MOKSLASplius.lt

Sugrįžo prie šaknų, į savo Itakę

 Nobelio premijos laureato Vilniaus miesto garbės piliečio Česlavo Milošo 100-ųjų gimimo metinių minėjimo Lietuvoje ir Lenkijoje didžioji savaitė prasidėjo sekmadienį, birželio 26-ąją, Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme, kur dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kultūros ministrui Arūnui Gelūnui ir Lenkijos Respublikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Janusz Skolimowski iškilmingai atidengta poetui skirtoji atminimo lenta. Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) garsais ir Česlavo Milošo eilėmis gaudė Šv. Jonų bažnyčios skliautai, po kuriais vyko literatūros ir muzikos vakaras.

UNESCO globojamų Česlavo Milošo metų renginiai toliau persikėlė į Vilniaus universiteto aulą, kur dvi dienas vyko tarptautinė konferencija „Česlovo Milošo laikai ir vietos“, dalyvaujant Lietuvos, Lenkijos, JAV, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Švedijos ir Izraelio mokslininkams. Birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko plenarinis posėdis, skirtas Č. Milošo metams paminėti. Plūstelėjo Č. Milošui skirtų parodų srautas, iš kurių pirmiausia paminėtinos LR Seime bei Lietuvos dailės muziejuje su Lenkijos institutu Vilniuje surengtos parodos (pastaroji vyko Taikomosios dailės muziejuje).

Birželio 29 d. Č. Milošo tarptautinių metų programą svariai papildė Vytauto Didžiojo universiteto, Česlavo Milošo gimtinės fondo ir Kėdainių savivaldybės kultūrinė programa, kuria ir prasidėjo „Česlavo Milošo kelias“. Tarptautinės konferencijos dalyviai galėjo pasijusti tikrais piligrimais, nes lankėsi su Č. Milošo vardu susijusiose vietose. Žygis simboliškai prasidėjo nuo Jėzuitų gimnazijos Kaune, kur nuo 1819 m. rudens, prasidėjus mokslo metams, mokytojavo ir vienoje iš vienuolyno celių gyveno Adomas Mickevičius. Kauno Rotušėje konferencijos dalyvius priėmė miesto meras Rimantas Mikaitis, o Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje buvo laikomos Č. Milošo 100-osioms gimimo metinėms skirtos Šv. Mišios. Toliau Č. Milošo kelias vedė į Vandžiogalą, kur Milošų giminės kapai, Kėdainius ir Šventybrastį, kur Kristaus Atsimainymo bažnyčioje krikštytas Č. Milošas, o šimtamečių ąžuolų pavėsyje yra Siručių ir Kunatų giminių kapai. Diena baigėsi Č. Milošo gimtinėje Šeteniuose surengta poezijos, muzikos ir folkloro švente.Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme, iš kur atsiveria subtilūs senojo Vilniaus architektūros fragmentai, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka atidengė atminimo lentą šios Alma mater auklėtiniui Nobelio literatūros premijos laureatui Česlavui Milošui

Č. Milošo gimtadienis ir šimtosios gimimo metinės birželio 30-ąją buvo minimos Krasnogrūdos dvarvietėje Lietuvos ir Lenkijos pasienyje netoli Seinų, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Česlavo Milošo šeimai. Į šį renginį pakvietė Seinų Paribio fondas ir Centras „Menų, kulturų, tautų paribiai“, kuriam vadovauja Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski). Atnaujintoje Krasnogrūdos dvarvietėje duris atvėrė unikali Europos mastu institucija – Tarptautinis dialogo centras. Jo veikla bus skirta tyrinėti ir puoselėti tarpkultūrinį dialogą, dialogo meną ir praktiką įvairiuose pasaulio paribiuose. Dialogo centrą atidarė Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski), Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, būrys abiejų šalių oficialių asmenų.

