Naujas mokslo istorijos ir filosofijos leidinys

Dr. Laima Petrauskienė

Šis solidus leidinys – tai Baltijos šalių Europos studijų žurnalo („Baltic Journal of European Studies“, sutr. – BJES) specialus numeris (2011, Vol. 1, No. 1 (9), 412 p.), skirtas 24-osios Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos, įvykusios 2010 m. spalio mėn. Taline, dalyvių pranešimams ir tuoj po to buvusio seminaro pranešimams. Leidinį redagavo prof. Peeter Müürsepp ir Mait Talts, techninė redaktorė – Kait Tamm. BJES yra tęsinys anksčiau ėjusio recenzuojamo žurnalo „Proceedings of the Institute for European Studies, the Journal of Tallinn University of Technology“ (sutr. – „IES Proceedings“), kurį nuo 2002 iki 2010 m. leido Talino Technologijos universiteto Tarptautinių ryšių fakultetas. Estų nuomone, BJES yra aukštesnio lygio, nei prieš tai ėjęs „IES Proceedings“ žurnalas – tiek bendros koncepsijos požiūriu, tiek keletu kitų dalykų, dėl kurių buvo nutarta keisti žurnalo pavadinimą. Visų pirma, Talino Technologijos universitetas 2010 m. buvo reformuotas, ir senasis žurnalo pavadinimas nebeatspindėjo realios padėties, nes nebeliko tokio instituto kaip „Institute for European Studies“. Antra, žurnalą buvo nutarta pavadinti „Baltic Journal of European Studies“ pabrėžiant, kad nuspręsta reprezentuoti platesnį regioną, nei buvo anksčiau, ir įtraukiant į redakciją naujus narius iš daugelio Europos (ir ne tik Europos) šalių. Šiuo metu redakcinės kolegijos nariai yra iš Baltarusijos, Ispanijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lietuvos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos ir netgi iš Naujosios Zelandijos. Suprantama, kad didžiausias redakcinės kolegijos narių skaičius yra iš Estijos. Lietuvą redakcinėje kolegijoje atstovauja Vladas Gaidys (Lietuvos socialinių tyrimų centras) ir Pranas Žukauskas (VDU). Taigi kooperuojantis Baltijos šalių mokslininkams su Šiaurės šalių bei Centrinės ir Rytinės Europos mokslininkais, tikimasi Europos studijas išplėtoti ne tik į plotį, bet ir į gylį. Tuo labiau, kad nuo 2010 m. žurnalas gavo didelę ekonominę paramą iš Talino ekonomikos ir verslo mokyklos dekano leidybai ir redagavimui. Estijos tyrimų informavimo sistemoje (ETIS) žurnalas yra aukštai reitinguojamas – priskiriamas 1,2 kategorijai. Todėl toli gražu ne visi straipsniai, paruošti konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu, buvo priimti į šį žurnalą – po recenzavimo buvo publikuoti apie trys ketvirtadaliai pasiūlytų tekstų. Redakcinės kolegijos nuomone, beveik visi publikuoti straipsniai atitiko Europos studijų koncepciją plačiąja prasme.

Leidinys susideda iš trijų pagrindinių dalių: „Mokslo filosofija ir metodologija“, „Mokslo, medicinos ir technologijos istorija“ ir „Humanitarinių mokslų ir švietimo istorija“. Be to, organizatoriai nusprendė padaryti atskirą skiltį („subdivision“) visiems plenariniame posėdyje skaitytiems pranešimams ir pavadino šią skiltį „Bendrosios problemos“. Žurnale yra ir skyrelis, kuriame pateikiama kiekvieno autoriaus trumpa mokslinė biografija.

Skiltyje „Bendrosios problemos“ yra keturi straipsniai. Janis Stradinš: „Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos (BAHPS) įkūrimas“. Autorius apžvelgia šios organizacijos ištakas ir svarbiausius istorinius momentus nuo 1958 m., kuomet jo tėvas prof. Pauls Stradinš suorganizavo pirmąją bendrąją Baltijos šalių mokslo istorikų konferenciją, pakvietęs į ją ir svečius iš Maskvos bei Leningrado. Vėliau konferencijos būdavo organizuojamos rotacijos principu Vilniuje / Kaune, Taline / Tartu ir, žinoma, Rygoje. Kaip minėta, suorganizuotos 24 tokios konferencijos. 1990 m. įsteigta Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija („Baltic Association of the History and Philosophy of Science“, sutr. – BAHPS). Pirmuoju šios asociacijos prezidentu buvo išrinktas Janis Stradinš. 1993 m. Saragosoje vykusio tarptautinio kongreso metu BAHPS buvo priimta į Tarptautinę mokslo istorijos ir filosofijos sąjungą (IUHPS).

Janis Stradinš ir Anita Dravienece: „Europos mokslų ir menų akademija: jos reikšmė Latvijai“. Autoriai prisimena pirmuosius Latvijos mokslų akademijos kontaktus su Europos mokslų ir menų akademija (EASA), kuri neoficialiai dažnai vadinama Unger‘io akademija pagal jos įkūrėjo ir prezidento prof. Felix Unger, žymaus austrų kardiochirurgo, pavardę. F. Unger tolimi protėviai gyveno Livonijoje, valdė daugelį jos žemių; emigravo iš Livonijos į Austriją 16-ame amžiuje, nes norėjo išlikti katalikais, o Livonijoje tuo metu būtų buvę verčiami tapti liuteronais. EASA nėra „klasikinė“ mokslų akademija, jos uždavinys, kaip rašo autoriai – būti Europos esminių vertybių (mokslo, religijos, filosofijos) sergėtoja ir įtakoti Europos ateitį skleidžiant žinias, propaguojant toleranciją, skatinant kooperaciją. Bendradarbiaujant su EASA, 1993 m. Latvijoje buvo įkurtas Europos-Latvijos kultūrinių ir mokslinių mainų institutas „Eurolat“, šiems mainams skatinti skirta nemažai premijų žymiems Latvijos mokslininkams. „Eurolat“ įkūrimui daug įtakos turėjo asmeniniai J. Stradinio ryšiai su F. Ungeriu bei anksčiau minėtas faktas, kad F. Unger labai gerai žinojo savo genealogiją (netgi EASA herbe yra jo giminės herbo atributų), taigi jautė sentimentų Latvijai. Vis dėlto manyčiau, kad šiame straipsnyje neproporcingai daug vietos skiriama „Eurolat“ sukūrimo istorijai, kartais net ir visai nereikšmingoms šios istorijos detalėms bei daugelio žymių žmonių, priklausančių tiek EASA, tiek „Eurolat“, išvardijimui, o neproporcingai mažai kalbama (arba kalbama labai abstrakčiai) apie šių institucijų nuveiktus darbus.

Juozas Algimantas Krikštopaitis: „Baltijos šalių bendrõs intelektinės veiklos kryptys: tema aktualiai diskusijai“. Autoriaus nuomone, lokaliniai įvykiai, vykstantys vienoje nedidelėje šalyje, dažniausiai nebūna nei įdomūs, nei svarbūs globaliniame kontekste. Tačiau bendrõs, jungtinės veiklos rezultatai gali suteikti didesnį tarptautinį susidomėjimą šiais įvykiais. Visas tris Baltijos šalis sieja bendra istorinė patirtis, nes jos visos beveik 200 metų buvo priverstinai prijungtos prie Rusijos imperijos, visos tarpukaryje buvo sukūrusios nepriklausomas valstybes, visos trys, iš naujo atsikovojusios Nepriklausomybę, susidūrė su dideliais iššūkiais įvairiose gyvenimo srityse, o moksle ir švietime – su nesibaigiančiomis reformomis. Autorius analizuoja nuveiktus darbus mokslo istorijos srityje, konstatuoja, kad, deja, šiuo metu nedaug kas iš jaunosios kartos renkasi mokslo istorijos tyrinėjimus. Jo nuomone, padėtį pagerintų Baltijos šalių bendra intelektinė veikla. Tai galėtų būti ne vien tik bendrõs mokslo istorijos darbų publikavimas, bet ir kitos veiklos formos, pasinaudojant bendra istorine patirtimi ir paveldu, kurią kiekviena epocha ir kiekviena karta iš naujo išgyvena, vertina, apmąsto ir semiasi iš jos patyrimo.

