MOKSLASplius.lt

Gyvenimo uždavinius spręsti sekėsi sunkiau negu matematikos lygtis (2)

 

Pradžia Nr. 15

Praėjusią vasarą mūsų žymiajam matematikui profesoriui Jonui KUBILIUI sukako 90 metų. Rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta J. Kubiliaus jubiliejui skirta paroda, kuri vyko P. Smuglevičiaus salėje. Iškilmingiausias renginys rugsėjo 16 d. surengtas Šv. Jonų bažnyčioje, kur akademinė bendruomenė pagerbė 33 metus Vilniaus universitetui vadovavusį prof. J. Kubilių.

Gražių sukaktuvių proga „Mokslo Lietuva“ tęsia žygį į profesoriaus jaunystės ir brandaus gyvenimo metus.

Birželio sukilimo reikšmėVilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje atidarant parodą „Aš tikiu savo Universitetu. / Kaip tikiu Lietuva. / Prof. Jonui Kubiliui – 90“. Universitetui 33-jus metus vadovavusį profesorių Joną Kubilių sveikina mokslo reikalų prorektorius prof. Jūras Banys


ML. Kaip vertinate 1941 m. Birželio sukilimą, kurio 70-metį šiemet minime, ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės veiklą?

J. Kubilius. Dabar vienaip vertiname, tada kitaip vertinome. Aš irgi buvau pogrindžio organizacijos – Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) – narys. Neteko nieko aktyvaus nuveikti, tapti Birželio sukilimo dalyviu, nes anksti išlaikiau egzaminus. Tada, 1941 m., buvo įvesti privalomi egzaminai, neužteko minimumo, pereinant iš kurso į kursą. Tad pirmomis birželio dienomis išlaikiau egzaminus ir išvažiavau į tėviškę, Fermas Eržvilko seniūnijoje (Tauragės r.). Man ten buvojant ir prasidėjo Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karas, taip pat ir Birželio sukilimas.

Mūsų ūkis Fermose buvo maždaug 40 km nuo sienos su Vokietija. Mama išskalbė žlugtą, išdžiaustė lauke ir mane paliko nakčiai saugoti. Mat tada sukiodavosi visokių žmonių, taip pat besišlaistančių kareivių. Auštant, gal apie 3 val. išgirdome patrankų gausmą – prasidėjo karas. Šį tą žinojau, ką LAF‘as rengė karo atveju. Su manimi Vilniuje gyveno vienas studentas, tiesa, jis pasitraukė kiek anksčiau į Vokietiją, dar nesulaukęs karo pradžios. Jis priklausė Lietuvos generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus pogrindžio komandai – LAF Vilniaus štabui. Deja, V. Bulvičius buvo susektas dar iki prasidedant Birželio sukilimui. Jis ir daugelis kitų pogrindininkų buvo suimti, vėliau sušaudyti. Dėl to sukilimo veiklos centras iš Vilniaus buvo perkeltas į Kauną.

 

 

Sukilimą vertinu kaip lietuvių tautos norą atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Sąlygos tam tikslui pasiekti buvo nerealios, bet tokių ketinimų buvo. Tam tikslui įgyvendinti ir buvo sukurta Lietuvos Laikinoji vyriausybė. Ką sovietai buvo sugadinę, daug ką Laikinoji vyriausybė atstatė, atkūrė senąją tvarką. Tačiau Laikinajai vyriausybei buvo labai sunku dirbti, jai trukdė vokiečiai, o iš lietuvių kenkė voldemarininkai. Tai ilga istorija. Kai ką iš tų dienų atsimenu ir aš, nors buvau vaikėzas.

ML. Buvo veiklių ir drąsių vyrų, kurie nepabūgo imtis atsakomybės už tautos ir okupuotos valstybės likimą. Tokia drąsa nepasižymėjo prieškarinė Lietuvos vadovybė, taip ir neišdrįsusi duoti įsakymo Lietuvos kariuomenei priešintis agresoriui.

