MOKSLASplius.lt

Ar įžiebs sinergijos ugnį simpoziumo ir forumo jungtuvės

Simpoziumo pirmajame plenariniame posėdyje diskusinius pranešimus pasirengę skaityti kviestiniai pranešėjai prof. Antanas Mockus, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir rašytojas, žurnalistas Algimantas Čekuolis; ir posėdžio pirmininkai – Europos humanitarinio universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius (Lietuva – JAV) dr. Darius Udrys ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Valdemaras RazumasXV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas, liepos 3–5 dienomis vykęs Kaune ir Vilniuje, buvo išskirtinis – vyko kartu su liepos 4–5 dienomis Vilniuje surengtu Pasaulio lietuvių ekonomikos forumu. Jungtuvėmis iš reikalo ar per prievartą nepavadinsi, veikiau mokslo ir verslo integracijos vienas iš paieškos būdų. Tiesa, kaip ir kone visos ligi šiol vykusios ir tebevykstančios integracijos, taip ir ši atlikta valingu organizatorių sprendimu. Ko gero, sprendimas pasiteisino: ekonomikos forumo renginiuose nemažai dėmesio buvo skirta mokslo ir verslo bendradarbiavimui, o simpoziumo renginiuose – verslumo skatinimui.

Šis faktas reikšmingas ir kaip gražus pažadas ateičiai, kadangi dar teks darbais įrodyti, jog mokslas, kūryba ir ekonomika yra ne šiaip iš konteksto ištrauktos sąvokos ir tvarkingai sudėliotos į vieną gretą, bet siejasi giluminiu ryšiu, padiktuotos gyvenimo logika ir suvoktos ateities perspektyva. Kalbame, kaip dabar sakoma, apie sinerginį, arba sąveikos ryšį, gimdantį naują kokybę ir naujus santykius tarp minėtų jau ne šiaip sąvokų, bet pamatinių kiekvienos valstybės veiklos sričių. Gerai jau tai, kad sinergijos sąvoka, moksle atsiradusi 1925 metais, jau vis drąsiau įsitvirtina, tampa siekiamybe Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų darbe.

Mokslo ir kūrybos sąsaja tikriausiai didesnių ginčų nekelia, jeigu mokslą suvokiame kaip kūrybinės veiklos sritį. Patinka kam ar ne, bet pasaulyje esama mokslininko ir menininko veiklos priešstatos: pirmasis pagal savo veiklos prigimtį turi remtis racionaliu protu, logika, gamtos ir visuomenės pažinimo dėsniais, kai menininkui be viso to dar reiktų atsiduoti vaizduotės ir jausmo stichijai, vaduotis iš stereotipų ir įprastų tiesų vergystės. Du skirtingi savo prigimtimi pasaulio pažinimo keliai, kiekvienas savaip siekiantis tobulumo, nors skirtingais būdais ir priemonėmis. Galima ilgai ginčytis, kiek kūrybiškumas gali reikštis dėsningumų, dėsnių ir būtinybės varžtuose, bet gal geriau pritarti Albero Kamiu minčiai, kad kurti – vadinasi, gyventi dukart, tada ir varžtas virs išsivadavimo iš rutinos simboliu. Beje, varžtas šiuo atveju nieko bendro neturi su Kamiu, ir priešingai – pasinaudodami klasiko metafora tiesiog pratęsėme ir savąją.

Ar įvyko geidžiamas sinerginis ryšis tarp mokslo ir verslo XV simpoziumo ir ekonomikos forumo darbe, straipsnio pradžioje būtų per drąsu kalbėti, gal ir netikslinga. Pagaliau niekas neįpareigojo pradėti nuo išvadų. Bet kuriam simpoziumo ir forumo darbo vertintojui veikiausiai teks įveikti nemažai sunkumų, kadangi vertinti galima nebent pagal plenarinių posėdžių ir juose vykusių diskusijų turinį, taigi didelio renginio tam tikrus segmentus, tegu ir labai svarbius. Net ir labai norint neįmanoma buvo aprėpti didesnės dalies labai turiningų sekcijų darbo, susivokti, kas tam tikrose mokslo srityse naujo, kokios ten mūsų mokslininkų pozicijos ir perspektyvos. Teko rinktis vienos ar kelių iš daugelio sekcijų darbą, bet tokia jau simpoziumų darbo specifika. Tad kiek lengvindami sau užduotį prisiminkime svarbiausius bent pirmųjų dviejų dienų simpoziumo ir forumo įvykius.LR Prezidentas Valdas Adamkus ir Kolumbijos universiteto profesorius Antanas Mockus

 

Lietuviško gyvybingumo šaltinis


XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas prasidėjo liepos 3-iąją, sekmadienį, Kauno technologijos universiteto III rūmų Iškilmių salėje (Laisvės alėja 13). Šventadienio pasirinkimas, matyt, reiškė, kad bus dirbama išsijuosus, kas paprastai vykdavo ir visuose ligi šiol vykusiuose simpoziumuose.

Simpoziumo dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Priminęs, kad simpoziumai turi gražią veiklos tradiciją, ministras atkreipė dėmesį į tam tikrą prieštarą, vertinant jų ateities perspektyvą. Vieni entuziastingai kviečia tęsti tai, kas jiems kelia gražiausius jausmus ir žadina prisiminimus, kas padėjo išlaikyti savo tapatybę. Kitiems vertintojams atrodo, kad globaliame XXI amžiuje tyrėjų ir kūrėjų komunikacija vyksta kitais ir daug modernesniais būdais, o „geležinės“ uždangos sąlygomis išpuoselėtos bendravimo formos atgyveno, prarado aktualumą. Ligi šiol sunkokai į simpoziumų darbą pavykdavo įtraukti jaunosios kartos mokslininkus. Todėl, pasak ministro, rengiantis XV simpoziumui, siekta glaudžiau susieti mokslo, ekonominio ir socialinio gyvenimo problematiką, kad ir kuriantiems svetur būtų gera galimybė diskutuoti jiems aktualiais klausimais.

Bendros sesijos su Pasaulio lietuvių ekonomikos forumu turėtų paskatinti ir mokslininkus, ir verslininkus naujai pažvelgti ir įvertinti, ką bendromis jėgomis galima nuveikti mūsų valstybės ir jos žmonių labui. Pasak ministro, Lietuvoje vykstanti aukštųjų studijų mokslo reforma, kuriami mokslo ir verslo slėniai – tai vienintelė patikima Europos Sąjungos narės perspektyva kuriant aukštąsias technologijas, intelektinius produktus ir diegiant šiuolaikiškas paslaugas. Stiprus akademinis mokslas, geras socialinių ir humanitarinių tyrimų lygis, iš jų idėjų pasisemiantis kokybiškas švietimas, meninė kūryba yra lietuviškos tapatybės puoselėjimo ir gyvybingumo sparčiai kintančiame pasaulyje patikimas šaltinis. Kviestinis simpoziumo pranešėjas „Corporate Marketing for Hughes Network Systems“ viceprezidentas ir „Russia/CIS Business“ generalinis direktorius Arūnas Šlekys skaito diskusinį pranešimą

 

Prieš 20 metų...


Simpoziumo dalyvius pasveikino ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Jo Ekscelencija priminė 1969-uosius, kai Čikagos lietuviai susibūrė į organizacinį komitetą Mokslo ir kūrybos simpoziumui rengti. Tuo metu nė vienas iš organizatorių veikiausiai nepagalvojo, į kokią plačią veiklą išsilies jų iniciatyva, kiek mokslo ir kultūros žmonių patrauks ir suburs. Pagaliau juk ne tai ir svarstė. Tuo metu svarbiausia atrodė suburti po įvairias JAV valstijas pasklidusį universitetus baigusį Amerikos lietuvių jaunimą, tam ieškota jauniems žmonėms patrauklios bendravimo formos, o simpoziumas kaip tik ir turėjo tuos troškimus atitikti.

Jo Ekscelencijos pranešimas buvo skirtas diskusinei temai „Kokią norime matyti Lietuvą 2030 metų pasaulyje?“, prie kurio dar sugrįšime, o prieš tai kai ką priminsime jaunimui iš simpoziumų rengimo istorijos.

Viena iš svarbių užduočių Amerikos lietuviams buvo gimtosios lietuvių kalbos išlaikymas. Nutarta, kad 1969 m. organizuojamo simpoziumo dalyviai rinksis į Čikagą per Padėkos dieną lapkričio mėnesio pabaigoje, kai valgomas tradicinis keptas kalakutas. Parengę pranešimus iš savo mokslinių tyrinėjimų, veiklos ar domėjimosi srities, juos skaitys lietuviškai. Šią nuostatą įgyvendinti pasirodė ne taip paprasta, o kai kam net ir labai sudėtinga. Mat Amerikos universitetuose su lietuviškąja moksline ir technine terminija mūsų broliai lietuviai sąlyčio neturėjo, kai kuriems pranešėjams ne juokais teko paprakaituoti net ir skaitant lietuviškai surašytus tekstus.

Užtat visas pastangas vainikavo, lūkesčius pranoko pirmojo surengtojo simpoziumo sėkmė, nors žodžio pirmasis tada niekas iš dalyvių neištarė. Vargu ar kas galvojo, kad po šio simpoziumo bus ir antras, ir trečias, prasidės ištisa jų seka, o pats šis žodis – simpoziumas – iš Amerikos lietuvių bendravimo formos taps pasaulio lietuvius buriančiu ir vienijančiu judėjimu. Nuo VI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo, 1989 m. vykusio Čikagoje, į šį judėjimą įsiliejo Lietuvos mokslininkai ir kūrėjai, o 1991 m. simpoziumas pirmą kartą įveikė Atlantą ir buvo surengtas Lietuvoje. Šiemet sukanka 20 metų nuo to įvykio, todėl privalu prisiminti jo mastą ir nuotaiką, kuri tvyrojo simpoziumo dienomis. Profesorius Algirdas Antanas Avižienis buvo ir tarp pirmojo simpoziumo organizatorių

VII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas 1991 m. vyko visą savaitę, gegužės 23–30 dienomis, Lietuvoje žydint alyvoms ir ievoms. Tai buvo ypatingos reikšmės mokslo, kultūros ir politinio gyvenimo įvykis Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, jau spėjusią išgyventi ekonominę blokadą ir 1991 m. sausio 13-osios nakties kruvinus įvykius. Sovietų kariuomenės šarvuočiai saugojo užgrobtą Vilniaus televizijos bokštą, laisvės gynėjų barikados stovėjo prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, o Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė savo gyvybes už Lietuvos nepriklausomybę Sausio 13-ąją atidavę tautos didvyriai.

Simpoziumo atidarymas vyko Vilniaus sporto ir kultūros renginių rūmuose, dalyvavo keli šimtai pranešėjų ir apie 3 tūkst. svečių. Lietuvos trispalvė kabojo šalia užsienio valstybių, kurių atstovai atvyko į simpoziumą, vėliavų. Prieš tai 1989 m. Čikagoje vykusio VI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo tarybos pirmininkas Albertas Kerelis įteikė VII simpoziumo tarybos pirmininkui Romualdui Ozolui JAV vėliavą, kaip Amerikos lietuvių laisvės simbolį. Pirmoje plenarinėje sesijoje (jų buvo net trys) pranešimą skaitė Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, kalbėjęs apie rinkos santykių formavimąsi Lietuvoje. Akad. Eduardas Vilkus analizavo mokslo perspektyvas Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir valstybingumo stiprinimo perspektyvas, psichologas ir filosofas prof. Vytautas Bieliauskas aptarė išeivijos mokslininkų indėlį į lietuvių kultūrą ir Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Prof. Algirdas Gaižutis gvildeno kultūros būklę Lietuvoje ir kūrybos laisvės reikalus.

Kitą dieną plenariniam posėdžiui pirmininkavo prof. Jonas Kubilius, pranešimus skaitė ne mažesnio ryškio mokslo ir kultūros švietalai – Romualdas Ozolas, Rolandas Pavilionis, tuometis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, Česlovas Kudaba, Krescencijus Staškus. Trečioje sesijoje kalbėjo prof. Jonas Kubilius, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Brazauskas, pramonininkams atstovavęs Algimantas Matulevičius, Bronius Kužulis. Daug pasakančios pavardės.

Keturias dienas Kaune ir Vilniuje vyko mokslinių sekcijų darbas, labai turininga buvo simpoziumo kultūrinė programa, išvykos pro Panemunės pilis į Mažąją Lietuvą, Neringą, Palangą ir Žemaitijos šiaurinę dalį. Kita išvyka buvo skirta pažinčiai su Vilniaus senamiesčiu ir kitomis įžymybėmis. Nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pripažinusi 1991 m. vasario 11 d. tik mažoji drąsuolė Islandija. Atrodo, kad vos ant kojų tik pradėjusi stotis nepriklausoma Lietuva, nežiūrint visų sunkumų (1991 m. rugpjūtį Maskvoje įvyks perversmininkų pučas), sukaupusi visas jėgas demonstravo nenuslopinamą ryžtą burtis su viso pasaulio lietuviais, įsilieti į aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis mokslo ir kultūros srityse, VII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume sugebėjo parodyti ir pakankamai solidų intelektinį ir kūrybinį šalies potencialą. Dr. Stasys Bačkaitis (JAV) žurnale „Aidai“ VII simpoziumą įvertino kaip milžinišką mokslininkų ir kultūros žmonių sambūrį, kuris labai svarbiu laikytinas net ir didžiųjų mokslinių konferencijų mastu. Organizatoriai išleido 567 puslapių simpoziumo dalyvių biografinį leidinį, net 946 prelegentai pateikė mokslinius pranešimus. Tokio susitelkimo ir užmojo būtų galėjusios pavydėti net ir didelės valstybės.

Priminėme 1991 m. VII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą, surengtą prieš 20 metų pirmą kartą Lietuvoje, kadangi XV simpoziume apie sukaktį nebuvo pasakyta nė žodžio. Jeigu viskas grimzta į Letos vandenis, tai rizikuojame neturėti ne tik simpoziumų istorijos, bet apskritai savo istorijos. Todėl ir priminėme kai kuriuos faktus, remdamiesi žiniomis, kurias esame gavę iš simpoziumų organizatorių – jau į protėvių šalį iškeliavusio architekto Alberto Kerelio, į dešimtą gyvenimo dešimtmetį jau įkopusio 1941 m. Birželio sukilimo vieno iš vadovų Pilypo Naručio (Žukausko), šį kartą į Lietuvą iš JAV neatvykusio dr. inž. Stasio Bačkaičio, prof. Algirdo Avižienio ir kitų. Kai ką iš 1991 m. simpoziumo įspūdžių išsaugojo ir paties šių eilučių autoriaus atmintis.

Ištakos neturi būti pamirštos, jas svarbu žinoti ir turėti galvoje, ypač naujos kartos šių renginių organizatoriams ir tęsėjams, kuriems ateityje neišvengiamai teks svarstyti simpoziumų perspektyvas. Kokios nuostatos ir idėjos privalo turėti tęstinumą, išlikti, net jei simpoziumai užsimezgė sąlygomis, kai Lietuva buvo kitos valstybės priklausomybėje? Tai bus visada rūpimas klausimas. Net ir subyrėjus „geležinei uždangai“, atsivėrus valstybių sienoms, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tapus ES ir NATO nare, naujoji geopolitinė realybė taip pat atneš naujus iššūkius ir jų nemažės. Tą rodo ir kviestinių pranešėjų išsakytos mintys – prezidento Valdo Adamkaus, Kolumbijos universiteto profesoriaus Antano Mockaus, „Corporate Marketing for Hughes Network Systems“ viceprezidento ir „Russia/CIS Business“ generalinio direktoriaus Arūno Šlekio (JAV), rašytojo, publicisto Algimanto Čekuolio.

 

Patarimas laivui, nežinančiam kur plaukia


Tad kokią norime matyti Lietuvą 2030 metų pasaulyje? Taip pavadinta diskusija po pirmųjų sveikinimo žodžių ir prasidėjo tikrasis XV simpoziumo darbas. Pasak Ekscelencijos Valdo Adamkaus, mokslas ir kūryba – tai ne vizijų ir deklaracijų, bet realaus darbo sritys, todėl ne jo, prezidento, o salėje susirinkusiųjų pirmiausia reikia klausti, kokia Lietuva galėtų ir turėtų būti 2030 metais. Kokie mes patys turėtume ateiti į tą laiką, ką turėtume keisti savyje ir valstybėje, ką puoselėti ir ko atsikratyti? Prezidentas pripažino, kad kurti Lietuvos ir pasaulio viziją tegu ir nedideliam 20-ties metų laikotarpiui yra labai rizikinga.

Tenka tik pritarti Ekscelencijai, kad prieš 20 metų nedaug kas kad ir iš šioje Kauno technologijos universiteto (tada Kauno politechnikos institutas) salėje sėdinčiųjų būtų galėję patikėti, kad nė 15 metų nepraėjus Lietuva taps NATO nare ir aktyvia geopolitinių procesų posovietinėje erdvėje dalyve. 2004 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas M. Brazauskas, lankydamasis Vašingtone, kartu su Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos ir Slovėnijos premjerais JAV Valstybės sekretoriui Kolinui Pauelui (Colin Powell) įteikė Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus, ir tą istorinę dieną Lietuva tapo visateise NATO nare. Nuo tos dienos Baltijos valstybių oro erdvę saugo NATO karinės oro pajėgos, o nuo 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos vėliava plevėsuoja prie NATO būstinės Briuselyje.

Vis dėlto V. Adamkaus prakalboje buvo galima išgirsti ne vien pasididžiavimo, bet ir kartėlio gaidų. Toli gražu ne viskas dabarties realybėje Ekscelenciją tenkina. Kaip vieną didžiausių valstybės problemų prezidentas įvardijo konkretaus tikslo, konkrečios perspektyvos valstybėje neturėjimą. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kėlė tikslą pasiekti Lietuvos nepriklausomybę, o pastarojo dešimtmečio Lietuvos vidaus ir užsienio politikos svarbiausias tikslas buvo narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Per šių tikslų siekius buvo galima vertinti atskirų valstybės grandžių veiklą, susieti tų grandžių pastangas siekiant svarbiausių tikslų. Svarbiausia tų perspektyvų paskirtis, kaip teigia Prezidentas V. Adamkus, – parodyti kiekvienam atskiram Lietuvos piliečiui, žmogui jo pastangų vietą bendrų siekių kontekste, todėl kiekvieno atskiro žmogaus darbai ir pastangos turėjo kryptį valstybės gyvenime, o šis glaudžiai siejosi su tarptautiniais procesais. Ar šiuo metu turime tokias perspektyvas, atskiro žmogaus ir valstybės gyvenimo sąsajas?

Pats klausimo formulavimas rodo esant problemą ir lauktiną atsakymą. Deja, neigiamą ir nedžiuginantį atsakymą, nors V. Adamkaus lūpose jis skamba vaizdingai: joks vėjas nėra palankus laivui, nežinančiam kur plaukti... Išties, juk nežinant kelionės tikslo, bet kuris pasirinktas maršrutas tikslo nepriartins, o tarptautinės politikos vandenyse pučiantys vėjai jeigu ir neš, tai nežinia kur. Ar tik nesame būtent tokioje padėtyje?

Pasitikėdamas simpoziumo dalyvių intelektiniu ir dalykiniu potencialu V. Adamkus kvietė visus prisidėti prie šios problemos sprendimo. Lietuvai labai reikia panašiais klausimais gyvų diskusijų, aktyvios viešojo gyvenimo refleksijos.

 

Ateities pasaulis prasideda čia ir šiandien


V. Adamkus kvietė klausytojus susigrąžinti solidarumo jausmą ir pasitikėjimą greta esančiu žmogumi. Faktiškai tai tos pačios vertybės, su kuriomis Lietuvos žmonės 1989–1991 m. pasiekė savo didžiuosius istorinius laimėjimus, kai savo taikingumu, o ne karingumu siekdami laisvės lietuviai sužavėjo visos planetos gyventojus, įkvėpė ir kitų tautų žmones siekti išsivadavimo iš pavergėjų. Tik ar įmanoma sugrąžinti toli į priekį pasibėgėjusį laiką? Veikiausiai mums patiems teks tą toli į priekį nurisnojusį laiką vytis, kibti į jo karčius, o pažaboti pavyks tik tada ir tiek, kiek pačiam mūsų gyvenamajam istoriniam laikui sugebėsime įpūsti naujos prasmės ir tikslo. Bet tai jau mūsų išvados, kurios peršasi iš pakankamai skausmingos prezidento V. Adamkaus prakalbos. Jeigu ateities pamatus statome šiandien, tai išties yra apie ką susimąstyti. Išties Lietuvos ateitis prasidės ne poryt ir ne rytoj, nes prasidėjo šiandien, šią akimirką, kai skaitome šias eilutes.XV mokslo ir kūrybos simpoziumo atidarymo dalyviai Kauno technologijos universiteto Iškilmių salėje

Prezidentą V. Adamkų labai jaudina tai, kad negatyvūs reiškiniai, tamsiąją pusę iškeliantys faktai mūsų visuomenės gyvenime užima daug svarbesnę vietą už laimėjimus. Visa tai silpnina kiekvieno atskiro žmogaus ir visuomenės pasitikėjimą savo valstybe, lygiai kaip ir kiekvienu žmogumi. Silpnina tautinį imunitetą – nuo savęs pridursime. Kodėl Lietuvos žmonės taip linkę pasiduoti saviniekai, saviplakai, nesėkmių sureikšminimui ir laimėjimų (o juk esama!) nutylėjimui? Klausimas esminis, svarstytinas ir diskutuotinas, jeigu norime įveikti nevisavertiškumo kompleksą – kiekvieno iš mūsų atskiro ir visos tautos bendro.

„Nejau 50 prievartos metų mumyse, visoje tautoje pasirodė esantys paveikesni, paliko gilesnius pėdsakus už daugelio amžių ir XX a. modernios Lietuvos valstybės paveldą?“ – kiek retoriškai klausė V. Adamkus. Šis kompleksas mūsų kartai buvo diegiamas ne vieną dešimtmetį, mūsų protėviams dar ilgiau, kartais ir brutalesnėmis priemonėmis, bet juk mūsų seneliai ir tėvai sugebėjo pakilti, nusimesti prievartos grandines, o atpildas jiems buvo 1918–1940 m. nepriklausoma Lietuva. Tautą galima žeminti, niekinti, kartais tarsi net nepastebėti, kad tauta dar gyva savo savitumu, o 1990-ieji parodė, kad ji verta, nusipelnė laisvės ir teisės į savo šalies valstybingumą.

Su nevisavertiškumo apraiškomis, tarsi su kenksminga spinduliuote, prezidentas V. Adamkus kvietė kovoti, stiprybės šaknų ieškoti savo tautos ir valstybės istorijoje, taip pat ir XX a. Lietuvos istorijoje. Daugelis vertintojų pripažįsta didelę nepriklausomos Lietuvos pažangą XX a. pirmoje pusėje – kur tos pažangos ištakos? 1918 m. valstybei kuriantis, organizuojant savo kariuomenę, policiją, finansus, švietimo sistemą, Nepriklausomybės kovose ginant Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą, tautos vienybės idėja nekėlė abejonių. Tik ar nekelia ir mūsų dienomis?

Prezidentas V. Adamkus, girdėdamas nuolatinius tautiečių skundus apie blogą gyvenimą, nepasiteisinusias viltis ir bėdas, siūlo prisiminti 1918-uosius, kai Lietuva vos ne nuo nulio pradėjo savo ūkinį ir ekonominį gyvenimą, o kiaurais batais avintys Lietuvos savanoriai sugebėjo mūšiuose parodyti tikrą didvyriškumą ir apginti Lietuvos nepriklausomybę. O ar geresnėmis sąlygomis už mūsų studentus ir dėstytojus XX a. trečiąjį dešimtmetį mokslo aukštumų siekė to meto Lietuvos jaunuomenė?

Galima pritarti prezidentui, kad idealizmo tautai ir kiekvienam iš mūsų reikia, gal niekada jo nebus per daug, bet turime pripažinti, kad didžiausią nepasitikėjimą ir vertybių eroziją sukelia ne objektyvios priežastys, bet elementaraus teisingumo valstybėje nebuvimas. Jeigu nėra teisingumo, nebus vieningos bendruomenės, o be šios nebus vieningos visuomenės ir tvirtos valstybės. Lyg ir elementaru, bet kaip tų pamatinių vertybių primatą pasiekti, pradedant nuo bene pagrindinio principo – teisingumo – užtikrinimo?Simpoziume susitiko du kolumbiečiai lietuviai – prof. Romualdas Šviedrys ir prof. Antanas Mockus, kartu džiaugiasi ir Lietuvai pagražinti draugijos prezidentas Juozas Dingelis

 

Apie vieną lietuviško meno rūšį


„Save bausti – lietuviškas menas, bet ne tik Lietuvoj praktikuojamas“, – taip savo diskusinį pranešimą pradėjo Kolumbijos universiteto profesorius Antanas Mockus. Tai 1952 m. gimęs lietuvių imigrantų, atvykusių po Antrojo pasaulinio karo į Kolumbiją, sūnus. A. Mockus matematiką studijavo Dižone, Prancūzijoje, ir Kolumbijos nacionaliniame universitete, kuriame šiuo metu dirba. Labai spalvinga asmenybė, žinomas kaip filosofas, matematikas, politikas, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras. 2006 m. dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose kaip „Indėnų judėjimo“ atstovas, liko ketvirtas. 2010 m. Kolumbijos prezidento rinkimuose buvo remiamas Žaliųjų partijos. Pateko į antrą rinkimų turą, kur surinkęs 27,52 proc. balsų, pralaimėjo Chuanui Manueliui Santosui. Būdamas Bogotos meru mūsų tautietis sugebėjo gerokai sumažinti korupcijos lygį Kolumbijoje. Bogota nebuvo itin gražus miestas, bet visi atvykėliai dabar pripažįsta, kad A. Mockui vadovaujant, Kolumbijos sostinė labai pagražėjo.

Tai štai iš toli vertindamas Lietuvos realijas A. Mockus priminė jau mitologinėje lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ glūdint lietuviškos saviplakos ar savibaudos archetipą, pasiekusį mus iš senų senovės. Žvejo duktė Eglė jautėsi turinti su žalčiais susieti savo gyvenimą, tad aukodamasi tėvų, seserų ir brolių labui ištekėjo už Žalčio ir prisiekė jam ištikimybę. Šitaip save nubaudusi, jautėsi atlikusi pareigą, kartu pakeitusi ir savo likimą. Taigi save bausti ir kankinti lietuviams būdinga.

A. Mockus priminė žymaus XVIII a. italų filosofo, baudžiamosios teisės ir humanizmo idėjų skelbėjo Cesare Baccaria (1738–1794) traktatą „Apie nusikaltimus ir bausmes“ (Dei Delitti e delle Pene). Klasikas jau XVIII a. teigė, kad tiek emigravimas, tiek savižudybė yra nusikaltimai, nes atima iš tautos dalį jos potencialo. Dar daugiau: emigravimas esąs didesnis nusikaltimas už savižudybę, kadangi emigrantas savo pajėgumus atiduoda, paskolina ar parduoda kitiems kraštams, taigi stiprina juos, o ne savo šalį.

Mūsų tautietį jaudina žmogaus gyvybės išsaugojimo problemos, kurios labai aktualios Kolumbijoje, bet ne ką mažiau, tik dėl skirtingų priežasčių, ir Lietuvoje. 2002 m. paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje rašoma, kad lietuviai pasaulyje pirmavo pagal savižudybių skaičių. Kolumbija pasižymi didžiausiu žmogžudysčių skaičiumi, todėl A. Mockus jaučia, kad jo lemtis – kovoti prieš smurtą šalyje, kurioje jis gyvena, dirba ir aktyviai dalyvauja politikoje ir visuomenės gyvenime. Kaip žada to pasiekti? Tam reikia, kad kolumbiečiai pradėtų vertinti gyvybę.

Pasaulyje, toliau tvirtino pranešėjas, vienai žmogžudystei tenka viena savižudybė. Nerimą keliantys faktai, bet vis dėlto savižudybė, anot A. Mockaus, atrodo padoresnis aktas už kito žmogaus nužudymą. Šia prasme padoriausiai atrodo japonai, kadangi jų šalyje vienai žmogžudystei tenka 20 savižudybių. Lietuvoje vienai žmogžudystei – penkios savižudybės. Vadinasi, Japonija yra savotiškas Kolumbijos antipodas, o japoną jeigu ir reikia nuo ko nors saugoti, tai pirmiausia nuo jo paties „padorumo“. Japonijoje dažni savižudybės atvejai tarp vaikų ir jaunų žmonių, kurie neįstengia pasiekti iš jų reikalaujamų rezultatų moksle, neįstoję į universitetus patiria sunkią psichologinę traumą. Jausdamiesi pažeminti prieš tėvus, draugus, giminaičius, kaimynus kai kurie nepakelia sunkios psichologinės naštos. Kiti pasislepia nuo visuomenės, jaučiasi nevisaverčiai, iš namų išeina tik naktimis, kai nesitiki susitikti su pažįstamais ir draugais.

Anksčiau galvota, kad skandinavai yra tarp pirmaujančių šalių pagal savižudybių skaičių, bet šiandien lyderiai kiti. Beje, Kinijoje moterys žudosi daugiau, negu kinai vyrai – pagal šį rodiklį Kinija yra vienintelė tokia šalis. Iš kur įvairiose šalyse tokie savitumai atsiranda, kokios priežastys juos sukelia? Yra kur pasireikšti psichologams, kriminologams ir daugelio kitų mokslų atstovams, nes norint šiuos reiškinius (juk ne vien atskiri faktai) įtakoti, vien konstatuoti visuomenės nerimą keliančius statistinius duomenis nepakanka.

 

Kas lietuviui svarbiausia


Kokia padėtis Kolumbijoje su emigracija, kurią Cesare Baccaria vadino didesniu nusikaltimu ir už savižudybę? Dažniausiai į kitas valstybes išvyksta gerą išsilavinimą turintys kolumbiečiai. Jie papildo JAV, Kanados, Australijos ir kitų turtingų šalių darbo rinką. Didelis nuostolis Kolumbijai, kadangi išlavinti žmogų, padėti jam įgyti aukštą kvalifikaciją užsienio šalyse kainuoja nepigiai, o už dyką gauti gerą darbuotoją užsienyje visada yra norinčiųjų. Šia prasme Lietuva tikriausiai mažai kuo skiriasi nuo Kolumbijos, o vaist problemai spręsti kol kas neišrado net ir ekonomiškai pajėgios šalys – visada rasis dar turtingesnių, kurios nukonkuruos. Nuo savęs pridursime, kad prarasdami pirmiausia jaunimą ateityje neišvengiamai susidursime ir su demografiniais sunkumais, kurie paveiks santuokų skaičių, gimstamumą, šeimos raidą, turės neigiamų padarinių darbo ištekliams (teks importuoti iš trečiųjų šalių). Blogiausia, kad nėra priešnuodžio šiuos procesus bent pristabdyti.

A. Mockus pasitelkė Lietuvos sociologo profesoriaus habilituoto socialinių mokslų daktaro Algimanto Alfonso Mitriko (2005 m. paskelbta, informacija gauta 1999–2001 m.) tyrimų rezultatus, išdėstytus straipsnyje „Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienų pasaulyje“, norėdamas aptarti, kas lietuviams yra svarbu, svarbiausia ir visai nesvarbu. A. Mitriko straipsnyje vertinami svarbiausių gyvenimo vertybių prioritetų skirtumai 66 šalyse (iš jų 39 Europos šalys), kiekvienoje iš jų apklausta maždaug po 1 000 respondentų. Duomenys ganėtinai iškalbingi, padeda geriau susivokti, kas mes esame.Daugelio simpoziumų dalyviui prof. Donatui Tijūnėliui Kaune buvo malonu vėl susitikti ir diskutuoti su energetiku dr. Anzelmu Bačiausku

Lietuvoje apie 67 proc. apklaustųjų labiausiai vertina šeimą. Šis rodiklis daug mažesnis negu kitose 65 analizuojamose šalyse (išskyrus Kiniją, kur šis rodiklis sudaro 61 proc.), įvairuoja nuo 61 iki 99 proc. Draugų svarba lietuviams ir pakistaniečiams sudaro 19 proc., kinams – 20 proc. (pasaulyje daugumoje šalių šis procentas daug didesnis: Turkijoje, Ugandoje po 73, Švedijoje ir Bosnijoje – 71 proc.). Išvada: lietuviams draugai nėra labai svarbūs. Vertinant tikėjimo dalykus, pasaulyje vertinimo intervalas sudaro nuo 3 iki 97 proc., o lietuviui (kaip ir suomiams, slovėnams ir baltarusiams) sudaro vos 12 proc. pagal svarbą. Beje, mes čia nesame paskutiniai. Mažiausią svarbą religijai jaučia kinai (3 proc.), estai (5 proc.), vokiečiai ir japonai (po 7 proc.), danai ir čekai (8 proc.). Laisvalaikiui Lietuvoje tenka 15 proc., politikai – tik 6 proc. (tiek pat politiką vertina baltarusiai, latviai, lenkai ir juodkalniečiai). Estai išvis nevertina politikos (2 proc.), ne ką daugiau suomiai ir slovėnai (po 3 proc.). O nepralenkti politikos „fanai“ pasirodo yra Vietnamo (39 proc.), Tanzanijos (38 proc.) ir Ugandos (24 proc.) gyventojai.

Tad kas lietuviui svarbiausia? Pagal apklausų duomenis – darbas, tačiau ir šis prieraišumas kinta. 1990 m. 42 proc. lietuvių darbą laikė jiems labai svarbiu užsiėmimu, 1995 m. – jau 46 proc., o 2000 m. darbą kaip labai svarbią vietą gyvenime užimančią vertybę įvardijo jau 60 proc. apklaustųjų. Taigi darbo vertingumas lietuviams didėja. Priešingai su tikėjimu, kurio svarba mažėja: nuo 16 proc. 1990 m. iki 13 proc. 1995 m., 12 proc. 2000 metais. Mažėjimo tendencija tęsiasi ir toliau.

 

Pasaulio vertybių tyrimas


Pagal vertinimą, kas šalies gyventojams svarbiausia, A. Mockus parodė sudarytą pasaulio kultūrinį žemėlapį, kurio vertikaliosios ašies apačioje atidėtos tradicinės vertybės, viršuje – sekuliarios vertybės, kairėje viršuje – išgyvenimo ir pragyvenimo vertybės, dešinėje viršuje – saviraiškos vertybės (draugai, laisvalaikis, vaizduotė, tolerancija), o apačioje – tikėjimas, šeima ir valdžia, nacionalizmas, darbas. Tame žemėlapyje Kolumbija atsidūrusi apačioje prie Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių. Lietuva – viršuje ir truputį kairėliau. Sujungus Lietuvą su Kolumbija žemėlapyje gauname antipodus. Žemėlapyje atsispindi kultūriniai, socialiniai skirtumai tarp įvairių šalių. Poliariškumas nepaprastai ryškus. Žemėlapyje kai kurios šalys pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi (20 kartų didesniu už pasaulio vidurkį), kitos – maždaug tokiu pačiu žmogžudysčių skaičiumi.

Įdomu, kad Lietuva tame žemėlapyje atsidūrė arčiau Japonijos, negu Kolumbijos. Gal kai ką tai gali paguosti, tačiau yra ir antroji medalio pusė: dalis mūsų tautiečių jaučiasi labai pažeidžiami, jaučia didelį socialinį spaudimą (patiria įvairias baimes, gėdos, perdėtą pareigos jausmą, iš to kyla nepasitikėjimas savimi, depresija) ir neretai ryžtasi nemotyvuotiems sprendimams. Dėl to didelis savižudybių skaičius.

Antanas Mockus Lietuvai linkėjo per 20 ateinančių metų plėtoti savo piliečių gebėjimus ir kompetencijas, nes tai turėtų padėti įveikti nepasitikėjimą savo jėgomis ir baimes. Linkėjo pasiekti, kad tarp gyventojų nebūtų tiek daug prieš pačius save ir kitus nukreipto smurto. Pernelyg didelis Lietuvoje ir žmogžudysčių skaičius (1 žmogžudystei tenka 5 savižudybės, kai Japonijoje – 20). Pats sau pranešėjas linkėjo ne tik aukštai vertinti darbą, bet daugiau dėmesio skirti šeimai, draugams, laisvalaikiui, politikai.

O svarbiausia, ko palinkėjo savo tautiečiams Lietuvoje Antanas Mockus: mes negalime pakeisti, kompiuterininkų kalba kalbant, savo „hardware“ (techninės įrangos), bet mūsų valioje patobulinti savąją „software“ (programinę įrangą), t. y. mąstymą. Ar tai turi ką nors bendro su religija? Kolumbijos universiteto profesorius skėstelėjo rankomis – prisipažino nežinąs.

Bus daugiau

 

Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

Simpoziumo pirmajame plenariniame posėdyje diskusinius pranešimus pasirengę skaityti kviestiniai pranešėjai prof. Antanas Mockus, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir rašytojas, žurnalistas Algimantas Čekuolis; ir posėdžio pirmininkai – Europos humanitarinio universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius (Lietuva – JAV) dr. Darius Udrys ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Valdemaras Razumas

LR Prezidentas Valdas Adamkus ir Kolumbijos universiteto profesorius Antanas Mockus

Kviestinis simpoziumo pranešėjas „Corporate Marketing for Hughes Network Systems“ viceprezidentas ir „Russia/CIS Business“ generalinis direktorius Arūnas Šlekys skaito diskusinį pranešimą

Profesorius Algirdas Antanas Avižienis buvo ir tarp pirmojo simpoziumo organizatorių

XV mokslo ir kūrybos simpoziumo atidarymo dalyviai Kauno technologijos universiteto Iškilmių salėje

Simpoziume susitiko du kolumbiečiai lietuviai – prof. Romualdas Šviedrys ir prof. Antanas Mockus, kartu džiaugiasi ir Lietuvai pagražinti draugijos prezidentas Juozas Dingelis

Daugelio simpoziumų dalyviui prof. Donatui Tijūnėliui Kaune buvo malonu vėl susitikti ir diskutuoti su energetiku dr. Anzelmu Bačiausku

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos