Pasaulio ir vilniaus anykštėnų bendruomenės mokslinė, edukacinė ir kultūrinė veikla

Vytautas Rimša,
Svėdasiškių draugijos „Alaušas“
tarybos narys, atsakingas už
mokslinę veiklą

Pastaruoju metu, siekiant tikros, ne tariamos ar vien „runkeliams“ dirbtinai deklaruojamos demokratijos, ypač natūraliais pavyzdžiais skiepijant pirmuosius gyventojų savivaldos ir saviugdos daigus, ypatingą reikšmę Lietuvoje įgauna įvairaus lygio bendruomenės, ypač jų kūrimasis, darbai bei veiklos plėtra.

Nepriklausomybės (Antrosios Respublikos) metais į bendruomenes Lietuvoje susibūrė daug žmonių. Dabar šalyje ne naujiena yra įvairūs miestų, miestelių, kraštiečių ir kaimų gyventojų, taip pat socialinių ar profesinių grupių bei daug kitų, savarankiškai veikiančių žmonių sambūriai. Visi jie turi savus įstatus, tikslus, apibrėžtas veiklos sritis ir kryptis, patys sambūrio rėmuose sprendžia, mokslinius, edukacinius, kultūrinius ar kitus socialinius uždavinius. Kai kurios iš tokių bendruomenių šiandien atlieka itin platų kultūros, švietimo ir tautinio ar patriotinio ugdymo bei saviugdos darbą, jau yra sukaupusios didelę tokios veiklos patirtį.

Negalima taip pat pamiršti, kad nė vienas iš daugybės bendruomenių ar kitų tokių sambūrių pirmininkų, tarybos narių ar kitų šiam darbui sąžiningai atsidavusių sumanių, aktyvių ir ryžtingų mūsų šalies piliečių, už minėtą veiklą niekada negavo ir negauna jokio užmokesčio. Visi jie dirba vien savo entuziazmo, o kartais – tik savo širdies balso pašaukti bei paskatinti dorai tarnauti gimtajam kraštui ir tėvynei, skirdami jiems visas savo žinias, sugebėjimus, jėgas ir darbus. Kokiu nesuderinamu disonansu šiems faktams šiandien skamba kai kurių politikų vieši virkavimai, kad lietuvių tautoje nebeliko patriotizmo. Dar keisčiau skamba valdžios atstovų brukama žmonėms melaginga nuostata, kad valstybės tarnautojas, negaudamas prie savo algos kas mėnesį priedo, siekiančio vos ne visą jo atlyginimą, prastai atliks savo pareigas. Pagaliau, daug kam yra visiškai nesuprantamas informacijos priemonėse vis dažniau išlendantis skleidžiamas kai kurių politikų melas, kad jauni žmonės, plintant šalyje kaip epidemijai nedarbui ir nebeturėdami čia jokių galimybių išlaikyti savo šeimų ar patys pragyventi, išvyksta į užsienį vien dėl to, kad kažkodėl staiga jie visi prarado savo meilę gimtajam kraštui, Lietuvai ar netgi tikrąjį savo patriotizmą... Kas tai? Sąmoningas visuomenės apgaudinėjimas ir niekuo nekaltų žmonių šmeižtas, ar vien pigūs, diletantiški ir trivialūs Lietuvoje likusių tariamų „veikėjų ir oratorių“, palyginti gan gerai įsitaisiusių savo tarnybose ir absoliučiai abejingų tautiečių likimui, pasamprotavimai?!

Šiuo metu įvairių bendruomenių ir socialinių judėjimų raida Lietuvoje rado visiškai ką kitą. Analizuodami nepriklausomoje Lietuvoje jų raidos procesus aiškiai matome, kad vietos bendrijų kūrimosi tendencijos per dvidešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje nuolat stiprėja, o jų veikla toliau plečiasi ir turtėja. Itin didelę darbo patirtį šioje srityje nuo 1992 m. yra sukaupusi Anykščiuose įkurta Pasaulio anykštėnų bendrija (PAB). Telkdamas šalyje ir užsienyje gyvenančius kraštiečius bendrai mokslinei, edukacinei, kultūrinei ir tautinei veiklai, itin daug pasidarbavo šios bendrijos prezidento pareigas visas kadencijas einantis anykštėnas, plačiai pagarsėjęs mokslininkas, profesorius, habilituotas daktaras Antanas Tyla, bei jo pavaduotojai – bendrijos viceprezidentai, anykštėnai, profesoriai Algirdas Čižas ir Algirdas Antanas Avižienis (JAV), taip pat Bendrijos valdyba ir jos nariai – žinomas rašytojas, vertėjas ir publicistas Rimantas Vanagas, žurnalistas bei muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius ir daug kitų ne mažiau savo gimtąjį kraštą mylinčių anykštėnų.

Dirbdami ranka rankon, 1992–2011 m. anykštėnai jau surengė penkis PAB suvažiavimus, išleido ir Vilniuje bei Anykščiuose aptarė kelias dešimtis naujų savo knygų, organizavo per 20 kraštiečių meno parodų, iškiliai pažymėjo kelis Anykščių miesto jubiliejus. Įprasta tradicija tapo kasmet vidurvasarį Anykščiuose rengiamos miesto dienos, kurias kaskart lydi turiningos meninės bei kultūrinės programos, pritraukiančios šimtus rajono gyventojų ir svečių iš visų pasaulio kraštų. Čia dažnai vyksta visuomenės susitikimai su anykštėnais rašytojais bei kitais žymiais visuomenės veikėjais, tradicinės meno šventės, muzikos festivaliai, rengiamos vietos dailininkų meno parodos.

PAB valdyba taip pat atlieka didelį mokslinį bei informacinį darbą: leidžia ir platina savo leidinį – nuo 2011 m. plačios teminės apimties žurnalą „Pasaulio anykštėnas“; nuo 2006 m. prižiūri ir nuolat atnaujina informatyvią bendrijos elektroninę svetainę; renka duomenis, rašo biografinius straipsnius ir intensyviai kuria Pasaulio anykštėnų kraštotyrinį elektroninį žinyną; rengia originalius etnokultūrinius ir savosios anykštėnų tarmės vakarus, puoselėja ir populiarina gimtąją lietuvių kalbą. Panašiai savo veiklą šiuo metu plėtoja ir kai kurios kitos aktyvesnės, Lietuvos miestuose ir rajonuose įsikūrusios kraštiečių visuomeninės bendrijos, draugijos, asociacijos ar klubai. Šiandien jų galima daug surasti tiek Aukštaitijoje, tiek Žemaitijoje, tiek ir kitose mūsų krašto vietovėse. Nemažai jų veikia ir užsienio šalyse, visų pirma – etninėse lietuvių žemėse kaimyninėje Lenkijoje ir kitur.

PAB įstatuose yra įteisinti svarbiausi siektini tikslai ir uždaviniai, kuriais šiandien yra paremtos visos šios bendrijos veiklos kryptys. Svarbiausios jų – stiprinti ir plėtoti Anykščių krašte gyvenančių ir iš čia išvykusių anykštėnų asmeninius ryšius, gaivinti šeimų ir giminių tradicijas, pagarbą ir savitarpio paramą, ugdyti Anykščių bendruomenės pilietiškumą; burti kitose Lietuvos ir pasaulio vietose gyvenančių anykštėnų, jų vaikų, vaikaičių ir jaunimo sambūrius, klubus, grupes, savo dvasia ir esme pritariančias PAB nuostatoms, plėtojančias bendrijos pradėtus darbus; skatinti bendrijos narius ir kitus anykštėnus keistis įvairia informacija, patirtimi, idėjomis, glaudinti jų bendradarbiavimą kultūros, aplinkosaugos, verslo, socialinės paramos ir kitose srityse.

Darbo patirtis parodė, kad PAB veiklos apimtį ir darbų sėkmę labai daug lemia funkcionali ir racionali bendrijos organizacinė struktūra. Ji sukurta geografiniu principu. Šiuo metu į PAB sudėtį įeina Bendrijos valdyba (I); Anykščių bendrijos kolegija, Vilniaus anykštėnų sambūris – Debeikių, Kavarsko, Kurklių, Traupio, Troškūnų, Skiemonių, Svėdasų ir kitų seniūnijų bendruomenės (II); atskirų Anykščių rajono seniūnijų gyventojų savi struktūriniai padaliniai (III). Pavyzdžiui, Svėdasų seniūnijoje pastaruoju metu veikia juridiškai įteisintos Būtėnų, Grikiapelių kaimų ir Svėdasų bendruomenės, taip pat Svėdasiškių draugija „Alaušas“, jungianti po Lietuvą ir pasaulio šalis išsibarsčiusius Vaižganto krašto žmones. Minėtos trijų lygių (I-III) bendruomenės sudaro gan didelę, tačiau gerai koordinuotą ir vieningai veikiančią PAB struktūros sistemą, pajėgią atlikti itin daug bendruomenės veiklos kryptyse numatytų darbų. Šiuo metu tai yra, bene, pats optimaliausias ir vos ne dvidešimt metų išbandytas anykštėnų praktikoje rajoninio lygio bendruomenės struktūros organizavimo modelis, leidžiantis kūrybiškai plėtoti tiek PAB valdybos (centro), tiek ir kitų (II-III) lygių padalinių veiklą.

Gan svarbią vietą, tarp kitų padalinių visoje PAB struktūroje užima Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS, pirmininkė Rita Virbalienė). Jis buvo įkurtas artėjant PAB antrajam suvažiavimui, kai, plečiant veiklą, šios bendrijos padaliniai ėmė burtis ne vien Anykščiuose, bet ir kituose mūsų šalies miestuose. Pirmieji šios veiklos ėmėsi Vilniaus anykštėnai. Jų iniciatyvinė grupė, susirinkusi šalies sostinėje, 1996 m. pradžioje įsteigė čia gyvenančių Vilniaus anykštėnų sambūrį (VAS), kuris vėliau tapo vienu iš didžiausių PAB struktūrinių padalinių. Kaip rašoma PAB interneto svetainės istorijoje, VAS „per dešimtmetį tapo stipriausia ir veikliausia bendrijos šaka“. Pastaruoju metu sambūris jungia per šimtą įvairaus amžiaus ir profesijos narių bei visas Vilniuje veikiančias kraštiečių bendruomenes bei klubus, susikūrusius Anykščių rajono seniūnijų pagrindu. Pavyzdžiui, Svėdasiškių draugiją „Alaušas“, Vilniaus debeikiečių, kavarskiečių, troškūniečių bei kitus padalinius.

Per 15 veiklos metų VAS atliko reikšmingų mokslinių, edukacijos ir kultūros darbų. Kai kurie jų tapo įprasta Vilniaus anykštėnų tradicija. Pavyzdžiui, visiems kartu, iškiliai minėti valstybinę mūsų tautos šventę – Vasario 16-tąją. Dabar kasmet, vasario mėnesį į gėlėmis, vėliavomis ir kitais valstybės simboliais papuoštą Signatarų namų salę susirenka anykštėnai atiduoti savo pagarbą Valstybei. Įdomios ir prasmingos yra šių minėjimų programos. Jos pradedamos Valstybės himnu ir patriotinėmis Vinco Kudirkos, Bernardo Brazdžionio, Maironio ir kitų lietuvių poetų eilėmis, skirtomis Lietuvai. Renginiams vadovauja buvusi ilgametė Lietuvos valstybinio radijo diktorė, lietuvių valstybinės kalbos mokytoja Liudgarda Juškaitė-Čepienė.

Oficialioje dalyje kaskart išklausomi keli anykštėnų mokslininkų pranešimai. Antai, 2009 m. juos skaitė prof. Regina Koženiauskienė, PAB pirmininkas, prof. Antanas Tyla, vicepirmininkas, prof. Algirdas Čižas, 2010 m. – akad. Antanas Tyla, doc. dr. Juozas Parnarauskas, prisiminimus apie pirmuosius pokario okupacijos metus pasakojo miškininkas Stasys Bartaševičius, 2011 m. – Juozas Parnarauskas, Santarvės namų judėjimo atstovas Antanas Gudelis ir daugelis kt.

Minėta proga skaitytų pranešimų tematika plati. Tai – 1918–1919 m. kovos už Lietuvos nepriklausomybę; šalies laisvės gynimas nuo klastingo pilsudskininkų, želigovskininkų ir kitų Lenkijos okupantų karinio įsiveržimo 1920–1922 m.; lietuvių ir lenkų politiniai santykiai nuo Mindaugo iki XX a. pradžios; žala Lietuvos valstybingumui, kurį padarė mūsų tautos lenkinimas, prasidėjęs nuo Liublino unijos ir trukęs net 360 metų; pasipriešinimas vokiečių ir TSRS okupacijai 1940–1945 m.; pokario laisvės judėjimas; lietuvių tautos genocidas bei trėmimai; Lietuvos laisvės idėjos raida nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų iki šių dienų; tautos rusinimas, trukęs 120 metų, lydimas sukilimų ir represijų; prašymai (tarp jų – ir anykštėnų) carinės Rusijos valdžiai dėl lotynų rašmenimis spaudos draudimo panaikinimo Lietuvoje; lietuvių liaudies vaidmuo, saugojant lietuvių tautos identitetą, kalbos grynumą, kultūrą, lietuvišką spaudą; Vasario 16-osios akto reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir kt.

Neliko pamirštos ir istorinės Lietuvos valstybės datos bei įvykiai: Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis; šalies nepriklausomybės atkūrimo 20-metis; Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių sukaktis ir daug kt. 2008 m. atskirą išvyką į Signatarų namus savo nariams surengė ir Svėdasiškių draugija „Alaušas“ (pirm. Algimantas Indriūnas), kurios metu buvo paminėta Lietuvos nepriklausomybės šventė, apžiūrėtos čia veikiančias istorinės parodos, išklausyti muziejaus darbuotojų pasakojimai. Draugija 2010–2011 m. Vilniuje ir Svėdasuose surengė dvi Lietuvių kalbos ir svėdasiškių tarmės šventes, kuriose dalyvavo ir savo pranešimus kraštiečiams skaitė Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktorė, doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, Leksikografijos centro vadovė, dr. Zita Virginija Šimėnaitė, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvo darbuotoja, dr. Aušra Kaikarytė.

Valstybinių švenčių minėjimų ir kitų renginių programas visuomet užbaigia ir praturtina aukšto lygio teminiai koncertai. Itin dažnos ir mylimos anykštėnų viešnios yra žinomos operos solistės Rasa Juzukonytė, Eugenija Klivickaitė ir kiti atlikėjai, pianistės Birutė Šernaitė ir Aušra Motuzienė. Jų repertuare arijos, atliekamos italų kalba, iš klasikinių Džakomo Pučini, Džiuzepės Verdi, Franco Leharo ir nacionalinių Vytauto Klovos „Pilėnų“ Jurgio Karnavičiaus „Gražinos“ operų, lyrinės lietuvių kompozitorių Algimanto Bražinsko, Algimanto Raudonikio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos dainos, taip pat lietuvių bei užsienio šalių kompozitorių romansai.

Ne mažiau populiarios ir mėgstamos yra Aukštaičių gegužinės. Šie etnokultūriniai renginiai neretai vyksta dvi dienas: pirmąją jų – VAS nariai pažymi artėjančias Jonines, antrąją – kartu pasitikti Joninių renkasi visos Vilniaus aukštaičių bendruomenės. Anykštėnams pasiūlius, pirmoji tokia gegužinė surengta 2008 m. birželį, Vingio parko vejoje, prie „Lakštingalos“ kavinės. Tuokart į VAS pirmininkės Ritos Virbailienės kvietimą atsiliepė Vilniaus anykštėnai, biržiečiai, uteniškiai, ukmergiškiai. 2009–2010 m. šventėje jau dalyvavo devynių rajonų etninės bendruomenės. Tai – PAB Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS), Biržiečių klubas „Krivūlė“, Panevėžiečių klubas „Nevėžis“, Rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“, Uteniškių klubas „Indraja“, Pasvaliečių bendrija, Kupiškėnų klubas, Zarasiečių bendrija „Ežerėnai“ ir Ukmergiškių bendruomenė. 2011 m. Vilniaus anykštėnai Vingio parke surengė etnokultūrinę Aukštaičių gegužinę, į kurią atvyko 11 Vilniaus krašto bendruomenių. Šventė buvo skirta lietuvių kalbai ir jos aukštaičių tarmėms. Renginyje kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys, Anykščių meras Sigutis Obelevičius, Aukštaitijos rajonų etninių bendruomenių vadovai. Visam „paradui“ šįkart gegužinėje vadovavo rokiškėnai. Vakarui vadovavo Gaudentas Aukštikalnis, o kraštiečius linksmino tekstų autorius bei savo dainų atlikėjas Algirdas Svidinskas ir Rokiškio rajono Aukštakalnių kaimo kapela „Barškutis“ (vad. Esmiralda Smalstienė).

Visą šį etnokultūrinį renginį, ilgainiui tapusį visų mėgstama, tradicine švente, buvo nuspręsta vadinti „Aukštaičių gegužine“. Romantiškas vardas prigijo ir gerai tarpsta Vilniaus etninių bendrijų veikloje. Šios gegužines yra įdomios ir visų mėgstamos. Kartais į jas susirenka 100–150 žmonių. Kiekviena gegužinė yra skiriama kokiai nors svarbiai Lietuvos datai. 2010 m. pagrindinis jos akcentas buvo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, 2011 m. – lietuvių kalba ir aukštaičių tarmės šnektos.

Įvairios yra ir šių etnokultūrinių švenčių programos. Iš pradžių dažniausia glaustai pakalbama apie VAS veiklą, planus ir renginius, o naujokams primenama gegužinių istorija ir dabartinės šventės programa (Rita Virbalienė); apie Aukštaitijos krašto senąsias tradicijas, jų puoselėjimą ir kraštiečių bendravimo svarbą (prof. Antanas Tyla); apie vilniečių ryšius su gimtine palaikymą (Anykščių meras Sigutis Obelevičius ir kitų rajonų vadovai); apie Vilniuje gyvenančių Aukštaitijos žmonių ir jų bendrijų tolesnę veiklą (rajonų bendrijų vadovai). 2010 m. gegužinės metu organizuotai buvo aplankytas senasis Vilniaus botanikos sodas (dabar Kairėnų botanikos sodo skyrius). Pasibaigus oficialiajai programai, visuomet vyksta įspūdingi koncertai. Pavyzdžiui, 2010 m. gegužinės dalyvius skambiomis senolių ir šiuolaikiškomis dainomis džiugino bei šventinę nuotaiką „kaitino“ į Vilnių atkakęs Biržų rajono Germaniškio folkloro ansamblis „Vijoklis“ (vad. Zita Bėliakienė), kiti šiuolaikinių estrados dainų atlikėjai ir pan.

Aukštaičių gegužinė kraštiečiams yra ne vien liaudiškas pasismaginimas. Tai kartu prigimtinis tradicinis renginys, primenantis garbingą Aukštaitijos senovę, mūsų bočių gyvenimo būdą, jų savastį, kultūrą, identitetą, tradicijas, neatskiriamai persipynęs su kiekvieno žmogaus subtiliais netolimos praeities asmeniniais išgyvenimais. Tokia gegužinė aukštaičiui – tai tradicinė lietuvių liaudies šventė, menanti gimtuosius namus, tėviškę ir tą šventą vietą, kaip kažkada rašė anykštėnas, lietuvių literatūros klasikas Jonas Biliūnas, „kūdikėlis kur bėgiojau...“

Be to, jos glaudžiai siejasi su jaunyste, su artimiausiųjų žmonių – tėvų, brolių ir seserų, bičiulių ir draugų, nutolusių negailestingoje laiko tėkmėje ar visai palikusių mus ir išėjusių į nebūtį, šiltais prisiminimais, itin stipriai jungiančiais visus su senąja savo tėvų sodyba, jos aplinka, žeme, su gimtine ir pačia Lietuva. Tokios kraštiečių šventės, žurnalistės Rasos Pangonytės žodžiais, yra „lyg giminės pokyliai...“

Gegužinės turi ne vien emocinę ar dvasinę, bet kartu – ir labai svarbią etnokultūrinę, tautinę bei patriotinę prasmę. Per savo ištakas ir kilmę, mes galime žymiai aiškiau suvokti ir įprasminti savo dabarties egzistenciją. Žinomas rusų pedagogas Antonas Makarenka yra rašęs, kad „...meilė Tėvynei pirmiausia prasideda nuo meilės savo šeimai, savo kiemui, savo gatvei...“ Siekiant šių tikslų, kasmet yra rengiami tradiciniais VAS tapę Kalėdiniai ir Velykiniai bei kiti anykštėnų susitikimai Vilniaus universitete ir kitose vietose, kur kalbama apie senuosius lietuvių papročius ir naujas kraštiečių knygas. Itin turtingi jomis buvo praėjusieji metai. 2011 m. balandžio mėnesį, per tradicinę anykštėnų Atvelykio šventę Vilniaus įgulos karininkų ramovėje mokslininkai ir kiti specialistai – prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis, pedagogas Jonas Bagdonas, inžinierius Vytautas Biliūnas, skulptorius Gintaras Karosas ir fotomenininkė Ona Pajedaitė pristatė savo kraštiečiams net trylika naujų savo knygų. Apie fotomenininkės knygą savo įžvalgomis pasidalino svečias iš Anykščių – žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius.

Ne mažiau dėmesio VAS veikloje skiriama ir garsių savo krašto žmonių jubiliejams. 2009 m. vasarį sambūrio metu jubiliejaus proga buvo pasveikintas kraštietis, žinomas dailininkas Antanas Žukauskas. VAS nariai organizuotai dalyvavo atidarant LR Seimo parodų galerijoje jubiliejinę šio dailininko kūrinių parodą. Tų metų lapkritį, sambūrio pirmininkės Ritos Virbalienės ir Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ atstovo doc. dr. Juozo Lapienio iniciatyva, Vilniaus rotušėje surengtas iškilus Juozo Tumo-Vaižganto 140-jų gimimo metinių minėjimas. Į jį atvyko ne vien Vilniaus svėdasiškiai ar anykštėnai, bet ir gausi Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus vadovaujama rajono delegacija, ne mažesnis Svėdasų miestelio gyventojų būrys, lydimas seniūno Valentino Neniškio. Čia buvo pristatyta mūsų kraštiečio, aktoriaus Ferdinando Jakšio atliekamos rašytojo ir dramaturgo Kosto Ostrausko dramos „Vaižgantas“ kompaktinė plokštelė, kurios išleidimu pasirūpino draugija „Alaušas“ ir VAS. Apie rašytojo kūrybą savo įžvalgomis dalijosi prof. habil. dr. Vytautas Vanagas, doc. dr. Juozas Lapienis ir kiti vakaro dalyviai, o Vaižganto kūrinius meniškai skaitė anykštėnų pamėgtas aktorius Tomas Vaisieta. 2010 m. spalį VAS nariai LR Seimo parodų galerijoje dalyvavo atidarant anykštėno, tautodailininko Jono Tvardausko kūrinių parodą, o lapkritį susitiko su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vadovais ir kartu Akademijos ramovėje pažymėjo Lietuvos kariuomenės dieną. 2011 m. birželio pabaigoje Vilniaus paveikslų galerijoje kraštiečiams ir miesto visuomenei buvo pristatyta anykštėno kompozitoriaus Giedriaus Alkausko kūrinių pirmoji kompaktinė plokštelė.

