MOKSLASplius.lt

Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje (3)

 

Stasys Šilingas ir Ramūnas Bytautas – Vilniaus 1-osios berniukų gimnazijos moksleiviai. 1905 m.Pradžia Nr. 8 ir 12

Įspūdžiai iš pažintinės kelionės „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“, kurią surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene.

Prisimintas Ramūnas Bytautas


Tarp keliauninkų buvo žilstelėjęs vyriškis, kuklus žmogus, kompanijose veikiau nusiteikęs kitų pasiklausyti, negu savo paties nuotykius pasakoti ar anekdotus riesti. Tai kultūros istorikas, literatūros žinovas Albinas Vaičiūnas. Atgydavo gavęs į rankas mikrofoną ir ypač paprašytas papasakoti apie Zanavykų kraštą, jo rašytojus ir kitus įžymius žmones. Daug žinantis, apsiskaitęs, bendravęs su daugybe įvairiausių žmonių, o svarbiausia – gyvenantis literatūros, kultūros, istorijos dalykais, kuriais noriai dalijasi su visais, kuriems įdomu. Mėgsta vesti ekskursijas, o jei kam reiktų važiuoti per literatais, kalbininkais, menininkais turtingą Zanavykų kraštą, tai geresnio vedlio už Albiną būtų sunku tikėtis.

Pirmoje šių rašinių ciklo dalyje buvome atidūs marijampoliečio Kęstučio Subačiaus darbams ir ypač jo pamėgtajai sūduvių, apskritai jotvingių temai, o šį kartą mūsų akiratyje – Albino Vaičiūno interesų laukas. Jis labai platus, išvaikščiotas skersai ir išilgai bent jau po Šakių kraštą, kur joks ženklesnis kultūrinis renginys be Albino neapsieina. Būtina pasakyti, kad jis yra ir Zanavykų bendrijos, ir Prano Vaičaičio draugijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, o 1998–2001 m. jai ir vadovavo, visuomeninio judėjimo „Talka tėviškei“ Etikos komisijos pirmininkas. Be kai kurių biografijos faktų būtų sunku apsieiti.

Kilęs iš Gegužių kaimo dabartiniame Šakių rajone, 1949 m. baigė Kriūkų progimnaziją. Kaune buvo įsitraukęs į pogrindinę Lietuvos jaunimo Vyčių sąjungos veiklą, 1951 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti lageriuose. Gerai susipažino su Vorkutos lagerių gyvenimu, o 1956 m. paleistas. Grįžęs į Lietuvą baigė prekybos technikumą, o Vilniaus universitete įgijo ekonomisto diplomą. Dirbo knygų prekyboje, vedžiojo ekskursijas. 1994 m. tapo Beatričės Grincevičiūtės memorialinio muziejaus Vilniuje direktoriumi. Dabar pensininkas. Išleido kraštotyrinio ir pažintinio pobūdžio leidinių: „Ilguva amžininkų atsiminimuose“, „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“, sudarė poezijos rinkinius – poeto Prano Lemberto „Šaukiu, o Nemune“ (1992) ir „Tėvynės drobės“ (1994), „Menu birželį“, „Širdis skambėjo dainomis“, S. Šilingo „Tautos dainų genezė“, išleido knygą „Paežerėliai“ (2010 m.), P. Vaičaičio draugija išleido straipsnių rinkinį „Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas“ (1998). Apdovanotas DLK Gedimino ordino medaliu (1996), Lenkijos aukso kryžiaus ordinu (2005), Marijampolės garbės ženklu (2008), Šakių garbės piliečio vardas (1999).

Suprantama, kad ir kelionės metu į Šveicariją lietuvių rašytojų takais, A. Vaičiūnas liko ištikimas savo zanavykų temai, prie kurios ir mes apsistosime, bet vėliau, o pradėti pats gyvenimas liepia nuo visai kito krašto atstovo – žemaičio pagal kilmę Ramūno (Romano) Bytauto. Tai pirmasis Lietuvos filosofas, šiemet rugpjūčio 22 d. sukako 125-osios jo gimimo metinės. Neteko girdėti, kad kur nors būtų skambiai paminėtos. Bet bus – lapkričio 10 dieną Ramūno Bytauto 125-osios gimimo metinės bus minimos Vilniaus mokytojų namuose.

