Panevėžio medicinos istorija

Atimk iš tautos istoriją,
jos asmenybes suniekink,
ir tauta išsigims...

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Prof. Ona Voverienė

Šia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mintimi, tapusia mūsų laikais ypač svarbia sentencija, prasideda naujausia gydytojos Liudvikos Knizikevičienės knyga „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų“ (Panevėžys, 2010).

2011 m. balandžio 14 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje iškilmingoje aplinkoje buvo sutikta ši Panevėžio šviesuolės Liudvikos Knizikevičienės knyga. Renginyje kalbėjo ir puikiai knygą įvertino šios knygos redaktorė Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė, knygos recenzentas Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojas, ekspertas istorikas, kelių vadovėlių autorius Juozas Brazauskas, jaukią nuoširdumo atmosferą sukūrė smuikininkė Sigita Railienė.

Knygos autorę ir jos skaitytojus, susirinkusius į sutiktuves, pasveikinau aš, Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė. Pasidžiaugiau radusi knygoje vieną iš jos knygos „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009) herojų – prof. Antaną Sučilą – chirurgą pulmonologą, kurio darbai rado platų atgarsį ne tik Lietuvoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Jų reikšmė lietuvių tautai – neįkainojama: jam patobulinus plaučių rezekcijos metodiką, išgelbėta šimtai jaunų žmonių gyvybių. Daug šiltų žodžių knygos autorei tarė renginio vedėja, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja poetė Elvyra Pažemeckaitė.

Monografijoje aprašyta medicinos pagalbos raida nuo seniausių Lietuvos laikų, pradedant tų laikų liaudies medicina, ir baigiant medicinos pagalbos situacija Panevėžyje iki 1990 metų. Nors mūsų valstybė visada buvo karų ir geopolitinių negandų kryžkelėje ir mūsų tautai teko patirti daug tragiškų akimirkų, Panevėžio medikai visada liko ištikimi Hipokrato priesaikai ir kiek galėjo teikė panevėžiečiams nuoširdžią ir kvalifikuotą medicinos pagalbą.

Knygoje „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų“ pateikta istoriko Arūno Astramsko parašyta įžanga, autorės pratarmė ir skyriai: „Sveikatos priežiūra Lietuvoje seniausiais laikais“, „Panevėžio miesto raida ir gyventojų medicininė priežiūra XVI–XVIII a.“, „Medicinos pagalba valdant Rusijai“, „Sveikatos apsauga atkūrus Lietuvos valstybę 1918–1940 metais“, „Sveikatos apsauga Antrojo pasaulinio karo metais“, „Sveikatos apsauga Panevėžyje 1944–1960 metais“, „Miesto sveikatos apsaugos įstaigų plėtra 1960–1990 m.“. Šiame skyriuje šalia Panevėžio sveikatos apsaugos įstaigų, pateikiamos kitų miesto įstaigų istorijos, medikų draugijų 1947–1990 veiklos istorija, Panevėžio medicinos mokyklos istorija, 1941 m. birželio 26 d. medikų tragedija ir paminklo nužudytiems gydytojams atstatymo 1988 metais aplinkybės ir nužudytųjų atminimo įamžinimo iškilmės. Pateikiami sutrumpinimai, naudota literatūra ir šaltiniai, asmenvardžių rodyklė.

Jau pats knygos turinys liudija, kad, kaip rašo knygos recenzentas akad. Jurgis Brėdikis, „tai monografija, pranokstanti Panevėžio medicinos istorijos ribas ir perteikianti pagarbą tiems, kurie padėjo pamatus dabartinei sveikatos apsaugai“. Tuo daug kas pasakyta – skaitytojui belieka knygą perskaityti ir ja pasidžiaugti.

Knyga gražiai išleista Panevėžio leidykloje „AKG ofsetas“. Kietais viršeliais, gražiai apipavidalinta. Knygos apimtis 256 puslapiai. Knygoje apžvelgtas 251 literatūros šaltinis, tarp jų 108 archyviniai dokumentai, suteikiantys knygai rimto istorinio tyrimo statusą.

Kiekvienas skaitytojas knygoje ras jį dominančią temą, jų čia daug ir įvairių. Gydytojas atras nemažai jau istorija tapusių medicinos šviesuolių vardų, perskaitys savo amžininkų biografijų gražiausius puslapius.