J. Kubilius. Jaunimo nuostata buvo aiški: iš Rytų atėjo okupantai, o mes, patriotai, jiems turime pasipriešinti. Apie sovietus kūrėmė įvairius anekdotus, tikėjome, kad išauš mūsų valanda. Jaunimas priešinosi, ėjo į sukilėlių gretas. Pernelyg daug vilčių siejome su vokiečiais, bet labai greitai prablaivėjome.

ML. Kaip vertinate Lietuvos prezdento Antano Smetonos ir Lietuvos Vyriausybės veiksmus kritišku valstybei atveju?

J. Kubilius. Mano nuomonė neigiama. Argi mūsų diplomatai nematė, kas vyko Sovietų Sąjungoje? Reikėjo sudaryti egzilinę vyriausybę užsienyje ir galvoti apie tolesnę Lietuvos ateitį, net okupacijos sąlygomis. Tačiau A. Smetona tik tiek „pasiekė“, kad nešė kudašių iš Lietuvos, gelbėjo savo kailį. Net jokio protestuojančio prieš okupaciją dokumento nepaliko. Vyriausybė taip pat nepareiškė jokio protesto prieš sovietų okupaciją, o juk galėjo visa in corpore pasitraukti į Vakarus, bet to nepadarė. Paskui, kai A. Smetona buvo Vakarų Europoje, pasirodė „Kybartų aktai“, kuriais ministru pirmininku, drauge einančiu prezidento pareigas, paskirtas S. Lozoraitis. Tie aktai jau buvo pavėluoti, nieko nelėmė.

Gyvenime A. Smetona buvo ramus žmogus, bet kritišku valstybei momentu savo pareigų neatliko. Valdžią vis dėlto mėgo, nes autoritarinis režimas Lietuvoje įvestas ne be A. Smetonos žingsnių. Tiesa, A. Smetona atsidūrė bendrų Europos procesų įtakoje: Italijoje buvo įvestas dučės Benito Musolinio režimas, kiek vėliau Adolfas Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, diktatorius Antonio de Oliveira Salazaras – Portugalijoje, o Sovietų Sąjungoje tvarkėsi „tautų tėvas“ Josifas Stalinas. Vadizmas Europoje buvo populiarus ir išplito.

Pabėgusį iš Lietuvos A. Smetoną JAV priėmė su sąlyga, kad jis nebedalyvaus politikoje. A. Smetona sutiko. Beje, ir tą patį A. Smetoną buvo siekiama sugrąžinti į Kauną ir dėl to pas jį buvo pasiųsti kariškiai. Bent tiek A. Smetonai pakako nuovokos, kad nepasidavė sovietų vilionėms.

Vykdė Lietuvos laisvės armijos užduotįVilniaus universiteto prof. Vygintas Pšibilskis su žmona sveikina prof. Joną Kubilių su 90-mečiu

ML. Sudėtingose gyvenimo aplinkybėse Jūs, kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, privalėjote kurti savo gyvenimą, siekėte jį susieti su mokslu. Kiek Jums pasisekė tuo metu – prieškario ir karo metais – savo siekius įgyvendinti? Kaip įsitraukėte į LLA veiklą?

J. Kubilius. Sunku atsakyti, kaip tuos siekius pavyko įgyvendinti. Gyvenau, dirbau, o svarbiausia – mokiausi. 1943 m. vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą. Susidarė labai savotiška padėtis: universiteto patalpose užsiėmimai nevyko, bet profesūra liko ir toliau gaudavo atlyginimus, nors ir menkus. Paskaitas skaitydavo dažniausiai savo namuose arba susiradę tam tinkamas patalpas. Vokiečiai į visa tai žiūrėjo pro pirštus.

Tai štai prieš vokiečiams uždarant Vilniaus universitetą teko įsitraukti į LLA – Lietuvos laisvės armijos – veiklą. Tai buvo slapta tautinė, karinė ir politinė organizacija, įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Jos tikslas buvo atgauti Lietuvos nepriklausomybę, naudojant įvairias priemones, taip pat ir ginkluotą kovą. Lietuvos ateitį LLA siejo su savo ir kitų lietuvių pastangomis, nepasikliaujant jokia kita valstybe ar jos struktūromis.

Kad atsidūriau LLA buvo, sakyčiau, atsitiktinumas. Buvau šioks toks radijo mėgėjas, kai ką šioje srityje išmaniau. LLA vadovybei prireikė radijo siųstuvo, kažkuris iš studentų nuvedė mane pas Kazį Veverskį1 – LLA įkurėją ir idėjinį vadą. Tai štai su šiuo brandžiu Lietuvos patriotu, tuo metu beveik trisdešimtmečiu, susitikau ir buvau priimtas į LLA narius, daviau priesaiką.

ML. Taip iš karto? Nedavė laiko pasvarstyti, pagalvoti, apsispręsti?

J. Kubilius. Kad ir nereikėjo daug galvoti. Man patiko, kad kažkas daroma, vadinasi, galima prisidėti. Gavome užduotį pagaminti radijo siųstuvą, kurį su dar vienu studentu iš Kauno ir pagaminome. Jis buvo daug geresnis specialistas už mane, buvo atsivežęs ir savo siųstuvą, kaip radijo mėgėjui – labai neblogą. Susiradome vietą ant kalvos, ties Sapiegine, gal ir dabar rasčiau tą namą, kuriame mes tą siųstuvą montavome. Namo šeimininkui lenkui pasidarė įtartina, ką čia mes taip atsidėję darome. Tame name negyvenome, tik atvažiuodavome padirbėti prie siųstuvo. Šeimininkas pradėjo mus įtarinėti, o mano draugas jam dar pademonstravo didelę kibirkšties iškrovą iš kondensatoriaus. Girdi, darome modernų aparatą naminei varyti.

Šeimininko toks paaiškinimas neįtikino, o guvesni LLA žmonės bemat sumetė, kad ta vieta siųstuvo montavimui nėra patikima. Viską išmontavome ir išvežėme. Siųstuvui montuoti buvo rasta vieta vaikų stovykloje. Sumontavus paaiškėjo, kad stovykloje per menka elektros srovė, tad siųstuvas negali normaliai veikti. Toliau toje istorijoje aš jau nebedalyvavau.

 

Iš Vilniaus į tėviškę


ML. Bet LLA veikla nenutrūko?

J. Kubilius. veiklą tęsė, bet aš joje nebedalyvavau, ir štai kodėl. Uždarę universitetą vokiečiai pradėjo gaudyti Lietuvos jaunimą – ką į kariuomenę, ką į darbo tarnybą. Moterų nelietė, kaip ir mokytojais įsidarbinusių vyrų. Kadangi jokių lengvatų išsisukti nuo vokiečių neturėjau, nešiau kudašių į tėviškę Žemaitijoje. Beje, tais trečiaisiais studijų metais buvau jau visai neblogai įsitaisęs: tapau korepetitoriumi vienam lietuvių kariškiui, viršilai, kuris buvo vyresnio amžiaus ir jam reikėjo baigti vidurinįjį mokslą. Už mokslą viršila pasiūlė man apšildomą kambarį. Man buvo gerai – nereikėjo šalti, ir jis buvo patenkintas. Tais metais aš pats daug pasimokiau ir spėjau padaryti. Viršilą mokiau vidurinės mokyklos matematikos, kuri man neatrodė sudėtinga. Reikėdavo jam padėti mokytis ir kitų dalykų. Po karo tas viršila sugebėjo net baigti lituanistiką (jau miręs). Jo pavardė Tūbelis, bet jokio giminystės ryšio su 1929–1938 m. ministru pirminku Juozu Tūbeliu neturėjo.

Tai štai vieną dieną aš Tūbelio namuose dirbu, kažkas skambina į duris. Atidarau – stovi labai aukšto ūgio policininkas, lietuvis. Klausia, ar čia gyvena Jonas Kubilius. Atsakiau, kad gyveno, bet kažkur išvyko. Policininkas nusišypsojo ir atsiveikinęs išėjo. Savo pareigą atliko ir tautietį perspėjo.

Man tapo aišku, kad turiu dingti iš Vilniaus ir kuo greičiau. Norėdamas pasiekti tėviškę Žemaitijoje, turėjau gauti leidimą važiuoti traukiniu. Geležinkelių valdyba buvo J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampe, kur ir dabar stovi penkių aukštų pastatas. Pačiame viršuje buvo specialus skyrius, kuris tuos leidimus išduodavo, beje, nelabai sunkiai. Turėjau seną leidimą, kuriame ištaisiau datą ir jau buvau pasiryžęs važiuoti. Geležinkelio stotyje prie manęs priėjo kitas jaunas vyrukas, kuris taip pat ruošėsi važiuoti iš Vilniaus. Įsišnekėjome, paskui patraukėme į bufetą alaus išgerti. Karo metų alus buvo visai ne toks kaip dabartinis. Susitarėmė su geležinkeliečiu, kad kai tik bus pradėta leisti keleivius į traukinį, jis atrakins į peroną duris, ir mes įšoksime į vagoną.

Atsitiko taip, kad mus į peroną įleido per anksti, buvome pirmieji ten atsidūrę keleiviai. Vokiečių žandarai tuojau pat mus „susėmė“. Mano bendrakeleivis buvo aukštas vyras, o mane žandaras paėmė už ausies ir vedasi. Mums išėjus iš perono, mano bendrakeleivis staiga įsimaišė tarp kitų keleivių ir dingo. O mane vokietis už ausies ir toliau tempė. Paskui perdavė kitam vyresnio amžiaus vokiečiui, gal invalidui ar sužeistam. Pastūmiau jį ir iš jo rankų išsivadavau. Išėjau iš stoties į miestą, per ir dabar esantį tiltą apėjau geležinkelį iš kitos pusės. Pradėjus į peroną leisti keleivius, ir aš tarp kitų įsimaišiau, įsėdau į vagoną.

Ten važiavo lenkų darbininkai, pamačiau ir savo bendrakeleivį, laimingai ištrūkusį iš žandarų rankų. Pasirodo, jis klierikas, bet vokiečiams uždarius ir kunigų seminariją, jam taip pat teko važiuoti į gimtinę. Vagone buvo ir dvi matematikės studentės, kurios manė, kad esu areštuotas – matė, kaip vokiečiai mane vedėsi. Bet viskas baigėsi laimingai. Kaišiadoryse išlipau į peroną pasidairyti, o į patį Kauną nevažiavome, nutarėmė išlipti Amalių stotelėje. Pėsti nupėdinome į Kauną, lengvai gavome nakvynės vietą viešbutyje, o kitą dieną Nemuno garlaiviu, kur jokių leidimų nereikėjo, su savo bendrakeleiviu pasiekėme Jurbarką. Ten mokėsi du mano jauniausi broliai. Iš Jurbarko pasiekiau ir tėvų namus.

Karo metais Eržvilke įsteigė mokyklą


ML. Tėviškėje tikėjotės pralaukti pavojingas karo dienas?

J. Kubilius. Pirmiausia rūpėjo toliau studijuoti, bet Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Matėme, kad vokiečiai jau nebe tie, kokie buvo karo pradžioje. 1944 m. liepos 13 d. sovietų armija užėmė Vilnių, labai greitai pradėjo darbą vokiečių uždarytas Vilniaus universitetas, o aš atsidūriau kitapus fronto. Tuo metu reguliaraus fronto liniją pereiti būtų buvę sunku, bet mano gimtajame Eržvilko valsčiuje, arba parapijoje, atsirado ir daugiau tokių kaip aš. Susitikome, pasikalbėjome ir nutarėme, kad Eržvilke reikia atidaryti vidurinę mokyklą. Ir seniau, dar prieš karą, buvo bandoma ją atidaryti, bet vis nebuvo, kas organizuotų. O ir valdžia nelabai pritardavo. Apie 1935-uosius metus „Lietuvos aide“ pasirodė straipsnis, kad Lietuvoje per daug inteligentų, tada ir kai kurias mokyklas pradėta uždarinėti. Eržvilke mums pavyko mokyklą įsteigti, patys ir pradėjome joje vaikus mokyti.

Pradėjau šiek tiek dėstyti matematikos ir fizikos, bet likimo ironija – šių dalykų ir daugiau buvo kam dėstyti, o štai chemijos mokytojo nebuvo. Man teko pradėti dėstyti chemiją visose klasėse, kuriose šis dalykas turėjo būti dėstomas. Manau, kad buvau nekoks chemijos mokytojas, per mažai žinojau ir neturėjau pedagoginio patyrimo. Tiesa, ne vienus metus buvau dirbęs korepetitoriumi, tad šiokių tokių įgūdžių būta. Taip metus laiko dėsčiau mokiniams chemiją, o kitais mokslo metais jau grįžau į Vilnių. Nenorėjo manęs iš Eržvilko išleisti, nes veikė karo metų įstatymai, be valdžios leidimo nebuvo galima palikti darbo vietos. Vis dėlto 1945 m. jau pavyko ištrūkti į Vilnių.

Matematika taip pat buvo derinama prie naujų reikalavimų

ML. Vilniuje turėjote numatęs konkrečių planų, ką veiksite?

J. Kubilius. Universitete man buvo pasiūlyta vyresniojo laboranto vieta, tad darbo ieškoti nereikėjo. Man atrodo, kad tuo metu jau veikė atskiras Fizikos-matematikos fakultetas. Buvo trys katedros, tad vienoje iš jų, kur buvo laisvas etatas, ir pradėjau dirbti. Kartu teko baigti ir pradėtąsias 1940 m. universiteto matematikos studijas. Buvo išleistas ministro įsakymas: kas vokiečių okupacijos metais klausė kokius nors kursus universitete, laikė egzaminus – neužskaityti. Žodžiu, reikia studijuoti iš naujo.

Kur buvo likę seni karo metų dėstytojai, jie tuos išklausytus dalykus ir išlaikytus egzaminus užskaitė. Bet štai reikalai su viena disciplina įstrigo. Astronomiją karo metais mums dėstė Bernardas Kodaitis2. Labai simpatiškas žmogus ir dėstytojas, apie jį 2010 m. išleista Algimanto Liekio knyga „Prof. Bernardas Kodatis: sugrįžusio lietuvio gyvenimas“. Nuėjau pas Paulių Slavėną, kad įskaitytų pas prof. B. Kodaitį išlaikytą egzaminą, bet Slavėnas atsisakė pasirašyti. Vėliau paaiškėjo, kad astronomijos mūsų studijų planuose neliko, tad ir to egzamino neprireikė.

Kai kurių kitų dalykų, kurių karo metais nebuvau klausęs, teko išklausyti ir už juos atsiskaityti. Partijos istorijos ir filosofijos neprireikė, nes buvau išklausęs pirmais tarybiniais metais tokį Eugenijaus Meškausko kurselį. O politinę ekonomiją, dar kažkokius kursus teko klausyti ir atsiskaityti.

ML. Matematika išliko ta pati, ar taip pat reikėjo priderinti prie naujų reikalavimų?Prof. Joną Kubilių sveikina naujasis Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas

J. Kubilius. Matematikos kurso programa taip pat keitėsi, buvo derinama prie Sovietų Sąjungos universitetų planų, bet sunkumų man neiškilo. 1946 m. gruodžio pabaigoje mums įteikė Vilniaus universiteto baigimo diplomus. Rusiškų diplomų formų dar nebuvo, tad gavome gražius ant didelio lapo spausdintus diplomus, mano diplomas buvo pažymėtas Nr. 5. Nedaug mūsų baigusiųjų buvo. Iš mūsų kurso – dvi merginos, dar vienas kitas. Išskirčiau Kleopą Grincevičių (1917–1972), kuris dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute, buvo Matematinės analizės katedros vedėjas, nuo 1966 m. – profesorius.

Dar prieš baigiant universitetą man teko pradėti darbą parengiamuosiuose kursuose prie universiteto. Kursai buvo skirti pasirengti universitete studijoms tiems, kuriems vidurinę mokyklą baigti sutrukdė karas ar socialinės sąlygos. Pagreitintu būdu, per metus baigiant dvi klases. Tų kursų direktorius buvo prof. Zigmas Žemaitis, bet paskui jį paskyrė Vilniaus universiteto rektoriumi. Reikėjo kažkam vadovauti parengiamiesiems kursams, kažkodėl pasirinko mane. Dirbau universitete asistentu ir dar kursų direktoriumi. Iš pradžių gavau du atlyginimus, paskui tik pusantro. Vis dėlto vadovavimas kursams mane nelabai džiugino, nes atitraukė nuo mokslo, o aš svajojau įsitraukti giliau į mokslo reikalus.

Aspirantūra Leningrade


J. Kubilius. Kursams vadovavau keletą metų, paskui 1948 m. išvažiavau į aspirantūrą Leningrado valstybiniame universitete. Buvo skirtos gal penkios vietos Vilniaus universitetui, man viena iš jų ir buvo pasiūlyta. Galėjau vykti ir į Maskvą, bet man labiau patiko Leningradas. Patiko ir mano aspirantūros vadovas Jurijus Linikas (1915–1972), labai simpatiškas žmogus, kuris buvo ne ką už mane vyresnis – tik šešeriais metais.

ML. Bet prieš vykdamas į Leningradą nei tą miestą buvote matęs, nei profesorių Liniką pažinojęs?

J. Kubilius. Man kiti papasakojo, kokie profesoriai vadovauja aspirantams ir į kokią matematikos šaką aš pats galėčiau gilintis. Pradžioje ta kryptis vadinosi skaičių teorija, vėliau atsirado sąsaja ir su tikimybių teorija. Tai štai apie J. Liniką išgirdau kaip apie labai gabų, nors dar jauną, matematiką, kuris tik ką buvo gavęs TSRS valstybinę premiją ir jau buvo pasaulinio garso mokslininkas.

ML. Kaip įvyko judviejų asmeninė pažintis?

J. Kubilius. Prisistačiau J. Linikui, pasikalbėjom, jis šiek tiek mane paklausinėjo. Taip tapau jo aspirantu.

ML. Ar J. Linikas neparodė tam tikro nepasitikėjimo Jūsų žiniomis? Juk Jums teko studijuoti karo metais ir metus su trupučiu pokario metais. Gyvenimo lygtis teko spręsti kartu su matematikos uždaviniais, o neretai, tikriausiai, ir vietoje jų.

J. Kubilius. Suprantama, karo metais profesoriams ir studentams pirmiausia rūpėjo pavalgyti, išgyventi, o tik po to mokslo subtilybės. O J. Linikas buvo visai kito sukirpimo asmenybė, visai kitų pažiūrų, negu daugelis kitų mano sutiktų žmonių. Tarp kitko, jis buvo kvarteronas, t. y. ketvirtis žydo (tėvas pusiau žydas). Bet visi tie dalykai toje išties akademinėje aplinkoje niekam nerūpėjo. Tie dalykai rūpėjo kitiems. To tipo žmonėms, kuriems labai svarbu buvo žinoti, aiškintis, ką aš veikiau karo metais ir pirmaisiais pokario metais, su kuo palaikiau ryšius ir su kuo bendravau.

ML. Kai išvykote į Leningradą, ta viskuo besidominti organizacija Jūsų jau nepersekiojo?

J. Kubilius. Apie visą tai nemėgstu kalbėti. Dar dirbant Vilniuje apie mane jau buvo pradėjusi „vyniotis“ ta garsioji organizacija, kuriai viskas rūpėjo. Pradėjo suktis dar Eržvilke, bet kai išvažiavau į Vilnių, kuriam laikui lyg ir aprimo. Vietos pakeitimas tais laikais būdavo labai naudingas. Ir išvykimas į Leningradą labai pagelbėjo, nes ten niekas apie mane nežinojo ir per daug nesidomėjo. Galėjau sėkmingai mokytis aspirantūroje. Man gerai sekėsi, gana greitai išsprendžiau uždavinį, kurį gavau iš vadovo J. Liniko.

Suprantama, kad iš pradžių aplinkiniai į mane žiūrėjo kaip į iš kažkur atvažiavusį. Per pirmus du mėnesius išsprendžiau gan sudėtingas matematines problemėles, parašiau du mokslinius straipsnius, ir ne bet kokius. Vienas straipsnis buvo išspausdintas „Leningrado universiteto darbuose“, o kitas – leidinyje „TSRS Mokslų akademijos pranešimai“. Tada iškart pasikeitė aplinkinių požiūris į mane. Galėjau gana greitai užbaigti rašyti ir ginti disertaciją, bet norėjosi pabūti Leningrado universitete ilgiau.

ML. Netraukė grįžti į Vilnių?

J. Kubilius. Viena iš priežasčių – nesinorėjo rodytis Vilniuje, antra – rūpėjo daugiau išmokti matematikos. Leningrado universitetas tam buvo labai palanki vieta. Galėjau aspirantūroje tęsti mokslą trejus metus, bet man pakako pustrečių metų. Disertaciją apgyniau sėkmingai, iš Vilniaus išvažiavęs paprastu žmogumi, grįžau jau kaip fizikos-matematikos mokslų kandidatas. 1951 m. Vilniuje tai šį tą reiškė.

ML. Sugrįžus pasikeitė Jūsų padėtis Vilniaus universitete?

J. Kubilius. Žinoma, iš karto gavau vyresniojo dėstytojo etatą, paskui turėjau gauti docento vardą. Kurį laiką viskas klojosi labai gerai, bet tuo metu prasidėjo intrigėlės.

ML. Ar mielų bendradarbių intrigėlės?

J. Kubilius. Ne bendradarbių, bet universiteto darbuotojų. Buvo Kadrų skyrius ir spec. skyrius, iš kurių pajutau negeranoriškumą. Gal būta pavydo ar kitų priežasčių. Mokslo žmonių, turinčių laipsnius, universitete buvo dar nedaug, tad gal ir tas prisidėjo. Pradėta aiškintis, iš kur aš čia ir kas per vienas. Mano biografija buvo truputį sutepta, o kieno tuo metu nebuvo sutepta, vertinant naujos santvarkos požiūriu? Po metų laiko, praleisto universitete, nutariau pereiti dirbti į Lietuvos mokslų akademijos sistemą. Tuo labiau, kad MA prezidentas akad. Juozas Matulis mane kvietėsi į akademiją iš karto, kai grįžau iš Leningrado. Neskubėjau, bet metų laiko pakako suprasti, kad universitete man geruoju nesibaigs. Taigi pasilikęs pusę etato, išėjau į akademiją.

Universitete ir toliau dirbau visu krūviu, nes turėjau minčių Lietuvoje kurti stiprią matematikos mokyklą, sudaryti perspektyvius įvairių krypčių matematikų kolektyvus. Todėl ir nenorėjau su universitetu nutraukti visų ryšių. Pagaliau ir materialiai apsimokėjo: mokėjo visą atlyginimą, tik vėliau prasidėjo įvairūs suvaržymai.

Pirmasis matematikas Mokslų akademijoje


ML. Mokslų akademijos sudėtyje tuo metu matematikos instituto nebuvo, tad kokiame institute pradėjote dirbti?

J. Kubilius. Perėjau į Fizikos-technikos institutą, kuriame buvau pirmas matematikas. Nuo šio momento Lietuvos MA ir prasideda matematika. Mūsų instituto centras buvo Kaune, o Vilniuje buvo įkurti du sektoriai: Teorinės fizikos sektoriui vadovavo Adolfas Jucys, o Eksperimentinės fizikos sektoriui – Povilas Brazdžiūnas. A. Jucys bandė mane pritraukti prie savo tematikos darbų, bet aš žiūrėjau į tą tematiką ne itin palankiai.

ML. Dėl kokių priežasčių? Bodėjotės skaičiuoti atomų spektrus, kuriems buvo ištikimas A. Jucys?Pro prof. Jono Kubiliaus akis praėjo trečdalis svarbiausių XX a. universiteto įvykių

J. Kubilius. Tiesiog nemačiau tame darbe perspektyvos sau kaip matematikui. Jie ten dirbo su aritmometrais, dar gerai, jei kuris turėjo elektrinį. Dažniausiai dirbta su „Feliksais“, spręstos Foko lygtys ir įvairūs jų atvejai. Jei gauti rezultatai nesutapdavo su eksperimentu, tai nesiaiškindavo, kodėl nesutampa, bet „spūsteli“ lygties vieną narį ir vėl skaičiuoja iš naujo pusę metų. Man toks darbas nebuvo priimtinas. Aš jau turėjau savo darbo tematiką, žinojau, ko reikia siekti.

ML. Ar tuo metu be skaičių teorijos ėmėtės ir tikimybinės skaičių teorijos darbų?

J. Kubilius. Tuo metu dar tik prasidėjo. Tiksliau, prasidėjo dar man būnant aspirantūroje Leningrade. Kai ką jau buvau pradėjęs susigaudyti, bet dar menkai. Faktiškai tie darbai prasidėjo jau dirbant Vilniuje. Reikėjo daug ką apgalvoti, sugalvoti.

ML. O kam ta tikimybinė skaičių teorija reikalinga? Atsiprašau, kad visai kvailai paklausiau.

J. Kubilius. Manęs dažnai to paklausia. O kam išvis matematika reikalinga? – aš taip pat galiu paklausti.

ML. Matematika yra visos inžinerijos, technikos pagrindas, be matematikos apskritai nėra, kas daryti ne tik gamtos moksluose, bet ir ekonomikoje, o šiais laikais net ir daugelyje humanitarinių mokslų, taikančių matematinius metodus ir pan.

J. Kubilius. Tai jūs žinote, bet ar visi tą supranta. Man yra tekę nemažai dirbti kartu su inžinieriais, tai kai kurie iš jų be logaritminės liniuotės ne kažin ką matematikoje suprato.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


1 Kazys Veverskis (1913–1944) studijavo Vilniaus universitete Teisės fakultete, buvo studentų ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ pirmininkas.
Prieš tai mokėsi Karo mokykloje, bet iš jos išstojo ir privalomąją karinę prievolę atliko paprastame dalinyje. Baigęs tarnybą, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Sovietų okupacijos pradžioje. K. Veverskis pasitraukė į Vokietiją, gyveno internuotų asmenų stovykloje Tilžėje, vėliau Berlyne. Į Lietuvą grįžo 1941 m. rugpjūtį aiškiai suvokdamas, kad iš Vokietijos nacių lietuviams gero nėra ko laukti. Štai tada ir įkūrė pačią kovingiausią lietuvių pasipriešinimo organizaciją – LLA. Kaip Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja LLA veikė 1941–1946 m. Kazio Veverskio nuostata buvo labai aiški: tauta pati savo rankomis ir protu turi išsikovoti laisvę ir atkurti nepriklausomą valstybę (G. Z. past.).

2 Astronomijos istorijoje ir A. Liekio knygoje pavardė rašoma Kodatis (1879–1957). 1919 m. jis atsisakė Vokietijos pilietybės, apsigyveno Kaune. 1919–1922 m. Švietimo ministerijos aukštojo mokslo departamento vicedirektorius, 1920–1922 m. Aukštųjų kursų lektorius. 1922–1940 m. Kauno universiteto docentas, profesorius, 1929 m. įkūrė Kauno observatoriją ir jai vadovavo. Nuo 1941 m. Vilniaus universiteto profesorius ir observatorijos direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno V. Vokietijoje, 1951 m. persikėlė į JAV. Mirė 1957 m. Čikagoje (G. Z. past.).

 


 

Nuotraukose: 

Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje atidarant parodą „Aš tikiu savo Universitetu. / Kaip tikiu Lietuva. / Prof. Jonui Kubiliui – 90“. Universitetui 33-jus metus vadovavusį profesorių Joną Kubilių sveikina mokslo reikalų prorektorius prof. Jūras Banys

Vilniaus universiteto prof. Vygintas Pšibilskis su žmona sveikina prof. Joną Kubilių su 90-mečiu

Prof. Joną Kubilių sveikina naujasis Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos