MOKSLASplius.lt

Tautos diplomatė. Apie Amerikos lietuvę Angelę Nelsienę

Prof. Ona Voverienė



Angelė NelsienėLietuvoje vieši viena žymiausių Lietuvos išeivijos moterų Amerikoje ponia Angelė Nelsienė. Prieš aštuonerius metus, kai susipažinau su jos veikla, savo straipsnyje apie žymiąsias XX amžiaus Lietuvos moteris su dideliu susižavėjimu rašiau apie šią patriotę lietuvaitę. Tada ją ir pavadinau „Tautos diplomate“ (Ona Voverienė. Tautos diplomatė // XX amžius. – 2003, p. 8). Susipažinome su p. Angele Nelsiene 2009 metais per Onines.Visos mano nuojautos pasitvirtino. Pamačiau žmogų – kaip aukščiausią uolą, iškilusią virš minios vandenyno savo meile Tėvynei Lietuvai, išsaugojusį tautos idealus ir pasiaukojančiai jiems tarnaujantį savo žodžiu, veiksmu ir materialine gerove. Supratau, kad pataikiau į dešimtuką, suteikusi jos asmens ir veiklos apibūdinimui lietuvių tautai vienus brangiausių žodžių, o tautotyros mokslui ir reikšmingą sąvoką.

2002 m. lapkričio 21 d. 10 val. 55 min. mus pasiekė žinia iš Prahos, kad Lietuva pakviesta į NATO, kaip labiausiai pasirengusi ir atitinkanti NATO reikalavimus valstybė. Iš vakaro, lapkričio 20 d., veiklaus ir inteligentiško žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidoje nuskambėjo tuometinio JAV Prezidento Džordžo Bušo žodžiai: „Lietuva bus laisva ir nepriklausoma... amžinai!“

Ne vienas Lietuvos politinis kalinys ir tremtinys, išgirdę šią žinią, džiaugsmo ašarą, riedančią skruostu, nusišluostė. Kiek šimtų tūkstančių Lietuvos vaikų gyvybių paaukota, kiek kančių Sibiro šalčiuose patirta, kiek godų drėgnuose partizanų bunkeriuose ir Laptevų jūros žeminėse išgodota, laukiant šitų žodžių daugiau negu pusę šimtmečio!

Realizuota pokariu partizaniniame kare žuvusių partizanų viltis ir Sąjūdžio nubrėžta laisvos ir demokratinės Lietuvos raidos pagrindinė strateginė kryptis, kuriai pritarė visos Seime esančios Lietuvos partijos. Netgi ir tos, kurių gretose yra nariai, ak, kaip norėję sugrįžti atgal į Rusijos glėbį.

Didelį vaidmenį realizuojant šį tikslą, įtvirtinantį Lietuvos valstybingumą, atliko Lietuvos Sąjūdžio ir mūsų dainuojančios revoliucijos vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir visa Sąjūdžio vadovybė, šviesaus atminimo Lietuvos diplomatas Amerikoje Stasys Lozoraitis, Lietuvos Respublikos tuometinis Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, diplomatė Gintė Damušytė ir kiti oficialūs Lietuvos žmonės, ryžtingai ir nuosekliai ėję Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimo keliu.

Šalia jų, neabejoju, į vieną istorijos paragrafą bus įrašyti ir vardai tautos diplomatų – Angelės Nelsienės, Amerikos Baltų Laisvės lygos vicepirmininkės, ir dr. Vytauto Griniaus, tautos diplomato Vengrijoje – tvirtai ir ryžtingai įsijungusių į tų dienų Lietuvos politinę veiklą Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius laisvės ir nepriklausomybės keliu..

Nėra kilnesnio tikslo už tarnavimą Tėvynei. „ Kai Tėvynė pavojuje, niekas tada neturi teisių – visi turi tik pareigą! Tarnauti Tėvynei!“ – tvirtino to meto rašytojas filosofas Vinderbrachas. Tą suvokti gali tik pačios aukščiausios tautinės savimonės žmogus, pasiryžęs dėl pareigos Tėvynei aukoti viską, įskaitant ir gyvybę. Tą aiškiai suvokė ir Angelė Nelsienė, nors galėjo savo mielo ir mylimo vyro Romo dėka gyventi ramiai, saugiai ir patogiai.

Angelė Barkauskaitė-Nelsienė gimė Santakos kaime, Lazdijų rajone, netoli Kalvarijos. 1940 metų tragiškomis dienomis jos seneliai buvo išvežti į Sibirą, ten ir mirė. 1944 metais jos tėvai, bijodami raudonojo komunistinio teroro pasitraukė į Vakarus ir 1949 metais, prasidėjus emigracijai į Ameriką, čia patraukė ir Barkauskų šeima. Iš pradžių sunkiai vertėsi, vėliau darbštūs ir pareigingi lietuviai neblogai įsikūrė. Angelė baigė verslo mokyklą. 1960 metais ji ištekėjo už talentingo verslininko Romo Nelso. Jie susilaukė trijų dukterų – Audros, Ingos ir Renatos. Visos dukros buvo auklėjamos lietuvybės dvasia. Suaugusios sukūrė lietuviškas šeimas.

Angelė ir Romas Nelsai aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių kultūrinėje veikloje, rėmė ją finansiškai, dalyvavo visuose lietuviškuose kultūros renginiuose. Romas Nelsas vienu metu buvo net Amerikos Lietuvių bendruomenės apylinkės pirmininkas, subūrė lietuvių tautinių šokių grupę, ją finansavo, dalyvavo skautų veikloje.

Paaugus mergaitėms Angelė Nelsienė dešimt metų mokytojavo Los Andželo lietuviškoje mokykloje, auklėjo lietuviukus patriotine dvasia. Los Andželo lietuviai, pastebėję Angelės Nelsienės ryškų organizacinį talentą išrinko ją 1987 metais JAV Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos skyriaus vadove. Apie jos organizuotą poeto Bernardo Brazdžionio 80-ųjų gimimo metinių minėjimą pasklido garsas po visas Amerikos lietuvių bendruomenes; plačiai apie šį renginį rašė ne tik Amerikos lietuvių, bet ir didžioji Amerikos spauda. Šventė buvo didinga, organizuota su didele meile ir su tolimu žvilgsniu į ateitį. Ji organizavo ir kitus Bernardo Brazdžionio jubiliejų paminėjimus, kurie buvo įspūdingi ir nepakartojami. Angelė Nelsienė buvo tas žmogus, kuris ir palydėjo mūsų poezijos kunigaikštį į paskutiniąją kelionę – Kauno Petrašiūnų panteoną.

1989 metais Angelė Nelsienė organizavo pirmąjį prof. Vytauto Lansbergio vizitą į Kaliforniją. Bendraudama su juo ji pajuto gyvą plakančią Lietuvos širdį, suprato, jog šis žmogus turi tiek geležinės valios, ryžto ir potencijos, kad gali pakeisti visą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. 1989–1991 metais, Lietuvoje vykstant žūtbūtinei kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės, tos kovos ryžtu, azartu ir viltimi persiėmė Angelės ir Romo Nelsų šeima. Visose Amerikos bendruomenėse buvo pilna Angelės – su pranešimais, paskatinimais, kovingomis įkvepiančiomis kalbomis apie kiekvieno Amerikos lietuvio pareigą padėti atkurti jų tėvynės Lietuvos nepriklausomybę. 1989 metais Amerikos lietuviai ją išrinko Amerikos Baltų Laisvės lygos pirmininke. Graži, jaunatviška, visada gražiai elegantiškai pasipuošusi, plačios erudicijos Lietuvos patriotė tada ir tapo Tautos diplomate. Ji organizavo į Ameriką atvykstančių Sąjūdžio lyderių ir tautos patriotų – prof. Vytauto Landsbergio, mons. Alfonso Svarinsko, KGB kankinės Nijolės Sadūnaitės ir daugelio kitų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pareigūnų ir žymių žmonių susitikimus su Amerikos Kongreso ir Vyriausybės nariais, net su Amerikos Prezidentais Ronaldu Reiganu ir Džordžu Bušu vyresniuoju. Su jais buvo aptariama Lietuvos politinė situacija tuo metu ir Lietuvos ateities vizijos. Visi jie savo patarimais ir geranoriškais palinkėjimais rėmė lietuvių, latvių ir estų bendrą kovą už jų tautų ir valstybių laisvę ir nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjus dainuojančiai Sąjūdžio revoliucijai, Amerikos bendruomenė ją rėmė visais įmanomais būdais – moraliai, finansiškai, įvairiomis akcijomis, mitingais. Kai Lietuvoje buvo paskelbtas 1991 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas, visa Amerikos lietuvių bendruomenė džiūgavo, sveikino savo gimines ir draugus Lietuvoje ir Amerikoje bei visame pasaulyje, kur telkėsi lietuvių diasporos. Talentingas žurnalistas Juozas Kojelis savo knygoje „Iš nakties į rytą“ pasakojo, kaip buvo sutikta Kovo 11-oji Los Andžele: „Pamaldų metu apie tą įvykį sužinota. Pamaldoms baigiantis, apie tai pranešė Angelė Nelsienė, ir pamaldų dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Iš bažnyčios visi susirinko į parapijos kiemą, kur A.Nelsienė tarė žodį ir buvo pakeltos Lietuvos (Trispalvė –O. V.) ir Amerikos vėliavos. Ir vėl sugiedotas Lietuvos himnas Tada visa gausi publika susirinko į Parapijos Didžiąją salę. Salė buvo sausakimša. Pritrūko ir stovimų vietų. Jaunimas su tautinėmis vėliavomis išsirikiavo scenoje. Daugelis moterų ir mergaičių vilkėjo tautiniais drabužiais. Programą pradėjo Radijo klubo pirmininkas V. Šeštokas ir žodį tarti pakvietė A. Nelsienę. Jos žodis sukėlė tokį entuziazmą, kokio ši salė dar niekad nebuvo regėjusi. Publika plojo, stojosi, sėdosi, šaukė, ritmingai skandavo: „Lietuva! Lietuva!... Laisvė!, Laisvė!...“ Buvo daug ašarų. Jaunus, senus ir darželinius pipirus tautinis jausmas palietė lyg stipri elektros srovė“ (Kojelis Juozas. Iš nakties į rytą. Kaunas, 1996, p. 233-234).

1992 metais rinkimus į Seimą laimėjus LDDP, pirmasis šios partijos vadovų niekšybės aktas buvo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Amerikoje Stasio Lozoraičio atleidimas iš pareigų. Šios politinės niekšybės anatomija atskleista viename iš mano ankstesniųjų straipsnių (Voverienė O., Kazio Bobelio fenomenas // Lietuvos Aidas. 2001, rugpjūčio 13). Deja, buvęs VLIK’o pirmininkas Kazys Bobelis prie šios niekšybės taip pat prisidėjo, visiems laikams prarasdamas ir tai, kuo buvo nusipelnęs lietuvių Tautai. O Lietuvos ambasadoriumi Amerikoje vietoje S. Lozoraičio buvo paskirtas žmogus, turėjęs KGB slapyvardį „Maknys“. Mes, Lietuvos moterų lyga, tada aktyviai protestavome prie Amerikos ambasados su plakatais apie „Maknį“ dėl jo paskyrimo ambasadoriumi, vietoj ištikimo Tautos interesams diplomato Stasio Lozoraičio. Bet komunistinės valdžios traukinys jau buvo stipriai įvažiavęs į Lietuvą, atkūrė čia sovietinį režimą su komunistų partijos diktatūra ir Nepriklausomą Lietuvą valdė 12 metų. Tuo tarpu atkurtos sovietinės Lietuvos ambasadorius Amerikoje visomis išgalėmis ėmė tramdyti Amerikos lietuvių patriotinius jausmus, Amerikos bendruomenėje skleidė sutrikimą ir abejones viskuo, kas Lietuvoje buvo padaryta gero jos laisvės kelyje. Lietuvoje aktyviai veikė Rusijos penktoji kolona ir su ja kolaboravę Lietuvos intelektualai, agitavę prieš Lietuvos įsijungimą į NATO, tarp jų ypač aktyvus buvo Vilniaus Universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis ir jo socialliberalų partija, vadovaujama buvusio prokuroro Artūro Paulausko.

Amerikos lietuviams patriotams, tarp jų ir Angelei Nelsienei, visuomeninis-politinis darbas pasunkėjo dvigubai, juolab, kai Amerikos Prezidentu buvo išrinktas Bilas Klintonas, kurio komandoje buvo daug prorusiškų patarėjų, o įtakingiausiam patarėjui Strobui Talbotui visais atvejais buvo „Russia first! (Rusijos interesai pirmiausia).

Jo patariamas B. Klintonas nusileisdavo Rusijos spaudimui: viešai sakydavo, kad remia Baltijos šalių narystę NATO, bet daug kartų savo pažadus buvo sulaužęs Rusijos naudai, todėl lietuviai abejojo, ar JAV gintų Baltijos šalis Rusijos agresijos atveju. Tai mums visiems kėlė didžiulį nerimą.

Angelei Nelsienei ir kitiems Amerikos Baltų Laisvės lygos nariams pavyko surasti Kongrese nemažai Baltijos šalių užtarėjų, kurie rėmė tų šalių ir ypač Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo bylą ir kurie matė „Rusijos grėsmę ne tik mums, bet ir visai Europai“. Amerikos Baltų Laisvės lygai pavyko suburti grupę Amerikos kongresmenų į komitetą, kurių vienas svarbiausių tikslų buvo remti Lietuvą, ketinančią tapti NATO nare.

A. Nelsienė ne tik palaikė ryšius su tuo Komitetu, bet ir tapo viešųjų ryšių koordinatore tarp Kongreso ir baltiškosios visuomenės. Į Komiteto veiklą jai pavyko įtraukti aukštus reitingus respublikonų partijoje turintį Christoferį Koksą, lietuvių kilmės kongresmeną Joną Šimkų, kuris mielai sutiko remti savo tėvų ir protėvių žemę. Amerikos Baltų Laisvės lygos prašomas Amerikos kongresmenų Komitetas ne tik parėmė Nepriklausomos Lietuvos siekį kuo greičiau integruotis į NATO, bet taip pat ir Lietuvos rezoliuciją HCR 51 dėl Karaliaučiaus krašto, Lietuvos kultūros ir tautinės savimonės lopšio, demilitarizavimo. Šią Rezoliuciją pateikė svarstyti Kongresui.

Angelė Nelsienė dvi kadencijas vadovavo Amerikos Baltų Laisvės lygai Los Andžele; trejus metus buvo JAV Lietuvių bendruomenės pirmininke, šešerius – Vakarų apygardos pirmininke.

2004 m. kovo 29 dieną Lietuva ir Lietuvos išeivija užsienyje iškilmingai šventė Lietuvos priėmimą į NATO ir antrąją didžiausią politinę tautiečių pergalę pasaulyje po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tauta džiūgavo (ne visa – kai kas Lietuvoje ir labai liūdėjo). Tautiškos giesmės melodijoje ir lietuviškų Trispalvių šilko šlamėjime pleveno ne tik lietuvių tautos didžiosios dalies, bet ir prie šių pergalių savo pasiaukojančia veikla prisidėjusių Tautos vaikų vardai. Tarp jų ir Tautos diplomatės Angelės Nelsienės. Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Angelę Nelsienę „Atminimo ženklu“ (Vilnius, 2002 m. lapkričio 21 d.). Ji taip pat apdovanota NATO Žvaigžde ir Kunigaikščio Gedimino Ordino Karininko Kryžiumi.

Angelei Nelsienei tarsi kelrodė žvaigždė nušviečia kelią ir neleidžia sustoti prelato M. Krupavičiaus žodžiai, iškalti jo antkapyje: „Lietuvi! Tegu būna Tau brangūs motina ir tėvas, bet virš visko tegu būna Lietuva!“. Jau kelintą kartą ji atvyksta į Lietuvą apsidairyti, kuo dar galėtų savo tėvynei padėti. Dabar jos didžiausias rūpestis – teisingumo atkūrimas Lietuvoje ir mūsų nepriklausomos Lietuvos valdžios nususintos iki pavojingos ribos lietuvybės gaivinimas.

Aukštos klasės politikė, gerai suvokdama, kad gražaus ir patvaraus namo nepastatysi, neišvalęs ir tinkamai neparuošęs statybų aikštelės, A. Nelsienė, visiškai nebijodama išsipurvinti rankas sanitariniu darbu, aktyviai prisidėjo prie 2000 metų birželio 14–15 dienomis Vilniuje organizuoto Tarptautinio antikomunistinio Kongreso ir Tribunolo proceso, propaguodama šį istorinį renginį ne tik Amerikoje, bet ir visose lietuvių diasporose užsienyje, Nelsų šeima jo organizavimą rėmė ir lėšomis. (Įvertino A. Nelsienės darbus // Lietuvos Aidas. – 2000, rugsėjo 19 d.). Jos veikla propaguojant Tarptautinio antikomunistinio Kongreso ir visuomeninio Tribunolo pagrindines nuostatas buvo aukštai įvertinta milijoninį tiražą turinčiame Amerikos dienraštyje „The Orange County Register“ (2000 m. birželio 18 d.), išspausdintame Džono Seiklerio straipsnyje pavadinimu „Ji yra ryški šviesa laisvės kelyje“.

Apgailestaudama, kad dabar Lietuvoje tiek daug neteisybės, ypač socialinėje srityje, ir teisingumą vertindama kaip vieną pagrindinių prielaidų valstybingumui stiprinti ir žmonių gerovei kelti, ji nesiūlo jokių atradimų, o tik tai, kas jau seniai žinoma ir paprasta, kaip duona kasdieninė. „Jei žmonės tikrai suprastų, kad jie turi teisę iš savo rinktų atstovų reikalauti, jog jie laikytųsi įstatymų, kad įstatymai būtų tokie, kurie leistų kurti geresnį rytojų žmonėms, tai, manau, kad viskas pasitaisytų“ (Žičkus K., NATO plėtimas: išeivijai kebliausia susišnekėti su Clintono ir Brazausko administracijom // Lietuvos Aidas, 1996, birž. 16).

Kaip A. Nelsienė pati prisipažino – didžiausias jos širdies skausmas yra lietuvybės nykimas. Jos nuomone, Tautos pagrindas yra šeima. Tačiau šeimas ir Lietuvoje, ir Amerikoje, ir ypač Rytų kraštų bendruomenėse, pradėjo „ėsti mišrių šeimų vėžys“.(„Lietuvybės pagrindas – šeima „ / Pokalbį su A. Nelsiene užrašė Aldona Žemaitytė // Dienovidis, 1997, spal.31 – lapkr. 6). Jos dukterys ir dabar jau augantys šeši vaikaičiai iki ketverių metų nebuvo mokomi anglų kalbos, nuo pat kūdikystės buvo auginami lietuviukais. Kaip sektiną pavyzdį visoms lietuviškoms šeimoms užsienyje ji nurodė Kalifornijos lietuvių bendruomenę, kuri išlaiko lietuvišką mokyklėlę (apie 30 šeimų), į kurią kiekvieną šeštadienį, vienintelę laisvą dieną, po keliasdešimt mylių tėvai vežioja savo vaikus mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Ji nuolat primena visiems lietuviams išeivijoje prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius: „Lietuva yra motina, aplink kurią turi spiestis jos vaikai ir siekti, kad ji būtų gyvybinga, sveika ir teikianti gyvybingumą visiems išsisklaidžiusiems jos vaikams“.

Ne kartą lankydamasi Lietuvoje, A. Nelsienė pastebėjo, kad „Lietuvos žmonių sąmonė užkrėsta importo bacila ir noru greit praturtėti“. Jos nuomone, Lietuva gerovės nesulauks tol, kol patys lietuviai nepradės tikėti savo jėgomis, o ne tik naudotis kitų tautų sukurta gerove jų valstybėse, kai lietuviai pradės patys gaminti ir pirkti savo gaminius. Tada atsiras ir darbo vietų, kils gyvenimo lygis, atsiras valstybėje daugiau pinigų, bus daugiau dėmesio skiriama kultūrai. (Voverienė O. Tautos diplomatė // XX amžius, 2003, saus. 29, p. 8)

Sveikindamos įžymiąją viešnią gimtajame krašte, linkime Jai gražių įspūdžių ir objektyvaus žvilgsnio į mūsų dienų Lietuvos realybę. Esame laimingos ir jaučiamės labai pagerbtos, p. A. Nelsienei sutikus dalyvauti eiliniame Lietuvos moterų lygos ir lietuvybę puoselėjančių kitų organizacijų seminare Vilniuje.