Jau vien tai, kad tai pirmasis profesionalų išsilavinimą įgijęs lietuvių filosofas, užtikrina jam atitinkamą vietą Lietuvos mokslo raidoje. Dar svarbiau – padaryti darbai, užmojai, kurie buvo pradėti įgyvendinti. Tai dideles viltis teikusios asmenybės likimas, ir tai nebuvo tuščios savo jėgas pervertinusios asmenybės viltys. Neabejotinas mokslo talentas, didžiulės kūrybinės potencijos ir visuomeninių užmojų asmenybė, daugeliu atžvilgių išskirtinė. Ir dramatiška. Ramūno Bytauto likimas susišaukia su daugeliu jaunų XX amžiaus Lietuvos talentų likimu. Nieko stebėtino, kad Vacys Bagdonavičius knygelės „Romano Bytauto etinės pažiūros“ jau pirmoje pastraipoje išvardija panašios lemties džiovos pakirstas asmenybes – Povilą Višinskį, Joną Biliūną, kiek vėliau nė trisdešimties metų ribos nepasiekusį Julių Janonį. Palyginimai peršasi savaime. Galėtume prie šios liūdnos eisenos priskirti nuo kitų ligų mirusį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, amžiumi kiek vyresnį, bet 36-erių taip ir nesulaukusį. Tipiški likimai, tarsi keista Lemtis būtų siekusi visais įmanomais būdais tramdyti kylančios modernios lietuvių tautos didelius siekius. Tai vis neišsipildę didžiausių tautos vilčių simboliai, nors ir tai, ką jie spėjo padaryti literatūros ir kultūros istorijoje, užtikrina jiems nemarią šlovę.

Kelionės į Šveicariją metu Albinas Vaičiūnas mums priminė R. Bytautą, šią neeilinių gabumų ir užmojų asmenybę, jo spėtus nuveikti kai kuriuos darbus ir dar didesnius užsibrėžtus, nespėtus padaryti. Garbusis Albinas tikiuosi neužpyks, jeigu šiame rašinyje Bytauto veiklą ir likimą išdėstysime ne jo kelionėje išsakytais žodžiais, bet savaip ir gerokai išplėsdami užduotą temą. Tuo labiau, kad Albinui nebuvo ir galimybių ant ratų, autobuse, skaityti išsamią paskaitą, nors kitoje aplinkoje, galima neabejoti, kad jis tą galėtų atlikti labai išsamiai.

 

Sparnus jam suteikė Žemaičių žemė


Būsimasis filosofas Bytautas gimė 1886 m. rugpjūčio 22 d. bajorų šeimoje Drobūkščių dvarelyje netoli Varnių (dabartiniame Telšių rajone). Įregistruotas rusišku Romano vardu. Ramūnu bus pradėtas vadinti ir pats save vadins gerokai vėliau. Aplinkoje, kurioje augo Romanas, lietuviškas žodis pasigirsdavo tik iš senos močiutės lūpų, ir tai tik šventadieniais per sumą. Būdingas nutautėjusios Lietuvos bajorų šeimos atvejis, mažai kuo skyręsis ir nuo kitų to meto panašios visuomeninės padėties šeimų. Bytautai nuomodavosi nusigyvenusių dvarininkų žemes, ir tai Romaną pririšo prie tokių vaizdingų Žemaitijos vietovių kaip Lendriai, Kražiai, Verpena, Kražantės krantai. Vien pavadinimai skamba kaip poetiniai įvaizdžiai.

Pradžios mokykla Kražiuose, o parengiamoji gimnazijos klasė – Permėje, Urale. Likimo kreivė padariusi didelį lanką sugrąžino Bytautus į Lietuvą, tada vadintą Šiaurės vakarų kraštu. Mokslas Vilniaus I berniukų gimnazijoje buvo rusų kalba. Gimnazijoje R. Bytautas susibičiuliavo su Stasiu Šilingu, gimusiu 1885 m. lapkričio 23 d. Vilniuje bajorų šeimoje. Nuo šiol apie juos dera kalbėti kaip apie neišskiriamus bičiulius ir taip išliks visam gyvenimui. Abu susidomi socialinio teisingumo idėjomis, dalyvauja moksleivių judėjime – revoliucinės nuotaikos tiesiog tvyro ore. Beje, abu nemokėjo lietuviškai, bendravo rusiškai, gal ir lenkiškai. Atėjus metui, abu uoliai kibs mokytis protėvių kalbos, pasijus tikrais lietuvių tautos ir Lietuvos patriotais. Gali atrodyti keista, bet šis virsmas įvyks jiems studijuojant Maskvos universitete, į kurį bičiuliai įstojo 1905 m. baigę gimnaziją. R. Bytautas pasirinko Gamtos, S. Šilingas – Teisės fakultetą. Po metų abu tapo aktyviais Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais, o ši draugija buvo savotiška lietuvybės ugdymo mokykla.

Bet prieš tai dar reikėjo pasikaitinti ir užsigrūdinti revoliucijos žaizdre, juk to tikėjosi vykdami į Maskvą. Universitetas tik tarp kitko, bent jau iš pradžių, svarbiausia – visuomeninė veikla. Revoliuciniai neramumai Rusijoje, nukreipti prieš patvaldystę, užkrėtė ne vieną jauną protą. R. Bytautas ir S. Šilingas taip pat susižavėjo kairiųjų šūkiais, abu net įstojo į Rusijos socialdemokratų partiją. S. Šilingas taip įsijautė į revoliucinę kovą, kad dalyvavo statant barikadas Maskvoje ir net turėjo progos šaudyti iš revolverio į policininkus, kai šie vaikė „revoliucininkus“ ir bandė griauti barikadas. Galima numanyti, kad kažkur netoliese galėjo būti ir jo neatskiriamas draugas R. Bytautas.

Laimei, revoliucijos barikadų ir parako dūmų romantika nepakenkė tolesnėms jų studijoms, matyt, neatsirado kas įduotų valdžiai. 1906 m. R. Bytautas perėjo į Teisės fakultetą ir įsitraukė į Maskvos lietuvių studentų draugiją. Entuziastingai abu įniko studijuoti politinę ekonomiją, Karlo Markso, Žano Žoreso (Jean Jaurès),< Augusto Bebelio veikalus, o 1907 m. du draugai net nuvyksta į Berlyną, klausosi A. Bebelio ir Eduardo Bernšteino paskaitų.

Berlyno universitete R. Bytautas ir S. Šilingas lankė taip pat ir lietuvių kalbos užsiėmimus, tad Vokietija sustiprino ne vien kairuoliškus studentų įsitikinimus. Sprendžiant iš visko, susidomėjimas protėvių kalba jau buvo toli pažengęs, o visa, ko šie vyrukai ėmėsi, buvo rimta iš esmės. Jeigu Maskvos universiteto aplinka ir ypač dalyvavimas Maskvos lietuvių studentų draugijoje įžiebė susidomėjimo gimtąja lietuvių kalba kibirkštį, tai Berlyno universitetas iš kibirkšties įpūtė liepsną. R. Bytautas ir S. Šilingas beveik visai nemokėtos protėvių kalbos pradeda mokytis su tokiu įkarščiu, kad socializmo idėjos netrukus pasitraukia į antrą, paskui ir dar tolimesnį planą.

Priešybių derinimas buvo R. Bytauto kraujyje


Pradėjus slopti revoliucinėms nuotaikoms Maskvoje, R. Bytautas ir S. Šilingas labiau susidomi lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, abu pasijuto esą lietuviai. Sunku pasakyti, ar būta tiesioginio ryšio, bet kuo labiau tolo nuo rusų socialdemokratijos siekių, tuo labiau stiprėjo susidomėjimas savo tautos kalba ir tautos savikūra. Kiek vėliau abu išstPirmasis Lietuvos filosofas Ramūnas Bytautasojo iš socialdemokratų partijos.

Tiesa, amžininkai teigė, kad abu bičiuliai tuo metu balansavo ant ribos tarp lietuvybės ir rusiško socializmo. Bent jau rašytojas Kazys Puida juodu apibūdino kaip socialistus ir karštus nacionalistus, stebėdamasis, kaip šias priešybes galima suderinti. Kaip pamatysime toliau, priešybių derinimas, bent jau R. Bytautui, taip įsigėrė į kraują, kad tapo net jo pasaulėžiūros ir mokslinių siekių dalimi. Jis bandys rasti dermę tarp materializmo ir idealizmo, t. y. dviejų viena kitai prieštaraujančių pasaulėžiūrų. Tai nebuvo paties Bytauto atradimas, tokių siekių galima rasti to meto Europos filosofų darbuose. O kaip sekėsi derinti nesuderinama Ramūnu jau tapusiam Romanui, sužinosime visai netrukus.

Bet pirmiausia prisiminkime kalbos ir tautos problematiką, kuri R. Bytautui nedavė ramybės. Tą susidomėjimą savo tautos kalba, matyt, reiktų sieti su to meto filosofų ir psichologų dėmesiu kalbos problematikai, suvokiant kalbos reikšmę tautos formavimui, savivokai ir kitiems svarbiems dalykams. R. Bytautui tai buvo labai svarbu. Jis visų pirma mąstytojas, nors dar tik studentas. Jam rūpi pamatiniai dalykai – mokslo įtaka, bent jau tų autorių veikalai, į kuriuos pradėjo gilintis. Galimas dalykas, per jį tas idėjas patyrė ir S. Šilingas. Jiems pirmiausia rūpėjo tautos savikūros dalykai, beje, jaudinę daugelio į laisvės kelią kylančių Europos tautų jaunus protus. Tai kelias į gilią tautos fenomeno supratimo pradžią, o raktą mums duoda Herderis, tvirtindamas: „Tautos genijus niekur kitur taip gerai nepasireiškia, kaip kalbos fizionomijoje“. Istorikas Zenonas Ivinskis taikliai pratęsė Herderį pastebėdamas, kad „Bytautas tad ir mėgino iš lietuviškosios kalbos fizionomijos atspėti lietuviškąjį genijų“.

Terpė, į kurią pateko bičiuliai, buvo labai palanki atsiversti nutautėjusių bajorų palikuonims. Vis plačiau plintančios Europos tautų atgimimo idėjos skatino domėtis ir savosios tautos kalba, kurios mokytis jie ėmėsi su jaunatvišku įkarščiu, kuris niekada neatvėso.

1907-aisiais grįžęs iš Berlyno į Maskvą R. Bytautas iš Teisės fakulteto prašosi pervedamas į Istorijos ir filologijos fakultetą, kur jo domėjimasis kalbos reikalais atrodo visai natūralus ir palaikytinas. 1908 m. lietuviškame žurnale „Draugija“ pasirodo R. Bytauto straipsnis „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“, vėliau jis buvo išleistas atskira brošiūra. Katalikiškos pakraipos žurnale „Draugija“ pasirodo ir daugiau R. Bytauto straipsnių, bet tai ne duoklė tikėjimui, o veikiau tuo metu bene vienintelė galimybė su spausdintu žodžiu išeiti į mokslu besidomintį lietuvių jaunimą.

R. Bytauto nuovoką, sugebėjimą įžvelgti visuomenėje ir tautoje vykstančius esmingus dalykus rodo ir tas faktas, kad jis iškart suvokė Mikalojaus Konstantino Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis ir Prano Vaičaičio draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas kelionės į Šveicariją metuČiurlionio kūrybos svarbą. 1908 m. Vilniuje aplankęs antrąją lietuvių dailės parodą, toje pačioje „Draugijoje“ pateikia savo įspūdžius ir įžvalgas apie M. K. Čiurlionio darbus, ir tai nėra diletanto samprotavimai. R. Bytautui tuo metu ėjo dvidešimt antri metai. Beje, savo trumpo, bet labai turiningo gyvenimo saulėlydyje jis suabejos, ar teisingai pasirinko savo gyvenimo kelią, gal ne mokslą reikėjo rinktis, bet dailininko kelią? Mokslas reikalauja didžiulio pasirengimo, o dailėje galima betarpiškai pasireikšti. Gal šitai sakydamas mintyje turėjo Čiurlionio pavyzdį? Akivaizdu, kad jautė ir pats turįs meninių gabumų.

Dalyvaudami Maskvos lietuvių studentų draugijoje R. Bytautas ir S. Šilingas propaguoja savo tautos švietimo ir kultūrinimo svarbą, ir tą turį daryti inteligentai. XIX a. sukilimai tautos laisvės neatnešė, politiniai veiksmai atsimuša į geležį, tad reikia veikti per visuomeninį ir kultūrinį darbą, žadinti tautinę savimonę. Sunku pasakyti, ar tokia formuluotė jiems būtų buvusi priimtina, bet visa įvykių logika ir pati abiejų bičiulių veikla skatina jų siekius apibendrinti būtent šiais žodžiais. Vienas kitam turėjo didelį poveikį, to neslėpė ir S. Šilingas, o R. Bytautas tiesiog neturėjo Likimo jam skirto laiko tuos savo biografijos puslapius plačiau apmąstyti ir apibendrinti. Apie jo to meto siekius daugiau galima sužinoti iš S. Šilingo straipsnių ir atsiminimų, kuriuose jis nemažai rašė ir apie R. Bytautą, taip atiduodamas pagarbos duoklę savo bičiulio atminimui.

Kaip įkurta „Aušrinė“


1908 m. S. Šilingas išrenkamas Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku, daug jėgų atiduoda šiai visuomeninei veiklai. 1909 m. minėtų pareigų draugijoje atsisakė, pasiryžęs visas jėgas skirti periodinio leidinio moksleiviams organizavimui. R. Bytautas nuošalyje nelieka, abu draugai nuolat tariasi dėl būsimo leidinio steigimo reikalų, krypties ir programos. Su kitais bendraminčiais – Rapolu Skipičiu (1887—1976), Adomu Lastu-Lastausku ir kitais. 1909 m. rudenį dešimt studentų, tarp kurių buvo ir paminėtieji, susirinko Maskvos lietuvių šelpimosi draugijos patalpose Miliutino gatvėje pasitarimui. Veikta pagal S. Šilingo ir R. Bytauto planą: svarstytas būsimo leidinio pavadinimas, programa ir kryptis, taip pat galimybė kurti studentų organizaciją, kuri įstengtų leidinį remti.

Pasitarimo dalyviams vieningai pritarus, kad toks leidinys reikalingas, pradėta siūlyti leidinio pavadinimą. S. Šilingas dar anksčiau buvo siūlęs pavadinti „Moksleiviu“, bet svarstymo metu apsigalvojo. R. Bytautas priminęs J. Basanavičiaus „Aušrą“, skirtą visai tautai, tos tautos daliai – moksleiviams steigiamą leidinį pasiūlė pavadinti Aušrinės vardu. Aušros žvaigždė – Aušrinė. Visiems patiko prasmingas ir skambus pavadinimas.

R. Bytauto ir S. Šilingo nuostatos buvo palaikytos, priimant laikraščio „Aušrinė“ programą ir kryptį. Nutarta, kad laikraštis bus nepartinis, liberalios demokratinės krypties. Sudarytas pirmasis laikraščio leidimo štabas, į kurį įėjo S. Šilingas, A. Lastas ir R. Skipitis, o R. Bytautas pažadėjo bendradarbiauti. Pirmas „Aušrinės“ numeris išėjo 1910 m. sausio 30 d. (pagal naują kalendorių vasario 12 d.) kaip „Lietuvos žinių“ priedas. Pirmuosius „Aušrinės“ numerius redagavo S. Šilingas, sugebėjęs suburti nemenką būrį kūrybingo jaunimo. „Aušrinės“ epigrafu pasirinktas Maironio ketureilis:Įspūdinga Šveicarijos gamta neišgelbėjo kaulų džiova sergančio Lietuvos filosofo Ramūno Bytauto

„Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!

Šarvuoti mokslu įstabiu!

Paimsme arklą, knygą, lyrą!

Ir eisme Lietuvos keliu!“

Įvadiniame pirmo „Aušrinės“ numerio straipsnyje S. Šilingas socialinio lietuvių tautos gyvenimo formavimą apibūdino kaip siekį veikliai ir sąmoningai dalyvauti kitų tautų pradėtame judėjime ir kelti lietuvių tautos „Idėjiją“ (paties S. Šilingo nusikaltas terminas), ją plėtoti ir derinti prie kintančio gyvenimo. Tam reikia tautiškai susipratusios inteligentijos, kuri ir esanti dvasiško peno kūrėja ir teikėja. Tai ir esąs svarbiausias „Aušrinės“ uždavinys – ruošti būsimą inteligentiją, pradedant nuo besimokančio jaunimo.

„Aušrinė“ dar toli meilavos saldžiai


Tai pirmojo redaktoriaus S. Šilingo formuluotos mintys, bet galima neabejoti, kad jo balse skamba ir R. Bytauto mintys. Juk bičiuliai taip dažnai diskutuoja, faktiškai aptaria visus svarbiausius dalykus, kuriuos pateikia viešam svarstymui, o priimtus sprendimus dažnai bendromis jėgomis ir įgyvendina. Minėjome, kad „Aušrinė“ būrė kūrybinę lietuvių jaunuomenę, o pirmąjį reiktų minėti jaunąjį poetą Zigmą Gaidamavičių-Gėlę. Tai jis pirmasis dar tik rengiamam leisti leidiniui atsiuntė savo eilėraštį. Galimas dalykas, kad R. Bytautas gal ir nesąmoningai iš Z. Gaidamavičiaus-Gėlės atsiųsto eilėraščio ir išgliaudė savo pasiūlytąją Aušrinę. Štai tos eilutės:

„Liūdnumo prispaustas dūmoja lietuvis:

Dar toli Aušrinė meiluojas saldžiai,

Dar takas erškėčių rymoja piktai...“

Pastebėsime, kad tai penkiolikmečio poeto atsiųstos eilės! Pasirašytos slapyvardžiu Dievotnaša. Z. Gaidamavičius-Gėlė mirė 1912 m. gruodžio 17 d. sulaukęs vos 18 metų amžiaus. Didelis nuostolis, nes S. Šilingas su R. Bytautu jam pranašavo didžią poeto ateitį, šmėkštelėjo net palyginimas su Šilerio talentu.

„Aušrinėje“ bendradarbiavo ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, kurį būtent šis laikraštis pirmasis viešai ir pripažino. Būsimojo lietuvių literatūros klasiko biografijoje „Aušrinė“ užima deramą vietą. Neapsieita be R. Bytauto. Gavęs A. Žukausko novelę „Grįžo“, S. Šilingas davė ir R. Bytautui paskaityti. Abu iškart suvokė, kad turi reikalo su dideliu talentu. Bendradarbiavimas su „Aušrine“ A. Žukauskui suteikė pasitikėjimo savo literatūrinėmis jėgomis, o bendravimas su veikliais lietuvių studentais Maskvoje teikė ir kūrybinių impulsų. Tiesa, A. Žukauskas mūsų bičiuliams atrodė jau gerokai išsiskiriantis iš jų aplinkos savo amžiumi, mat buvo arti trisdešimties, trejais metais vyresnis už Šilingą ir net ketveriais už Bytautą – tikra metų praraja!Moksleiviams ir studentams skirto žurnalo „Aušrinė“ pirmasis numeris

Arba štai Balys Sruoga, kitas būsimasis lietuvių literatūros klasikas. Savo literatūrinį kelią spaudoje pradėjo 1912 m. ir ne kur kitur, o „Aušrinėje“. Tiesa, nuo 1911 m. žurnalo redakciniam darbui jau vadovavo Petras Klimas, bet ir S. Šilingo įtaka buvo didelė. O kad jis turėjo tiesiog talentą atskleisti kitus talentus, primena pavyzdys su Ignu Jurkūnu iš Gelvonų valsčiaus Šeiniūnų kaimo. S. Šilingas jį atrado, paskatino bendradarbiauti „Aušrinėje“, o vėliau tas jaunuolis literatūroje išgarsėjo slapyvardžiu, kuris jį padarė plačiai žinomą – Ignas Šeinius. „Aušrinės“ palydėtasis į literato kelią buvo ir Adomas Lastas, apie kurį jau buvome užsiminę. „Aušrinės“ reikšmę lietuvių kultūroje, visuomenės gyvenime sunku pervertinti.

„Aušrinėje“ ir R. Bytautas skelbė savo svarbiausius straipsnius – apie valstybingumo siekius ir jų įgyvendinimą, tautos ir individo, tautiškumo ir tautiškosios sąmonės, taip pat aktualiais lietuvių kalbos klausimais. Kad ir tokiu klausimu: „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“ ir kt. Spausdino lietuvių jaunimui savišvietai naudingus straipsnius „Ar – gi?“, „Lavinimosi reikalui. Filosofija“, „Tauta ir tautiška sąmonė“ ir kt. Kartu tai ir filosofines problemas nagrinėjantys straipsniai, kuriuose ne tik perpasakotos pasaulio filosofų mintys, bet išreikštas akivaizdus autoriaus siekis su pripažintais autoritetais polemizuoti, bandyti įtvirtinti savąjį regos tašką.

Tiesa svarbiau už draugystes


Antai straipsnyje „Ar – gi?“(„Aušrinė“, 1911, Nr. 1–2 (8–9))R. Bytautas suremia špagas su savo bendraamžiu, taip pat jaunu filosofu Pranu Dovydaičiu, kuris tarsi kartojo Bytauto kelią. 1908 m. įstojo į Maskvos universiteto tą patį Teisės fakultetą, skirtingai nuo Bytauto jį 1912 m. baigė, įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kuriame tais metais apgynęs diplominį darbą Bytautas buvo paliktas dirbti. Tiesa, po metų Dovydaitis studijas nutraukė. Tai štai ėjimas tarsi savo tautiečio pėdsakais nesutrukdė Dovydaičiui tapti tomistinės krypties filosofu ir kritiškai vertinti materializmą – jam tai esanti nemoralių žmonių pasaulėžiūra. Už tai straipsnyje „Ar – gi?“ gauna pylos nuo R. Bytauto. Mat šis randa kontrargumentų – jis įsitikinęs, kad materializmas pajėgus paaiškinti objektyviai egzistuojančio pasaulio esmę, tinka būti metodologiniu gamtos mokslų pagrindu. Bet kur materializmo Achilo kulnas? Sąmonės reiškiniai, žmogaus dvasios padiktuoti dalykai lieka anapus materializmo ribų. Taigi materializmas nepajėgus būties esmei atskleisti. Antra vertus, materialus pasaulis būtinas dvasiniams fenomenams reikšti. Toliau R. Bytautas plėtoja mintį, kad pirminiai visumos elementai kartu yra ir materialūs, ir dvasiniai, o pirminiai pasaulio objektai yra ne tik materialios struktūros, bet ir pasižymintys psichiniu gyvenimu. Aišku, tai ne tas pats psichinis gyvenimas, kuris priklauso nuo žmogaus smegenų veiklos, bet iš to kylanti tų elementų tikslinga veikla, o pasaulio raida įgyjanti dėsningumus ir tikslingumą.

Materializmą gydė idealizmo vaistais


Filosofijos žinovai atras, kur R. Bytautas pritaria Aristoteliui, o kur labiau vokiečių idealistams. Mums įdomiausia, kad tais klausimais lygiai prieš šimtą metų mąstė paskutinio kurso Maskvos universiteto studentas, suvokęs materializmo ribotumą, o kartu ir idealizmo nepakankamumą. Priėjome tą mūsų rašinio vietą, kuri kaip tik tinka pažadui vykdyti: sakėme, kad R. Bytautas buvo pasiryžęs rasti dermę tarp dviejų viena kitai jau pagal apibrėžimą prieštaraujančių filosofijos sistemų. Materializmas materiją, gamtą, būtį priima kaip pirminį dalyką, o sąmonę, dvasią, idėją – kaip materijos reiškimosi pasekmę ir jos savybę. Vadinasi, sąmonė – materialaus pasaulio atspindys. Idealizmas remiasi amžinomis idėjomis, o ne kintančia materija, todėl realybės pagrindą grindžia idėjomis, vertybėmis, idealu. Siekiamybė – idealas, tobulybė – mažai ką bendro turi su realybe.

 

Tai štai R. Bytautui knietėjo materializmą „papildyti“ visatos raidos tikslingumo pripažinimu. Geidžiamą rezultatą gautume materializmą pakeitę panteizmu, į kurį logiškai vedąs pats materializmas, kadangi pripažįsta pasaulio procesų dėsningumą („protingumą“). Taigi materializmas užtikrina mokslinių tyrinėjimų tikslumą, bet to nepakanka siekiant aprėpti pasaulio pilnatvę. Už borto lieka dvasios sfera, kūrybiškumą lemianti vaizduotės galia, intuicija. Todėl tikrasis pasaulio pažinimas esąs įmanomas tik remiantis vidiniu patyrimu, sielos išgyvenimais, kuriuose ir glūdi būties esmė. Toks būtų R. Bytauto provaizdis į problemą, tiesa, gerokai supaprastintas. Vaizdžiai galėtume pasakyti, kad mūsų tautietis į sunkiai„sergantį“ materializmą bandė gydyti idealizmo vaistais. Nesiimsime spręsti, ar tai įmanoma, bet tokią užduotį iškėlė ir sprendė.

Lietuvių mokslo draugijos visuotinio susirinkimo dalyviai. Iš kairės: antroje eilėje sėdi Stasys Šilingas, Emilija Šilingienė, Juozas Vokietaitis, Jonas Basanavičius, Kazimieras Prapuolenis, Antanas Vileišis, Emilija Vileišienė, dvyliktas Donatas Malinauskas; trečioje eilėje stovi Marija Kuraitytė, Ramūnas Bytautas, penktas Martynas Yčas, aštunta Liudvika Didžiulienė-Žmona, dešimtas Fabijonas Kemėšis; ketvirtoje eilėje pirmas Stasys Bytautas. Vilnius, 1912 m.

Taip pat nesiimsime dėstyti, kokiais argumentais savo idėjų teingumą įrodinėja R. Bytautas ir kokiais autoritetais remiasi. Vis dėlto dera priminti R. Bytauto lankytus filosofo ir logiko, Maskvos psichologijos instituto (1912) kūrėjo profesoriaus Georgijaus Čelpanovo (1862–1936) vestuosius eksperimentinės psichologijos seminarus. Jie turėjo neabejotiną poveikį Bytauto pažiūrų formavimuisi ir darbams – tai atsispindi ir jo diplominiame 250 puslapių darbe „Wundto mokslo apie sielos substancijos sąvokos kritika“. Diplomantas filosofijos ir psichologijos sąsajas drąsiai nagrinėja nebijodamas net ir kepštelėti pripažintam vokiečių psichologui, filosofui, eksperimantinės psichologijos ir etnopsichologijos pradininkui Vilhelmui Vuntui (Wilhelm Wundt, 1832–1920). Tai garsus tautų psichologijos teoretikas, parašęs 10 tomų veikalą „Tautų psichologija“. Leipcige 1879 m. įkūrė pirmą laboratoriją psichikos reiškiniams tirti, tapo eksperimentinės psichologijos pagrindėju, todėl 1879-ieji ir laikomi formalia psichologijos mokslo atsiradimo data.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas


 

Nuotraukose: 

Stasys Šilingas ir Ramūnas Bytautas – Vilniaus 1-osios berniukų gimnazijos moksleiviai. 1905 m.

Pirmasis Lietuvos filosofas Ramūnas Bytautas

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis ir Prano Vaičaičio draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas kelionės į Šveicariją metu
Gedimino Zemlicko nuotrauka

Įspūdinga Šveicarijos gamta neišgelbėjo kaulų džiova sergančio Lietuvos filosofo Ramūno Bytauto
Gedimino Zemlicko nuotrauka

Moksleiviams ir studentams skirto žurnalo „Aušrinė“ pirmasis numeris

Lietuvių mokslo draugijos visuotinio susirinkimo dalyviai. Iš kairės: antroje eilėje sėdi Stasys Šilingas, Emilija Šilingienė, Juozas Vokietaitis, Jonas Basanavičius, Kazimieras Prapuolenis, Antanas Vileišis, Emilija Vileišienė, dvyliktas Donatas Malinauskas; trečioje eilėje stovi Marija Kuraitytė, Ramūnas Bytautas, penktas Martynas Yčas, aštunta Liudvika Didžiulienė-Žmona, dešimtas Fabijonas Kemėšis; ketvirtoje eilėje pirmas Stasys Bytautas. Vilnius, 1912 m.