Tarptautinis dialogo centras Krasnogrūdoje savo veiklą pradėjo Č. Milošui skirtąja paroda ir „Europos Agoros“ renginiais. Pirmą dieną vyko Filosofų Agora „Svetingoji Europa“, Poetų Agora „Europos vaikas“ (joje dalyvavo ir poetas Marcelijus Martinaitis), o vakare Seinų bazilikoje vyko Menininkų Agora – oratorija „Sugrįžimas“. Kitą dieną visi Č. Milošo 100-osioms gimimo metinėms skirtieji renginiai iš Krasnogrūdos persikėlė į Seinus ir tęsėsi liepos 1 ir 2 dieną: vyko parodų atidarymai, diskusijos „Gimtosios Europos vizijos“ (ši tema nagrinėta net keturiuose simpoziumuose), netrūko vietos ir menams.

Taip pagerbiant Č. Milošo 100-ąsias gimimo metines kaimyninėje šalyje buvo pasitikta ir liepos 1-ąją prasidėjusi Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžia. Vargu ar pavyktų rasti geresnį Lenkijos pirmininkavimo ES globėją už Česlavą Milošą, „Gimtosios Europos“ autorių ir santarvės tarp tautų skelbėją.

 

Atidengiant atminimo lentą Č. Milošui dalyvavo nemažai žymių Lietuvos ir Lenkijos mokslo ir visuomenės veikėjųIšeiti, kad sugrįžtum


„Sugrįžti prie savo šaknų, į savo Itakę, yra žmogaus dvasioje įrašyta lemtis“, – 2000 m. sakė Česlavas Milošas susitikimo metu Vilniaus universitete. Tikriausiai tą akimirką jautėsi laimingas, patyręs dvasios pilnatvę, nes išsipildė jo lemtis. Poetas sugrįžo į savąją Alma mater, kur 1929 metais pradėjo mokslus, o 1934 m. įgijo teisės magistro diplomą. Į tarpą tarp šių dviejų datų telpa daug reikšmingų jo gyvenimo įvykių. Būtina paminėti 1930-uosius metus, kai universiteto laikraštėlis „Alma Mater Vilnenesis“ išspausdino du pirmuosius jo eilėraščius „Kompozicija“ (Kompozycja) ir „Kelionė“ (Podróż). Įdomu, ar to meto Vilniuje gyveno toks ateities spėjikas, kuris būtų numatęs šio devyniolikmečio šuolį į poetinio olimpo viršūnes? Tikriausiai tų pranašų buvo gerokai mažiau, negu mūsų laikais, pagaliau juk ir poeto skrydis buvo uždelsto veikimo, tęsėsi lygiai 50 metų, nes Nobelio literatūros premija Česlavas Milošas apdovanotas 1980-aisiais. Taip ir knieti sugretint: nuo „Alma Mater Vilnensis“ iki Nobelio premijos. Nuo ištakų ligi pasaulinio pripažinimo – įstabus skrydis.

Yra dalykų, kurių į tikslaus žinojimo kerteles nesudėliosi – jiems tenai ankšta. Mūsų išskirtieji du tarsi kraštutinumai tėra atskaitos taškai, kūrybinės asmenybės gyvenimo stotelės, nors gal ir nepalyginamos pagal svarbą. „Alma Mater Vilnensis“ buvo tik pradžia, atspirties taškas tolesniam ir aukštesniam skrydžiui, bet be pradžios nebūtų tolesnių žingsnių. Gerokai svaresnė vieta Č. Milošo biografijoje ir tyrinėtojų vertinimuose tenka jo su bendraminčiais 1931 m. įkurtajam literatų grupės „Žagarai“ to paties pavadinimo žurnalui. Č. Milošas buvo žurnalo redaktorius ir vienas autorių. Tai jau buvo rimta paraiška ateičiai, bylojusi apie naujų jėgų to meto lenkų literatūroje brendimą. Žingsnis beliko ir iki pirmosios Č. Milošo knygos pasirodymo – „Poema apie sustingusį laiką“ („Poemat o czasie zastygłym“) buvo išspausdinta 1933 metais. Tai vis studijų metų Vilniaus universitete, tada vadinto Stepono Batoro vardu, kūrybinės veiklos pasekmės. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Kvietkauskas

