Vytautas Martinkus: „Česlavas Milošas – jis man pasirodė be galo savas, lietuviškas“
Žinomą prozininką, literatūrologą, socialinių (filosofijos) mokslų daktarą, Vilniaus edukologijos universiteto profesorių Vytautą MARTINKŲ kalbiname kelyje iš Krasnagrūdos Seinų krašte į Vilnių. Rugpjūčio 15-oji, Žolinė, o išvakarėse Žagarių bažnyčioje ir atstatytame Krasnagrūdos dvarelyje, kur dabar įsikūręs Tarptautinio dialogo centras, buvo minimos Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo MILOŠO septintosios mirties metinės. Tai vienas iš Tarptautinių Č. Milošo metų renginių.
Trumpai pristatysime pašnekovą. V. Martinkus 1965 m. baigė Kauno politechnikos instituto (dabar Technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultetą, šiame institute dėstė filosofiją (1966–1971 ir 1982–1986 m.). Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1971 m., o 1988–1994 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Vilniaus pedagoginiame (dabar edukologijos) universitete dėsto nuo 1994 m., profesorius nuo 2008 metų. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys.
Č. Milošas norėjo atvažiuoti į laisvą Lietuvą
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis rašytojau, profesoriau, jei gerai prisimenu, tris kartus turėjote progos susitikti su Česlavu Milošu. Tuo metu buvote Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, o Lietuvoje vyko didžiulis istorinis lūžis. Vaizdingai tariant, prasidėjo tas mūsų Baltijos kelias, atvedęs į Lietuvos nepriklausomybę, valstybingumo atstatymą. Todėl Jūsų prisiminimai įgauna daug platesnės vertės, negu vien asmeniniai įspūdžiai (taip pat labai įdomūs ir vertingi). Tai jau ir kūrybos žmonių ryšiai, santykiai istorinio lūžio metu.
Vytautas Martinkus. Sakyčiau, kad tų susitikimų buvo tik pora, apie trečią nėra ko kalbėti, nes tai buvo 2000 m. Vilniaus Rotušėje vykęs susitikimas, viešas pašnekesys ne tik su Č. Milošu, bet ir su dar dviem Nobelio literatūros premijos laureatais – Vislava Šimborska (Wisława Szymborska) ir Giunteriu Grasu (Günter Grass) ir juos lydinčiu Tomu Venclova. Tad šis trečias mano susitikimas su Č. Milošu buvo gan formalus – apsiribojo pasisveikinimu ir atsisveikinimu.
Pirmieji du, ir ypač antrasis, mano atmintyje paliko didelį įspūdį. Pirmasis vyko Sąjūdžio metais – 1989-aisiais. Mes susitikome Vygrių vienuolyne Lenkijoje. Tuo metu Č. Milošas viešėjo Lenkijoje, bet į mūsų kvietimą apsilankyti Lietuvoje rašytojas „neatsiliepė“.
ML. Neatsiliepė, nes jautė priešiškumą santvarkai, kurioje ne savo valia gyvenome?
V. Martinkus. Sakyčiau – ambicingas. Jis nenorėjo nusižeminti ir kreiptis į sovietus dėl vizos, nenorėjo per Maskvą vykti į gimtąją Lietuvą. Ar jis būtų ją gavęs? Nežinau. Sovietų Sąjungoje ir tuometinėje Rusijoje Č. Milošas nebuvo persona grata, bet būta ir jo paties moralinių įsipareigojimų.
Tai buvo įdomus metas, kai kiekvienas mūsų tautos siekius remiantis žmogus mums atrodė svarbus ir nepaprastai reikšmingas. Na, o Č. Milošo dėmesys ir parama mums buvo neįkainojama. Istorikai patvirtins, kad tuo metu Lietuvą nuo visokių „autonomijų“, kitų panašių KGB provokacijų ir pasekmių gelbėjo ne kas kitas, o didžiulį tarptautinį autoritetą turinčios asmenybės, viena iš kurių ir buvo Česlavas Milošas. Todėl labai apsidžiaugiau galimybe – tegu ne Lietuvoje – susitikti su Č. Milošu, ta galimybe pasinaudojau. Vykau į Lenkiją kartu su Česlovu Kudaba, Kęstučiu Nastopka ir kitais Lietuvos kultūros veikėjais, televizijos žurnalistais.
Vygriuose pirmą kartą jį pamačiau iš arti. Pokalbis buvo platus, bet pradėjome su juo kalbėtis ir apie tai, kokiomis sąlygomis jis galėtų sugrįžti į Lietuvą. Po karo Milošas nė karto nebuvo lankęsis Lietuvoje.
ML. Kokias atvykimo sąlygas galėjote tada Milošui pasiūlyti?
V. Martinkus. Laisvėjančią jo gimtinę. Mūsų argumentai buvo gal ir stiprūs, bet ne tokie stiprūs, kad būtume galėję įveikti jo kontrargumentus. Minėjau, kad Č. Milošas norėjo atvažiuoti į tikrai laisvą Lietuvą. Jausdami, kad Sąjūdžio darbai pradeda tą jo svajonę įgyvendinti, sutarėme palaukti: kai tik pati Lietuva kontroliuos savo valstybės sienas, organizuosime jo sugrįžimą į Vilnių ir Lietuvą.
Geri tarpininkai visada praverčia
ML. Galiu tik įsivaizduoti, su kokiu emociniu pakilimu lenkai pasitiko į šalį atvykusį Č. Milošą. Kaip Jums pasisekė prie jo prieiti, ar tai buvo iš anksto parengtas, suderintas su organizatoriais ir pačiu Milošu susitikimas?
V. Martinkus. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko statusas iš tikrųjų man padėjo, antraip gal nebūčiau ir Vygriuose atsiradęs. Gal nebūčiau ir taip domėjęsis politinio emigranto Č. Milošo sugrįžimu į Lietuvą ar Lenkiją. Susitikimas, apie kurį kalbu, ir buvo skirtas Lietuvos ir lietuvių intelektualams, tam Milošas iš Varšuvos ir atvyko į Vygrius, norėjo susitikti su lietuviais. Kalbėjomės visą vakarą ir kone visą naktį, o kitą dieną visi važiavome į Krasnagrūdą. Čia susitikome su Andžejumi Strumila (Andrzej Strumiłło). Mūsų susitikimas buvo labai nuoširdus.
ML. Ar tam susitikimui įvykti reikėjo tarpininkų, tokių kaip Andžejus Strumila, gal ir kitų intelektualų, Lietuvos bičiulių? Kiek jie padėjo užmegzti tą tarpusavio supratimo ryšį?
V. Martinkus. Išties gal reikėtų išsamiau apibūdinti to susitikimo pobūdį. Č. Milošas mus matė pirmą kartą, kaip ir mes jį. Ant mūsų kaktų nebuvo parašyta, kas tokie esame. Juk 1989- ieji metai, Lietuva dar buvo sovietų respublika. Kaip Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas juk taip pat galėjau laukti įvairaus požiūrio. Save laikiau Sąjūdžio žmogumi, Rašytojų sąjungos pirmininku buvau išrinktas 1988 m. gegužės 28 d., o Sąjūdis susikūrė tų pačių metų birželio 3 dieną. Buvęs Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o aš atėjau į jo vietą. Taigi jau buvau metus laiko dirbantis minėtose pareigose. Teko susitikti su įvairių pažiūrų žmonėmis, taip pat svečiais iš užsienio, tarp jų ir mūsų egzodo rašytojais. Toli gražu nevienareikšmiškai buvo vertinami to meto įvykiai Lietuvoje ir mūsų, anuometinių rašytojų ir jų organizacijos pastangos eiti su Lietuva jos laisvės keliu.
1989-aisiais pirmą kartą į Lietuvą sugrįžo Bernardas Brazdžionis. Nors buvome poeto susitikimų su visuomene organizatoriai ir šeimininkai, bet kildavo ir įtampų. Jautėme B. Brazdžionio nepasitikėjimą, kritišką požiūrį į sovietinių laikų kuprų neatsikračiusią rašytojų sąjungą, visa, kas siejosi su sovietine Lietuva – to poetas neslėpė.
Susitikimas su Milošu buvo visiškai kitoks, jis neparodė nė mažiausio nepasitikėjimo mumis ar kad aš jam asmeniškai nepatinku, esu kaltas, jog vadovauju „sovietinės“ respublikos rašytojų organizacijai. Tiesa, būtent tais, 1989 metais, birželio 7 d. sovietinė lietuvių rašytojų sąjunga priėmė nutarimą atsiskirti nuo Sovietų sąjungos rašytojų organizacijos, patvirtino savo statutą ir jį įregistravo.Tai buvo ypatingai svarbus vidinis ir politinis judesys: galėjau atstovauti tik Lietuvai. Mudviejų pašnekesys ir prasidėjo nuo to, o taip pat nuo literatūros – kiek man ir kitiems Lietuvoje įdomi ir rūpi lenkų literatūra, Europos ir pasaulio literatūra, kiek mes visa tai galėjome tuo metu išmanyti. Žodžiu, vyko dalykiškas literatūros profesionalų ir kolegų pokalbis.
ML. Kas pačiam Milošui rūpėjo tose lenkų, Europos, pasaulio literatūrose? Žinau, kad jis neblogai orientavosi ir lietuvių literatūroje, bet apie tai ar teko kalbėtis?
V. Martinkus. Kad jam rūpėjo ir lietuvių literatūra, buvo akivaizdu, tik jis iš tos mūsų literatūros žinojo labai nedidelę dalelę. Ypač kalbant apie sovietinius laikus. Kas tais laikais užsienyje skaitė mūsų knygas? Šiandien mes paklaustume – ar buvo būtina visą sovietinę lietuvių literatūrą skaityti ir vertinti? Užtat Č. Milošas visai neprastai žinojo Tomo Venclovos kūrybą ir lietuvių egzodo literatūrą. Palaikė ryšius su lietuvių išeivijos literatais, dalyvavo „Santaros“ suvažiavime, per spaudą, per Paryžių, per Ježį Giedroycą (Jerzy Giedroyc) jis orientavosi svarbiausiuose egzodo literatūros dalykuose. (Tie kontaktai dokumentiškai pristatomi knygoje „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“*, kurią parašė Viktorija Daujotytė ir Mindaugas Kvietkauskas). Taigi, anuomet Milošas nieko nebūtų galėjęs pasakyti apie mano kūrybą, bet tai jam neatrodė kliūtis bendrauti.
ML. Kultūringo intelektualo ar prityrusio diplomato sugebėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis ir įvairiose aplinkybėse?
V. Martinkus. Milošas buvo ir diplomatas, ir intelektualas. Jis turėjo didžiulį žinių bagažą ir didžiulę gyvenimo patirtį. Man net sunku būtų nusakyti, kas lėmė mūsų pokalbio nuotaiką ir atmosferą. Menu pagrindinį dalyką: ta atmosfera padėjo mąstyti, susivokti, įvardyti dalykus, kurie bent man buvo neaiškūs, tačiau labai reikšmingi, ne, gal labai prasmingi, susiję su tuo, ką anuomet veikėme.
ML. Kiek tuo metu Jums buvo žinoma Milošo kūryba?
V. Martinkus. Nedaug. Šiek tiek apie jį ir jo kūrybos buvau skaitęs, kas buvo rašyta lenkų spaudoje. Taigi negalėčiau sakyti, kad nieko nežinojau apie savo
pašnekovą. Kaip ir apie kitus nobelistus. Vartydavau lenkų literatūrinį žurnalą „Literatura na Świecie“ (Pasaulio literatūra), leistą nuo 1971 metų, tam tikrą žurnalo „Inostrannaja literatura“ (Užsienio literatūra) analogą. Tai buvo velionio Raimundo Samulevičiaus (1937–1981) stalo žurnalas, jis ir mane įjunkė tą leidinį skaityti.
Jautėsi net savotiškais suokalbininkais
ML. Po susitikimo, aišku, bandėte savo įspūdžius apmąstyti? Kaip tuo metu įvertinote Milošą kūrėją ir asmenybę?
V. Martinkus. Nė kiek neperdėdamas galiu pasakyti, kad tas susitikimas mane savotiškai įkrovė. Atsirado dar viena konkreti mūsų literatūrinių ryšių perpektyva. Visai neformaliai, nuoširdžiai laukiau, dėl ko iš esmės buvome susitarę: kai tik Lietuva taps tikrai laisva, mes būtinai jį pasikviesime. Juk tik kelios valandos kelio iš Lenkijos į Vilnių.
ML. Ar galima buvo pajusti, kad Č. Milošas kalba kaip vyresnis, „daugiau patyręs“, kaip metras kalba su jaunesniais?
V. Martinkus. Iš šalies gal taip ir atrodė, taip galėjo būti. Asmeniškai to nepajutau. Gal todėl, kad atstovavau plunksnos brolių bendrijai ir kalbėjau ne vien iš savo varpinės, bet apie didžiumai lietuvių rašytojų rūpimas problemas. Minėjau, Lietuvos rašytojų sąjunga nemažai reiškė ir Sąjūdžio istorijoje. Aš irgi buvau sukaupęs laisvėjančio mąstymo ir politinės veiklos patyrimo. Galėjau ir Č. Milošui pasakoti, kiek Lietuvos rašytojai padarė ir dar turės padaryti. Manojo ar visų mūsų Lietuvoje ,,pavergto proto“ išsilaisvinimas jam nebuvo svetimas. Ko gero, čia glūdi paaiškinimas ir šioks toks atsakymas, kodėl Milošas mums buvo toks prielankus ir geranoriškas.
ML. Pasijutote bendraminčiais?
V. Martinkus. Ko gero. Gal pasijutome net savotiškais „suokalbininkais“. Jautėme bendrą viziją. Č. Milošas rašė lenkų kalba, bet kaip autorius asocijavosi su kitais mūsų išeivijos rašytojais. Tarp planų, kuriuos puoselėjo anuomet Rašytojų sąjunga ir aš pats, buvo ir siekis artinti Lietuvos ir jos išeivijos literatų suartėjimą. Reikėjo išleisti jų knygas čia, Lietuvoje. Reikėjo kalbėtis, susitikti, rasti organizacinių bendravimo formų. Pasigirsdavo kalbų apie Lietuvių rašytojų draugijos, 1946 m. atnaujinusios veiklą Vakaruose, ir Lietuvos rašytojų sąjungos (gimusios 1989 m.) susiliejimą, bendrą veiklą. Puolėme vykdyti utopines idėjas. Pavyzdžiui, 1990 m. gegužę, tuoj po nepriklausomybės paskelbimo, suplanavome Anykščiuose, lietuvių literatūros Mekoje, surengti Pasaulio lietuvių rašytojų kongresą. Tai buvo sunkūs metai, nes Lietuvai po Kovo 11-osios SSSR buvo paskelbusi ekonominę blokadą, sugriežtino sienų kontrolę. Jautėme visuotinę euforiją, o kartu juk vyko suirutė tarptautiniuose santykiuose. Tad ir mintis rengti Pasaulio lietuvių kongresą, pasikviečiant visus Lietuvių rašytojų draugijos narius, ar net Č. Milošą, buvo labai drąsi. Iš daugiau nei šimto pakviestų rašytojų sulaukėme daug mažiau. Vieni rimtai net negalvojo keliauti į vos vos pralaisvėjusią tėvynę, kiti negavo (vis dar – Maskvoje!) vizų. Ar atspėtumėte, kiek jų atvyko į Anykščius?
ML. Gal kokių penkiolika?
V. Martinkus. Sumažinkite beveik 4 kartus. Atvyko trys ar keturi, tarp jų Kazys Almenas, Anatolijus Kairys iš JAV, Vytautas Janavičius iš Australijos, dar vienas kitas. Žodžiu, daug mažiau negu tikėjomės, nes Maskva užblokavo vizų į Lietuvą išdavimą. Jautėmės lyg ir nepriklausomi, bet Maskva tebetvarkė Lietuvos Respublikos sienas.
ML. Ar vien Maskvos trukdžiai lėmė, kad tiek mažai išeivijos literatų atvyko į kongresą?
V. Martinkus. Pirmiausia pakenkė Maskva, kitomis aplinkybėmis mažiausiai pora dešimčių rašytojų būtų atvykę. Kita vertus, prisidėjo ir tam tikras išeivijos lietuvių nepasitikėjimas, kai kurių iš jų nedraugiškumas. Lietuvos rašytojų sąjunga tebebuvo įsvaizduojama kaip sovietinės valdžios talkininkė. Jau minėjau, kad Lietuvos rašytojų sąjunga, kuriai man teko vadovauti 1988–1994 m., nuo 1989 m. birželio mėnesio darė viską, kad rašytojus burtų ne pagal ideologiją, o pagal talentą, kūrybos ieškojimus, profesionalumą. Stengėmės užmegzti kuo geresnius ryšius su Lietuvių rašytojų draugija, įsteigta 1932 m., nuo 1946 m. vienijančia pasaulio lietuvių rašytojus, vertėjus, literatūros tyrėjus ir kritikus. Nuo 1950 m. jos centrinė būstinė buvo ir tebėra JAV.
Vis dėlto, nežiūrint visų mūsų pastangų, anuomet tas plyšys tarp sovietinių laikų Lietuvoje ir Vakaruose gyvenusių autorių ir jų kūrinių buvo didžiulis. (Nenusisekęs kongresas Anykščiuose tik patvirtino tą akivaizdų faktą). Apie tai irgi kalbėjomės per susitikimą Vygriuose. Mačiau, jog mūsų politiniai, visuomeniniai ir kultūriniai siekiai Č. Milošui buvo aiškūs ir suprasti kaip galintys būti rezultatyvūs.
Tuo metu nenujaučiau Č. Milošo būsimojo vaidmens, kurį jis vėliau ir vaidino santykiuose tarp lenkų ir lietuvių, padėjo tuos santykius normalizuoti.
ML. Lietuvos rašytojų sąjungos nariai taip pat labai vaisingai prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos, padėjo megztis normaliems, kolegiškiems santykiams su lenkų intelektualais, ir ne vien su jais. Tokių širdingų santykių, kaip tuo metu, turbūt nėra buvę mūsų dviejų tautų ir valstybių istorijoje. Nejau būtinai reikia bendro priešo, kad tokie santykiai užsimegztų ir išliktų?
V. Martinkus. Manau, kad mūsų susitikimas su Č. Milošu Vygriuose buvo laiku įvykęs ir lemtingas. Jis anuomet padėjo nutiesti gal net pirmą gan patikimą lieptą tarp dviejų tautų.
ML. Dar nepaklausiau labai svarbaus dalyko: kieno iniciatyva buvo surengtas susitikimas Vygriuose su Č. Milošu? Lietuvių ar lenkų?
V. Martinkus. Iniciatyva buvo mūsų, bet ir Č. Milošo norėta bent simboliškai sugrįžti, iš kur jo buvo išeita. Atsirado puiki proga. Į Lenkiją jis jau buvo sugrįžęs, o į Lietuvą grįžti negalėjo ir dėl tam tikrų politinių priežasčių nenorėjo. Tas nenoras buvo prieštaringas. Mūsų susitikimas padėjo ištirpdyti tam tikrus gal nepasitikėjimo ledus, o Sąjūdžio laikams tas buvo labai būdinga: tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma, prieštaringa, bet savyje turėjo kuriamąją galią, dažnai įvykdavo daug paprasčiau ir greičiau negu buvo galima įsivaizduoti. Pagaliau veikė ir tam tikras intuityvus suvokimas, kad esame bendražygiai.
1992 m. Č. Milošo viešnagė Lietuvoje
ML. Kaip toliau sekėsi įgyvendinti sumanymą pasikviesti Č. Milošą į Lietuvą?
V. Martinkus. Susitikimui rengėmės, susirašinėjome laiškais, ir ne vien su Č. Milošu, bet ir jo broliu Andžejumi ir kitais, kurie mums padėjo sumanymą įgyvendinti. Įsitraukė į šią veiklą Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas, žodžiu, daug jėgų buvo įdėta raginant Č. Milošą atvažiuoti į gimtąją Lietuvą. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad viską darė tik Rašytojų sąjunga, bet tarp iniciatorių man teko būti ir visa tai malonu prisiminti.
Susitikimas su Č. Milošu Lietuvoje įvyko 1992 m. gegužę – birželį, anksčiau įvykti ir negalėjo, prisimenant 1991 m. sausio įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto, LR Seimo ir kitų vietų. Pagaliau 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučas Maskvoje taip pat nepriartino mūsų susitikimo.
ML. Užtat 1992-ieji metai Lietuvai buvo ypatingi. Jau buvome ne tik „de facto“, bet ir „de jure“ nepriklausoma valstybė, Lietuva pasaulyje buvo dainuojančios revoliucijos sektinas pavyzdys.
V. Martinkus. 1992-ieji išties įstabūs metai, apie tai rašoma ir knygoje „Laiko pameistrys“. Ją Č. Milošo septintųjų mirties metinių minėjimo proga Krasnagrūdos dvarelyje pristatė leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis su žmona Terese. Tarp knygos autorių yra nemažai to susitikimo su Č. Milošu dalyvių, o man tai buvo ilgėlesnė, ar tik ne poros savaičių, pažintis su juo.
ML. Kaip apibūdintumėte tą antrąjį susitikimą, kas jame buvo reikšmingiausia, vertinant iš Jūsų žvalgos taško?
V. Martinkus. Aš pajutau, kad Č. Milošas daugiau žino apie lietuvių literatūrą, jos autorius, pamaniau, jog tikriausiai neatsisakys tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Tiesa, tokį siūlymą mes jam pateikėme gerokai vėliau. Žinoma, dar nė svajot nesvajojome, kad Č. Milošą su dar dviem Nobelio literatūros premijos laureatais išvysime ir 2000 m. Vilniuje, o prie pastato Liejyklos g. Č. Milošas, V. Šimborska, G. Grasas ir T. Venclova dalyvaus atidengiant atminimo lentą dar vienam Nobelio literatūros premijos laureatui Josifui Brodskiui.
Vėl noriu grįžti prie Lietuvos rašytojų sąjungos santykių su lietuvių išeivijos rašytojais. 1992–1994 m. jau apie dvidešimt išeivijos literatų priėmėme į mūsų sąjungą, jie priklausė ir užsienyje veikiančiai Lietuvos rašytojų draugijai. Tarp kitų Eduardą Cinzą, Alfredą Franckaitį, Iloną Maziliauskienę-Gražytę, Juozą Kralikauską, Algirdą Landsbergį, Petronėlę Orintaitę, Henriką Nagį, Joną Zdanį, Violetą Kelertienę, Rimvydą Šilbajorį ir kitus. Jie liko draugijos nariais, bet sutiko įstoti ir į mūsų sąjungą. Padėtis iš esmės pasikeitė, tai jau buvo žingsnis į tarpusavio supratimą. Pas skaitytoją Lietuvoje sugrįžo geriausia ar net visa egzodo autorių kūryba. Jų knygos Lietuvoje tuo metu buvo graibstyte graibstomos. 1990 m. steigėsi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir pirmoji knyga, kuri buvo išleista – tai Antano Škėmos „Balta drobulė“. Susitarėme su jau mirusio rašytojo dukra ir fotografiniu būdu ar ne 100 tūkst. tiražu išleidome. Iš naujo buvo įvertinti, ,,revizuoti“ sovietinių laikų autorių raštai. Mes netvirtinome, kad sovietinė lietuvių literatūra buvo tik ,,gera“, bet siekėme sutarimo ir bendrų kūrybinių galių stiprinimo. Kiek kuris iš rašytojų sustiprėjo, ne man spręsti, nes kiekvienas juk kuria individualiai.
ML. Bet Č. Milošas į Lietuvos rašytojų sąjungą nęįstojo?
V. Martinkus. Neįstojo. Gal mano mintis buvo pernelyg drąsi ir štai kodėl. Visų pirma Č. Milošas nerašė ir neleido knygų lietuvių kalba, o mūsų Lietuvos rašytojų sąjungos įstatuose buvo įrašyta nuostata, kad sąjungos narys turi rašyti lietuvių kalba. Ta nuostata buvo įrašyta dar 1989 metais, nes taip norėta išlaikyti sąjungos lietuviškumą. Vėliau viename iš Lietuvos rašytojų suvažiavimų ši nuostata buvo pataisyta. Kai Č. Milošui buvo pasiūlyta tapti mūsų sąjungos garbės nariu, jis sutiko. Taigi jis – pirmasis ir kol kas vienintelis toks. Sakyčiau, tai net daugiau nei būti tik sąjungos nariu.
ML. Prisiminkime 1992 m. Č. Milošo viešnagę Vilniuje.
V. Martinkus. Iš aerouosto Č. Milošą atsivežiau į Rašytojų sąjungą. Taigi pirmas pastatas, į kurį jis tada įžengė Vilniuje, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos būstinė K. Sirvydo gatvėje. Tai irgi kai ką pasakantis faktas. Gerdami kavą, buvusiuose kunigaikštienės Oginskienės rūmuose, paskui ieškodami viešbučio, kur Č. Milošas galėtų apsistoti, vaikščiodami po Vilnių ir važinėdami po apylinkes išgyvenome pirmuosius rašytojo grįžimo į Vilnių įspūdžius. Jis važiavo į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą, paskui į Šetenius, arba Šeteinius, kaip seniau vadinta jo gimtavietė Kėdainių rajone.
Grįžimas buvo jaudinantis, bet ir prieštaringas. Juk galima užduoti ir tokį klausimą: kodėl Č. Milošas priėmė Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardą, bet netapo Vilniaus universiteto garbės daktaru?
ML. Ir kaip atsakytumėte į savo paties užduotą klausimą?
V. Martinkus. Panaši dilema jam buvo iškilusi ir tada, kai Lietuva dar nebuvo paskelbusi nepriklausomybės: važiuoti į Lietuvą reiškė prašyti Maskvos leidimo, nes vizų išdavimas buvo Maskvos rankose. Malonių iš Maskvos Milošas nepageidavo. Panašiai būtų buvę ir su Vilniaus universiteto garbės daktaro vardu: rašytojas nenorėjo aštrinti santykių su kitais Stepono Batoro universiteto absolventais. Tai viešai diskutuojama „paslaptis“.
Panašiai, kaip ir prieš trejus metus Vygriuose, Vilniuje giliau atsiskleidė Milošo šiltumas, jo, pasakyčiau, gal man aiškiausias lietuviškas charakterio bruožas, lietuviškos dvasios turinys. Jis leido man, Vilnių ne per daug išmanančiam, gal ir ne tiek mylinčiam kaip jis, būti prie jo itin arti, kartu susitikti su jam brangiomis gatvėmis, namais, gamta ir žmonėmis.Tarp jų – Vladas Drėma, abu buvo baigę tą patį Stepono Batoro universitetą.
Česlovas Milošas man pasirodė be galo savas, lietuviškas. Nepajutau, kad kalbuosi su lenku, nors kalbėjomės įvairiomis kalbomis, rečiau – lietuviškai. Lietuviškai jis suprasdavo, bet kalbėti sėkėsi sunkokai. Anot jo, lietuviškumo kontekstų tyrėjo: sutikau kitokį lietuvį, kuris liko lietuviu, kalbėdamas kitomis kalbomis.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas. Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – 360 psl.
Nuotraukose:
Prūsų, jotvingių sodybą Seinų krašte kasdien lanko ekskursantai, kuriems rūpi senovė
Po septintųjų Česlavo Milošo mirties metinių minėjimo buvusiame Krasnagrūdos dvarelyje literatūrologės prof. Viktorija Daujotytė, dr. Donata Mitaitė ir rašytojas, Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Vytautas Martinkus
Rašytojas Vytautas Martinkus Tarptautiniame dialogo centre Krasnagrūdoje prisimena savo susitikimus su Česlavu Milošu
Gedimino Zemlicko nuotraukos