Claude Debru: „Mokslas ir žmogiškasis normatyvumas“. Normatyvumą autorius apibrėžia taip: žmonių sugebėjimas nustatyti, įtvirtinti ir – kas dar išmintingiau – keisti normas, mąstymo bei veiklos normas. Šiame kontekste autorius apžvelgia ir vertina įvairių filosofijos pakraipų atstovų mintis: moralės filosofijos (C. Korsgaard), fenomenologijos (E. Husserl), istorinės epistemologijos (G. Bacherlard) bei medicinos filosofijos (G. Canguilhem, R. Goldstein). Pats C. Debru, apžvelgęs audringą mokslo vystymąsi bei jo kolizijas su normatyvine logika, kelia daug klausimų: ar mes būsime priversti pripažinti, kad teisus reliatyvizmas, ar tapsime skeptikais, ar pripažinsime, kad žmogiškasis normatyvumas turi savo ribas? Ar pripažinsime šiuo metu labai populiarią teoriją, kad žmogiškasis normatyvumas, užuot atspindėjęs gamtos dėsnius, yra tik socialinė konstrukcija ir kad jis viso labo tėra tik skonio reikalas? Straipsnio pabaigoje C. Debru pateikia žinias apie naujausius neurobiologų tyrimus, iš dalies atsakančius į iškeltus klausimus: mokslininkai, nagrinėjantys vaikų elgesį labai ankstyvame amžiuje, daro prielaidas, kad žmogiškosios normos susiformuoja tiek dėl įgimtų polinkių, tiek dėl socialinės įtampos (jau dviejų metų amžiaus vaikai sugeba suprasti žaidimo taisykles ir reaguoja, jei jų nesilaikoma), o tai reiškia, kad sociologinis reliatyvizmas yra neteisus arba ne visai teisus.

Skyriaus „Mokslo filosofija ir metodologija“ neaptarinėsiu. Manyčiau, kad tai turėtų padaryti filosofai. Pateiksiu tik autorių ir jų publikacijų sąrašą. Be to, norėdama išvengti netikslumų, straipsnių pavadinimus išvardinsiu originalo kalba. Rein Vihalemm: „Towards a Practical Realist Philosophy of Science“. Peeter Müürsepp: „Knowledge in Science and Non-Science“. Leo Näpinen: „On the Unfitness of the Exact Science for the Understanding of Nature“. Enn Kasak: „Some Aspects of Religiosity in Science“. Endla Lõhkivi. „Identity and Rationality: Towards Normative Culture Studies of Science“. Katrin Velbaum: „Worrall`s Rule and a Critique of Standard Empiricism“. Jan Radler: „Arne Naess` Meta-Philosophy: From „Empirical Semantics“ to „Deep Ecology“. Įdomu, kad visi šio skyriaus autoriai, išskyrus J. Radlerį, yra Estijos mokslininkai.

Skyrius „Mokslo, medicinos ir technologijos istorija“ yra pats didžiausias, jame yra 10 straipsnių. Karin Reich ir Elena Roussanova: „Carl‘o Friedrich‘o Gauss‘o korespondentai Baltijos šalyse“. Juokaujant galima pasakyti: toks gražus pavadinimas tėra skirtas tik svečius priimantiems šeimininkams (šiuo atveju – konferenciją organizavusiems estams). O Vokietijos mokslininkių knyga, kurios didžiąją dalį atspindi šis straipsnis ir kuri tikriausiai jau išėjo iš spaudos (straipsnio rašymo metu, t. y. 2010 m., buvo spaudoje), vadinasi: „Gausas ir Rusija: susirašinėjimas su Rusijoje dirbusiais mokslininkais“. Taigi viskas pagal tarptautines taisykles: jei buvome Rusijos imperijos dalis, tai nėra ko čia mūsų atskirai minėti, užtenka ir straipsnio su mums skirtu pavadinimu. Mano pirminės „nacionalistinės“ abejonės (ar tikrai užtenka?), kurias susidariau tik permetus santrauką ir paskaičius straipsnio pabaigą, greitai išgaravo, kai labiau įsigilinau į C. F. Gauss‘o korespondentų biografijas. C. F. Gauss (1777–1855), didysis vokiečių matematikas ir žymus astronomas, visõs savo mokslinės veiklos metu intensyviai susirašinėjo su Baltijos šalių mokslininkais. 1809 m. jam netgi buvo pasiūlyta profesoriaus vieta Tartu (tuomet Dorpat) universitete, bet jis pasiūlymo nepriėmė. Susirašinėjo su Dorpato universiteto mokslininkais Georgu Friedrichu Parrot‘u, Friedrichu Parrot‘u, Vilhelmu Struve, Johannu Heinrich‘u Mädler‘iu ir Thomu Clausen‘u, Martinu Bartels‘u. Susirašinėjo su Latvijoje dirbančiu mokslininku Magnus‘u Georgu Paucker‘iu ir Latvijoje gimusiais broliais Kupffer‘iais (bet dirbusiais ne Latvijoje) – Carlu Heinrichu ir Adolph‘u. Visi šie paminėti asmenys buvo žymūs to meto mokslininkai arba švietimo veikėjai. Didžioji jų dauguma buvo gimę ir mokęsi vokiečių žemėse, dalis iš jų asmeniškai bendravę su Gauss‘u (M. Bartels – C. F. Gauss‘o bendramokslis, A. Kupffer – C. F. Gauss‘o mokinys), dar kiti – Estijos ar Latvijos vokiečiai. Tad didysis mokslininkas bendravo su savo tautiečiais, dirbusiais Baltijos šalyse. (Labai ryškus proto nutekėjimas iš vokiškų žemių į Rytų Europą, pasakytume, naudodami dabartinius išsireiškimus. Ir, oho, kokio proto! Vien Struvės pavardę užtektų paminėti, o čia – visas žvaigždynas – L. P. pastaba). Įdomu, kad C. F. Gauss‘as turėjo draugų ir Vilniaus observatorijoje, kontaktavo su observatorijos direktoriais Janu Sniadeckiu (1756–1830), Georgu Fuss‘u (1806–1854) ir Georgu Sabler‘iu, (1810–1865), žinojo ir vertino jų darbus, bet, deja, korespondencijos su vilniečiais nėra (iš straipsnio neaišku – nebuvo ar neišliko?). Neteko bendrauti su šio straipsnio autorėmis konferencijos metu, nežinau, ar jos ieškojo laiškų Vilniaus archyvuose. Iš cituojamos medžiagos aišku, kad pagrindiniai šaltiniai yra iš Gauss‘o archyvo Göttingen‘e, iš vadinamosios „Gauss‘o bibliotekos“. Be to, iš archyvų Tartu ir Peterburge. Gal būtų įdomu Lietuvos mokslo istorikams pasidomėti tuo klausimu? Straipsnis pabaigiamas taip: „Reikia pasakyti, kad jokioje kitoje šalyje Gauss‘o darbai nebuvo taip gerai vertinami kaip Rusijoje, o ypač Baltijos šalyse“.

Algimantas Grigelis ir Leonora Živilė Gelumbauskaitė: „Geologinių tyrimų vystymasis Lietuvoje: nauji dokumentai apie Romano Symonovičiaus 1803 m. kelionę mineralams rinkti“. Romanas Symonovičius (1763–1813), filosofijos ir medicinos daktaras, 1801 m. nuvyko į Vieną, kad pagilintų savo žinias medicinoje, tačiau ten labai susidomėjo tuo metu labai madinga mineralogija. 1803 m. Vilniaus universitetas išsiuntė jį į Vengriją ir Transilvaniją, kad susipažintų su rūdų ir druskų kasyklomis ir nupirktų mineralų bei uolienų pavyzdžių universiteto kolekcijai. Po šios kelionės jis tapo pripažintu ir žinomu mineralogu, 1806 m. publikavo pirmąjį mineralogijos vadovėlį lenkų kalba. Mokslininko darbai jau yra ne kartą nagrinėti A. Grigelio straipsniuose, šįkart pateikiami nauji duomenys, rasti Krokuvos, Austrijos ir Slovakijos archyvuose, kurie yra labai įdomūs ne vien tik Lietuvos mineralogijos mokslui, bet ir minėtų šalių mokslininkams.

Laima Petrauskienė ir Jadvyga Olechnovičienė: „Ar visuomet mokslininkų populiarumas atspindi tikruosius jų nuopelnus mokslui?“. Atsakymas į šį klausimą pateikiamas lyginant dviejų žymiausių XX a. Lietuvos biologų Pranciškaus Baltraus Šivickio (1882–1968) ir Tado Ivanausko (1882–1970) darbus bei analizuojant įvairius veiksnius (politinius, mokslinius, asmeninius), kurie nulėmė tokį nevienodą jų populiarumą. Abu jie buvo labai geri mokslo ir švietimo organizatoriai, bet T. Ivanausko darbo kryptys (stuburiniai gyvūnai, egzotinės kelionės į užsienio šalis) platiems visuomenės sluoksniams buvo įdomesni, nei P. B. Šivickio (bestuburiai gyvūnai, sudėtingi morfogenezės tyrimai, mokslinės ekspedicijos Lietuvoje). Abu buvo labai geri mokslo populiarintojai, bet šioje srityje T. Ivanauskas paskelbė žymiai daugiau rašinių nei P. B. Šivickis. Tačiau lyginant mokslinių straipsnių skaičių, o ypač jų publikavimą prestižiniuose žurnaluose (P. B. Šivickis rašė į pačius prestižiškiausius pasaulio žurnalus, netgi į „Nature“ ir „Science“; tarpukario Lietuvoje niekas iš biologų tokio lygio straipsnių nebuvo publikavęs), T. Ivanauskas atrodo daug kukliau nei P. B. Šivickis. Kitaip kalbant, P. B. Šivickis buvo pasaulinio lygio mokslininkas, o T. Ivanauskas tokiu nebuvo. P. B. Šivickis sukūrė savo mokslinę mokyklą, o T. Ivanauskas – ne. Tačiau tokie faktai visuomenei taip pat nėra labai įdomūs, jeigu jie nepopuliarinami spaudoje. Labai svarbus buvo politinis veiksnys, nulėmęs nevienodą jų populiarumą – P. B. Šivickis pasipriešino mokslo ideologizavimui ir nepasmerkė genetikos, kaip buvo reikalaujama 1948 m., o T. Ivanauskas buvo pagrindinis vietinis kaltintojas, smerkęs „reakcinius“ Lietuvos mokslininkus 1948 m. sesijoje. Visa jo mokslinė ir visuomeninė veikla sovietiniais laikais, kaip lojalaus valdžiai žmogaus, buvo labai populiarinama, o apie P. B. Šivickį – atvirkščiai, buvo nutylima.

Marina Loskutova: „Rusijos gamtininkų ir fizikų kongresai 1860–1910 m. ir mokslų sklaida visuomenėje“. Analizuojama šių kongresų svarba mokslininkų bendravimui, žinių skleidimui visuomenėje, pateikiami statistiniai duomenys apie dalyvių profesijas, religiją, lytį, gyvenamąją vietą. Mokslininkai iš Vilniaus nuolat dalyvaudavo kongresuose, mokslininkai iš Dorpato, Rygos, Reval‘o (dabar – Talinas) – ne visada. Vėlesniuose kongresuose, kuomet jau dalyvaudavo ne vien universitetų profesoriai, bet ir mokyklų mokytojai, gydytojai, veterinarai ir kt. (t. y. dalyvaudavo specialistai ir iš provincijos), iš Lietuvos provincijos dalyvių būdavo, o iš kitų Baltijos šalių provincijų – beveik ne, bent jau iki XIX a. pabaigos.

Raivo Kalle ir Renata Sõukand: „Estijos liaudies botanikos žinių kolekcionieriai“. Estijos etnobotanikos kolekcionieriai žinomi nuo XVIII a. Pradžioje tai buvo Estijos vokiečiai, kuriuos labiau domino botanikos ir lingvistikos sąlytis, o vėlesnieji kolekcionieriai – etniniai estai, labiau domėjosi turtingu liaudies paveldu.

Heldur Sander ir Toivo Meikar: „Tartu (Dorpato) universiteto botanikos sodas ir jo rėmėjų tinklas XIX a. pirmoje pusėje“. Tartu universiteto botanikos sodas buvo įkurtas 1803 m. Labai svarbų vaidmenį botanikos sodo plėtojimuisi ir turtėjimui turėjo dviejų veiklių žmonių mokslinis bendradarbiavimas – Tartu universiteto botanikos profesoriaus Gottfriedo Albrechto Germann‘o ir išsimokslinusio sodininko Johanno Antono Weinmann‘o. Jų dėka rūšių skaičius sode sparčiai didėjo: 1810 m. – 4 586, o 1827 m. – 10 449, 1845 m. – apie 14 000 rūšių. Be to, botanikos sodui augalus bei sėklas dovanodavo daugelis privačių asmenų, taip pat žymūs mokslininkai-botanikai iš viso pasaulio. Pateikiami išsamūs rėmėjų sąrašai, juose randame ir Stanislavą Bonifacą Jundzilą (1761–1847), Vilniaus universiteto profesorių ir Vilniaus botanikos sodo direktorių; Stanislavą Batį Gurskį (1802–1864), tuomet studentą, vėliau žinomą botaniką, Vilniaus botanikos sodo direktorių; Janą Fryderyką Wolfgangą (1810–1831) – farmacijos profesoriaus įpėdinį. Be to, po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m., iš jo botanikos sodo buvo perimta 261 rūšis augalų.

Ieva Libiete: „Somatinių metodų taikymo šizofrenijos gydymui pradžia Rygos Sarkankalnio psichiatrinėje ligoninėje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje“. Pasaulyje gydymas taikant insulino komą buvo pradėtas 1933 m., o Rygoje 1936 m. Gydymas chemine konvulsijų terapija pasaulyje pirmąkart pradėtas 1934 m., o Rygoje 1937 m. Gydant insulino koma pradžioje buvo daug komplikacijų, netgi mirčių, nes užsitęsus komai, kai kurių ligonių nepavykdavo atgaivinti. Rygos ligoninės gyd. Verneris Kraulis patobulino šį metodą ir stebėjo daugelio ligonių ryškų pagerėjimą.

Vladimiras Kuznecovas: „Karinės apsaugos panaikinimas 1856 m. Rygos įstaigoje „Aleksandro aukštuma“: ar karas buvo humanizacijos veiksniu?“. Psichiniai ligoniai iki pačios pirmosios prieglaudos Baltijos šalyse atsiradimo (1787 m. Rygoje), būdavo prižiūrimi (arba neprižiūrimi, tuomet gyvendavo benamių gyvenimą) savivaldybių, bažnyčių ar asmeninių labdaringų organizacijų. Dažniausiai ligonius prižiūrėdavo jų pačių šeimos, bet ši priežiūra kartais būdavo nemokšiška, net nehumaniška. 1775 m. Rusijos imperijos Baltijos provincijų administracija specialiu įstatymu įpareigojo steigti labdarybės įstaigas tokiems ligoniams (jos nesiskaitė ligoninėmis). Latvijos teritorijoje steigimas buvo pavestas Livonijos socialinės rūpybos tarybai. Taryba rūpindavosi daugeliu klausimų, taip pat ir pataisos namais, priverstinio darbo namais, tad ir psichiniai ligoniai dažnai būdavo laikomi viename pastate su nusikaltėliais ir veneriniais ligoniais. Panašios įstaigos buvo ir Europoje jau nuo XVI a. Tikėta, kad taip saugiau, kad „vargšus kvailelius“ galima perauklėti ir pataisos įstaigose, o gydymas buvo antrame plane. Straipsnyje yra kraują stingdanti ištrauka apie tokių ligonių gyvenimą Obuchovo (Peterburgas) pataisos įstaigoje. Buvo numatytos saugos priemonės prieš galimą tokių ligonių agresiją, bet manyta, kad svarbiausias dalykas yra jų izoliacija. Saugumui užtikrinti buvo skiriami karo veteranai, kaip „sąžiningi ir rūpestingi“. Karinė priežiūra buvo tiek pastato išorėje, tiek ir viduje. Įstaiga su skambiu pavadinimu „Aleksandro aukštuma“ (pagal vietovę Rygoje, buvusiame karališkame parke), įsteigta 1824 m. ir joje, kaip anksčiau minėtose įstaigoje, buvo laikomi kaliniai, veneriniai ligoniai, prostitutės, girtuokliai, kiti amoralūs asmenys ir psichiniai ligoniai. Pastariesiems faktiškai čia buvo psichiatrinis kalėjimas. Nors buvo atskiri padaliniai asocialiems asmenims ir ligoniams, bet kadangi trūko patalpų, ligonius dažnai patalpindavo į asocialiųjų skyrių. Įstaigoje trūko medicininio personalo, o apsauga nesugebėdavo atskirti, kas ligonis, kas asocialus asmuo, ir bausdavo visus pagal „vieną kurpalį“ (fizinės bausmės buvo leidžiamos pagal įstatymą). Beveik trečdalis lovų buvo skirta pastogės neturintiems karo veteranams, kurie eidavo sargybą – taip būdavo sutaupomos lėšos apsaugai. Nors caras Nikolajus I po savo apsilankymo Riazanės psichinių ligonių prieglaudoje jau 1832 m., įsakė pašalinti karinę sargybą visose šalies prieglaudose „dėl galimų nelaimių sargybai nesaugiai elgiantis su ginklais ir jau vien dėl to, kad nelaimingieji, matydami ginklus, jaučiasi nemaloniai“, iki jo įsakymo galutinio įvykdymo praėjo nemažai metų, pradžioje karinė sargyba buvo pašalinta tik iš vidinių patalpų. Krymo karo metu, kai 1854 m. Rygoje buvo tikimasi priešų atakos, karo veteranai iš įstaigos „Aleksandro aukštuma“ buvo prijungti prie karinių pajėgų, saugančių Rygos tvirtovę, o pavojingiausi asmenys iš įstaigos pergabenti į miesto kalėjimą ir tvirtovę. Po karo palaipsniui buvo atsisakyta karinės apsaugos, įstaiga specializuota psichikos ligoniams, o 1860 m. perauklėjamasis padalinys visiškai uždarytas. Nors autorius pats sako, kad klausimas, ar karas gali būti humanizacijos veiksniu, skamba keistai, bet šiame, jo aptartame kontekste, jis atsako: taip, gali.

Angelė Rudzianskaitė ir Vilma Gudienė: „Skelbimai Lietuvos farmaciniuose žurnaluose 1923–1940 m.“. Tarpukariu Lietuvoje buvo leidžiami du profesiniai žurnalai „Farmacijos žinios“ ir „Lietuvos farmaceutas“. Šiuose žurnaluose būdavo skelbimai apie vaistus, medicinines priemones ir kitas prekes, gaminamas farmacijos įmonėse. Pradžioje žurnalai gaudavo skelbimus iš privačių gamintojų. Pvz., Palangos vaistinė skelbėsi gaminanti „Trejas Devynerias“, „Essentia Cordialis“ ir veterinarinius vaistus. Palaipsniui, steigiantis vaistų ir chemijos fabrikams ir, atsiradus masinei gamybai, daugėjo būtent jų skelbimų; individualūs gamintojai negalėjo su jais konkuruoti, jų skelbimų mažėjo. Daugiausia skelbimų buvo gaunama iš „GerMaPo“ kompanijos ir „Sanito“ fabriko, o taip pat iš platintojų. Pradžioje skelbimai buvo tik informacinio pobūdžio (išvardinama, kas parduodama), vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje, buvo jau pasitelkiamos ir vizualios priemonės; išradingiausi buvo „Bayer“ kompanijos skelbimai.

Mikko Kylliäinen: „Minant pedalus pilietinės visuomenės link: dviračiai devynioliktojo amžiaus Estijoje“. Dabartinio dviračio pirmtakas, kuris buvo pripažintas ir pradėtas naudoti tarptautiniu mastu, buvo sukurtas prancūzų ir eksponuotas 1867 m. Paryžiuje tarptautinėje parodoje. Prancūzai jį pavadino velosipedu, taip jis buvo vadinamas ir Europoje. Velosipedai sparčiai plito Europos šalyse; žmonės, buvę parodoje, arba susipažinę su brėžiniais žurnaluose, ėmė gamintis juos patys. Anglijoje ir Nyderlanduose 1868 m. pramoniniu būdu buvo pagaminta pirma nedidelė partija velosipedų. Dorpato (Tartu) mieste nagingas vietinis vokietis Borck pats pasigamino velosipedą 1869 m., tai buvo vietinė sensacija, ir ta proga miesto laikraštis su pasitenkinimu rašė: „Dorpatas tampa pasauliniu miestu!“ Po 1870 m. Europoje prasidėjo velosipedų karštligė, jie vis buvo tobulinami, ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo panašūs į dabartinius dviračius. Daugelyje šalių buvo steigiami dviratininkų klubai ir draugijos, jie pradėjo organizuoti lenktynes. Estijoje dviratininkų klubai pradėti steigti dešimtajame dešimtmetyje; be specifinių, dviratininkams įdomių klausimų, juose dažnai būdavo diskutuojama įvairiais klausimais ir skleidžiamos nacionalinio atgimimo idėjos. Dažnai jie buvo patikima priedanga politiniams, kultūriniams bei socialiniams tikslams aptarti. Todėl neatsitiktinai vienas iš dviratininkų klubo „Kalev“ steigėjų Taline yra labai gerai žinomas visiems estams, bet ne dėl nuopelnų dviračių sportui. Jis – Konstantinas Päts (1874–1956), pirmasis Estijos respublikos prezidentas. O man, skaitytojai, labai įdomu buvo tai, kad šį straipsnį parašė ne estas, o suomis. Puiki svečio dovana estams, gražiai organizavusiems konferenciją.

Skyriuje „Humanitariniai mokslai ir švietimas“ yra 6 straipsniai. Lietuviams tikriausiai būtų įdomiausias Andrejs Veisbergs straipsnis „Trijų Baltijos šalių ankstyvosios leksikografijos raidos apžvalga (nuo XVII iki XIX šimtmečio). Straipsnyje apžvelgiamos bendriausios tendencijos ir svarbiausi leksikografiniai veikalai. Autorius gražiai sujungia leksikografijos raidą su šalių istorija. Trys Baltijos tautos (geografiniu ir politiniu požiūriu) ir jų kalbos turi daug panašumų ir skirtumų. Giminingos latvių ir lietuvių kalbos. Estų ir latvių yra panaši istorija, nes abiejose šalyse dominavo vokiečiai ir liuteronai. Tuo tarpu lietuviai turėjo bendrą istoriją su lenkais ir dominuojančią katalikybę. Dalis etninių lietuvių teritorijų (mažoji Lietuva / rytinė Prūsija) buvo vokiečių valdžioje ir daugelis ankstyvųjų lietuviškų žodynų pasirodė toje krašto dalyje. Rytinė Latvijos dalis priklausė katalikiškai Lietuvai ir nuo 19-ojo amžiaus kartu su Lietuva kentėjo nuo rusifikavimo politikos. O tuo pat metu likusioje Latvijos dalyje ir Estijoje sparčiai kilo ekonomika, plėtėsi švietimas, didėjo raštingumas, plito nacionalinis judėjimas. Reikia prisiminti, kad iki XIX amžiaus pradžios vietiniai žmonės dažniausiai buvo beraščiai. Nuo XX amžiaus pradžios visų trijų tautų istorija panaši. Tuomet vyko ir labai panašūs leksikografijos procesai. Apskritai Baltijos šalių leksikografijoje daug paralelių ir stebinančių panašumų. Iš dalies taip buvo dėl koordinuotos bažnytinės veiklos, iš dalies dėl vokiečių elito, susijusio kraujo ryšiais su vietiniais gyventojais, veiklos. Labai svarbi yra Tartu universiteto reikšmė – tai buvo švietimo židinys Estijos ir Latvijos gyventojams. Visos trys šalys pradėjo leisti daugiakalbius žodynus apytiksliai tuo pačiu metu. Dvikalbiai ar daugiakalbiai leidiniai pasirodo XVII šimtmečio pradžioje. Latvijoje ir Estijoje dominuoja vokiečių-latvių bei vokiečių-estų žodynų kombinacijos, o Lietuvoje lenkų-lietuvių-lotynų (katalikiška tradicija) ir vokiečių-lietuvių (protestantiška tradicija) žodynų kombinacijos. Taigi vokiečių įtaka yra dominuojanti visų trijų šalių leksikografijoje. Latviai turėjo daugiausia ankstyvojo periodo žodynų, lietuviai ilgam laikui pasitenkino vienu, bet geresnės kokybės, nei latvių. Šis žodynas (Sirvydo) buvo išleistas ir tobulintas keliskart. Vėliau, kai šalys buvo įjungtos į Rusijos sudėtį, rusų kalba palaipsniui tapo dominuojanti dvikalbėje leksikografijoje. Lietuvių leksikografijos raida labai nukentėjo per kalbos draudimo laikotarpį. XIX a. pabaigoje leksikografija ima rūpintis vietiniai kalbininkai, pradedami leisti gimtosios kalbos žodynai, jų atsiranda labai daug. Tačiau ilga dvikalbių žodynų leidimo istorija palieka atspaudus žmonių sąmonėje – baltijiečiams terminas „žodynas“ visų pirma siejasi su dvikalbiu žodynu.

Kiti šio skyriaus straipsniai: Helgi Vihma: „Estų kalbos reformatoriaus Johannes Aavik originalios idėjos“. Kateryna Gamaliya: „Dorpato ir Maskvos universitetų profesorius Vladimir (Woldemar Justus Konstantin) Malmberg (1860–1921)“. Epi Tohvri: „Keletas naujų pastebėjimų dėl Georgo Frederiko Parrot‘o vizijų apie XIX a. pradžioje steigto Tartu universiteto struktūras ir architektūrą“. Ivete Kestere ir Iveta Ozola: „Pedagogika: disciplina su skirtingais pavadinimais“.

Yra dar trumpų pranešimų skyrelis. Jame, be kitų straipsnių, yra ir Mait Talts apžvalga apie seminaro (apie jį kalbėta straipsnio pardžioje) metu darytus pranešimus.

Estai pagrįstai gali didžiuotis šiuo leidiniu – tiek jo moksline, tiek leidybine kokybe, tiek dizainu. Redagavimo procese susirašinėjant su anglų kalbos redaktore Kait Tamm, stebino ne tik jos tobulas anglų kalbos mokėjimas, bet ir istorinės bei biologinės žinios. Daugiausia susirašinėti teko su Mait Talts, ne tik redaktoriumi, bet ir konferencijos Taline organizatoriumi. Malonu, kad su juo galima buvo bendrauti tiek angliškai, tiek lietuviškai. Įdomu, kad vienas jo tolimų protėvių, kilęs iš Lietuvos, buvo pavarde Klimka. „Tikriausiai, Jūsų genuose su šia pavarde jau yra užkoduotas domėjimasis istorija“, – juokais sakau Maitui, nes mūsų gerbiamą profesorių Libertą Klimką labai gerai žino ir estai. O Mait Talts, kai nori pajuokauti, „susilietuvina“ net dvigubai: „Su geriausiais linkėjimais – Maitasis“. Ir šelmiškai nusišypso internetinėje erdvėje.

Šio žurnalo tekstai yra patalpinti internetinėje EBSCO duomenų bazėje – „SocINDEX with Full Text“, „Political Science Complete“, „Academic Search Complete“, „Central and Eastern European Academic Source“.

A. Rudzianskaitės ir V. Gudienės pranešimo iliustracija

24-oje Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijoje Taline kolegų pranešimų klausosi Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus mokslinė sekretorė dr. Jadvyga Olechnovičienė, straipsnio autorė dr. Laima Petrauskienė ir kiti konferencijos dalyviai (2010 10 08)