Kūrybos pakopos vedė vis aukštyn, bet kaip parodė laikas ir tolesni įvykiai – galima eiti į priekį nieko nepamirštant ir neprarandant iš praeities. Įprastiems, kasdieniams, daugeliui žmonių patirtiems ir išjaustiems įspūdžiams Č. Milošas suteikė visuotinumo prasmę, įliejo kiekvienam žmogui suprantamos, jaudinančios ir prie ištakų sugrąžinančios energijos. Poezijai viskas reikšminga: ir paupio vešli lanka dar nešienauta, kur tarpsta žolės, gėlės, tokios pažįstamos ir savos lietuviško kaimo vaikui, kur visa persmelkia kvapai ir spalvos – pasirodo, visi tie pirmapradžiai sąlyčio su gimtine įspūdžiai laike nenunyksta, priešingai – išlieka kaip rišamoji grandis su prabėgusiu laiku ir patirtimi, virstančia išmintimi. Daugeliui gyvenimo dešimtmečių prabėgus savo kūryboje Milošas įrodys, kad visa ši pirmapradžių įspūdžių magma gali būti ir yra pati didžiausia kiekvieno žmogaus, kiekvieno iš mūsų asmeninės patirties vertybė, kviečianti atsigręžti ir iš naujo išgyventi kadais patirtus jausmus.

Č. Milošui ramus viksvų rudens šiurenimas yra svarbiau už didmiesčių dundesį, nebent apsireiškę futuristų pasekėjai galėtų įrodyti priešingai. Kol kas neįrodo. „Mano gimimo vieta – tai didžiulė jėga. Išsaugojau pagarbą ir meilę Lietuvai už vaizdus, matytus vaikystėje: už pirmą pamatytą medį, už paukščius, už dainas, girdėtas prie Nevėžio krantų“, – kalbėjo Č. Milošas. Šilti poeto jausmai savo gimtinei jaudina, sušildo, teikia pasitikėjimo sakomų žodžių nuoširdumu. Lyg ir paprastos tiesos, tačiau jomis užburti gali tik prarastąjį laiką sugebantis sugrąžinti poetas.Atminimo lentos Česlavui Milošui atidengimo ceremonijoje – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, iš kairės – Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka, Česlavo Milošo sūnus Anthony Miłosz, LR kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Janusz Skolimowski

„Žemaitės motinos ir lenko tėvo sūnus“, kaip pats save yra pristatęs, visą savo gyvenimą jautė ištikimybę kraštui, kuriame gimė, pirmą kartą išvydo plaukiančius debesis virš žalumoje skendinčių Nevėžio krantų, išmoko skirti gėrį nuo blogio, gyvenimo spalvas ir atspalvius, daugybę kitų svarbių ir ne tokių svarbių dalykų. Metams bėgant atėjo supratimas, kad tie kasdienybėje tarsi ne itin reikšmingi dalykai kartais geriausiai išlieka atminty, įsisiurbia į pasąmonę, neapleidžia, o atsidūrus toli nuo tėvynės gali tapti esmingais, kartais svarbiausiais išgyvenimais. Nevėžio vingis, už kurio kas vakarą leidžiasi saulė, paprasčiausia žalia pieva tampa pastovumo konstanta šiame taip greit kintančiame pasaulyje. Vargu ar vien tik „Alma mater Vilnensis“ padėjo tas paprastas tiesas poetui suvokti. XX amžius jį blaškė tarp Senojo ir Naujojo pasaulio, kartu apdovanojo supratimu, kad didžiosios tiesos savo esme yra paprastos, o semtis stiprybės ir kurti neįmanoma be sugrįžimo.Česlavo Milošo eilėraščius skaito lenkų aktorius Adam Bauman, trečia iš kairės – solistė Asta Krikščiūnaitė ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai

Kad visa tai aštriai pajaustum, išgyventum, suvoktum ir kitiems perteiktum maža sėdėti ir laukti nušvitimo ant gimtos gryčios slenksčio ar kelmo sodo pakrašty, nebent būtum užsispyręs ir kitoniškos patirties nepriimantis budistas. Ir pačiam Č. Milošui, matyt, reikėjo atsiplėšti nuo savosios Itakės, atsidurti kitose geografinėse erdvėse, kitame istoriniame laike. Suvokimas ateina lėtais žingsniais ir tik tam, kad sugrįžtum.

 

Ištikimybės jėga kaip moralinė kategorija


Į savąją Alma mater Česlavas Milošas sugrįžo ženklo – atminimo lentos su bareljefu pavidalu, įgijęs poezijos metro šlovę, tapęs vieningos Europos ir pasaulio žmogaus įvaizdžiu – metafora. Pačiame Lietuvos centre, Kėdainių krašte, gimęs lenkiškos kultūros, bet lietuviškos jausenos poetas pastebėjo, kad jau vien dėl šio fakto turėjęs didesnę teisę už Adomą Mickevičių išsitarti: „Lietuva, tėvyne mano...“. Norėjo ir galėjo tapti Lietuvos poetu, rašytoju, bet netapo, nes išskyrė kalba. Č. Milošas rašė lenkų kalba, buvo lenkų kultūros žmogus, kaip ir daugelis bajoriškosios Lietuvos atstovų. Tai jam nesutrukdė vadintis, kartais net pabrėžtinai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paskutiniuoju piliečiu. Jaudinanti ištikimybė valstybei, kurios nebėra, bet kuriai prisiekė ir tarnavo jo protėviai. Ištikimybė pasirodo esanti stipresnė už geopolitines XX amžiaus realijas.

Šiandien jis sugrįžta pas mus, į mus ir mums, kad savo kūryba ir gyvenimo pavyzdžiu padėtų suvokti paprastas gyvenimo ir kūrybos tiesas, o ištikimybės principui sugrąžintų moralinės kategorijos prasmę.

 

Svarbus tautas vienijančia kūryba


Skambant Šv. Jonų bažnyčios varpinės varpams prasidėjo atminimo lentos Česlavui Milošui atidengimo renginys Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme. Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona sveikina susirinkusius, tarp kurių yra ir poeto sūnus Anthony Miłosz iš JAV, žodį suteikia Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jos Ekscelencija pabrėžė didžio Lietuvos ir Lenkijos sūnaus Česlavo Milošo idėjų ir kūrybos svarbą. Įvardijęs save paskutiniuoju LDK piliečiu jis svarbus mums ne tik savo pasaulinio garso kūryba, bet ir lietuvių ir lenkų tautas vienijančiu pilietiškumu. Studijos Stepono Batoro universitete Vilniaus mieste suvaidino išskirtinį vaidmenį Č. Milošo asmenybės formavimuisi. Č. Milošui daugiakultūris Vilnius buvo artimas ir gerai suprantamas. Šliedamasis prie savo ištakų, apie tai rašydamas, jis savo kūryba sugebėjo apžavėti pasaulį. Būdamas pasaulio žmogumi pelnė Pasaulio tautų teisuolio vardą, kas jam nesutrukdė išlikti lietuviu ir lenku viename asmenyje. Prezidentė palygino Česlavą Milošą su Adomu Mickevičiumi – abu poetai lietuviams ir lenkams ypač svarbūs savo vienijančia kūryba. Nepamiršti Č. Milošo nuopelnai prisidedant prie komunistinio totalitarizmo žlugimo. Todėl, teigė Lietuvos Prezidentė, Č. Milošui skirtais metais turime giliau apmąstyti ir plačiau skleisti jo kūrybą, tiesiančią tiltus tarp lietuvių ir lenkų tautų.