Kaip rašo istorikas Arūnas Astramskas, tarp išskirtinių Panevėžio medicinos istorijos įvykių minima pirmoji Lietuvoje Panevėžio gydytojų draugija, įkurta 1898 m. ir kraupi 1941 m. birželio 26 dienos Panevėžio gydytojų tragedija, kai iš Lietuvos bėgantis bolševikinės kariuomenės dalinys, padedamas Panevėžio komjaunuolių, išžudė žymiausių tuo metu Panevėžio medikų kolektyvą.

Nesu medikė, todėl mane kiekvienoje istorijos knygoje labiausiai domina ne profesinės žinios, o tautos „deimančiukai“ – asmenybės, jų humanistinės paskatos, jų vertybinės orientacijos ir elgesys sunkiausiais mūsų valstybės gyvenimo laikotarpiais, kur jie matė ir mato savo gyvenimo prasmę. Knygoje pateikta asmenvardžių rodyklė mokslotyrininko akiai šiais klausimais pateikia nemažai informacijos. Ji, manau, galėtų būti įdomi ir medikams, ir kitų profesijų žmonėms.

Knygos asmenvardžių rodyklėje pateiktos 1 156 panevėžiečių pavardės, 66 iš jų paminėtos 5 ir daugiau kartų. Tai žmonės, kūrę Panevėžio ir Panevėžio medicinos istoriją.

Knygoje dažniausiai minimi: Vladas Dalinda (24 kartus), Antanas Didžiulis (23), Stanislovas Mačiulis (22), Jonas Statkevičius (19), Liudvika Knizikevičienė (19), Kazys Gudelis (18), Mykolas Marcinkevičius (17), Tadas Jonas Anupras Moigis (16), Andrius Domaševičius (12), Ignas Smilgevičius (12), Abraomas Sachinelis Meras (11), Jonas Žemgulys (11), Jokūbas Lučno (11), Vitalijus Gusevas (10), Kazimieras Kaunėnas (10), Vaclovas Uksas (10). Galima būtų tą sąrašą tęsti iki 5, kartais net iki 3, kai asmenvardžių rodyklė būna žymiai trumpesnė.

Mokslotyrininkai neabejoja, kad žmonės sulaukę tokio skaičiaus nuorodų į jų darbus yra savo srities žymiausieji, bent jau žinomiausieji, daugiausia pasitarnavę savo krašto gerovei ir jos istorijai. Žinoma, kiekviena knyga neišvengiamai yra kažkiek subjektyvi, priklausomai nuo jos autoriaus vertybinių orientacijų, veiklos specifikos, įsigilinimo į artimų jų mokslo ir veiklos patirčiai krypčių gilumą ir pan.

Penki Panevėžio medikai – Tadas Jonas Anupras Moigis, Juozas Žemgulys, Stanislovas Mačiulis, Antanas Gudonis ir gailestingoji seselė Zinaida Emilija Seiliūnaitė-Kanis-Kanevičienė, žiauriai nužudyti Panevėžio KGB rūsiuose iš Lietuvos besitraukiančios sovietinės kariuomenės, Panevėžio komjaunuolių ir KGB 1941 m. birželio 26 d., susilaukė išskirtinio knygos autorės dėmesio. Kas žino, gal nuo jų ir prasidės „Lietuvos medicinos enciklopedinis vardynas“.

Tadas Jonas Anupras Moigis – vienas iš žymiausių Panevėžio medicinos istorijos pradininkų, kilęs iš garsios bajorų Maigių giminės. Jo tėvas Kazimieras Maigis, Lietuvos šviesuolis, inteligentas, artimai bendravęs su Simonu Daukantu, buvo tautosakos rinkėjas ir lietuvių kalbos puoselėtojas. T. J. Moigis su pagyrimu baigė Maskvos universitete medicinos mokslus, į Panevėžį atvyko ir pradėjo dirbti gydytoju Panevėžio gimnazijoje 1864 metais. Nuo 1872 metų dirbo gydytoju Mokytojų seminarijoje, vėliau 1882–1903 m. gydytoju realinėje mokykloje. Nuo 1871 iki 1890 m.
T. J. Moigis ėjo Panevėžio miesto gydytojo pareigas. Į miesto gydytojo pareigas įėjo vaistinių darbo priežiūra visoje apskrityje ir į rekrūtus imamų naujokų sveikatos patikrinimas.

Visą XIX a. Panevėžio medikai kovojo su besikartojančia raupų liga. Felčeriai Vilniaus gubernijoje nuo šios ligos pradėjo skiepyti nuo 1812 metų. Panevėžio apskrities gydytojas Feliksas Liudkevičius nuo šios ligos 1845–1849 metais paskiepijo šimtus mažųjų panevėžiečių. T. J. Moigis daugiau kaip dešimt metų vadovavo skiepijimui nuo raupų. Vien tik 1890 metais Panevėžio mieste ir apskrityje nuo raupų buvo paskiepyti 3 836 žmonės, revakcinuoti 309.

Už sąžiningą darbą T. J. Moigį apdovanojo caras – Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu (1874), Raudonojo Kryžiaus ženklu, Šv. Stanislovo II laipsnio ordinu (1888) ir Šv. Anos III laipsnio ordinu.

Gydytojas pagarsėjo ne tik aukšta kvalifikacija ir organizaciniu talentu, bet ir tuo, kad Panevėžio miesto centre savo lėšomis pastatė pirmąją privačią ligoninę. T. J. Moigis mirė 1904 metais. Dabar jo buvusios ligoninės name įsikūrė Panevėžio kraštotyros muziejus.

Knygoje pateiktos minėtų sovietinės kariuomenės ir KGB aukų – Panevėžio ligoninės vedėjo J. Žemgulio, Chirurgijos skyriaus vedėjo S. Mačiulio, chirurgo A. Gudonio ir medicinos seselės Z. Kanis-Kanevičienės biografijos. Visi gydytojai iki nužudymo savo kvalifikuotu, sąžiningu ir pasiaukojančiu darbu jas jau buvo susikūrę. Jų atminimui 1942-aisiais vokiečių okupacijos metais buvo pastatytas paminklas su užrašu „Gelbėjo kitus, žuvo patys“. Grįžus frontui ir atnaujinus sovietinę okupaciją paminklas buvo užkastas, siekiant, kad sovietinių imperialistų nusikaltimas būtų užmirštas. Žuvusiųjų atminimą įamžinusieji buvo represuoti. Atgavus nepriklausomybę, paminklas surastas, atkastas, restauruotas, pašventintas ir byloja lietuvių tautai apie komunistinės ideologijos pagrindinį principą: „Surask priešą ir jį sunaikink“. Tik ar užteks valios panevėžiečiams surasti tuos komjaunuolius ir kagėbistus, nužudžiusius pasiaukojančiai žmogui ir jo gyvybės išsaugojimui dirbusius medikus, įvardinti istorijai nors jų pavardes, kad tauta žinotų, jog jos budeliai vaikšto šalia mūsų, kvėpuoja tuo pačiu oru ir kaip plėšrūs vilkai šiepia nasrus vėl mus žudyti išmušus valandai x. Neįvardinta istorija visada pasikartoja, tik kartais dar baisesnėmis formomis. Žuvusiųjų medikų – J. Žemgulio, S. Mačiulio, A. Gudonio ir Z. Kanis-Kanevičienės – vardais pavadintos Panevėžio gatvės, esančios netoli Kristaus Karaliaus katedros.

Knygoje daugiausia minimas Vladas Dalinda nuo 1937 metų buvęs Panevėžio ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas. Jam pavyko išlaviruoti neprarandant pozicijų per visus politinius kataklizmus, karus ir kitokias negandas – rusų okupaciją, vokiečių okupaciją ir antrąją rusų okupaciją 1944–1990 metais. Jam vadovaujant Akušerijos-ginekologijos skyrius nuo 33 lovų (1944 m.) išaugo iki 150 lovų 1964–1968 metais; 1946 metais jo iniciatyva ir pastangomis Panevėžyje buvo įkurta Akušerių mokykla, kuriai jis vadovavo iki 1949 metų; jo dėka Panevėžio gydytojai turėjo galimybę kas ketvirti metai stažuotis ir kelti kvalifikaciją užsienio klinikose, sovietinės okupacijos metais – geriausiose SSRS medicinos mokslo įstaigose; nuo 1950 metų buvo organizuojami medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo suvažiavimai. 1949 m. 77 proc. panevėžiečių gimdė savo atžalas su medikų pagalba. Vladas Dalinda Panevėžio ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriui vadovavo iki 1964 metų. Visi šio skyriaus darbuotojai Vlado Dalindos vardą mini su meile ir pagarba.

Daug gerų ir nuoširdžių žodžių pasakyta knygoje apie kiekvieną šiame straipsnyje paminėtą mediką, savo gyvenimą paskyrusį Panevėžio gyventojų sveikatos tarnybai. Daugelis panevėžiečių žymių gydytojų – Vladas Kuzma, Antanas Sučila ir kiti – savo biografijas baigė rašyti Kaune ir Vilniuje. Visi jie nusipelno, jeigu ne monografijų, tai bent jau skyrių „Lietuvos medicinos enciklopedijoje“, „Lietuvos medicinos enciklopediniame vardyne“ar panašiame leidinyje. Neabejoju, kad tokia knyga bus parašyta ir išleista. Takelį į tuos ateities leidinius jau pramynė gydytoja Liudvika Knizikevičienė savo monografija „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų“, skatinančia Lietuvos medikus parašyti tokias pat monografijas apie savo miesto medicinos raidą.

Knygos recenzentė doc. Dalia Triponienė, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė, savo recenzijoje apie knygą pažymėjo: „Ši gydytojos Liudvikos Knizikevičienės studija – tai pirmas gražus mėginimas plačiau atverti Panevėžio medicinos istorijos vartus. Tebūna ji prasmingas startas išsamesniems tyrinėjimams apie pasiaukojančių asmenybių nuveiktus darbus“.

Kitas knygos recenzentas istorikas Arūnas Astramskas labai gerai įvertino knygą ir jos autorę iš istorijos pozicijų: „Tad jos (gydytojos Liudvikos Knizikevičienės – O. V.) kruopštaus darbo rezultatas ir yra profesionaliai ir kvalifikuotai parengta monografija. Tai gražus pavyzdys, kaip entuziazmas, atsakomybė ir darbas nugali toli gražu ne visuomet palankų aplinkinių požiūrį ir finansų trūkumus, kuriais pateisinti galima viską. Ši puiki knyga yra labai informatyvus, prasmingas ir išliekamąją vertę turintis visos Panevėžio medikų veiklos įamžinimas“ (Arūnas Astramskas Įžanga // Liudvika Knizikevičienė. Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų – Panevėžys, 2011. – p. 8.)

Vertinant knygą iš mokslotyros pozicijų, galima drąsiai teigti, kad ši knyga taps puikia metodine medžiaga, rašant kitų Lietuvos miestų medicinos istorijas ir monografijas apie žymiuosius mūsų Tautos medikus, tobulinant medicinos valdymą dabartinėje Lietuvoje, panaudojant tai, kas gera jau buvo sukurta ankstesnių Lietuvos gydytojų kartų, ypač kritiškai vertinant ir siekiant patobulinti Nepriklausomos Lietuvos valdžios požiūrį į mediko profesiją, atsižvelgiant į jo darbo specifiką, bei santykius tarp pačių medikų bei medikų ir visuomenės. Neabejoju, kad jaunoji medikų karta knygoje atras idėjų, temų ir problemų, galinčių tapti jų mokslinių tyrimų ir disertacijų temomis.

Sveikinu Panevėžio medikus, praturtėjusius ir pagerbtus jų miesto medicinos istorija – unikaliu ir labiausiai reikalingu kiekvienos mokslo srities specialistams leidiniu. Jo autorei linkiu parašyti ir pirmojo atkurtos Lietuvos dvidešimtmečio 1990–2010 metų Panevėžio medicinos istoriją. Esu įsitikinusi, kad dabar niekas geriau negu gydytoja Liudvika Knizikevičienė, jau praėjusi slidžiais ir akmenuotais jos pasirinkto laikotarpio Panevėžio medicinos istorijos tyrimų takais, to nepadarys. Taip pat linkiu, kad šios knygos kelias į bibliotekas ir medicinos mokslinio tyrimo institucijas būtų greitas ir platus.