LIETUVIŠKO ŽODŽIO TARNYBOJE

Minint mokytojo, žurnalisto ir poeto Juozo Elekšio 80-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Ši data buvo gražiai ir nuotaikingai paminėtos Vilniaus Mokytojų namuose ir Marijos ir  Jurgio Šlapelių muziejuje, Tėvynės pažinimo draugijos renginyje.

Juozas Elekšis gimė 1931 m. liepos 29 d. Lėlaičių kaime Mažeikių rajone. 1952–1954 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute. Buvo paimtas į sovietinę kariuomenę (1954–1957 m.). Grįžęs 1958 metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Jį baigė 1961 metais. Mokytojavo Akmenės ir Mažeikių mokyklose. Vėliau dirbo įvairiose ūkinėse ir valdymo organizacijose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tapo vienu iš mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ kūrėjų, jo atsakinguoju sekretoriumi. Tada su Juozu Elekšiu ir susipažinome. Bendradarbiaujant užsimezgė graži ir nuoširdi kūrybinė draugystė, kuri, ačiū Dievui, tęsiasi iki šiol.

Kaip jau rašiau savo ankstesniuose straipsniuose, Gražina Krikščiukaitienė, to laikraščio vyr. redaktorė, ir Juozas Elekšis redakcijoje buvo sukūrę tokią kūrybingą atmosferą, kad ir nelabai valdantis plunksną mokslininkas būtų išmokęs gerai rašyti. Pasitinkantys kiekvieną autorių malonia šypsena, kartais su kavos ar arbatos puodeliu visada palydintys geru žodžiu, jie subūrė stiprų autorių kolektyvą ir padėjo tvirtus pamatus šio mokslininkų laikraščio gyvavimui. Laikraštis tapo vienu įdomiausių Lietuvoje. Mes, mokslininkai, ypač mokslotyrininkai, juo didžiavomės tarptautinėse konferencijose, džiaugėmės, kad tokį laikraštį turime, nes ne visos atsikūrusios pokomunistinės valstybės mokslininkų laikraštį turėjo. Perskaitydavome „Mokslo Lietuvą“ nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Tai buvo mūsų Nepriklausomos Lietuvos mokslo jaunystė – veržli ir kūrybinga, ieškanti savo kelio ir nerami, sparnuota viltimi, kad mokslas Nepriklausomoje Lietuvoje klestės, nes tik laisvas kūrėjas, be politinių varžtų ir reguliavimų, gali pakilti į savo srities aukščiausias viršukalnes. Jaunystė su maksimalistinėmis viltimis, deja, praeina. Lieka tai, kas belieka viltims ir svajonėms praėjus per realybės koštuvą. Dabar Lietuvos moksle turime tai, ką turime. Ir „Mokslo Lietuvos“ tiražą – 500 egzempliorių. Negi tik tiek mokslininkų beliko visoje Lietuvoje? Ir už Lietuvos ribų?

Kiek prisimenu, nebuvo tokio „Mokslo Lietuvos“ numerio, kuriame nebūtų atspausdintas Juozo Elekšio straipsnis įvairiausiais mokslo istorijos, mokslo valdymo, jo pertvarkymo ir tobulinimo klausimais, skatinantis juos nedelsiant spręsti. Kaip tik čia, „Mokslo Lietuvoje“ ir prasidėjo jo kelias ir į literatūrą. Pirmosios Juozo Elekšio knygos – „Nors minutę tylos“ (1992) ir „Širdyje pasiklysti gali“(1993) – buvo pasirašytos Lino Dubavos slapyvardžiu, visos kitos – jau Juozo Elekšio vardu.

Jau išėjęs iš „Mokslo Lietuvos“, Juozas Elekšis, tarsi apmąstęs savo vaidmenį tuometiniame Lietuvos moksle eilėraštyje „Likimai“, jį apibūdino keliais žodžiais, kuriuos įsiminiau visam gyvenimui:
Aš būsiu akmuo, kuris žodžio nesako,
Bet tinka statybai takų, monumentų.
Nes kurgi nueitų išminčiai be tako?
Ir kaip be akmens jie gyventų?
Takeliai tėvų čia susipynė.
V., 1998

