Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda

Gal buvo nebuvo tas antrasis mokslų daktaro laipsnis – juk įvairiose pasaulio šalyse yra visaip? Tačiau negaliu sutikti su peršama mintimi, kad visoms šalims dabar tinkamiausia yra vienoda vieno daktaro mokslo laipsnio sistema, o visos kitos sistemos yra tik tradicija ir apskritai seniena. Kad ne visai taip, rodo kad ir prieš keletą metų viename didelių Nyderlandų universitetų įvestas net trečiasis daktaro mokslo laipsnis. O tradicijų reikšmės irgi nederėtų niekinti. Jungtinė Karalystė, viena stipriausių mokslo pasaulio valstybių, turi gana sudėtingą atskiroms mokslo šakoms skirtingų mokslo laipsnių sistemą, ir tai jos mokslui netrukdo. Vidurio Europos šalys, turėjusios stiprias šiuolaikinio mokslo raidos tradicijas dar nuo Austrijos–Vengrijos imperijos laikų ir vertinusios mokslą, žlugus socialistiniam lageriui nepuolė keisti savo mokslo laipsnių sistemų. Tokių tradicijų nebuvo arba jos buvo silpnos Baltijos šalyse, kur nacionalinės mokslo tyrimų sistemos užuomazgos atsirado iš esmės tik susikūrus tarpukario nacionalinėms valstybėms, tad jas atkūrus susidarė sąlygos diskutuoti apie dviejų daktaro mokslo laipsnių sistemą kaip apie abejotinos vertės rusišką reliktą.

Reikalingas ar nereikalingas antrasis daktaro mokslo laipsnis Lietuvoje – abi pusės turi daug kartų išsakytų argumentų. Tačiau ar esame pakankamai įžvalgūs? Man peršasi dabartinę situaciją primenanti istorinė analogija: abiejų pereito amžiaus pasaulinių karų metais vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai lietuvių inteligentams, prašiusiems leidimų steigti lietuviškas gimnazijas, aiškino, kad po karo lietuviams užteks ir amatų mokyklų.

Dabartinė doktorantūra, trečioji aukštojo mokslo pakopa, iš esmės yra tik „amatų mokykla“ aukštųjų mokyklų dėstytojams ir mokslininkams rengti. Ji beveik užtikrina daktaro mokslo laipsnį įvykdžiusiems tik formalius kiekybinius reikalavimus (nemanau, kad tai yra gerai). Išskyrus pasitaikančius talentų žybtelėjimus, tai nėra ypatingos mokslo aukštumos. Beveik viskas, kas reikšmingiausia Lietuvos moksle iki šiol padaryta, buvo padaryta mokslininkų, intensyviai dirbusių mokslinį darbą po doktorantūros (anksčiau – aspirantūros). Daugeliui jų už tai buvo pripažintas antrasis daktaro mokslo laipsnis (dabartinio habilituoto daktaro). Lietuvoje buvo gana daug jo siekusių ir pelnytai gavusių mokslininkų.

Manau, jog labai gerai, kad antrojo mokslo laipsnio teikimas, bent iki 2002 m., buvo išsaugotas ir jis buvo teikiamas vadovaujantis visai patenkinamais nuostatais. Blogai, kad tų nuostatų laikymasis buvo labai formalizuotas, kad paplito mokslo laipsnį kompromituojanti praktika, kai minimalių kiekybinių reikalavimų (tam tikrų publikacijų skaičiaus) tenkinimas buvo laikomas pakankamu habilituoto daktaro mokslo laipsniui įgyti, nebuvo reikalaujama iš pretendento įrodyti pirmiausia kokybinę darbų reikšmę, nekalbant jau apie pasitaikančius nuostatų pažeidimus, kuriuos pašalinti nebuvo teisinio mechanizmo.

Antrasis mokslų daktaro laipsnis, kaip mokslininko nuveiktų darbų reikšmingumo pripažinimas, nors dabar ir devalvuotas, turintis vis mažiau reikšmės profesinei mokslininko karjerai (tai turi ir privalumų, ir trūkumų), kol jis buvo teikiamas vis dėl to dar buvo veiksminga moralinė paskata po doktorantūros siekti didesnių mokslo aukštumų. Lietuvoje, kur akademinė karjera nėra konkurencinga ne tik materialinės naudos požiūriu, tai buvo labai svarbi paskata. Dabar ji naikinama, o ją pakeisiančių lygiaverčių paskatų nematyti. Lietuva nėra Amerika, kur viską tarytum savaime sureguliuoja didelės turtingos šalies mokslo rinka.

Tad gal tikrai Lietuvoje mums dabar užtenka tik mokslo daktarų „amatų mokyklų“, o skatinti, kad šalyje gausėtų aukštesnio lygio mokslininkų, nėra Valstybės rūpestis? Bet kaip tada turėtų atsirasti kad ir toms „amatų mokykloms“ reikalingi profesoriai? Importuosime, viliosime sugrįžti emigravusius? O kaip tada bus kad ir su lituanistinėmis profesijomis?

Gyvenant laikais, kai pasaulyje vis plačiau suvokiama, jog išsimokslinimas ir gebėjimas juo naudotis tampa didžiausiomis vertybėmis, lemiančiomis galimybes gyventi geriau ne tik išrinktiesiems, kai aukštasis mokslas darosi masinis, daugelyje šalių sparčiai gausėja ir mokslo daktarų (Lietuva tuo džiaugtis negali), o išsivysčiusios turtingiausios šalys juos vilioja, tokia galima perspektyva Lietuvai atrodo kaip tikras košmaras, tačiau būtent tokia linkme kreipia siūlomas mokslo laipsnių sistemos „tobulinimas“.

Gal šiek tiek perdedu, bet kaip neprisiminti Antano Baranausko prieš pusantro šimto metų parašytos poezijos eilutės: „Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda“. Taip buvo apibūdinta svetimųjų politika. Šiandien iš esmės tą patį girdime iš savųjų, kartu kalbančių apie žinių visuomenę.

Nors dabartinė padėtis toli gražu nėra tapati buvusiai A. Baranausko jaunystės laikais – su visiškais tamsuoliais negalima daryti gero „biznio“, tačiau sunku įsivaizduoti konkurentą, norintį, kad varžovas būtų pranašesnis už jį.

Nurodoma siūlomo Vyriausybės nutarimo nauda yra formali, visai biurokratinė, – bus suderinti teisės aktai ir įstatymai, pašalinta aiškinimų painiava. Tai, aišku, svarbu. Bet juk ta skirtingai aiškinamų dviprasmybių painiava ir buvo tyčia tam sukurta, kad ją reikėtų „reikiamai“ taisyti! Ar nebūtų geriau ir paprasčiau pakeisti keletą žodžių dabartinės redakcijos Mokslo ir studijų įstatyme, o habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo tvarką reglamentuojančiuose nuostatuose sugriežtinti reikalavimus – nesitenkinti formaliais kiekybiniais reikalavimais, reikalauti darbų kokybinės reikšmės formuluotės, įvesti veiksmingus kontrolės būdus? Gal reikėtų prisiminti ir neįvykdytą, nors jau ir senoką, Vyriausybės strateginio planavimo komiteto pavedimą Švietimo ir mokslo ministerijai pateikti atnaujintus habilituoto daktaro mokslo laipsnio nuostatus?

Kad ir kaip būtų, viena besiginčijusių pusių, atrodo, jaučiasi esanti labai arti pergalės. Kai kuriems beviltiškų diskusijų ir užsitęsusios neaiškios situacijos išsekintiems mokslo ir studijų institucijų bei mokslininkų organizacijų atstovams, atrodo, jau beveik viskas vis tiek. Bet ar nebus tokia pergalė tik Pyro pergalė tautai ir šaliai, stumianti mus ant žemesnio laiptelio?