Dar viena, intensyviai plėtojama VAS veiklos sritis –mokslinės ir kraštotyrinės pažintinės anykštėnų ekskursijos. 2011 m. balandį jie jau spėjo aplankyti Lietuvos banko Pinigų ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrometeorologijos muziejų ekspozicijas; kovą kelios grupės susipažino su Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastatų ansambliu, įranga bei parodomis, su šv. Kazimiero bažnyčia, jos kriptomis ir vienuolynu. Gegužės mėnesį didelė grupė sostinės anykštėnų, lydimi savo kraštietės, vadovės Jolitos Šedauskienės ir vietos kelionės gido Eugenijus Petruškevičius, iškylavo po buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kaimyninėje Lenkijoje. Buvo apžiūrėtos Augustavo, Baltstogės, Seinų, Suvalkų ir kitų etninių Lietuvos žemių istorinės įžymybės, susitikta su vietos lietuviais. Mozūrų krašte aplankytos ir senosios Kentšyno (Rostenburgo), Rešelio bei kitos, buvusios vokiečių ordino pilys, iš kurių anuomet ruošti išpuoliai prieš prūsus ir Lietuvos žemes. Birželio mėnesio viduryje įspūdinga ekskursija surengta į Pavilnių regioninį parką. Padedami savo kraštiečio, gamtininko, augalų specialisto Antano Stackevičiaus čia anykštėnai keliavo pažintiniu Pučkorių taku, apžiūrėjo geologines jo atodangas, Vilnios upės slėnį, piliakalnį, palivarką, visą to meto gamybinį kompleksą – malūną (vėliau jame gamintas ir popierius), parako gamyklą, patrankų liejyklą su jos aušinamaisiais tvenkiniais bei kitus istorinius objektus, nuo XVI a. iki XVIII a. vidurio tiesiogiai priklausiusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui ir Artilerijos vadovybei. Dabar prieš Vilniaus anykštėnų akis – kasmet, vasaros viduryje rengiama tradicinė Anykščių miesto šventė ir Vilniaus anykštėnų ekskursija į Biržų pilį.

Vilniaus anykštėnų šventės ir susitikimai visuomet vyksta prie karštos kavos puodelio bei šviežių sumuštinių, kuriais pasirūpina patys dalyviai. Didesniuosius jų kultūrinius ir kitus renginius neretai geranoriškai paremia ir patys kraštiečiai. Už tai geru žodžiu jau seniai yra minimas svėdasiškis verslininkas Algimantas Čaplinskas, „prisiekęs“ anykštėnas, kavinės „Lakštingala“ savininkas Romas Katinas ir kt.

Visi PAB Vilniaus anykštėnų sambūrio renginiai turi svarbią edukacinę, kultūrinę ir socialinę auklėjamąją prasmę. Jie telkia kraštiečius į vieną būrį, skatina ir įkvepia juos naujiems, prasmingiems darbams, ugdo žmonių meilę gimtajam kraštui ir Lietuvai. Kartu, be abejo, jie natūraliai žadina ir kraštiečių vienybę bei patriotinius jausmus.

Anykštėnai pradeda Aukštaičių gegužinę. Iš kairės: Anykščių meras Sigutis Obelevičius, prof. habil. dr. Antanas Tyla (kalba), LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas ir VAS pirmininkė Rita Virbalienė. 2009 m.
Nuotraukos iš asmeninio albumo

Anykštėnų ekskursija Lietuvos banko Pinigų muziejuje. Pasakoja gidė Aušra Skardžiukienė. 2011 m.

Anykštėnai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. 2010 m.