MOKSLASplius.lt

Lietuvoje pagerbta Jūratė Statkutė de Rosales (2)

Jūratė Statkutė de Rosales

 


Pabaiga, pradžia Nr. 12Susitikimas „Versmės“ leidykloje: Jūratė Stakutė de Rosales, Lietuvos mokslo akademijos narys-korespondentas Romualdas Grigas ir leidyklos vadovas Petras Jonušas

 

 

Jordanas rašo, kad Skandija yra Kodano įlankoje (Codanus sinus). Kadangi nurodo, kad toje vietoje į jūrą įteka Vysla, yra aišku, kad jis kalba apie Gdansko įlanką.

Codanus yra lotyniškas prūsiško žodžio godian, reiškiančio „gudas“, tarimas. M. Pretorijus patvirtina, kad sinus Codanus pavadinimo reikšmė yra Gudų įlanka: „Sunt qui Gothicum nomen a Godan & Codano Sinu derivare fatagunt.“

Tuo M. Pretorijus sutinka su kitu, irgi vietiniu liudininku, Dancige gimusiu geografu, Leideno universiteto profesoriumi, istorinės geografijos pradininku P. Kliuverijumi (Philippus Cluverius, 1580–1623). M. Pretorijus apie jį rašo:

„Taigi Kliuverijus yra iš čia, iš Kodano, ar Godano, įlankos, (iš) pagarsėjusio ir karaliaus verto prūsų miesto Genaro, kurį liaudis vadina Dantisku, t. y. Dancigu. Taip yra todėl, kad senovėje jį vadino Gydonijumi, taip nurodydami jo kilmę.“ „Cluverius ab hoc Codano seu Godano sinu, celeberrimam Regalis Prussiae Urbem Gedarum dictam, vulgo Dantiscum, seu Danzig. Quod aliis Gythonium, veterum cultorum nomine vocatum, audit.; suma traxisse originem testatur.“

Kitoje savo knygoje „Mars Gothicus“ (1691) M. Pretorijus papildo, jog visa ta apylinkė esanti gudų kilmės vieta: „Prussia antiqua ac nativa gothorum sede“.

Tenka vėl pabrėžti, kad Prūsija vakarinių baltų genčių buvo apgyventa nuo proistorės iki XIV amžiaus.

O ką sako Ispanijoje?

Ketvirtajame ir penktajame mūsų eros amžiuose būta nemažai asmenybių, palikusių savo laiškus ir kronikas, aprašančius ano meto įvykius.

Šventasis Jeronimas, miręs 420 metais, gimė Dalmatijoj maždaug 340 metais. Savo gimtajame mieste Estridone 392 metais išgyveno gudų okupaciją, kai gudai veržėsi į Panonę. Vėliau šv. Jeronimas gyveno Romoje ir iš ten persikėlė į Betlėjų, kur atsidūrė tuomet, kai gudai 410 metais užėmė Romą, o 412 metais persikėlė gyventi į Akvitaniją (Prancūzija).

Paulius Orosijus (Paulo Orosio, 383–420), gimęs Ispanijos Galicijoj, buvo priverstas bėgti 409 metais, artinantis į Ispaniją suevų, vandalų ir alanų invazijai (ne gudų, nes gudai į Ispaniją atvyko pusę šimtmečio vėliau).

Hidacijus (Hidacio, 400–469), Akva Flavijos vyskupas, buvo tiesioginis suevų invazijos Portugalijoj liudininkas ir aprašė jų žiaurumus, ypač smulkiai išdėstydamas vietiniams gyventojams daromą skriaudą. Senatvėje buvo gudų atvykimo į Ispaniją 465 metais liudininkas ir juos sutiko kaip išlaisvinimo pulkus.

Išskyrus šv. Jeronimą, kuris turėjo iš anksto susidariusią nuomonę apie gudus ir išlaikė jų atžvilgiu pagiežą nuo jaunystės laikų, kiti to meto svarbūs kronikininkai – Orosijus ir Hidacijus – savo raštuose nuolat pabrėžia kontrastą tarp suevų ir gudų. Tačiau abu rašė tiktai kaip savo laikotarpio liudininkai ir nė vienas jų nekalbėjo apie ankstesnę gudų istoriją.

Apie ją kalbėjo šv. Izidorius Sevilietis (San Isidoro de Sevilla, 560–636) savo knygoje apie gudus, vandalus ir suevus „De regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum.“ Kaip ir Jordanas, jis įtraukia plačią ir seną gudų tautos praeitį į savo istoriją. Jo sakinys „jie yra tie, kurių Aleksandras patarė nejudinti, Pyrus irgi jų bijojo, Cezaris vengė minėti“ („enim sunt quos etiam Alexander vitandos pronuntiavit, Pyrrhus pertimuit, Caesar exhorruit“) vėliau gudų buvo plačiai su pasididžiavimu kartojamas Ispanijoje (žr. A. Kardobensio (Cordobensis) laiškus). Ir dar vėliau, jau XIII amžiuje, jį pakartojo R. Chimenesas de Rada (Rodrigo Jiménez de Rada).

Šv. Izidorius savo istoriją pradeda nuo Julijaus Cezario laikų, nuo prasidėjusių gudų susirėmimų su Roma. Istoriją baigia vizigotų karalystės įvykiais Ispanijoje iki 624 metų. Taip pat patvirtina, kad jo laikais gerai buvo žinoma tolima gudų istorija, ankstesnė už IV amžių.

Kalbėdamas apie gudų kilmės vietą, šv. Izidorius tepasako, kad jie išvyko iš šiaurės, iš „ten, kur šiaurinis šaltis nuolat supa Skitijos karalystę“ („Septentrionis glacialia juga inhabitantes circa Scythica regna“), ir prideda, kad iš ten gudai atėjo iki Dunojaus. Rašydamas „Skitijos karalystę“, Izidorius tuo savaime išbraukia Skandinaviją, nes Skitija niekada nesiekė Skandinavijos. Skitijos vardu buvo vadinamos žemės nuo Baltijos jūros pietryčių pakrantės iki Juodosios jūros.

Ne mažiau svarbus buvo ir Toledo arkivykupas R. Chimenesas de Rada (Rodrigo Jiménez de Rada, 1170–1247), „Historia Gótica“ autorius. Dabartinis to veikalo kuratorius Ž. Valverdė (Juan Fernãndez Valverde) nurodo, kad, „norint susidaryti vaizdą apie tai, kiek šaltinių naudojosi Chimenesas de Rada, reikia įsidėmėti jo bibliotekos Santa Marta de Huerta vienuolyne dydį: 5,53 metrai ilgio“, kas anais laikais buvo neįprasta.

F. Valverdė išvardija veikalus, kuriais, atrodo, daugiausiai naudojosi arkivyskupas, rašydamas pirmuosius „Gudų istorijos“ („Historia de los Godos“) skyrius. Vervedės nuomone, tai buvo Izidoriaus ir Jordano istorijos, tačiau, „kalbant apie tuos pirmuosius skyrius, reikia turėti omeny, kad Chimenesas de Rada naudojasi šaltiniais savo nuožiūra. Tas bruožas būdingas jo rašymo sistemai: niekada nepasitenkina tik vienu šaltiniu, visada turi du ar daugiau šaltinių.“

Skyrius, kuriame arkivyskupas kalba apie gudų kilmės vietą, prasideda asmenišku paaiškinimu. Chimenesas de Rada sako, kad gudų kilmės ir darbų klausimą tyręs remdamasis įvairiais autoriais ir panaudojęs dar ir tai, ką buvo pats surinkęs ir perrašęs. Išvadoje kartoja tai, ką rašė Jordanas, bet savaip:

„In Occeani solo esse magnam insulam nomine Schanciam, quam Pompeius Mela dicit esse positam in Codono Occeani maris sinu, lateribus pandis per longum ducta sese concludens. Et habet ab Oriente Instulam fluuium, qui a Sarmaticis montibus ortus in conspectu Schancie trissulcus illabitur Océano septentrionali et diuidit Scitiam et Germaniam.“

„Okeane yra didelė sala, vadinama Skancia, apie kurią Pompėjus Mela sako, kad ji yra Kodano įlankoje, vingiuotais kraštais, tęsiasi į ilgį ir į save užsibaigia. Ir kad ji driekiasi į rytus nuo Instulos upės, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų, ir ten, kur matosi Skancia, trimis šakomis įteka į Šiaurės okeaną ir skiria Skitiją nuo Germanijos.“

Taigi Chimenesas de Rada rašo, kad sala Skancia yra į rytus nuo Instulos žiočių (Vysla tuomet buvo vadinama Įstula), Kodano įlankoje, ir kad ten, kur upė įteka į įlanką, matosi Skancios sala. Būdinga, kad vartodamas savo laikų pavadinimus, autorius parodo žinojęs, apie kokią geografinę vietovę yra kalbama.

 

Alfonsas X gerai žinojo


Karalius Alfonsas X Išmintingasis (Alfonso X El Sabio, 1221–1284) gudų istoriją įtraukė į Ispanijos „Didžiąją visuotinę istoriją“ („Grande e general estoria“).

Kai karalius nurodo, kokius šaltinius naudojo, rašydamas savo monumentalią Ispanijos istoriją, kurioje neišvengiamai turėjo figūruoti gudų istorija, jis visų pirma mini Rodrigą Chimenesą de Radą:

„Paėmėme arkivyskupo don Rodrigo kroniką, kurią jis parašė mūsų tėvo, karaliaus don Fernando įsakymu, ir tai, ką rašė Tujo vyskupas Maistras Lukas, ir Paulius Orosijus, ir Lukanas, ir Šventas Izidorius Jaunasis, ir Galicijos vyskupas Idacijus, ir Toledo vyskupas Sulpicijus, ir kitus raštus iš Toledo konsiliumų, ir Šventųjų Rūmų kancleris don Jordanas, ir Klaudijus Ptolomėjus, kuris geriau už visus kitus iki jo laikų išdėstė žemės lanką, ir Dioną, kuris parašė tikrą gudų istoriją, ir Pompėjų Trogą, ir kitas Romos istorijas.“ {...}

Šiame sąraše, kuris prasideda R. Chimeneso minima istorija, kurią Toledo arkivyskupas parašė karaliaus Fernando III Šventojo laikais, atsiranda dar vienas don Jordan, greičiausiai Jordanas, nors nėra žinoma, kad „Getikos“ autorius būtų kada nors buvęs popiežiaus kancleris. Įdomus yra Dionas, greičiausiai Dijonas Kasijus (Dion Cassius), kurio raštų dauguma dingo, mus pasiekė tik maža jų dalis.

Aišku yra tai, kad nors Alfonsas X Išmintingasis ir naudojo Rodrigo tekstą, gal lygindamas jį su Jordanu, karaliui buvo visai aišku, iš kokio krašto kilo gudai. Jis tai aprašo smulkiau už kitus skyriuje „Čia prasideda gudų istorija ir pasakojimas, kokie jie buvę žmonės ir iš kurių žemių jie kilę.“ („Aqui se comiença la estoria de los godos et cuenta de que yentes fueron et de quales tierras salieron.“)

„… ir Šiaurės okeano jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“ {...}

Karalius tiksliai apibūdina dabartinio Frisches Haff geografinę padėtį: ilga sala lanku juosia žemę ir prasideda į rytus nuo Vyslos žiočių, ten, kur upė trimis šakomis įteka į jūrą ir atskiria Skitiją nuo Vokietijos.

 

Strateginė padėtis


„Sala“, apie kurią rašė Jordanas, Rodrigas Chimenesas de Rada ir Alfonsas X, tolimoje senovėje buvo viena strategiškiausių Europos vietovių. Žvelgiant iš rytų į vakarus, jei dabartinis keliautojas persikeltų keltu iš svarbiausio Lietuvos uosto Klaipėdos ir išliptų saloje, kuri nuo tos vietos lyg juosta juosia krantą iki Dancigo įlankos, keliaudamas vakarų link per tą ilgą juostą jis turėtų pereiti trijų valstybių sienas: iš Lietuvos į Rusiją, kuri ten Sembos pusiasalyje tebelaiko atskirtą karinę teritoriją; iš ten tektų pereiti sieną tarp Rusijos ir Lenkijos, ir kelionė pasibaigtų prie Vyslos, o iš ten, kitoje įlankos pusėje, jau matosi lygiai toks pat strategiškai svarbus Gdansko (Dancigo) uostas.

Ši siaura žemės juosta yra apsaugota jūros iš pietų pusės. Tolimoje senovėje tai buvo idealios tvirtovės situacija. Ten archeologai rado žalvario amžiaus žmonių buvimo klodą, ten surastas didžiausias Šiaurės Rytų Europoje Romos monetų kiekis. Strateginę vietovės svarbą pabrėžia ir tai, kad pagrindinės dvi gudų dinastijos, Baltų ir Amalų, save kildino iš Skančios salos. Dabartiniais laikais rusai čia laiko savo svarbiausią Šiaurės Vakarų Europoje karo laivyną, nes jų antras artimas uostas Sankt Peterburgas žiemą užšąla.

Mūsų laikais šios „salos“ vietovėje yra trys svarbūs Baltijos jūros uostai: rytuose – Klaipėda, vidury – Kaliningradas ir vakaruose – Gdanskas.

 

Gdansko pavadinimo kilmė


Nenuoseklu būtų užbaigti šį skyrių apie Skandijos praeitį, nepaminėjus vardo, gudų duoto vietovei, kurioje jie išlipo iš laivų po pirmos „Getikoje“ aprašytos ekspedicijos. Pavadino vietovę Gothiscandza, kuri, rašo Jordanas 551 metais, dar ir dabar taip vadinasi. XII amžiuje Chimenesas de Rada kartoja, kad vietovę pavadino Gothiscancia, kuri vis taip pat ir dabar vadinasi. XIII amžiuje Alfonsas Išmintingasis patvirtina, kad davė tai vietai vardą Gothiscancia, kuri dar ir dabar taip vadinasi. XXI amžiuje galime patvirtinti lygiai tą patį – tikrai ji dar taip vadinasi.

Teigdami, kad gudai kilo iš Skandinavijos, vokiečių kalbininkai ėmė įrodinėti, kad žodis Gothicandza kilo iš dviejų teoriškai atkurtų germaniškų terminų – Gutisk andja „goto galas“, atseit, gotų galo vietovė. Šis dirbtinis darinys yra Theedrich Yeat „Getikos“ vertime. Viename simpoziume, kurį neseniai surengė anglų istorikas P. Hiteris (Peter Heather), germaniškų kalbų specialistas profesorius D. Grynas (Dennis H. Green) pripažino, kad pavadinimas greičiausiai nurodo Gdansko miestą, bet užkliuvo svarstydamas įvairias hipotezes, kurių nė viena jo neįtikino dėl fonetinių priežasčių. Jam kliudė nei iš šio, nei iš to pridėta raidė n ir nepatiko raidės t pakeitimas į d, nes tokia eiga prieštarauja germanų kalbų dėsniams. Grinas žino, kad yra baltiškas žodis gudas, ir jis galvoja, kad tą žodį baltai paėmę iš germanų, bet jam nėra aiškus t pakeitimas į d. Kadangi jis nepripažįsta šio žodžio baltiškos kilmės, savaime aišku, kad tokie išvedžiojimai jam „nesiklijuoja“. Galima sakyti, kad jo galvosenoje fonetinio kitimo eiga keliauja priešinga kryptimi.

Galėtume Grinui padėti. Baltų kalbose gudų sugalvotas pavadinimas būtų godum skandia (dabartine lietuvių kalba – „gudų skandija“), išlaikiusi kilmininko daugiskaitos dylantį nosinį garsą. Išliko pavadinimo priebalsiai ir tik vienas balsis a: GDaNSK. Jordanas neklydo, kai vertė žodį į lotynų kalbą, sakydamas, jog jis reiškė „gudų Skandija“. Vertimą Jordanas parašė 551 metais, tuo pateikdamas ir kilmės pažymėjimo dokumentą. Randame ispanų tarties balsį o šaknyje lygiai taip, kaip jis atitinka Lietuvoje Saugų tarmei prie Klaipėdos. Yra ir priebalsis d, t. y. godo, ir daugiskaitos kilmininkas su senoviška galūne m, t. y. godum, ir net Ispanijoje esanti retkarčiais jau palatalizuota galūnė Scandia → Scanc?ia, būdinga baltų kalboms, dargi prūsišku, be lietuviško č, tarimu.

Karaliaus, kuris, anot Jordano, vadovavo žygiui, Alfonsas X nevadina sugermanintu Berigo vardu, o tiesiog Buerico, kurio antra vardo dalis yra rikis – karvedys, karo vadas, o pirmoji išlaiko šaknį Bue-, sutampančią su Boyen, senuoju Sembos vardu. Semba yra pusiasalis tarp Kuršių marių ir Aismarių, kuriame yra dabartinė rusų karo laivyno Kaliningrado bazė. Kalbininkas Kazimieras Būga rado viduramžių dokumentuose Semboje buvusį pavadinimą Boyan (1258 m.). Taip pat mini Boynseme ir Boyensemme (1253 m.) ir Boyenseme (1338 m.) (Boyen - žemė). K. Būga aptarė šio žodžio dvibalsį ir patį žodį sugretino su latvių buoju ir kuršių buojun zeme. Kaip bebūtų, tai visiška baltų toponimika.

Gudai kilo iš žemių, kurios nuo giliausias senovės buvo baltų apgyventos, kaip tai patvirtina toponimija, archeologija ir vėlesnių laikų istorija. Jei šiuokart kalbame tik apie Prūsiją, tai galima pažymėti, kad prūsų žemės germanų buvo užkariautos tiktai 1309 metais, kai germaniškas Kryžiuočių ordinas įveikė vakarų baltų tautą – prūsus. Baltiška prūsų kalba dar išsilaikė gyva Prūsijoj iki XVIII šimtmečio.

Boyen ir godian yra vakarų baltų kalbos žodžiai. Jordanas puikiai žinojo, ką jis rašė.

 

Santrauka


Gotų kilmės hipotezių glausta apžvalga, išvardijant svarbiausius gotų germaniškumo argumentus, nurodant tokių teiginių klaidas, jų priežastis, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Gudų baltiškos kilmės pagrindimas, remiantis pačių gudų didikų (Teodoriko Didžiojo, Jordano, šv. Izidoriaus, arkivyskupo Chimeneso de Rados, karaliaus Alfonso X Išmintingojo ir kitų) raštais, kur jie aiškiai save kildina iš prūsiškojo Baltijos pajūrio. Šį teiginį paremia ir gausūs lyginamosios kalbotyros duomenys, Prūsijos istorikas M. Pretorijus bei visa knygoje nuosekliai išdėstyta tolimosios senovės įvykių raidos grandinė.

Teiginys:

Patys gotai save kildino iš prūsiško Baltijos pajūrio.

 



Nuotraukose:

Susitikimas „Versmės“ leidykloje: Jūratė Stakutė de Rosales, Lietuvos mokslo akademijos narys-korespondentas Romualdas Grigas ir leidyklos vadovas Petras Jonušas

Gedimino Zemlicko nuotrauka