Svarus indėlis į Lietuvos kultūros istoriją

Ona Voverienė

Rašančiam žmogui, ko gero, nėra didesnio malonumo, kaip sulaukti savo arba savo bičiulio, draugo, kolegos naujos knygos. Deja, išsiskyrus prieš daugelį metų, veikiant būdingiausiam mūsų laikmečio dėsniui – susvetimėjimui, ne visada gebame naujų knygų pasirodymą sekti, juolab knygynuose pamatę – įpirkti. Pastovime, pavartome naujas knygas, pasidžiaugiame bičiulio, draugo ar kolegos sėkme, pažiūrime į kainą, kuri, kaip dažniausiai būna, smarkiai „kandžiojasi“, liūdnai nusišypsome ir grįžtame su elgetos nuoskauda namo. Beliko tik natūralūs knygų mainai: aš dovanoju tau savo knygą (dažniausiai išleistą savo pinigais, beviltiškai taupant daugelį metų) – tikiuosi, kad ir tu man atsilyginsi savąja.

Taip namuose atsirado ir buvusio ilgamečio kolegos profesoriaus Vlado Žuko knyga „Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės. II“ (V., 2010). Joje – prisiminimai apie 46 Lietuvos rašytojus, mokslininkus, menininkus, papildantys naujais faktais iki šiol žinotas jų biografijas. Ne visiems vienodai knygoje skirta dėmesio: vieniems – 1–5 puslapiai teksto; kitiems (Ričardui Mikutavičiui, Česlovui Kudabai, Juozui Grušui, Vincui Mykolaičiui-Putinui ir kt.) – 20 ir daugiau puslapių. Nežiūrint teksto apimties, knygoje apie kiekvieną jos herojų paskelbta naujų faktų, todėl kultūros tyrinėtojai – literatūrologai, dailėtyrininkai ir muzikologai savo tyrinėjimuose, matyt, jau negalės apsieiti be tos knygos, taip pat, kaip ir be Benjamino Konrado enciklopedinio žinyno „Kūrėjų pėdsakais“. Antra vertus, galima pasvajoti, kad apie kai kuriuos knygoje minimus kūrėjus neužilgo sulauksime ir monografijų, nors ir be jų – ši knyga jau yra svarus indėlis į Lietuvos kultūros istoriją.

Knygoje radau ir man brangių vardų, apie kuriuos rašiau savo knygose „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009), „Tautotyros etiudai“ (V., 2011), dalinai „Tautotyros metraštyje. 2010“ (V., 2010). Skaitydama prof. Vlado Žuko knygą, dar kartą įsitikinau apie jį sklandančios legendos teisingumu: jeigu prof. Vladas Žukas ko imasi, tai kitiems mokslininkams po jo nebus, ką veikti visą šimtmetį.

Neabejoju, kad kiekvienas kultūrologas knygoje atras savo herojų ir pasidžiaugs naujais, jam nežinomais faktais iš jo gyvenimo ir kūrybos. Man, tolokai nuo literatūros mokslo atsidūrusiai beveik technokratei, nauji faktai, pateikti knygoje apie poetą, rašytoją, literatūros kritiką ir tautotyros pradininką Lietuvoje Vincą Mykolaitį-Putiną buvo tikras atradimas.

„Prisiminimuose...“ rašoma apie Vincą Mykolaitį-Putiną, kaip apie vieną žymiausių jo laikmečio literatūrologų, savo išmintimi, patyrimu ir žiniomis mielai besidalinantį su savo kolegomis ir kaip labai reiklų pedagogą savo studentams ir doktorantams. Įdomu, kad tuo savo gyvenimo periodu, anksčiau labai aukštai vertinęs Maironį ir Šatrijos Raganą, 1952 metais, kalbėdamas katedroje su savo kolegomis jis dr. Vincą Kudirką vertino kaip pažangesnį „ne tik už Vincą Pietarį ir Šatrijos Raganą, bet savo kūryba ir už Maironį“ (Vladas Žukas. „Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės II“. – V., 2010. – p. 10). Kalbėdamas apie Šatrijos Raganą, Vincas Mykolaitis-Putinas ją vadino estetizmo romantizmo atstove, o jos kūrybą, kaip stambų literatūrinį faktą, kurį specialistai, jo nuomone, turi žinoti, Šatrijos Raganos atveju, kalbant apie jos indėlį į Lietuvos kultūrą, reikia atkreipti studentų dėmesį į iškylančias spręstinas problemas – geriau tegul jiems lieka abejonė, negu klaidingas sprendimas“ (ten pat, p. 13).

1954 metais susitikime su VU Lietuvių kalbos ir literatūros katedros absolventais Vincas Mykolaitis-Putinas kalbėjo, „kad lietuvių rašytojai (Žemaitė ir kiti) padarė nemažą skriaudą lietuvių liaudžiai, pavaizduodami ją neigiamai, išryškindami negatyvius bruožus. Iš tikrųjų toji liaudis buvusi daug šviesesnė, kultūringesnė – tai rodo tautosaka, liaudies menas. Savo romanu („Sukilėliai“ – O. V.) autorius norįs atitaisyti tą skriaudą – parodyti liaudies žmogų šviesesnį, gražesnį“ (ten pat, p. 23).

Knygoje išryškėja, kad Vincas Mykolaitis-Putinas iš viso būrio kolegų jo vadovaujamoje katedroje labiausiai simpatizavo Jurgiui Lebedžiui. Savo atsiliepime apie aplankytą J. Lebedžio paskaitą, skirtą Konstantinui Sirvydui, profesorius konstatavo: „Įdomios Sirvydo pastangos prisitaikyti prie liaudies skonio. Gerai, kad paliesti iki mūsų laikų išlikę jo žodyno žodžiai, prigiję naujadarai – tai parodo mūsų literatūrinės kalbos tradicijų senumą. Teisinga susieti Sirvydą su XIX a. literatūrinės kalbos ugdymu. Tik norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų atkreipta į literatūrinius jo raštų elementus, parodytas jo įnašas į mūsų prozos raidą“ (ten pat, p. 14).

Knygoje atskleistas ir pamokantis Vinco Mykolaičio-Putino elgesys su aspirantais. Profesorius iš savo aspirantų reikalavo „rašyti pagal grafiką kasdien“. Vienam iš jo aspirantų A. Mockui priekaištavo, „kad nedalyvauja spaudoje – tai vienas iš aspiranto darbo įrodymų. Nepateisinama, kad aspirantas, atėjęs iki disertacijos, šalinasi nuo literatūrinio gyvenimo“ (ten pat, p. 16). A. Mockus disertaciją apgynė 1956 metais.

Kita jo aspirantė Tatjana Rostovaitė rašė disertaciją „Salomėjos Neries karo metų lyrika“. Būdama aspirante T. Rostovaitė dirbo Rašytojų sąjungoje, pusmečiu atsiliko nuo disertacijos rašymo individualaus plano, neatliko pedagoginės praktikos – neperskaitė privalomo ciklo paskaitų studentams, daug laiko gaišo Rašytojų sąjungoje. O V. Mykolaičio-Putino nuomone „darbas neturėtų trukdyti aspirantūrai, nes pagrindinis darbas čia... Iki šiol darbo rezultatai nepatenkinami...“ (ten pat, p. 17). O po pusmečio aspirantės darbas dar pablogėjo... „Iki šiol neparašytas ir neapsvarstytas disertacijos planas“ (ten pat). „Prisiminimų...“ autorius teigia, kad „Katedroj nesijautė prieštaravimų tarp vadovo ir disertantės, bet jų, matyt buvo. Po kelių dešimtmečių T. Rostovaitė pasakojo apie nesutarimus su vadovu dėl disertacijos krypties, kūrybos interpretacijos, dėjusi pastangų pakeisti vadovą. Disertacija liko neparašyta“ (ten pat, p. 17).

Aleksandras Taraška buvo užsiėmęs visokiausiais pašaliniais darbais ir laiku nepateikė disertacijos plano. Prof. V. Mykolaitis-Putinas atsisakė vadovauti jo disertacijai ir A. Taraška VU rektoriaus įsakymu buvo pašalintas iš aspirantūros.

Knygoje pateikiami pedagogo tremtinio Klemenso Ruginio ir pedagogo, literatūros tyrinėtojo, politinio kalinio ir tremtinio Antano Strabulio prisiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, užrašyti prof. Vlado Žuko.

Antanas Strabulis savo atsiminimuose pasakojo, kaip viename iš naujosios lietuvių literatūros seminarų, viena iš studenčių (aukšta, graži ir pasidažiusi) skaitė referatą. Referatas buvo silpnas, parašytas neatsakingai. V. Mykolaitis-Putinas kurį laiką jo klausėsi, bet nebeištvėręs studentę nutraukė: „Tamsta, užteks. Yra įdomių ir naudingų mokslų – ekonomika, teisė, odontologija, o literatūrai reikia ir gabumų ir palinkimų – sėskitės“. Studentė neatsisėdo, o išbėgo iš auditorijos (ten pat, p. 381).

A. Strabulis su didele šiluma kalbėjo apie jo literatūros dėstytojus VDU Humanitariniame fakultete – prof. Joną Ambrazevičių ir prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, kurių paskaitų jam teko klausyti. Pirmasis savo paskaitose daug dėmesio skyrė kultūriniam fonui, visuomeniams judėjimams, kūrybos sąlygoms ir ištakoms. Pasirašydavo konspektą ir paskaitose kalbėdavo. Vincas Mykolaitis-Putinas – atvirkščiai, visada turėjo tekstą ir paskaitos metu iš jo skaitydavo. Jo paskaitas studentams buvo lengviau konspektuoti. Savo paskaitose V. Mykolaitis daugiau kalbėdavo apie kūrinio autorius, mažiau dėmesio skirdavo literatūrinei aplinkai. Jo paskaitos būdavo moksliškesnės, konkretesnės, preciziškesnės (ten pat).

Klemensui Ruginiui jaunystėje kartu su Vincu Mykolaičiu-Putinu teko studijuoti Fribūre (Šveicarijoje) ir gyventi tame pačiame kunigų bendrabutyje „Albertinum“. Tik V. Mykolaitis studijavo filosofiją ir jau rašė eilėraščius, pasirašinėdavo juos Putino slapyvardžiu, o K. Ruginis – pedagogiką. Kartu dalyvavo studentų korporacijoje „Lithuania“, organizuodavo valstybinių ir tautinių švenčių minėjimus, aptarinėdavo naujausius lietuviškus leidinius, kalbėdavosi įvairiausiomis jaunimą dominusiomis temomis. Viename iš tokių pokalbių apie vyrų ir moterų draugystę ir meilę V. Mykolaitis pareiškė, kad „visi vyrai yra linkę į poligamiją“ (ten pat, p. 378) ir ta proga pasidžiaugė, kad jis esąs kunigas ir negalįs vesti, nes negali ilgiau prisirišti prie vieno žmogaus, jeigu vestų – neištvertų, išsiskirtų (ten pat).

Grįžęs į Lietuvą, K. Ruginis pakvietė V. Mykolaitį-Putiną dėstyti pasaulinės literatūros kurso S. Daukanto mokytojų seminarijoje. Jis buvo rimtas, susikaupęs dėstytojas, bet jo dėstymo stilius nepasiruošusiems protams buvo per aukštas. V. Mykolaitis buvo pareigos žmogus, valingas – ką užsimodavo, viską padarydavo. Tačiau santykiuose su moterimi – jo sesers drauge Emilija Kvederaite – jam pritrūko valios. Kaip sakė K. Ruginis: „Pasidavė moters iniciatyvai, nugalėjo vidudienio demonas, kuris užvaldo vyrus apie 40 metus“ (ten pat, p. 379). Tik po kurio laiko V. Mykolaitis atsitokėjo, suvokęs, kad ši moteris savo dvasia jam – visiškai svetimas žmogus. K. Ruginis sakė: „Mykolaitis savo šeimyniniu gyvenimu buvo labai nusivylęs. Kai iš Romos vyskupas Labukas jam atnešęs ekskomunikos panaikinimą ir jis galėjęs pasirinkti – susituokti bažnyčioje ar grįžti į kunigystę, pasakęs, kad bevelija grįžti į kunigų luomą – vis tiek tarp jo ir žmonos nieko bendro nėra. Prieš mirtį ėmė ruoštis išpažinčiai, šaukėsi kunigo Žitkaus, bet jo nerado, o kai pakvietė Zapyškio kleboną, jau buvo miręs“ (Kaunas, 1982 m. ruduo) (ten pat, p. 380).

„Prisiminimuose...“ pateikta didžiulė asmenvardžių rodyklė – įdomi ne tik kultūros istorijos tyrinėtojui, bet ir mokslotyrininkui. Ji išsamiau ir objektyviau parodo nagrinėjamo laikotarpio kultūros foną: kiekvieno kūrėjo vietą jame, jo kūrybos įtaką jaunųjų kartų ugdymui arba kitų kultūros sričių kūrėjų meninei raiškai, lietuvių kultūros ryšius su kitų tautų kultūromis ir daugybę kitų įdomių aspektų. Tai būtų kito, platesnės apimties straipsnio, tema. Čia paliesime tik vieną galimos analizės aspektą – kūrėjo vietą analizuojamo laikotarpio kultūros kontekste.

Asmenvardžių rodyklėje pateiktos 2 157 pavardės, tarp jų 84, kurios minimos 10 ir daugiau puslapių. Asmenvardžių rodyklėje daugiausia minimas Vincas Mykolaitis-Putinas – 122 kartus, Juozas Grušas – 63; Antanas Venclova – 60; Jurgis Lebedys – 59; Balys Sruoga – 53; Salomėja Nėris – 49; Petras Cvirka – 46; Vytautas Kubilius – 44; Vincas Krėvė – 40; Maironis – 37; Kazys Grigas – 37; Juozas Tumas-Vaižgantas – 35; Julius Būtėnas – 31; Meilė Lukšienė – 30; Jonas Lankutis, Sofija Kymantaitė-Čirlionienė, Vanda Zaborskaitė – 29; Bernardas Brazdžionis, Aleksys Churginas, Vladas Žukas – 26; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vaclovas Biržiška ir Eugenijus Meškauskas – 25; Žemaitė – 24; Juozas Baltušis, Aurelija Rabačiauskaitė – 23; Antanas Vienuolis; J. W. Gėtė – 22; Kazys Boruta, Kazys Binkis, Kristijonas Donelaitis – 21; Vincas Kudirka – 20 ir t. t. Tai – įvairių mokslo ir meno sričių atstovai, turėję didžiausios įtakos to laikotarpio kultūros raidai.

Asmenvardžių rodyklės analizė suponavo mintį, kad lietuvių tautoje kultūros vertybių orientacijos keičiasi per dvi kartas. Knygoje pateikti prisiminimai apie lietuvių tautos šviesuolius, gimusius XIX a. pabaigoje ir XX a. trečiajame dešimtmetyje. Jų vertybių skalėje svarbiausiomis dar buvo laikomos vertybės, suformuotos lietuviškojo romantizmo ir neoromantizmo epochoje. Todėl daugumai jų, iki pat jų saulėlydžių, nežiūrint bolševikinės okupacijos, svarbiausiomis išliko to laikotarpio kūrėjų idėjos. Kaip rodo asmenvardžių rodyklė, tos epochos svarbiausiu dvasiniu ženklu ir jų širdžių valdovu jie laikė Vincą Mykolaitį-Putiną, Juozą Grušą, Balį Sruogą, Vytautą Kubilių, Maironį, netgi Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Daukšos (15), Simono Daukanto (11), Jono Basanavičiaus (11), Antano Baranausko (11), jau nekalbant apie Vinco Kudirkos (20) ir Jono Aisčio (19) kūrybą – jiems buvo didelės vertybės.

Asmenvardžių rodyklė taip pat parodė, kad ne tik tauta, bet ir jos kultūra tuo laikotarpiu buvo suskaldyta komunizmo šmėklos. Daliai ir tų kartų inteligentijos imponavo bolševikuojantys kūrėjai – Antanas Venclova (60), Kostas Korsakas (53), Salomėja Nėris (49), Petras Cvirka (46) ir t. t. Šis suskaldymas tarsi Tautos prakeikimas ir Damoklo kardas kabo iki šiol virš visų mūsų galvų.

Galima būtų ginčytis dėl kriterijų, dėl autoriaus požiūrio subjektyvumo (kurį, beje, objektyvizuoja tie 46 kūrėjai, savo prisiminimuose minintys vienas ar kitas to meto kūrėjų pavardes, nurodytas asmenvardžių rodyklėje) ir pan., bet šis kūrėjų ir jų kūrybos įtakos savo laikotarpio visuomenės dvasinei raidai tyrimo metodas, kaip vienas iš kitų galimų tyrimo metodų, manau, yra priimtinas, siekiant objektyvumo ir ypač neleistinos kultūros žmonių užmaršties. Man, pavyzdžiui, tarp visų mūsų laikotarpio čia išvardintų kultūros šviesulių, nežinomas buvo Kazys Grigas, mokslininkas, folkloristas, palikęs ryškią brydę tautinėje kultūroje.

Prof. Vladas Žukas ir šioje knygoje, kaip ir jo ankstesnėse knygose, liko ištikimas Žmogui, kaip rašė Vincas Mykolaitis-Putinas – „stipriam, tragiškam prometėjiškam-bethoveniškam žmogui, kovojančiam su visokeriopa vergove, blogiu, liga, mirtimi“ (Vincas Mykolaitis-Putinas. Langas).