Lenkijos ambasadorius Janusz Skolimowski savo prakalboje priminė kitą garsią Nobelio literatūros premijos laureatę (1996 m.) krokuvietę Vislavą Šymborską (Wisława Szymborska), kuri keliais tiksliais žodžiais apibūdino Č. Milošo kūrybos svarbą jos kartos lenkų poetams. Ambasadorius pasidžiaugė bendrais lietuvių ir lenkų projektais, skirtais 100-osioms Č. Milošo metinėms, priminė, kad 2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Lenkijos Respublikos Seimas priėmė nutarimą 2011-uosius paskelbti Česlavo Milošo metais, o abiejų valstybių Prezidentai – Dalia Grybauskaitė ir Bronisławas Komorowskis – tapo Č. Milošo metų minėjimo globėjais. Pasak ambasadoriaus, poeto gyvenimas ir kūryba yra įrodymas, kaip galima suderinti savyje lenkišką ir lietuvišką dvasią, kaip vienu metu Lietuva ir Lenkija gali būti tėvynė. Poetas atsako į klausimą, kaip praturtėti sujungiant abi kultūras nesupriešinant lietuviškumo ir lenkiškumo. Prakalbos pabaigoje ambasadorius perskaitė Č. Milošo eilėraštį, parašytą visada jo mylėtam daugiakultūriam Vilniaus miestui.

 

O kada išvaduosime protą?


Vilniaus universiteto rektorius akad. prof. Benediktas Juodka atkreipė dėmesį į simbolinę amžių sąšauką: žymiam XX a. poetui Česlavui Milošui atminimo lenta atidengiama Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) vardu pavadintame universiteto kiemelyje. Šis Lietuvoje kūręs poetas Romoje popiežiaus Urbono VIII buvo vainikuotas laurų vainiku, vadintas šiaurės Horacijumi. Mat buvo bene geriausiai XVII a. Europoje lotyniškai rašęs poetas, sugebėjęs susieti antikinę ir krikščioniškąją kultūrą, aktualizavęs ir vietinę, Lietuvos ir Vilniaus apylinkių gamtą, realijas. To meto Europai tai buvo nauja poezija, pamėgta daugelyje šalių, o per M. K. Sarbievijaus poeziją Lietuvos ir Vilniaus vardai plačiai sklido Europoje.

Ar ne panašią misiją savo kūryba atliko Č. Milošas? Amžių sąšauka per skirtingų epochų poetų kūrybą tokia akivaizdi ir natūrali, kad lieka tik dar kartą nusilenkti Vilniaus miestui, kuris įvairiais amžiais ne tik žavėjo ir kerėjo, bet ir ugdė poetiškas sielas. Sutiksime su rektoriumi, kad ir Č. Milošas XX a. buvo Vilniaus dvasios skleidėjas pasaulyje. Teisė, kurią jis studijavo, nenuslopino jo poetinio talento, studijos universitete padėjo poetui atsiskleisti visa jėga. Rektorius B. Juodka priminė Tomo Venclovos mintį, kad Č. Milošo talentas ir svarba prilygsta Adomo Mickevičiaus figūrai, o juos abu suformavo daugiasluoksnė Vilniaus ir Vilnijos kultūra.

Pasak rektoriaus, poetas visados palaikė Lietuvos išsilaisvinimo kovą, gynė Lietuvos valstybės interesus, reikalavo laisvės Baltijos šalims. Poetui buvo svarbus ir vadinamasis „Vilniaus klausimas“. Net ir šiuo Lietuvai ir Lenkijai skausmingu klausimu Č. Milošas stengėsi taikyti abi šalis, jam visada buvo labai svarbi ir gerai suvokta būtinybė švelninti etninius nesutarimus. Todėl jis ragino įveikti senas nuoskaudas ir puoselėti kaimyniškus santykius.

