Mokslinis pokalbis apie svėdasiškių tarmę

Kalbos šventė Svėdasuose. Daugelis J. Tumo-Vaižganto krašto žmonių jau nuo mokyklos laikų yra gerai susipažinę su gimtosios kalbos istorija, sudėtingais jos raidos vingiais ir painiu likimu. Lietuvių kalba praeityje garbingai atlaikė visus istorinius laikmečio išbandymus ir negandas – įvairių okupacinių režimų politinius apribojimus, draudimus ir persekiojimus, vienų ar kitų svetimų kalbų terminų invazijas, pragaištingai brukamas svetimybes ir kitus jos menkinimus. Jos statusą šalyje, atkūrus Lietuvos respublikos nepriklausomybę, neatsitiktinai įteisino Lietuvių kalbos įstatymas, o gegužės mėnesį gan pakiliai kasmet yra pažymima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Svėdasų žmonėms gimtoji lietuvių kalba yra brangi ir gerbtina, kaip ir jų tėvų, senelių ar prosenelių šventas atminimas, kaip pati Vaižganto krašto žemė. Šią pagarbią nuostatą savo gimtajai šnektai jie išlaikė iki šių dienų.

Puoselėdama šias gražias tradicijas, 2011 m. gegužės 28-tąją dieną Svėdasiškių draugija „Alaušas“, Svėdasų seniūnija, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos bei Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriai surengė įspūdingą lietuvių kalbos bei savosios tarmės šventę. Į ją susirinko savo kalbą gerbiantys Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojai ir moksleiviai, kiti Svėdasų miestelio gyventojai, taip pat kraštiečiai iš Vilniaus, Šiaulių, Ukmergės ir kitų Lietuvos miestų. Į renginį skaityti pranešimų atvyko garbūs svečiai iš Vilniaus. Tai – Lietuvos Mokslų akademijos (LMA) Lietuvių kalbos instituto (LMI) direktorė, doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, Leksikografijos centro vadovė, dr. Zita Virginija Šimėnaitė, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvo darbuotoja, dr. Aušra Kaikarytė. Iš anksto buvo sutarta, kad visi renginio dalyviai čia kalbės vien vietine svėdasiškių tarme. Tad paskutinįjį gegužės šeštadienį miestelio kultūros namų salėje ir bibliotekoje suskambo sodri bei daininga rytų aukštaičių tarmės svėdasiškių šnekta.

Svėdasiškių šnekta tarmių sistemoje

Lietuvių kalbos tarmės yra sudėtinė ir neatsiejama gyvosios, kasdien praktiškai vartojamos šnekamosios lietuvių kalbos dalis. Jos ne vien paįvairina, bet kartu ir labai praturtina lietuvių kalbos dialektus. Štai kodėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atskiroms lietuvių kalbos tarmėms mokslininkai skiria vis daugiau ir daugiau dėmesio.

Mūsų kalbininkai pastaruoju metu sąvoką „tarmė“ apibendrintai aiškina kaip teritorinę kalbos atšaką ir skiria šalyje dvi didžiausias aukštaičių bei žemaičių tarmių grupes. Terminas „tarmybė“ yra suprantamas kaip „tarminė kalbos ypatybė, tarminis žodis ar posakis“, o „tarmiškas“ – kaip „žodžių tarimas, tarmiška kalba“ (DLKŽ, p. 831). Pasak lingvisto Alekso Girdenio, „tarmės (dialektai) yra nacionalinės kalbos teritorinės atmainos. Jos skirstomos į patarmes, šnektas, pašnektes, kartais jungiamos į tarmių būrius. Tarmės skiriasi nuo funkcinių atmainų – stilių, ir socialinių atmainų – sociolektų (žargonų)“ (TLE, t. 4, p. 274).
Lietuvių kalbos tarmėmis mokslininkai susidomėjo palyginti seniai – kai imta tvarkyti ir norminti bendrinę mūsų kalbą. Pirmieji XIX a. lietuvių kalbos tarmes – jų rūšis, klasifikaciją, sistemą ir kitus klausimus – ėmė studijuoti gerai žinomi to meto mokslininkai. Tarp jų – garsus indoeuropeistas, knygos „Lietuviška gramatika“ (Litauische Grammatik, 1856 m.) autorius Augustas Šleicheris (A. Schleicher) ir kiti dažnai minimi lingvistai bei visuomenės veikėjai: Jonas Juška, Fridrichas Kuršaitis, Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Kazimieras Būga. Kiek vėliau – Aleksas Girdenis, Kazys Morkūnas, Zigmas Zinkevičius ir daugelis kt. Nuo XIX a. lietuvių kalbos tarmes jau tyrinėjo bei savo tyrimų duomenis skelbė ir kitų šalių kalbininkai.

Pasak jų, lietuvių kalba pasižymi gausiais ir ryškiais tarminiais skirtumais. Taip atsitikę dėl dviejų svarbių priežasčių: ilgą laiką ją vartojo sėslūs vienos ar kitos vietovės gyventojai, kita vertus, iki pat XIX a. pabaigos bendrinė lietuvių kalba nebuvo susiformavusi ir tarmėms dar beveik neturėjo jokios įtakos. Tarmės skiriasi keliomis ypatybėmis: fonetikos, morfologijos, sintaksės, žodyno. Šiais ir kitais savitumais jos taip pat išsiskiria ir nuo bendrinės lietuvių kalbos. Bene ryškiausi yra fonetiniai skirtumai. Nepaisant to, lietuvių kalbos tarmės turi nemažai ir bendrų bruožų. Alekso Girdenio žodžiais, „visose tarmėse yra tos pačios gramatinės kategorijos, tas pats žodyno branduolys“ (TLE, t. 4, p. 274). Pastaruoju metu manoma, kad tarmės gerokai papildo ir praturtina lietuvių kalbos žodyno fondą.
Tyrinėdami lietuvių kalbos tarmių grupes ir kurdami jų sistemą, Lietuvos mokslininkai yra pasiekę gražių rezultatų. Antai, remdamasis ankstesniais tyrinėjimais, Antanas Baranauskas 1898 m. pateikė gan gerai pagrįstą lietuvių tarmių skirstymą. Iš viso jis nurodė 11 didesnių tarmių ir nustatė jų vietą bendroje sistemoje. Joje Anykščiai, Balninkai, Kurkliai ir kai kurios to meto Vilniaus gubernijos apylinkės pateko į rytiečių (aukštaičių) ketvirtąją tarmių grupę, paženklintą autoriaus sudarytos tarmių grupės sistemos simboliu „R4“ (VLE, t. 12, p. 136).
Mokslinėje literatūroje tebėra plačiai žinoma ir tradicinė Kazimiero Jauniaus ir Antano Salio sudarytoji lietuvių kalbos tarmių klasifikacija. Joje skiriamos dvi pagrindinės lietuvių kalbos tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Aukštaičių tarmei priklauso dzūkai, taip pat vakarų, vidurio ir rytų aukštaičiai. Pastarajai priskirta ir anykštėnų kalba.

1964 m., vadovaudamiesi Antano Baranausko pateiktu lietuvių kalbos tarmių skirstymu, Aleksas Girdenis ir Zig­mas Zinkevičius pasiūlė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kuri vėliau buvo aprobuota ir paskelbta spaudoje (Kalbotyra, 1966, t. 14). Joje, be kita ko, buvo atsisakyta priebalsinių skiriamųjų požymių, o pravardiniai tarmių pavadinimai pakeisti teritoriniais. Tokiu būdu, čia Rytų aukštaičiai skiriami į Vilniškius (tradicinės klasifikacijos rytų dzūkai), anykštėnus (tradicinės klasifikacijos rotininkai), kupiškėnus, uteniškius, širvintiškius, panevėžiškius.
Visose minėtose sistemose didesniųjų tarmių plotai beveik sutampa su pagrindinėmis etninėmis kalbos sritimis: sūduvių (kauniškių), dzūkų (pietų aukštaičių), rytų aukštaičių, žemaičių ir kt. Lietuvių kalbos susiskaidymas į smulkesnes tarmes (patarmes, šnektas, pašnektes), lyginant su kitomis kalbomis, taip pat yra gana didelis, nes dauguma Lietuvos gyventojų buvo kaimo žmonės. Ilgą laiką jie gyveno sėsliai, mažai bendravo su tolimesniųjų vietų žmonėmis.

Šventės programa ir dalyviai

Svėdasų renginio programa šįkart buvo gan turtinga. Dėl to popietė, prasidėjusi 12 valandą, užtruko beveik tris valandas. Ją įžanginiu žodžiu apie lietuvių kalbos tarmes, jų raidą ir dabartinę būklę bei reikšmę mūsų kalbos žodynui pradėjo LMA LKI direktorė, doc. dr. Jolanta Zabarskaitė. Ji nuoširdžiai padėkojo kraštiečiams už surengtą kalbos šventę, už dėmesį lietuvių kalbai ir savajai tarmei, už tai, kad pakvietė instituto mokslininkus skaityti pranešimus. Popietės vedėjas, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkas Algimantas Indriūnas pirmiausia supažindino visus su renginio organizatoriais, programa ir pristatė į šventę atvykusius mokslininkus bei kitus svečius. Jis kvietė renginio metu, pagal išgales, visus kalbėti vietine svėdasiškių šnekta. Šiam siūlymui buvo mielai pritarta.
Paskui į sceną vienas po kito kilo skaitovai ir per salę vilnijo gerai pažįstama, nuo mažens įprasta svėdasiškių kalba. Pirmieji vietos tarme užrašytus šio krašto senolių prisiminimus įtaigiai paporino Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleiviai. Tai – vietos kraštotyrininkų surinkti tarmiški pasakojimai apie Joninių šventę, linksmus nutikimus, bernelį, senelį, vilką. Legendą apie Beragio ežero, plytinčio rytinėje miestelio pusėje, pavadinimo kilmę priminė buvusi ilgametė gimnazijos mokytoja Irena Guobienė, o senolių pasakojimus apie kalvystės amatą bei kalvių darbus tarmiškai pristatė Aldona Paršiukaitė.

Tokio pat renginio dalyvių susidomėjimo susilaukė ir LMA LKI mokslininkų pranešimai, kuriuose gvildentos anykštėnų patarmės, svėdasiškių šnektos, taip pat tarmių aruodų institute kaupimo, tvarkymo ir išsaugojimo problemos. Susirinkusieji buvo supažindinti ir su instituto veikla, tikslais bei artimiausiais uždaviniais. Mokslininkų pranešimus itin pagyvino ir papildė scenos ekrane rodomos skaidrės, kurių buvo peržiūrėta kelios dešimtys. Taigi, į Svėdasus jie atvyko gerai pasiruošę.
LKI Tarmių archyvo vadovė, dr. Aušra Kaikarytė pirmiausia klausytojus supažindino su lietuvių kalbos tarmėmis, nuodugniau aptarė anykštėnų patarmę, svėdasiškių šnektą ir jos vietą bendroje lietuvių kalbos tarmių sistemoje. Paskui ji aiškino LKI tarmių archyvo, įkurto nuo 2002 metais, struktūrą ir veiklą, pristatė kartotekas, pildomas daugiau nei 50 metų. Institute nuo 1965 metų jau yra kaupiami ir gyvosios kalbos įrašai magnetinėse juostose bei kompaktinėse plokštelėse. Čia galima rasti šnektos pavyzdžių ir iš Svėdasų krašto: Bajorų, Būtėnų, Kunigiškių bei kitų kaimų. Šiauliuose yra įkurtas instituto Dialektologijos centras. Saugomos aprašytos kai kurios aukštaičių ir žemaičių ir kitos už Lietuvos ribų paplitusios tarmės. Archyve pagal specialias programas yra sukaupta tarmių Lietuvių kalbos atlasui, Europos kalbų atlasui, surinkti duomenys kitiems programiniams darbams. Parengta ir išleista nemažai apibendrinamųjų veikalų, tarmių žodynų, tekstų rinkinių. Naujausi iš jų – „Mielagėnų apylinkių tekstai“ (2006 m.), „Aukštaičių tarmių tekstai“ (2007 m.), „Širvintiškių tekstai“ (2009 m.), „Dūkšto apylinkių tekstai“ (2010 m.) ir kt.

Po pranešimo vėl suskambo tarmiška svėdasiškių šnekta. Kraštietis, visiems gerai pažįstamas ir dažnas čia vykstančių renginių svečias, aktorius Ferdinandas Jakšys tarmiškai perskaitė linksmą humoristinį kūrinėlį „Kasparo Drimbos nutikimai“, o Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis vietos šnekta pasveikino dalyvius ir padėkojo svečiams bei organizatoriams už prasmingą miestelio gyventojams renginį.
Leksikografijos centro vadovė, dr. Zita Šimėnaitė pristatė mokslinį pranešimą apie LKI tiriamąją ir leidybinę leksikografijos veiklą. Ji aptarė darbus, atliktus rengiant ir leidžiant akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ (2001–2002 m., 20 t.), pagarbiai prisiminė jį sudariusius lingvistus. Žodynui buvo surinkti žodžiai iš daugelio šaltinių ir įvairių Lietuvos vietovių. Jame galima rasti žodžių, užrašytų ir Anykščių rajone – Andrioniškyje, Debeikiuose, Svėdasuose, Surdegyje, Traupyje ir kt. Nemažai tokių terminų yra suradę lingvistai dr. Kazys Pakalka ir kraštietė, dr. doc. Jolanta Zaborskaitė, svėdasiškė Kristina Rimšienė ir daugelis kt. Geru žodžiu minėjo ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos, taip pat jos Svėdasų ir Troškūnų skyrių darbuotojus. Prelegentė apsidžiaugė, kad anykštėnai atidengė paminklą žymiam lingvistui Konstantinui Sirvydui, iš kurio žodyno į minėtą akademinį leidinį buvo paimta apie 5 tūkst. terminų.

Instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zaborskaitė savo pranešimą skyrė LKI mokslinei bei leidybinei veiklai, moksliniam įdirbiui ir darbo rezultatams aptarti. Ji pabrėžė tai, kad visi LKI darbai tampa vis lengviau prieinami suinteresuotiems respublikos gyventojams. Kaip antai, terminų archyvas, didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ ir nemaža dalis užrašytų pasakojimų jau yra įdėti internete. Ji priminė, kad LKI terminų fondai yra nuolat papildomi, turtinami. Dabar čia saugomi net ir išnykusių lietuvių kalbos terminų pavyzdžiai iš dabartinės Baltarusijos, Latvijos teritorijų. Regionų tarmes taip pat tiria aukštųjų mokyklų lituanistikos kated­ros. Labai pagyvėjo instituto veikla populiarinant tarmes ir netgi atskiras šalies vietovių šnektas, nes pastebėta, jog intensyvėjant žmonių migracijai respublikoje, jos ėmė sparčiai nykti.
Mokslininkė priminė, kad instituto darbuotojai ieško vis naujų kelių skatinti tarmių mokymą bei lingvistinį gyventojų švietimą. Neseniai LKI sukūrė ir įdiegė karaokės, skirtos tarmėms mokytis, metodiką. Jos dalyviai, pasiklausę tarmiškų tekstų, dainų, patys stengiasi juos tarmiškai skaityti, tarti, dainuoti. Tokios lingvistinės karaokės jau surengtos ir keliuose provincijos rajonuose.

Po oficialiosios dalies įvyko itin įdomus etnografinis koncertas. Pirmojoje jo dalyje skambėjo nuotaikingos, seniai pamirštos ir vietos tarme „išguldytos“, senoviškos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios svėdasiškių dainos. Jose apdainuojamos Svėdasų bei kitų aplinkinių miestelių ir kaimų panelės, berneliai ar gyvenimiški žmonių nutikimai. Jos palyginti ilgos, grynai liaudiškos, netgi ir epiškos, net nežinia, kieno sukurtos. Antrojoje koncerto dalyje atliktos naujausios šiuolaikinės, svėdasiškių parašytos (daugiausia aut. Algimanto Indriūno) dainos apie Svėdasus. Senąsias dainas žaismingai atliko jungtinis svėdasiškių draugijos „Alaušas“ ir miestelio saviveiklininkų ansamblis, o naująsias – Svėdasų kultūros namų ansamblis (vad. Rožė Lapienienė).

O kai popietė pėrsikėlė į antrajame Kultūros namų aukšte įsikūrusią erdvią miestelio biblioteką, LKI direktorė, dr. doc. Jolanta Zabarskaitė, dr. Zita Virginija Šimėnaitė ir dr. Aušra Kaikarytė Svėdasų bibliotekai ir jos skaitytojams įteikė itin vertingą dovaną – reklaminių kalbos plakatų ir apie 10 naujausių instituto akademinių leidinių. Tarp jų – „Lietuvių tarmės“, „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“, „Dūkšto apylinkių tekstai“, „Kučiūnų krašto šnektos tekstai“, „Širvintiškių tekstai“ ir kt.
Palikusi daug malonių akimirkų bei minčių apie gimtąją lietuvių kalbą, šventė baigėsi maloniu mokslininkų bei kitų svečių ir šeimininkų pasišnekučiavimu prie arbatos puodelio ir visiems įsiamžinus bendroje nuotraukoje. Tai buvo antroji Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ inicijuota popietė, skirta gimtajai savo kalbai. Pirmasis Svėdasiškių tarmės vakaras įvyko 2010 metų gruodžio mėnesį Įgulos karininkų ramovėje Vilniuje, kur gyvena aktyviausi bendrijos „Alaušas“ nariai. Jame dalyvavo ir kitų Lietuvos regionų bendruomenių atstovai.

Abi lietuvių kalbos ir svėdasiškių šnektos šventės susilaukė palankaus kraštiečių įvertinimo. Svėdasiškis Raimundas Kovas, pastaruoju metu gyvenantis Šiauliuose, apsilankęs 2011 m. kalbos šventėje Svėdasuose, po to rašė: „Svėdasai gali drąsiai didžiuotis aktyviais, sumaniais ir veikliais šio krašto patriotais. Tai tarsi padėka kraštui, kuriame mes gimėme“. Jam pritaria ir kiti šių renginių dalyviai.