MOKSLASplius.lt

In memoriam: Alena Vlčková (1942.11.14–2011.06.06)

Iš kairės: Roman Vítek, Vera Kociánová, Dagmar Vánová, Valentinas Mitė, Mgr. Alena Vlčková, Aurimas Taurantas, P. A. Mikša. Iš kairės: Petras Algis Mikša, Mgr. Alena Vlčková, Lietuvos Respublikos ambasadorius ČR Aurimas Taurantas.Iš kairės: Roman Vítek, Vera Kociánová, Dagmar Vánová, Valentinas Mitė, Mgr. Alena Vlčková, Aurimas Taurantas, P. A. Mikša. Iš kairės: Petras Algis Mikša, Mgr. Alena Vlčková, Lietuvos Respublikos ambasadorius ČR Aurimas Taurantas.Petras Algis Mikša



Iš Prahos per pačius karščius mus pasiekė skaudi žinia, kad po ilgos ir sunkios ligos šį pasaulį ankstų birželio šeštosios rytmetį paliko iškiliausia lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą, mūsų šalies istorijos, kultūros, literatūros propaguotoja Čekijos Respublikoje (ilgą laiką, iki 1993 m, Čekoslovakijoje), Lietuvos mylėtoja, visų ją pažinojusių Bičiulė Mgr. Alena Vlčková. Elenutė, kaip ne vienas ją švelniai vadino… 1996 m. liepos 2 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (Riterio Kryžiumi).

Alena Vlčková (apie tai ji rašė savo autobiografijoje*) šio pasaulio šviesą išvydo 1942 m. lapkričio 14 dieną Chuchelnos kaime, šalia Semilų administracinio centro, įsikūrusio upių Jizeros ir Oleškos santakoje, Čekijos Šiaurės vakaruose. Čia gimė vienas garsiausių XIX a. čekų politikų Františekas L. Riegeris, literatūros klasikas Ivanas Olbrachtas, pirmosios Čekoslovakijos vyriausybės pirmininkas dr. Karelas Kramaržas. Ankstyvoji vaikystė prabėgo senelių (motinos tėvų) sodyboje. 1947 metais Alenos tėvai išvyko studijuoti į Maskvą. Nepavykus studijoms, abu įsidarbino Maskvos radijuje (užsieniui skirtų čekoslovakiškų laidų redakcijoje), dirbo iki 1953 m. vasario.

Alena tuo metu gyveno pas senelius Prahoje. 1949 m. rugsėjį ji pradėjo lankyti pirmąją klasę. Susirgus močiutei, 1951 m. vasarą, tėvai ją išsivežė į Maskvą, čia gavę 2 kambarių butą komunaliniame name.
Iki 1953 m. vasario mėn. Alena lankė rusišką mokyklą. Šeimai sugrįžus į Prahą, tėvas dirbo Čekoslovakijos radijuje, motina – vertėja. 1959 metais baigusi mokyklą, Alena įstojo į Karolio universiteto Filosofijos fakultetą ir iki 1964 metų jame studijavo rusistiką ir bohemistiką. Baigusi studijas, A. Vlčková dirbo čekų bei rusų kalbų mokytoja įvairiose mokyklose.

1966 metais būsimoji vertėja įsidarbino „Lidové Nakladatelství“ leidykloje, kuri leido SSSR bei liaudies demokratijos šalių tautų literatūrą. 1970 metais A. Vlčková matyt buvo gavusi pasiūlymą ar užduotį iš leidyklos vadovybės – išmokti lietuvių kalbą, kad būtų galima leisti lietuvių autorių knygas čekų kalba, todėl po 2 metų atvyko į Vilnių. Mėnesį privačiai lankė lietuvių kalbos pamokas. Grįžusi į Prahą išvertė Pr. Mašioto knygelę „Mano dovanėlė“, kurią čekiškai išleido „Vaga“. Vilniuje jos lietuviškoms studijoms talkininkavo bičiulė, teatrologė prof. Irena Aleksaitė. Alena daug laiko praleisdavo teatre, „ausimis gaudydama“ lietuviškus garsus.

Po 1987 metų A. Vlčková paliko redakciją ir tapo profesionalia vertėja. Deja, tai truko neilgai. Autobiografijoje ji rašo: „89-ųjų lapkritį ant jos rašomojo stalo gulėjo trys vertimai iš lietuvių kalbos, praslinkus mėnesiui – nebeliko nė vieno“ (buvo išbraukti iš numatytų išleisti leidinių plano). Po Aksominės revoliucijos ji tapo bedarbe.
1990-ųjų įvykiai Vilniuje buvo atidžiai stebimi iš Prahos. Čia vyko daugybė demonstracijų, mitingų, įvairių akcijų, palaikančių Lietuvos siekį atkurti nepriklausomybę. Renginiuose ji aktyviai dalyvaudavo. Bedarbę gelbėjo vokiečių kalba, kurią ji gerai mokėjo dar iš vaikystės. Lietuviški tekstai buvo atidėti į šalį, teko dažniau versti dokumentinę informaciją, negu grožinę literatūrą. Tačiau Lietuvos ir lietuvių literatūtos nepamiršo – vertė tam metui aktualius veikalus.

Vaisingiausias laikotarpis – dirbant leidykloje „Lidové Nakladatelství“. Leidykla išleido A. Vlčkovos verstas lietuvių rašytojų knygas: M. Sluckio „Svetimos aistros“ (1973), „Saulė vakarop“ (1980), „Kelionė į kalnus ir atgal“ (1985); J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976); V. Bubnio „Po vasaros dangum“ (1977), „Arberonas“ (1981); J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ (1982); I. Šaltenio „Riešutų duona“ (1984). Kitose leidyklose buvo išleisti Alenos Vlčkovos išversti rašytojų Mieželaičio, R. Granausko, A. Pociaus, Justino Marcinkevičiaus, S. T. Kondroto, O. Baliukonytės, B. Baltrušaitytės, G. Cieškaitės, J. Apučio, L. Jacinevičiaus, V. Žilinskaitės, T. Venclovos ir kt. autorių kūriniai.

Alena neapsiribojo lietuvių literatūros kūrinių sklaida vien per spaudą. Nuo 1980-ųjų birželio iki 1995-ųjų kovo jos išversta mūsų rašytojų (J. Avyžiaus, J. Baltušio, S. Šaltenio, A. Pociaus, V. Miliūno, T. Venclovos, Justino Marcinkevičiaus) kūryba buvo transliuojama per Čekoslovakijos (vėliau Čekijos) radiją, vertėja rengė tekstus teatrui.
1996 m. liepos 2 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (Riterio Kryžiumi).
A. Vlčková, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Čekijos spaudoje išspausdino straipsnių apie lietuvių antisovietinį pasipriešinimą 1944–1952 metais.

Nuo 2004 metų Prahoje leidžiamame gan solidžiame leidinyje „Literatūra pasaulyje“ kasmet skelbdavo lietuvių literatūros apžvalgas. 2003 m. kartu su kitais išleido „Pabaltijo rašytojų žodyną“ (po kelerių metų pasirodė antras, papildytas leidimas). A. Vlčková parengė lietuviškąją Žodyno dalį.

Čekijos periodinėje spaudoje ji ne tik skelbė mūsų autorių kūrinius, bet ir rašė publicistinius straipsnius apie Lietuvą, netgi panaudodama kryžiažodžių „žanrą“.
Vargu ar kas nors Čekijoje po vertimo Meistrės ir klasikės išėjimo netolimoje ateityje sugebės užpildyti lituanistikos vertimo lauką, kurio didžiuliame plote darbavosi darbščioji, nepakartojamoji „bitė“ – mūsų Alena.

Daugelį metų pažinojau Aleną Vlčkovą. Atvykusi į Vilnių ir apsistojusi pas kurį nors iš savo bičiulių, ji visada man paskambindavo prašydama ją aplankyti. Išvykdavau iš jos su prašymu – parnešti jai iš M. Mažvydo bibliotekos penkias, šešias knygas. Ji akylai sekė mūsų literatūrinį, kultūrinį, politinį gyvenimą. Dalyvaudavo tarptautinėse vertėjų konferencijose, seminaruose, kuriuos organizuodavo Lietuvos rašytojų sąjunga. Ją siejo sena ir gili draugystė su vertėjais Stasiu Saboniu, Vytautu Visocku, teatrologe prof. Irena Aleksaite, p. Loreta Ignatavičiene, kitais žinomais literatūros, meno ir visuomenės žmonėmis. 1975–1990 metais Čekijoje kas dveji metai išeidavo viena lietuvių autoriaus knyga (Slovakijoje, t.y. slovakų kalba, rečiau). Dabartinėje Čekijos Respublikos Knygų rinkoje, kaip ir Lietuvos, po 1990-ųjų metų įvyko radikalūs pokyčiai. Išleidžiama gausybė įvairiausių knygų, klesti didžiulė konkurencija. Palyginkime su anksčiau paminėtais skaičiais: nuo 1991 iki 2011 metų vasario mėnesio Čekijos Respublikoje išleistos vos 5–6 lietuvių autorių knygos…

Man Alena skundėsi, – kaip sunku išsirinkti vertimui knygą: patiks skaitytojui ar ne. Leidyklų aibės, jos išrankios, dirba kapitalistinės rinkos sąlygomis.
Paskutinį kartą susitikau su Alena Vlčková š. m. vasario mėn. 21 d. Prahoje, senuosiuose Karolio universiteto rūmuose – Karolinume. Per knygos „Lauk, okupantai!“ (Ji viena iš knygos vertėjų, atsakingoji redaktorė) iškilmingą pristatymą, dalyvaujant Rektoriui, sostinės valdžios atstovams, gausiai susirinkusiems žmonėms. Po pristatymo eidami link Senamiesčio aikštės, kur netrukus mūsų keliai išsiskyrė – Alena važiavo į namus, ji, pasiramsčiuodama lazdele, manęs tai to, tai ano paklausdavo – kas vyksta Lietuvoje. Dar Karolinume aš Jai padovanojau V. Papievio naujausią romaną „Eiti“, siūlydamas išversti. Alena knyga susidomėjo. Tąkart nepagalvojau, kad knygoje „Lauk, okupantai!“ išspausdintas mano invazijos laikų kareiviškas dienoraštis bus Jos paskutinis tekstas, išverstas iš lietuvių kalbos… O gal Ji buvo pradėjusi versti ir kokį kitą tekstą – tai Jos archyvo paslaptis.

Miela ir brangi Alena, gyvuok ir džiaukis Amžinybėje, čekų ir lietuvių literatų atmintyje, Tave mylėjusių bičiulių, draugų, pažįstamų širdyse.



* žr. Lietuva ir Čekija, 2006, Nr. 11-12, P. 79-82

Nuotraukose:

Iš kairės: Roman Vítek, Vera Kociánová, Dagmar Vánová, Valentinas Mitė, Mgr. Alena Vlčková, Aurimas Taurantas, P. A. Mikša.

Iš kairės: Petras Algis Mikša, Mgr. Alena Vlčková, Lietuvos Respublikos ambasadorius ČR Aurimas Taurantas.

Nuotraukos iš autoriaus archyvo