Rektorius įkvėptoje prakalboje priminė Č. Milošo esė „Pavergtas protas“, kaip ypatingą reikšmę turintį kūrinį: juk čia, universitete, ir vyksta nesiliaujantis mūšis dėl jaunimo protų, kur siekiama ugdyti laisvą, išdidų ir nenuolankų žmogų. Visuomenėje, kuri vis dar gydosi nuo sovietinio totalitarizmo bacilų, Č. Milošo idėjos turi ypatingą vertę. Rektorius atkreipė dėmesį į paradoksą: kuo toliau tolstame nuo nepriklausomybės atgavimo, tuo aktualesnė darosi „pavergto proto“ problema. Išvaduota šalis – tik pusė darbo, o kada išvaduosime protą?

Renginio kulminacija: skambant kompozitoriaus Juozo Naujalio „Svajonei“ Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka atidengia atminimo lentą (skulptorius Arvydas Ališanka), skirtą šio universiteto auklėtiniui Česlavui Milošui..

 

Skiautinys mano miestui


Iš M. K. Sarbievijaus kiemo, kuriame nuo šiol ne mažiau pagarbiai bus ištariamas ir Česlavo Milošo vardas, renginio dalyviai ir svečiai perėjo į Didįjį kiemą, Šv. Jonų bažnyčią, po kurios skliautais prasidėjo iškilmingas literatūros ir muzikos vakaras, skirtas Česlavo Milošo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Skamba Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirig. Robertas Šervenikas), kamerinių chorų „Brevis“ (vad. Gintautas Venislovas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis) atliekama Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), Atsklanda „Poeto sugrįžimas“. Choristų lūpose – Č. Milošo eilės iš poemos „Miestas be vardo“ (1965 m.).

Sveikinimo žodį tarė Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Sveikindamas susirinkusiuosius ministras padėkojo ir visiems prisidėjusiems prie Č. Milošo metų organizavimo ir poeto pagerbimo renginių Lietuvoje. Lenkijos ambasadorius Janusz Skołimowski pabrėžė Alma mater Vilnensis reikšmę lenkų ir lietuvių kultūros ir tapatybės vystymuisi XIX ir XX amžiuje, išvardijęs tokius šio universiteto auklėtinius kaip Juzefą Ignacijų Kraševskį, Adomą Mickevičių, kunigą monsinjorą Juzefą Obrembskį (Józef Obrębski, 1906–2011; jo vardu pavadinta Maišiagalos lenkų vidurinė mokykla), Julių Slovackį, Simoną Daukantą ir Tomą Venclovą. Pagaliau ir sukaktuvininko Č. Milošo pavyzdys pabrėžia daugiakultūrę šio universiteto veiklą įvairiais istorijos tarpsniais.

Poeto sūnus Anthony Miłosz į susirinkusiuosius kreipėsi angliškai – kad būtų neutralu. Jis pabrėžė tėvą – Č. Milošą pasižymėjus giliu teisingumo jausmu: sulaukęs kone šimto metų, jis turbūt tiesiog pavargo ir nutarė, kad laikas išeiti... Gerai mokėjo turtingą lenkų kalbą, bet gimė toje vietoje, kur vyravo ne viena kalba. Anthony Miłosz pabrėžė mūsų kultūrą esant didele bendrove, sąjunga – tautų, religijų. To neišeina vadinti Lenkijos karalyste kaip ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, todėl kalbėtojas paprašė klausytojų leisti jam tą darinį pavadinti bendrija. Pasak sūnaus, jo tėvas mokėjo lietuvių, rusų, prancūzų, hebrajų kalbas, o gyvendamas JAV išmoko ir anglų kalbos. Vertino šią šalį, kuri juk taip pat susikūrė ne tautiniu, bet tautų sąjungos pagrindu. Pagaliau ir mes dabar gyvename Europos Sąjungoje.

 

Poetui duoto pažado įprasminimas


Turiningas kalbas pasakė literatūrologai prof. Viktorija Daujotytė ir dr. Mindaugas Kvietkauskas, tik ką pasirodžiusios monografijos „Lietuviškieji Česlovo Milošo kūrybos kontekstai“ autoriai, ir Krokuvos Jogailos universiteto prof. Aleksandras Fiutas (Aleksander Fiut). Jaudinanti buvo JAV poetės Jane Hirshfield trumpa prakalba ir perskaitytas savos kūrybos eilėraštis, per kurį perteiktos Č. Milošo gyvenimo ir jų draugystės realijos. 2002 m. mirė Milošo žmona Carol, ir per gedulingas mišias Berklyje poetas Jane Hirshfield pasakė: „Tu turi parašyti apie Carol“. Po dvejų metų mirė ir Č. Milošas. Jo pažadas vėl iš naujo suskambo Jane ausyse. Ji parašė „Laišką Cz.“, eilėraštį Č. Milošo atminimui, kur iškyla jo gyvenimo Kalifornijoje vaizdiniai, pokalbių nuotrupos. Eilėraščio lietuvišką vertimą atliko M. Kvietkauskas. Jane Hirshfield jį perskaitė kaip savo bičiuliui duoto pažado poetinį įprasminimą.

Č. Milošo eiles skaitė aktoriai Vladas Bagdonas, Adam Bauman iš Lenkijos ir Birutė Mar, žodį tarė poetas Kornelijus Platelis. O. Narbutaitės oratorijos fragmentuose išgirdome solistus Astą Krikščiūnaitę ir Igną Misiūrą, birbynininką Egidijų Ališauską. Oratorijoje buvo panaudotos Jono Bilduko (1596), Jono Rudaminos (1596) tekstai, Rasų ir Bernardinų kapinių antkapių epitafijos, Vaidoto Daunio esė fragmentas, Č. Milošo eilės iš poemų „Miestas be vardo“ (1965) ir „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“ (1974), pranašo Jeremijo rauda iš Senojo Testamento. Vakaras baigėsi Č. Milošo eilėraščio „Prasmė“ („Sens“) įrašu.

Vakaro gijas savo rankose tvirtai laikė aktorė Birutė Mar, kuri kartu su Mindaugu Kvietkausku ir Romualdu Gražiniu buvo iškilmingo literatūros ir muzikos vakaro scenarijaus autoriai. Vakaro rengėjai – Lietuvos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, VšĮ „Naujosios komunikacijos centras“.

 

Gediminas Zemlickas

 Iškilmingą literatūros ir muzikos vakarą Č. Milošo 100-osios gimimo metinėms paminėti vedė aktorė Birutė Mar Literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė  Aktorius Vladas Bagdonas klausytojus panardino į Česlavo Milošo eilėraščių erdvesPoetė Jane Hirshfield iš JAV perskaitė savo parašytąjį „Laišką Cz.“ – eilėraštį Č. Milošo atminimui



Nuotraukose:

 

Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme, iš kur atsiveria subtilūs senojo Vilniaus architektūros fragmentai, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka atidengė atminimo lentą šios Alma mater auklėtiniui Nobelio literatūros premijos laureatui Česlavui Milošui

Atidengiant atminimo lentą Č. Milošui dalyvavo nemažai žymių Lietuvos ir Lenkijos mokslo ir visuomenės veikėjų

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Kvietkauskas

Atminimo lentos Česlavui Milošui atidengimo ceremonijoje – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, iš kairės – Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka, Česlavo Milošo sūnus Anthony Miłosz, LR kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Janusz Skolimowski

Česlavo Milošo eilėraščius skaito lenkų aktorius Adam Bauman, trečia iš kairės – solistė Asta Krikščiūnaitė ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai

Iškilmingą literatūros ir muzikos vakarą Č. Milošo 100-osios gimimo metinėms paminėti vedė aktorė Birutė Mar

Literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė

Aktorius Vladas Bagdonas klausytojus panardino į Česlavo Milošo eilėraščių erdves

Poetė Jane Hirshfield iš JAV perskaitė savo parašytąjį „Laišką Cz.“ – eilėraštį Č. Milošo atminimui

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos