„Paketinimas geresnio pradėjimo su išminties padrūtinimu“ (2)
Aptiktos lietuviškos glosos, užrašytos prieš Martyną Mažvydą ir Mikalojų Daukšą
Pradžia Nr. 15
Su Ilinojaus universiteto Čikagoje Lietuvių kalbos katedros vadovu profesoriumi Giedriumi SUBAČIUMI tęsiame pokalbį apie reikšmingą lituanistikai radinį: 2006 m.
Lenkijos nacionalinio muziejaus Krokuvoje vieno inkunabulo paraštėse aptiktos 28 ranka įrašytos lietuviškos glosos (įrašai). Jas inkunabule aptiko Lenkijos mokslų akademijos Krokuvos Lenkų kalbos instituto darbuotojas Mariušas Lenčukas (Mariusz Leńczuk), o prof. Giedrius Subačius kartu su Adomo Mickevičiaus universiteto Poznanėje profesoriumi Vieslavu Vydra (Wiesław Wydra) nustatė, kad aptiktosios glosos parašytos lietuviškai. Atliktoji analizė leidžia daryti prielaidą, kad lietuviški įrašai datuotini 1520–1530 metais. Nors dėl tikslios datos dar gali kilti diskusijų, bet neabejotina viena – tai ikimažvydinio laikotarpio įrašai.
Kalba plinta su prestižu
ML. Akad. Zigmas Zinkevičius pritaria Jūsų mintims, kad lietuviškus žodžius inkunabule įrašęs asmuo veikiausiai kilęs iš dabartinės vakarų aukštaičių tarmės šiauliškių patarmės ploto maždaug apie Dotnuvą, Kėdainius, Šėtą, Jonavą. Tačiau dėl paties Kėdainių miesto ir net Dotnuvos Z. Zinkevičius abejoja, kadangi iš to krašto kilęs Mikalojus Daukša vartojęs nekirčiuotą galūnę „-o“, svetimą Jūsų tyrinėtųjų glosų autoriui, kuris turi „-a“. Pasak akademiko, jei teisingai supratau, dabartiniais Kėdainių krašto šnektų duomenimis remtis reiktų atsargiai, nes tas kraštas buvęs sulenkintas, o lietuvių kalba ten iš naujo išmokta, taigi jau nėra natūrali XVI a. kalbos tose vietose tąsa.
G. Subačius. Be abejo, reikia remtis atsargiai, ir tikrai, –o bei –a galūnių teritorinis pasiskirstymas buvęs tuo metu mums nėra lengvai kartografuojamas. Neteigiu, kad mūsų tiriamų įrašų autorius kalbėjo tarme, būdinga būtent to meto Kėdainių miestui. Kalbu apie pietų šiauliškius, o Kėdainiai tik tėra didžiausias tų vietų centras.Gerokai vėliau iš tų apylinkių kilęs M. Daukša kalbėjo tarme, tad ten lietuvių kalba tikrai
dar nebuvo išnykusi. Ir apskritai, M. Daukšos „Katekizmas“ knyga išėjo 1595 m.; gerokai ankstesniuose Martyno Mažvydo raštuose randame pramaišiui vartotą ir –o, ir –a galūnę, pvz., Maksla šito „mokslo šito“. O Johaneso Herolto knygoje prirašytos glosos dar senesnės už Mažvydo katekizmą. Kitaip sakant, Mažvydo tekstų nenuoseklumas gali būti atsiradęs ne tik dėl to, kad jis vartojo ne vienos tarmės formas, bet ir dėl to, kad atskirose tarmėse dar nebuvo visai nusistojusios –o ir –a galūnės. Todėl remtis vien Daukšos galūnėmis –o, žinant, jog jo knyga rengta apie 70 metų vėliau už kalbamas glosas, būtų neatsargu. Per tuos 70 metų galėjo įvykti tarmių pokyčių, kurių tiksliai lokalizuoti dabar neturime kaip.
Prof. Zigmo Zinkevičiaus ir prof. Jono Palionio „Baltisticoje“ gerokai anksčiau buvo iškelta diskusija apie galimybę egzistuoti Kėdainių ir Vilniaus interdialektams maždaug tuo mūsų aptariamu laiku. Prof. Zinkevičius rašė apie tikėtiną Kėdainių interdialektą, tad tam tikrą bendrinės šnekamosios kalbos kūrimąsi dar prieš atsirandant bendrai rašto kalbai. Esą bajorų susirinkimuose buvusi vartojama kažkokia apšlifuota apvienodinta bendra tarmė (interdialektas). Prof. Palionis tuo abejojo ir pateikė savus argumentus. Šiuo atveju pritarčiau prof. Palioniui. Kaip rodo ir daugelio kitų kalbų istorija, šnekamoji kalba būna imituojama, pamėgdžiojama (tad ima bendrėti) tik tada, jeigu viena kokia jos atmaina tampa gerokai prestižiškesnė už kitas. Jeigu esame panašūs, tai vienas kito per daug nebūname linkę mėgdžioti. Be to, tektų ištisais metais, dešimtmečiais mokytis, imituoti, kad išmoktume gerai kitą tarmę. Pamėginkime pakalbėti žemaitiškai nebūdami žemaičiais – nieko neišeis. Tais laikais tik raštas buvo pakankamai autoritetingas, kad galėtų versti žmones mėginti modifikuoti savo šnekėjimą. Raštas buvo prestižinė kalba, o ne ta, kuri vartojama smuklėje, turguje ar net ir bajorų susirinkimuose. Jeigu pašnekovas man patiks, ir jį net kiek pamėgdžiosiu, tai dar vis tiek nebūsime sukūrę jokios bendrinės šnekamosios kalbos užuomazgos. Mūsų mėgdžiojimai tiesiog nepaplis. Turi būti kritinė kalbos vartotojų masė, kad jų šnekamoji kalba ar tarmė sklistų. Bet kad kaimo žmonės būtų ryškiau bendravę su, tarkim, XVI a. pradžios elito atstovais – neįmanoma net įsivaizduoti. Žmonės galėjo iš tolo pamatyti, sakykim, pravažiuojant didikų Radvilų karietą, bet tai nesudarė sąlygų imituoti jų šnekos. Na, galėjo šventoriuje nugirsti kokį žodelį, kelių sakinių nuotrupas, bet tokio šnekėjimo konteksto susiformuoti imitavimo įgūdžiams taip pat nepakako. Kaip tu mėgdžiosi jų kalbą, jei nėra bendravimo galimybių.
Kodėl Paryžius tapo bendrinės prancūzų kalbos centru? Todėl, kad karalius turėjo stiprią valdžią ir savo tarme rašė raštus pavaldiniams. Jei tiksliau, rašė jo raštininkai, kurie apsitarę stengėsi rašyti apyvienodžiai. Dabar įsivaizduokime, kad karaliaus laiškai siunčiami į Provansą, kur kalbėta, dabar pripažįstama, net visai skirtinga kalba. Kaip karaliaus valdinys rašys atsakymą karaliui?
ML. Veikiausiai bandys mėgdžioti karaliaus raštininkų kalbą, juk negali savęs pajuokai išstatyti, šnekėdamas, juo labiau rašydamas, kaip koks Šlapjurgis.
G. Subačius. Būtent taip, jis mėgins imituoti karaliaus ir sostinėje įprastesnę rašto kalbą. Ne karalius imituoja Provanso kalbą, bet jo pavaldiniai Paryžiaus tarmę. O kiek kartų gyvenime tie pavaldiniai gaus progų išgirsti karalių šnekant? Dar prieš atsirandant spaudai buvo būdas platinti rašto kalbos prestižą. Karaliaus kanceliarijos raštininkai perrašinėdavo tuos pačius raštus ir siuntinėdavo juos po šalį: štai tam tikrų kalbos formų tiražavimas ir platinimas.
Kaip nustatinėtas rastųjų lietuviškų glosų amžius
ML. Grįžkime prie mūsų glosų. Kiek tai išskirtinybė, kad atsiranda šviesuolis kunigas, kanauninkas, o gal vyskupas, kuriam svarbu lotynišką žodį versti į lietuvių kalbą, šlifuoti žodį, ieškoti jam pakaitalo? Ko gero, vienetinis faktas, antraip tų glosų rastume ant daugelio seniausių knygų.
G. Subačius. Matyt, tai nėra visai išskirtinis atvejis, nors nėra ir dažnas. Prof. Zinkevičius tvirtina, kad turėjo būti dar senesnių rankraštinių tekstų, Mindaugo laikų lietuviškų rašytinių poterių, matyt, jų ir buvo. Krikštas nešė raštą, reikėjo, kad žmonės suprastų pagrindines religijos tiesas ir savąja kalba.
ML. Mūsų tautą protino lenkų kunigai, tad vargu ar persistengė mokydami lietuviškai. Veikiau lietuvius, žemaičius ir prūsus pratino prie lenkų kalbos.
G. Subačius. Tai truputį kitas dalykas. Tuo metu lenkų kalba buvo labiau prestižinė, ne tik kunigai, bet ir valdovai bei didikai vartojo tą kalbą.
ML. Svetimi prestižai stabdė lietuviškosios raštijos gimimą ir tolesnę raidą.
G. Subačius. Galima ir taip sakyti. Lenkai buvo krikštyti dar 966 metais, o nekrikštytiems lietuviams ir žemaičiams savo rašto tada, matyt, dar nelabai reikėjo. Bent jau neturime įrodymų, kad ant beržo tošies kas nors lietuviškai būtų buvę parašyta.
ML. O runos?
G. Subačius. Bet tai jau skandinavų raštas. Savo kalbos užrašų runomis taip pat neturime.
Tikresnis reikalas, kad su katalikybe ir per bernardinų vienuolius atsiradinėja lietuviškas raštas, aišku, lotyniškomis raidėmis. Gal šiek tiek prieš 1528 m. buvo užrašyti senieji poteriai lietuvių kalba. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomoje knygoje „Tractatus Sacerdotalis“ (išspausdinta 1503 m.) seniausius dabar žinomus rankraštinius lietuviškus poterius atrado Ona Matusevičiūtė, ištyrė prof. Jurgis Lebedys ir prof. Jonas Palionis. Toje pačioje knygoje, kurioje tos lietuviškos glosos aptiktos, taip pat yra daug įvairių rankraštinių lotyniškų komentarų, bet nieko nerasta prieš liuteronybę. O katalikams liuteronybė – tada buvo erezija, velnio pramanas ir panašiai. Todėl J. Lebedys ir J. Palionis padarė logišką išvadą, kad tie įrašai buvo padaryti liuteronybei dar plačiau neišplitus (1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodo statute jau ne kartą minima Liuterio erezija).
ML. Tai jau glosų „detektyvų“ tyrimas, bet ar pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad tos glosos turėjo būti parašytos bent jau prieš 1528 metus? Panašų klausimą galima užduoti ir dėl Jūsų su lenkų kolegomis darytų išvadų.
G. Subačius. Tikro datavimo nėra nustatyta nei O. Matusevičiūtės rastiesiems, nei mano su lenkų kolegomis tirtiesiems tekstams. Prof. Vieslavas Vydra sako: „Kiek aš mačiau to meto rankraščių, pagal raštą ir rašyseną galima spręsti, kad tai yra apie 1525 metus rašyti įrašai“. Sutikdami, kad galima paklaida, apsistojome ties 1520–1530 metais. Šią datą priėmėme remdamiesi ir pasikliaudami V. Vydros patirtimi. Jo išvada paremta grafikos tyrimais ir lyginimais su kitais to laiko nelietuviškais rankraščiais. Man pavyko rasti gana daug šią išvadą patvirtinančių dalykų. Lyginau ortografiją su tais pirmaisiais poteriais, kurie yra maždaug to paties laikotarpio. Yra labai keistų dalykų, kurių lenkų ar lotynų kalbų rašybose tuo metu nebuvo, bet vartotų tiek mūsų tirtose glosose, tiek tuose ankstyviausiuose rankraštiniuose poteriuose. Pavyzdžiui, tas ilgasis „s“ gale žodžio, primenantis gyvatuką. Tokia raidė žodžio pabaigoje paprastai nebuvo rašoma. Iš seno vartotos dvi „s“ raidės, viena rašyta žodžio pradžioje ir viduryje – ilgoji „s“, kita – žodžio pabaigoje – trumpoji, t. y. mums dabar įprastoji. Pavyzdžiui, glosose rašyta lÿ[n]xmaſ „linksmas“, thÿkraſ „tikras”, ÿßmÿntÿeſ „išminties“, o poteriuose: mergaſ „mergos“, ßamÿaſ „žemės“. Taigi Herolto knygos glosose ir J. Lebedžio su J. Palioniu tirtuose poteriuose ilgoji „s“ gana nuosekliai ir gana netikėtai rašyta žodžio pabaigoje. Prof. Lebedys ir prof. Palionis pervertė kalnus rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, bet terado vos vieną taip parašytą žodį donamuſ Pasvalio klebono rašytame akte. Vadinasi, tokios rašymo tradicijos nebuvo; toks išskirtinis rašymas būdingas abiejų tekstų užrašytojams.
ML. Kokia išvada?
G. Subačius. Galima manyti, kad tie lietuviškų glosų užrašytojai kažkur ėjo panašius mokslus ir kažkodėl nusprendė būtent taip panašiai rašyti. Dviejų labai skirtingų tarmių atstovai, bet rašybą rinkosi labai panašią. Greta to ilgojo „s“ žodžio pabaigoje, galima minėti ir kitas jų panašiai žymėtas raides, pavyzdžiui, „y“ su dviem taškais viršuje (t. y., „ÿ“; glosose paÿkauÿmaſ „paikavimas, paikas elgimasis; nesusilaikymas“, gÿerÿeaßnÿa „geresnio“, o poteriuose cʒÿkÿv „tikiu“; kaip matyt, net ir tai, ką šiandien vadiname minkštinimo ženklu „i“, abiejuose tekstuose žymėta ta pačia „ÿ“). Taip pat žymėta „th“ dabartinės raidės „t“ reikšme (glosose kÿthraſtÿſ „kytrastis, gudrumas, suktumas, klastingumas“, poteriuose matherv „moterų“); ženklas „ß“ garsui „š“ žymėti (glosose ÿßdumoÿmaſ „išdūmojimas, svarstymas“, poteriuose ſʒwenthv „šventą“); net ženklo kietajam „l“ nebuvimas (t. y. neturima perbrauktos „ł“) simptomiškas, nes Didžiosios Lietuvos senuosiuose raštuose ta raidė plačiai vartota.
Vadinasi, tie glosų ir poterių įrašytojai išmoko rašyti būdami toje pačioje tradicijoje. (Beje, turime turėti galvoje, kad tik glosų autorius yra ir jų įrašytojas, t. y. jis pats ką sumąstė, tą ir pasižymėjo glosų pavidalu savo naudotos knygos paraštėse; o poterių tekstas turbūt tėra kažkieno kito, ne vertėjo, nuorašas.)
ML. Mokėsi toje pačioje mokykloje?
G. Subačius. Šito kaip tik netvirtinu: ar mokėsi toje pačioje mokykloje, ar turėjo tą patį mokytoją, mes negalime žinoti. Bet galime kalbėti bendriau, apie tą pačią tradiciją. Vienas buvo kilęs iš pietų šiauliškių, jeigu nenorime sakyti – Kėdainių miesto. Dėl pačių Kėdainių išties būtų galima diskutuoti. Man regis, kadangi rašto kalba glaudžiai siejasi su didesniais kultūros centrais, tai pagal apylinkėse esantį didesnį miestą galima ir tų raštų kalbą vadinti. Todėl ne lingvistiškai, o kultūriškai išskiriu Kėdainius. Prof. Zinkevičius kažkada įrodė, kad senieji Didžiosios Lietuvos raštai buvo rengiami dviem pagrindinėmis tarmėmis, ir tos atšakos tradiciškai dažnai vadinamos vidurietiškąja ir rytietiškąja; tačiau vidurietiškos tarmės naujoje prof. Zinkevičiaus ir prof. A. Girdenio klasifikacijoje nebeliko, todėl ir pirmasis iš tų pavadinimų tarsi pakibęs ore. Galėtume geriau kalbėti apie Kėdainių ir Vilniaus senųjų raštų rašomosios kalbos variantus (nesvarbu, kad didžioji dalis Kėdainių variantų buvo paskelbta – ar ne ironiška – Vilniuje).
ML. Jau žengiate atatupstas, atsisakote, ką su kolegomis lenkais tvirtinote leidinyje „Archivum Lithuanicum“?
G. Subačius. Neatsisakau. Tą vietą vadiname Kėdainių tradicija – pagal pietų šiauliškių tarmės plote esantį didesnį miestą, bet tai nereiškia, kad galvoje turima vien paties Kėdainių miesto kuo tiksliausia šnekta. Tas glosų autorius galėjo būti iš Kulvos (Jonavos tada nebuvo), Šėtos ar kitos vietos, bet kol kas tiksliau negalima pasakyti.
Ieškant sąsajos su Abraomu Kulviečiu
ML. Jūsų straipsnyje minimas Abraomas Kulvietis (1510–1545).
G. Subačius. Atsargiai jį paminėjau, nes Abraomo Kulviečio tarmė faktiškai turėjo būti ta pati, kaip ir glosų įrašytojo, kiek mums tai pavyko parodyti.
Dar senieji raštai skiriami pagal minkštą ar kietą garso „l“ tarimą prieš „e“, „ė“ ir pan. garsus: „ledas“ ar „ladas“ (Didžiojoje Lietuvoje rašyta „ł“, Mažojoje – „l“). Palei Kėdainius eina izoglosa, ir Daukšos tekstuose (nuo 1595 m.), kaip ir kituose Didžiosios Lietuvos raštuose, rašoma perbraukta „ł“ kietajam garsui „l“ žymėti. Bet glosų ar poterių rašymo laiku, kaip minėjau, ta raidė dar nevartota (pavyzdžiui, glosose rašyta platÿ „plati“, o poteriuose – peklvaſnv „į peklas (į pragarą)“). Tai matyti ir iš lenkiškų įrašų – tame pačiame Krokuvoje saugomame Joanes Herolto inkunabule „Liber Discipuli de eruditione Christifidelium“, kur rastos lietuviškos glosos, yra dviejų lenkiškų maldų Marijai ir Dekalogo įrašai, kur „ł“ taip pat nevartojama. Vadinasi, tai ne tarmės, o rašybos dalykas, tiesiog ankstesnio laiko rašyba, mums palengvinusi glosų datavimą. Tie lenkiški įrašai turi ir daugiau tų pačių ortografinių ypatybių, kaip ir lietuviškosios. Dar galima paminėt dvigubos raidės „ß“ vartojimą ne tik garsui „š”, bet ir „s“ žymėti, plg. glosų abßÿueÿſdeÿmaſ „apsiveizdėjimas, apdairumas“, ßu „su“, o lenkiškų tekstų laßka, t. y. łaska „malonė“, nÿebÿeßka, t. y. niebieska „dangiškoji“. Arba tos minėtos „ÿ“ su dviem taškais (lenk. nepoʒadaÿ, t. y. niepożądaj „negeisk“, nÿebÿerʒ, t. y. niebierz „neimk“). Lenkiški įrašai datuojami maždaug pirmuoju XVI a. dešimtmečiu, ir juose yra į akis krintančių rašybos ypatybių, būdingų abiem kalboms. Tad tai tos pačios epochos produktai.
ML. Kada atsiranda lenkų tekstuose kietasis „ł“?
G. Subačius. Nevienodai įvairiose vietose, bet nesu šios istorijos žinovas. Mūsų glosų užrašytojas „ł“ nerašė. O rašybos ypatybės negali būti tiksliai susietos su konkrečia vieta, tokia rašyba galėjo atsirasti bet kurioje iš įvairių Kėdainių krašto vietų.
ML. Taip ir knieti ištarti – iš Kulvos...
G. Subačius. Galėjo būti ir iš Kulvos. Iš tų vietų kilęs Abraomas Kulvietis, ir jis rašė lietuviškai, bet jo lietuviškų rankraščių neturime. Būtų didžiulė sėkmė, jei pavyktų rasti bent kokį A. Kulviečio ranka padarytą įrašą. Prašiau prof. Dainoros Pociūtės, kuri tyrinėja A. Kulvietį, kad paieškotų nors lotyniškų A. Kulviečio rankraščių, bet ir jų nepavyksta rasti.
ML. Sunku patikėti, kad nebūtų išlikusių A. Kulviečio rankraščių. Nebūtinai Lietuvoje jie turi būti, nes jis mokėsi ir kitų šalių universitetuose.
G. Subačius. A. Kulvietis mokėsi Krokuvoje (baigė bakalaurą 1529 m.), Vitenberge klausėsi Martyno Liuterio ir Pilypo Melanchtono paskaitų, studijavo Liuveno (Flandrija) universitete (1533–1535), vėliau Leipcigo universitete (1536), taip pat Italijoje, Sienos universitete (iki 1540). Mokyklą Lietuvoje kūrė turbūt ne anksčiau kaip 1541 metų pradžioje. Gerokai pasiblaškė po platų pasaulį. Jo rankraščių reikėtų paieškoti specialiai. A. Kulviečio lotyniškus tekstus būtų galima lyginti su lietuviškais, speciali rašysenos analizė galėtų paneigti ar patvirtinti Kulviečio autorystę. Bet autentiškų jo tarmės užrašytų pavyzdžių neturime. M. Mažvydo giesmyne yra išspausdinta viena A. Kulviečio giesmė „Pagarbints būki ir pačestavotas“, bet ji M. Mažvydo suredaguota, tad savo tikslams negalime ja remtis.
ML. Spėju, kad A. Kulviečio rankraščiai Jūsų su lenkų kolegomis tyrime galėtų suvaidinti labai svarbų vaidmenį?
G. Subačius. Taip, nes galima kelti hipotezę: ar pats A. Kulvietis neparašė tų mūsų tiriamų glosų.
ML. Spėjimas peršasi savaime, bet taip teigti neskubate?
G. Subačius. Abejoju, ir štai kodėl. Man atrodo, kad A. Kulvietis turėjo būti per jaunas, kai tos glosos buvo užrašytos. Jis gimė 1510 m., ar galėjo būdamas 15–20 metų tuos įrašus palikti? Mažokai tebūdavo Lietuvoje. Bet, antra vertus, o kodėl gi ne.
ML. Bet A. Kulvietis reformatas, protestantas, o glosos įrašytos katalikiškoje knygoje.
G. Subačius. Na, bet liuteronizmas ėmė atsirasti tik 1520 metais. Galiu tik kelti klausimą – ar Kulvietis ir gimė protestantų šeimoje, ar juo tapo tik vėliau?
ML. Leidinyje „Archivum Lithuanicum“ teigiate, kad rastasis inkunabulas su lietuviškomis glosomis susijęs su bernardinų vienuolynais. Tada koks būtų A. Kulviečio ryšys su bernardinais?
G. Subačius. Į šį klausimą negaliu atsakyti, todėl ir sakau, kad glosų autorius veikiau ne A. Kulvietis. Bet dar reiktų ir toliau tikrinti. Kaip minėjau, tam tikrinimui labai pasitarnautų A. Kulviečio rašysenos pavyzdžiai.
Jeigu glosas rašė ne A. Kulvietis, vadinasi buvo kitas asmuo, rašęs ta pačia tarme. Ligi šiol žinojome, kad mažiausia du šviesuoliai XVI a. rašė pietų šiauliškių tarme – A. Kulvietis ir M. Daukša. Kalbame apie Kėdainių kraštą, kaip to meto lietuvių kultūros simbolinį centrą. Įdomu būtų pasiaiškinti, ar M. Daukša buvo rašymo ta tarme pradininkas ar pradėtojo A. Kulviečio darbo tęsėjas. Šiandien galime teigti, kad be A. Kulviečio pietų šiauliškių tarme rašė ir mūsų rastųjų glosų autorius, tad tradicija tikrai senesnė už Daukšą.
Į areną žengia vienuoliai bernardinai
ML. Tik du šviesuoliai – netiršta.
G. Subačius. Galima neabejoti, kad rašančiųjų buvo ir daugiau, kad ir bernardinų vienuoliai. Kaune ir Vilniuje vienuoliai bernardinai įsikūrė apie 1468–1469 m.
ML. Mūsų glosų autorystės paieškoms įdomiausi turėtų būti Vilniaus ir Kauno bernardinų vienuolynai, geriausiai „telpantys“ į, spėjama, 1520–1530 m. užrašytų glosų laikotarpį.
G. Subačius. Visai galimas dalykas, kad Vilniaus ir Kauno vienuolynuose buvo užrašyta ir daugiau lietuviškų tekstų. Tad ir M. Daukša galėjo tais tekstais remtis, o ne neva šnekamuoju interdialektu. Mūsų rastasis tekstas leidžia tokią prielaidą daryti ir žadina viltį, kad tokių tekstų gali atsirasti ir daugiau. M. Daukša galbūt tik tęsė tą užsimezgusią pradžią, rėmėsi šiokia tokia tradicija, kurią mes galime vadinti Kėdainių rašomosios kalbos šaka. Ji labai sena, neatrodo jaunesnė už Vilniaus šaką, kaip galėjo atrodyti iš iki šiol turėtų tekstų.
ML. Kokią Vilniaus šaką turite mintyje?
G. Subačius. Kaip minėjau, knygoje „Tractatus Sacerdotalis“ paskutiniame puslapyje yra anoniminis ranka įrašytas poterių tekstas – pirmasis iki šiol žinotas lietuviškas rankraštis. Parašytas dzūkų tarme, spėjama, kad tai iš ankstesnio originalo padarytas nuorašas. Tas tekstas ir laikytinas Vilniaus (kaip kultūros centro, bet ne tarmės) rašomosios kalbos atšakos pradžia. Jam priskirčiau ir Konstantino Sirvydo, Jono Jaknavičiaus ir pan. tekstus.
M. Daukšos pirma Didžiosios Lietuvos knyga „Katekizmas“ Vilniuje išspausdinta 1595 m., tad didelis laiko nuotolis ją skiria tiek nuo mūsų rastųjų glosų (1520–1525), tiek nuo XVI a. pradžioje aptiktųjų dzūkų tarme įrašytų poterių. Mūsų rastosios glosos leidžia gerokai anksčiau nei M. Daukšos knygos, fiksuoti rašto pietų šiauliškių tarme pradžią (Kėdainių kaip kultūros centro kalbos atšaką).
Vienu metu vos nepaskendome vietininkuose
ML. Erozija paliečia ne vien žemę, bet ir kalbą. Kalba turi savybę paprastėti, žodžių formos – trumpėti?
G. Subačius. Tai tik viena iš tendencijų, bet ne vienintelė. Taip, anglų kalba pametė daiktavardžių galūnes, bet lietuvių kalba mums primena ir priešingus dalykus: buvome „be saiko“ prisidarę vietininkų su skirtingomis galūnėmis. Ne vien „miškuose“ buvo sakoma, bet ir „miškuosna“ arba „miškuosempi“ vietoj „į miškus“ ar „(būti) prie miškų“. Kalbai kisti esama įvairių galimybių. Aš taip pat noriu paklausti: iš kur taip išplito įvardžiuotinės formos? Kodėl vietoj „balti“ pradėjome sakyti „baltieji“? Tokių formų atsiradimas rodo žodžių formų ilgėjimą, ne trumpėjimą.
ML. Norime šį žodį pabrėžti, išskirti iš kitų taip pat baltų dalykų.
G. Subačius. Norint pabrėžti visai nebūtina ilginti būdvardį. Galima tą pačią reikšmę nusakyti įvardžiu: „baltieji“ juk reiškia „tie balti“.
ML. Tačiau Jūsų pateiktasis pavyzdys su „miškuosempi“ juk nėra šiaip kalbos. Tos senesnės linksnių formos, matyt, išreiškė tam tikrą, šiandien mums gal ir ne visada suvokiamą, santykį su vyksmu, pasakojimu, teikė kalbai, pasakojimui spalvingumo. Kartais pačiame žodyje, jo santykyje su kitais žodžiais, taiklus naudojimas frazeologizme, nusako pasakotojo santykį su aptariamu ar tiesiog minimu veikėju, perteikia ironišką požiūrį, taigi teikia ir vertinimą.
G. Subačius. Bet tą patį galima išreikšti ir kitais būdais. Galima pasakyti „einu miškan“, „einu į mišką“ ir „esu prie miško“. Jeigu sakydavo „einu miškopi“, reiškė, kad sakytojas eina prie miško. Tą pačią prasmę galima išreikšti įvairiai. Kai anglų kalba prarado galūnes, jų reikšmės krūvis dažnai atiteko prielinksniams. Nesuprastume kalbos, jeigu „nubyrėjus“ vieniems nebūtų (neatsirastų) kitų kompensuojančių išraiškos priemonių.
ML. Anglų kalbai praradus galūnes kalba tapo tobulesnė ar suprastėjo?
G. Subačius. Netapo nei tobulesnė, nei suprastėjo. Kalbininkai kalbos nevertina pagal kriterijų tobula-netobula. Visų kalbų struktūros, kad ir kokios skirtingos, yra tinkamos išreikšti mintims, vadinasi, pakankamai tobulos. Ir su galūnėmis, ir be galūnių anglų kalba gerai tarnavo ir tarnauja savo vartotojams.
Ar kalba tik visuomenės aptarnavimo priemonė?
ML. Kuri kita kalba saulei ar motinai pavadinti turi tiek išmankštintų žodžių kaip mūsų gimtoji? Kur rastume tiek išraiškingų deminutyvų, maloninių žodžių? Šia prasme lietuvių kalba pasižymi nepaprastu lankstumu ir subtilumu. Daugybės žodžių ir jų reikšmių mes jau nebesuprantame, praradome, nes nebevartojami, negaivinami žodžiai ir posakiai numiršta, tampa prarastas kalbos turtas, užmarinuotas nebent didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“.
G. Subačius. Lietuvis taip ir giria savo kalbą – čia normalu. Bet eskimas mums išvardytų dešimtis žodžių sniegui pavadinti, o koks nors afrikietis turi tiek pat žodžių skirtingoms smėlio rūšims, jų atspalviams nusakyti. Tų tautų atstovams gražiausia ir turtingiausia bus jų kalba, ir nėra objektyvių kriterijų kalbos grožiui nustatyti.
ML. Gal geriau lyginti indoeuropiečių ar panašios gyvensenos tautų kalbas. Tai, ką lietuvis patiria savo krašto gamtoje, evenkas gal išgyvena stebėdamas sniegą ar ant ledo lyčių sugulusius ruonius. Tik nežinau, ar evenkams tuos savo išgyvenimus pavyko išguldyti į ką nors panašaus kaip Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Tarkime, visuotinei sąvokai „Dievas“ lietuviai prisidarę labai išradingų maloninių reikšmių: „Dievulis“, „Dievaitis“, „Dievukas“, „Dievulėlis“, „Dievulytis“, „Dievaitėlis“. Pelesoje užrašyta „Dievaiciulis“, „Dievaitukas“, Radūnuose – „Dievaitulis“, „Devaitulis“, „Deveitulis“. Kuri dar kita kalba su lietuvių susilygins? Nelabai įsivaizduoju, kad į anglų ar vokiečių kalbą būtų įmanoma adekvačiai išversti Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ ar Kristijono Donelaičio „Metus“. Praradimai būtų milžiniški.
G. Subačius. Surasite ir angliškų tekstų, kurie neišverčiami į lietuvių kalbą. Kalbos, ypač beletristikos kūriniai, tik iš dalies yra išverčiami. Ar dėl to anglų kalba laikytina pranašesnė už lietuvių? Ir priešingai. Jūs išvardijote daug deminutyvų, bet leiskite paklausti, ar savo kalboje bent didžiumą jų vartojate? Greičiausiai juos ištraukėte iš skrynios vien iliustracijai.
ML. Kalba turtinga, turininga, kai turi daug išraiškos priemonių, gali perteikti žmogaus veiklos, dvasinių, emocinių išgyvenimų subtilumus, aplinkos ir gamtos, viso žmogaus gyvenimo pilnatį. Suprantama, kad eskimui daug sako oro ir kartu sniego pokyčiai, nuo jų priklauso jo gyvenimas, šia prasme mes niekada su eskimais ar nencais nesusilyginsime.
G. Subačius. Tada reikėtų kalbėti apie emocinį statusą: jeigu kalbos vartotojams reikia reikšti emocijas ir jausmus, tai jie tai ir išreiškia penkiais ar vienu žodžiu, metaforomis ar kitais vaizdiniais, patarlėmis, gal priežodžiais. Jeigu nėra reikalo tai demonstruoti, tai ir nesivarginama.
ML. Tad gal tik poetas ir gali įvertinti kalbos grožį, turtingumą ar seklumą?
G. Subačius. Kalba atitinka visuomenės, kurią ji aptarnauja, poreikius. Toks kriterijus. Jeigu keičiasi visuomenė, keičiasi ir kalba. Jeigu nesugebama kalbos pakeisti, pereinama prie kitų kalbų.
ML. Vadinasi, kalbos gyvybingumas priklauso nuo kalbos sugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo? Kalbos išlikimo garantas – jos gebėjimas keistis?
G. Subačius. Kalba visada kinta ir taikosi prie visuomenės poreikių, antraip taptų negyva. Jeigu XIX a. lietuviai buvo lyrikai ir dainuodavo lyriškas dainas, tai dabar daug kas nori būti technokratais, domėtis moderniomis technologijomis, tad ir kalba į tai reaguoja.
ML. Mes norime būti ir tokie, ir kitokie, norime turėti du sparnus, o ne vieną, ir tą patį pamuštą.
G. Subačius. Labai gerai, būkime įvairūs, nes kuo kultūra įvairesnė, tuo stipresnė. Iš to kyla ir kalbos įvairovė. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ yra pusė milijono žodžių, o kiek jų supranta dabartinis žodyno skaitytojas? Kartais visame puslapyje nė vieno žodžio negali suprasti, nes tie žodžiai surinkti iš įvairių tarmių, senų raštų. Neretai greta surašyti žodyno žodžiai niekur nefunkcionuoja kartu. Aukštaičiai turėjo „karvelį“, žemaičiai – „balandį“. Atsiradus bendrinei kalbai, tie du žodžiai sukrito kartu ir pasidarė tos pačios kalbos sinonimais; vadinasi, netyčia ėmė funkcionuoti toje pačioje kalbos sistemoje. Prieš du šimtus metų žemaitis nebūtų supratęs aukštaitiško žodžio ir priešingai. Dabar Šventos Dvasios simbolis – tik „balandis“, bet ne „karvelis“. Taip pat ir Pablo Pikaso „taikos balandis“, juk ne „taikos karvelis“. Tarsi balandis būtų pakylėtas, turėtų tauresnių bruožų. Tai naujai atsiradę reikšmių atspalviai, rodantys, kaip kalba įgyja naujų bruožų.
ML. Ar tai, apie ką prakalbote, turėjo įtakos Jums tyrinėjant Krokuvos inkunabule rastąsias lietuviškas glosas?
G. Subačius. Nei turėjo, nei neturėjo. Tyriau konkrečias ypatybes, kurias radau glosose. Minėtieji dalyviai su „-ąs“ (-ans) senuosiuose raštuose, kad ir to paties Mikalojaus Daukšos, vartoti, o Daukša juk kilęs iš pietų šiauliškių tarmės ploto – nuo Kėdainių. Tai į šiaurę nuo Kauno esantis tarmės plotas – dabar didesni centrai toje teritorijoje yra Jonava, Kėdainiai; iš tos tarmės plotų veikiausiai kilęs ir mūsų tyrinėjamų glosų autorius.
Bus daugiau
Kabėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir profesorius Giedrius Subačius Lietuvių kalbos katedroje Ilinojaus universitete, Čikagoje
Baltistų konferencijoje Rygoje: Dalia Pakalniškienė, Peteris Vanags ir Giedrius Subačius (2010 09 29)
Paskutinė nuotrauka su a. a. profesoriumi Aleksu Girdeniu
Nuotraukos iš asmeninio Giedriaus Subačiaus archyvo
