Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda

Prof. Kęstutis Makariūnas

Svarstant, kas Lietuvos mokslui atkūrus Valstybės nepriklausomybę padarė daugiausia žalos, akivaizdu, kad ne paskutinę vietą užima vykę nuolat kurstomi ginčai dėl mokslo laipsnių sistemos. Jie kreipė mokslo jėgas nuo tikrų problemų ir kūrė nekokį mokslo visuomenės įvaizdį, tarsi susirūpinusios tik siaurais savo klano reikalais. Kažkam tai buvo naudinga.

Diskusijos, kokia reikalinga Lietuvoje mokslo laipsnių sistema – vieno ar dviejų laipsnių mokslo daktarų – kilo mokslo visuomenėje išsilaisvinant iš Sovietų Sąjungos. Lietuvos mokslininkų sąjungoje sutarus, nuspręsta palikti buvusią dviejų laipsnių sistemą, tik pakeisti laipsnių pavadinimus: mokslų kandidato – į daktaro, o mokslų daktaro – į habilituoto daktaro (šie pavadinimai šiandien neatrodo labai vykę, gal geriau būtų buvę, kad ir pagal Jungtinės Karalystės pavyzdį, pirmąjį laipsnį vadinti filosofijos daktaru, teisės daktaru, medicinos daktaru ir panašiai, o aukščiausiąjį laipsnį – mokslų daktaru, kaip buvo ir anksčiau, bet apie tai nepagalvota, o prisiminta kažkokią habilitaciją buvus tarpukario Vytauto Didžiojo universitete). Sistema buvo įteisinta 1991 m. priėmus Mokslo ir studijų įstatymą. Tačiau tai buvo tik naujų diskusijų pradžia.

Tuose senuose ir jau gerokai įgrisusiuose ginčuose iš pradžių mėginęs suprasti abi puses ir ieškoti „mokslinio sprendimo“, greitai tapau dviejų daktaro mokslo laipsnių sistemos nuosekliu šalininku. Joje įžvelgiau daugiau pranašumų negu trūkumų, bent dabartiniu mūsų valstybės raidos laikotarpiu. Iki tol antrasis daktaro mokslo laipsnis, kaip teigiamas nuveiktų mokslo darbų įvertinimas, Lietuvoje buvo labai naudingas mokslo raidai, skatino kelti jo lygį. Įrodinėjančiųjų, kad užtenka vieno daktaro mokslo laipsnio, pozicijoje buvo daug revoliucingo populizmo, revoliucinėms situacijoms būdingo autoritetų neigimo, trūko gilesnės padarinių įžvalgos, argumentacija buvo paviršutiniška („darykime kaip visame pasaulyje“ ar „kaip Amerikoje“ – nors nelabai įsivaizduota nei kaip yra gana margame „visame pasaulyje“, nei kokiais svertais ir barjerais skatinama bei reguliuojama mokslininko akademinė karjera ten, kur teikiamas vienas daktaro mokslo laipsnis). Sunku buvo nematyti ir siekių tik pašalinti antrąjį daktaro mokslo laipsnį, kaip kliūtį mokslininko karjerai, nesirūpinant kitais to padariniais.

Ilgainiui diskusijos išsigimė – nustota girdėti nuolat kartojamus tuos pačius oponentų argumentus. Atėjo biurokratinės galios „argumentų“ demonstravimo metas.

Diskusija dėl habilitacijos išėjo į finišo tiesiąją. Švietimo ir mokslo ministerija teikia Vyriausybei nutarimo projektą, kuriuo numatyta, kad antrasis daktaro mokslo laipsnis Lietuvoje nebus teikiamas.

Žinant mokslo sistemą faktiškai tvarkančios aukštosios mokslo valdininkijos nuostatą ir praktinius veiksmus siekti antrojo daktaro mokslo laipsnio panaikinimo, nuo demokratijos imitacijos populistinių žaidimų (kad ir pereito rudens „visaliaudinės“ internetinės apklausos – nors apie mokslo laipsnių reikalingumą lyg ir turėtų spręsti pirmiausiai patys mokslininkai), įstatymų ir kitų teisės aktų keitimo inicijavimo bei painaus aiškinimo, iki Vyriausybės strateginio planavimo komiteto 2003 m. pavedimo Švietimo ir mokslo ministerijai skubiai pateikti Vyriausybei tvirtinti atnaujintus habilituoto daktaro mokslo laipsnio nuostatus nevykdymo, vargu ar buvo galima tikėtis, kad bus kitaip. Nors būdamas nuo 1994 m. Lietuvos mokslo tarybos (LMT), iki 2003 m. turėjusios mokslininkų savivaldos institucijos statusą ir formuotos tiesioginiuose demokratiniuose visų mokslininkų rinkimuose, atstovavusios apibendrintą mokslininkų nuomonę, nariu, neatsimenu atvejo, kad diskusijose ar balsuojant taryboje dėl habilituoto daktaro mokslo laipsnio, manančiųjų, kad jo reikia atsisakyti, nebūtų buvusi tik nedidelė mažuma.

Tokia LMT nuomonė buvo pareikšta ir svarstant Mokslo ir studijų įstatymo keitimo projektus Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Po to atsirado daugiaprasmiškai interpretuotinos, kad neužkirstų kelio įvairioms habilitacijos galimybėms, 2002 m. priimto naujos redakcijos šio įstatymo straipsnio apie mokslo laipsnius Lietuvoje formuluotės. Priėmus Įstatymą jos jau vienareikšmiškai aiškintos, kad „habilitacijos tvarka“ (Įstatymo 29 str. 3 punktas) negali būti suprantama ir kaip habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo tvarka (LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Rolando Povilionio 2002-09-24 raštas Nr.106-366 Dėl įstatymo nuostatų aiškinimo LMT pirmininkui), su kuo svarstant Įstatymo projektą pas Seimo komiteto pirmininką mokslininkų organizacijų atstovai niekada nesutiko. Nereikėtų čia taip smulkiai aiškinti, jeigu dabar nebūtų jau kategoriškai teigiama, kad naujos redakcijos Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo metu habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo praktikos nutarta atsisakyti. Įstatyme tik yra žodžiai „habilitacijos tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, […]“ (29 str. 3 punktas), o Visuotinės lietuvių enciklopedijos VII t. 326 p. habilitacija aiškinama daugiareikšmiškai, kaip „mokslo darbo gynimo ir habilituoto daktaro laipsnio įgijimo (suteikimo) arba siekimo eiti profesoriaus pareigas procedūra“. Beje, nurodytame rašte esantis žodžių pripažinti ir teikti skirtingumo pabrėžimas yra pritemptas – pagal Didįjį lietuvių kalbos žodyną (XV t. 1061 p.) žodžiai teikti, pripažinti, skirti garbingą vardą gali reikšti tą patį. Tad tokia yra Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratinio argumento, kad habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimą reglamentuojančius teisės aktus reikia panaikinti, nes Mokslo ir studijų įstatyme tokio laipsnio teikimas nenumatomas, kilmė ir vertė.

Kas rengia tekstus su tokiais „argumentais“ ir teikia pasirašyti jais pasitikintiems atsakingiems asmenims? Tikruosius tokios kovos su habilituoto daktaro mokslo laipsniu „didvyrius“ galima įžvelgti, nors jie ir lieka šešėlyje. Iš kur toks priešiškumas habilituoto daktaro laipsniui, kai nesibodima jokiais kovos su juo būdais? Interesai? Nepatenkintos ambicijos ar kitokie kompleksai? Noras susikurti „pažangių reformatorių“ įvaizdį?

Priėmus 1991 m. Mokslo ir studijų įstatymą, mokslo laipsnių suteikimo tvarkos nustatymas kėlė naujas diskusijas. Tik 1996 m. pabaigoje buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrieji nuostatai – išsamus teisinis dokumentas, nustatęs reikalavimus mokslo laipsniams bei vardams, ir jų įgijimo tvarką. Tai buvo daugelio aptarimų ir tuometinio Mokslo ir studijų departamento (MSD) ir LMT konstruktyvaus bendradarbiavimo rezultatas. Nustatytoji mokslo laipsnių teikimo tvarka sekė kai kurių Vakarų šalių pavyzdžiais ir buvo grindžiama pasitikėjimu laipsnio teikimo proceso dalyviais, jų reiklumu ir atsakomybe, taip pat numatė tik minimalią kontrolę (baidytasi, kad neatsirastų Sovietų Sąjungoje buvusio VAK’o – Aukštosios atestacinės komisijos – analogo). Nors nustatytoji tvarka, kaip ir reikėjo laukti, mūsų sąlygomis pasiteisino tik iš dalies, tikėtasi, kad tikslinant Bendruosius nuostatus, šalinant landas nepelnytai įgyti mokslo laipsnį, susiformuos visai gera ilgam tinkama tvarka.

Kur tau. Mokslo ir studijų departamente papūtė nauji vėjai. Prie nustatytosios tvarkos dar nespėjus priprasti, ją jau 2000 m. pradedama keisti Bendruosius nuostatus suskaldant („Kodėl reikia naikinti vieningą, dažnai reikalingą, patogų naudoti teisinį dokumentą, kam reikia sujaukti viską, kas anksčiau padaryta? Nejaugi MSD neturi ką veikti“ – pagalvojau sužinojęs apie Bendrųjų nuostatų skaldymą ). Pirmiausia iš Bendrųjų nuostatų pašalinama viskas, kas reglamentuoja doktorantūrą, rengiami atskiri doktorantūros nuostatai. Greitai paaiškėja ir svarbiausias taikinys – sudarkytuose Bendruosiuose nuostatuose likęs habilituoto daktaro mokslo laipsnis. Jis „neįsileidžiamas“ į rengiamą Aukštojo mokslo įstatymą. Jo, kiek įmanoma, vengiama rengiant naujos redakcijos Mokslo ir studijų įstatymą. Seka ir praktiniai veiksmai: MSD nepriima mokslo institucijų prašymų pratęsti penkeriems metams duotą teisę suteikti habilituoto daktaro laipsnį, pasibaigusią 2002 metais. Gelbstint stokojančius profesorių universitetus, kaip kompromisas atsiranda supaprastinta habilitacijos procedūra, po kurios habilituoto daktaro laipsnis neįgyjamas.