius kultūros istorikas Jonas Jurkštas siūlė grąžinti senąjį autentišką lietuvišką pavadinimą – Pamėnkalnis, nes Taurakalnis yra dirbtinis naujadaras, nors ir romantiškai skambantis.
Domėdamasis Vilniaus vietovardžiais J. Jurkštas senųjų aktų rinkiniuose pastebėjo 1602 m. aktą, kuriame gatvė, einanti nuo Vilijos (Neries) vartų į Lukiškes, vadinama Pamėnkalnio vardu. 1648 m. Lukiškių planeliai rodė, kad mūsų vadintasis Tauro kalnas ir Pamėnkalnis – tai tas pats kalnas. Kaip tapo Taurakalniu?
Pasirodo, kalno žemė, o gal jos dalis, priklausė Juozapui Bouffalai, tad nieko stebėtino, kad aplenkėję vilniečiai tą kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Rengiant pirmąjį lietuvišką vadovą po Vilnių, Mykolui Biržiškai ir jo bendraminčiams prireikė lietuviško vardažodžio. Gal nelabai gilindamiesi į kalno lenkiško pavadinimo asmenvardinę kilmę lietuvintojai išsivertė pažodžiui ir gavo „laukinį jautį“. O Lietuvoje žinia kokie laukiniai jaučiai senovėje ganėsi – taurai. Tai labai gražiai derėjo ir prie legendos, kaip Gediminas sumedžiojo taurą, ilsėdamasis susapnavo geležinį vilką ir upių santakoje ėmė statyti miestą…
Kuo mums brangus senasis vietovardis – Pamėnkalnis? Tuo, kad tai autentiškas vardas, kurio lietuviškumu netenka abejoti. Kilęs iš žodžio pamėnas, reiškiančio šmėklą, pamėklę. Kaip teigia archeologas ir senųjų Lietuvos šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius, dar senesniais laikais Pamėnkalnis buvo vadinamas semantiškai jam artimu Velnio kalnu. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams šis kalnas minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) šaltiniuose aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis.
Šis vardas ir turėtų būti grąžintas kalnui, taip pat kaip tautai – Tautos namai. Kalno papėdėje einančiai gatvei jau grąžintas senasis pavadinimas – Pamėnkalnio, istorinis ir etimologinis teisingumas privalo būti atkurtas ir vienai įspūdingiausių Vilniaus kalvų.
Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Tautos namų atminimo akmens atidengimo iškilmės ant Pamėnkalnio: iš dešinės – poetas Justinas Marcinkevičius, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir „Tautos namų santaros“ pirmininkas Antanas Gudelis