Kinų filosofas Konfucijus dar prieš du tūkstančius metų skelbė, kad žmogaus gyvenimas Aukštybėse yra taip apspręstas, kad permainos yra būtinos, kad ir kokios jos bebūtų skausmingos. Kai Konfucijus, autoritetingiausias to meto Kinijos išminčius, neteko tarnybos imperatoriaus dvare, jo mokiniai labai sielojosi ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl imperatorius taip pasielgė. Išminčius jiems ramiai paaiškino: „Kodėl jūs taip sielojatės, kad jūsų mokytojas neteko tarnybos? Padangė ilgai neturėjo teisingo kelio. Dabar Dangus nori jį parodyti, jūsų mokytoją paversdamas varpu“ (Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai – V., 1994. – p. 7). Graži analogija, paguodžianti daugelį mūsų permainingame gyvenime. Vėliau Juozas Elekšis kurį laiką dar redagavo medicinos informacinį biuletenį ir pasišventė kūrybiniam darbui.

Jau pačiuose pirmuose Juozo Elekšio eilėraščiuose – „Priesaika Tėvynei“, „Lietuva“, „Loreta“ – atradau, ko širdžiai labiausiai reikėjo – nuoširdų, ramų, lyrišką žmogų, kalbantį apie pačius svarbiausius dalykus – meilę savo Tėvynei, liūdesį dėl žuvusiųjų už Tėvynės laisvę bei kiekvieno Tautos vaiko pareigą ginti savo Tėvynę, nors ir reikėtų gyvybę atiduoti; Lietuvos gamtos grožį, įkvepiantį kūrybai ir pozityviam veiksmui. Savo šviesia nuotaika, lyrizmu, maloniu skambėjimu ir dainingumu Juozo Elekšio eilės patraukė daugelio dėmesį. Kompozitoriai net keliems jo eilėraščiams sukūrė muziką. Poezijos pasaulyje ne taip dažnai tai atsitinka. Ko gero, kad tai ir buvo didžiausia paskata Juozui visas jėgas skirti kūrybai, supratus, kad ji žmonėms reikalinga. Viena po kitos, kasmet, o kartais net dvi per metus, kaip iš kraičio skrynios, pabiro Juozo Elekšio eilėraščių, prozos ir dainų knygos – be jau minėtų „Nors minutę tylos“ ir „Širdyje pasiklysti gali“; „Aš mačiau“ (1995); „Takeliai tėvų čia susipynė“ (1998); „2000-jų miražai“ (2000); „Protėvių takas“ (2000); „Kur vedi, pagunda“ (2001); giesmių knyga „Bažnytkaimio votyva“ (1998, giedota Romoje, Panteone 1998 m.); „Lietuvių globėjo Šv. Kazimiero votyva“ (2004) ir „Žemaitiška votyva“(2006) – parašytos kartu su kompozitoriumi Ipolitu Petrošiumi ir giedotos Telšių katedroje; dainų rinktinės – „Toli, toli“ (2001); „Mūsų vasara. Meilės dainos“(2003); „Iliuzijų valtelė“ (2005); „Dainų sietuva“(2006); „Deimantinis tostas“ (2006); „Kas, mergaite, tau dainuos“(2009); „Rokunda“ (2010) ir dabar – naujausioji aštuonioliktoji jo eilėraščių knyga vaikams „Kur vaikystės upė teka“ (2011). Juozo Elekšio indėlis į mūsų Tautos kultūros aruodą – išties įspūdingas: 18 knygų ir 297 melodijos, jo bendražygių kompozitorių sukurtos Juozo Elekšio eilėms, tapusioms populiariomis dainomis, kurias dainuoja net Lietuvos ansambliai.

Melodijas Juozo Elekšio eilėms parašė kompozitoriai Raimondas Dievinas, Vitalis Petronis, Andrius Petrošius, Jurgis Gaižauskas, Vytautas Kurnickas, Ipolitas Petrošius, Pranas Škimelis, Antanas Jonušas, Vaidevutis Tautavičius, Vaclovas Jaras, Izolda Gulbinienė, Sonata Tamašauskaitė, Vilimas Malinauskas, Jonas Šukys. Ir pats Juozas Elekšis yra sukūręs melodijų savo eilėraščiams.

Apie eilėraščius, tapusius dainomis, daug pasakyta gražių žodžių žymių žmonių darbuose. Anglų rašytojas Kiorneris iš visų menų labiausiai vertino dainą. Jis rašė: „Širdis, kurioje gyvena daina, visados uždara piktam“, o Liudvikui van Bethovenui visada atrodė, kad „daina išskelia žmogaus sieloje ugnį“. Vincas Mykolaitis-Putinas savo laiku rašė: „Nuostabi lyrinės poezijos, ypač dainos galia. Net ir išdainuotas skausmas ne tik palengvina širdį, bet ir skatina žmogų nepasiduoti nevilčiai, grumtis su priešingybėmis, tikėtis ko nors geresnio“. Jis buvo įsitikinęs, kad daina – stipriausia Tautą kelianti jėga. Jo žodžiais tariant: „Dainoj – mes vieningi, / dainoj – mes savi, / dainoj – mes galingi, / dainoj – mes laisvi“. Su daina ir giesme laimėjome ir mūsų didžiąją Nepriklausomybės kovą 1989–1990-aisiais. O Tautoje sklando sparnuotas posakis „Daina ir giesmė – Tautos dvasios sparnai. Jais kylama į kalnų viršukalnes“. Manau, kad nėra laimingesnio kūrėjo už tą, kuris augina savo Tautai tuos dvasios sparnus. O ir pats Juozas Elekšis yra prasitaręs: „Tavo žodžiams sukurta daina – tikras įkvėpimo balzamas“.

Prasminga ir įsimintina, nuteikianti apmąstymams ir Juozo Elekšio proza. Begalinį doro žmogaus liūdesį dėl mūsų lietuvių, gyvenančių nedraugiškų militaristinių valstybių apsuptyje, dėl tautos susiskaldymo, nesusikalbėjimo tarpusavyje, ginčų ir rietenų Juozas Elekšis viename iš savo apsakymų rašė: „Lietuviai, lietuviai! Ką mes padarėme, lietuviai? Mes patys nužudėme pirmąjį savo karalių Mindaugą. Patys pasmaugėme kilniausiąjį kunigaikštį Kęstutį. Ne už Lietuvą kovodami žuvo daugelis algirdaičių, išsiblaškė po svetimus kraštus ir nutauto. Svetimuose kraštuose nudžiūvo ir Kęstučio palikuonių šaknys... Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nežuvo mūšio lauke nuo priešo kalavijo – jie mokėjo kautis. Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nemirė, įviliotas į priešų pinkles – juos gynė ištikimi valdiniai. Išsižudė tarpusavyje mūsų didieji kunigaikščiai. Nutautėjo svetimose žemėse. Nebėra...“ (Juozas Elekšis. Širdyje pasiklysti gali. – V., 1992, p. 15).

Nieko liūdnesnio, skausmingesnio ir aktualesnio mūsų dabarčiai nesu skaičiusi. Tai tikra ir „elekšiška“. Juk dabar sparčiai nutautėjama pačioje Lietuvoje, jau net ne užsienyje. Kaip Damoklo kardas ir Tautos prakeikimas kabo virš mūsų lietuvių galvų tautiečių neapykanta saviesiems ir meilė svetimtaučiams, buvusiems mūsų žemės okupantams – „uspaskichams“ ir „tomaševskiams“. Kuo priešiškesnis tas svetimtautis mūsų valstybei, kuo labiau jie garsėja apgavystėmis ir mūsų Žemės išdavystėmis, mūsų Tautos niekinimu ir žeminimu, tuo mūsų tautiečių meilė jiems didesnė. Apie tai iškalbingai liudija rinkimų rezultatai ir sociologinės apklausos. Ko gero, niekas taip taikliai neapibūdino šimtmečiais buvusios ir dabartinės mūsų tautos psichologinės bei dvasinės pasaulėjautos – lietuviui lietuvis yra didžiausias priešas.

Didžioji dalis knygos „Takeliai tėvų čia susipynė“ – prozos kūriniai, vaikystės prisiminimai apie pirmuosius sovietinės okupacijos metus, tėvų ir giminaičių prisiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą ir revoliuciją Rusijoje, nepiktas pasišaipymas iš miesto inteligentų, panūdusių pirmaisiais kolektyvizacijos metais Lietuvoje kaimiečius pamokyti „tvarkos“ žemės ūkyje, prisiminimai iš autoriaus tarnavimo metų sovietinėje kariuomenėje. Metai, praleisti kariuomenėje, nedramatizuojami, o atvirkščiai – per visą pasakojimą driekiasi mintis, kad net dramatiškiausioje aplinkoje doras žmogus daug gali – jis skleidžia šviesą, sušildo aplinką, ir ji darosi humaniškesnė. Visi autoriaus pasakojimai ramūs, kartais ironiški, su geranoriškais pašmaikštavimais, kalba turtinga, sodri, prasismelkia nuoširdus pasididžiavimas savo tauta, jos gebėjimu sąžiningai dirbti, ištikimai tarnauti, net gražiau ir geriau už kitus dainuoti.
Beveik apie visas ankstesniąsias Juozo Elekšio knygas, eilėraščius, prozą ir dainas esu ne kartą rašiusi laikraščiuose „Mokslo Lietuva“, „Lietuvos Aidas“, knygoje „Prie tautotyros versmių“ (V., 2009). Todėl nesikartosiu. Tik apibendrinsiu: visoje Juozo Elekšio kūryboje ryškiausiomis saulės spektro spalvomis žėri poeto meilė Tėvynei, tėviškei, gimtinei, jos gamtai, lietuvio pareiga savo tautai.

Eilėraščių knygoje vaikams „Kur vaikystės upė teka“, apie kurią ir buvo daugiausia kalbėta Juozo Elekšio jubiliejiniuose renginiuose, autorius pakylėtais lyriškais žodžiais kalba vaikučiams apie nuostabią Lietuvos gamtą, vasarėlę, „dalinančią žiedus ir kvapus“, „karūnuotą kiemo povą“ – vis dar Lietuvoje sutinkamą gražuolį, puošiantį lietuviškas sodybas, ir „džiaugsmo pokyliui prikeltas pievas ir miškus“, vaikučių pievose laukiančias gėles, šaukiančias pasidžiaugti jų grožiu, ir debesėlį, miegantį „balto rūko pūkuose“, kuris geriems vaikams atneša „Laumės juostą dovanų“ ir upelį čiurlenantį, gurgiantį, lekiantį per šakas; ir mamytę, su kuria taip ramu ir gera, ir mūsų amžiaus stebuklą internetą, kuris gali padovanoti draugą, gyvenantį ir Kanadoje, ir Hagoj, ir kur taip malonu paklajoti po visą pasaulį, jo miškus ir klonius, neišėjus iš namų ir „neiškišus vėjui nosies“. Prisimindamas savo vaikystę poetas prabyla:
Ačiū, tau, miela vaikyste,
ir sudie, tau, amžinai –
angelu tu man pragysti,
ačiū, tau, kad tu buvai
Juozas Elekšis. Kur vaikystės upė teka. –
V., 2011. – p.43

Justinas Marcinkevičius savo „Dienoraštyje be datų“ (V., 1999) rašė, jog mes, lietuviai, didžiuojamės, „kad turime du karalius – Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę, ir Mažvydą, sukūrusį Lietuvos knygą. Kokie sudėtingi bebūtų santykiai tarp valstybės ir knygos, knyga visada yra arčiau žmogaus nei valstybė.Todėl ir Mažvydo karalystė – gilesnė už Mindaugo“. Ji – iš pačių Tautos dvasinių gelmių ir realizuoja Mažvydo užrašytą testamentinę priesaką („Giesmių krikščioniškų“ I dalies lotyniškoje pratarmėje) jo „karalystės“ pavaldiniams, „kad Žodžio tarnyba išliktų ir mūsų kalba persiduotų būsimoms kartoms...“.

Žodžio tarnyba. Pasakyta beveik prieš 500 metų. Žodžio karalystė – tai žmogaus dvasios karalystė. Kaip rašė Justinas Marcinkevičius, knygoje ieško paguodos ir vilties žmogus, kylantis ir klumpantis po žemės vargų ir nuodėmių našta, nuolankiai šnabždantis poterius, kartojantis tikėjimo tiesas ir ieškantis knygoje gyvenimo atramos. „Kuo mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, – klausia poetas, – jeigu ne knyga. Kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais?“ (Justinas Marcinkevičius. Dienoraštis be datų. – V., 1999).

Tarnauti valstybei elementariausiu supratimu – tai tarnauti jos ir savo materialiajai gerovei. Tarnauti Tautai, jos tobulėjimo siekiui, mūsų pragmatiškais laikais – tai savo protu, išmintimi, drąsa ir kūryba aukotis savo Tautai, nešant jai šviesą ir džiaugsmą, dovanoti jai, Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „kuriančiąją gėlę“, vaduoti savo tautą iš vergo dvasios, nes „Žmogus nuo vergo tuo ir skirias, kad jis pats sau ir liepia, ir įsako“ (Justinas Marcinkevičius. Prometėjas. – V., 1999. – p. 43). O žmogui juk tai ir yra svarbiausia.

Juozo Elekšio balsas lietuvių literatūroje kasmet vis stiprėja, jis jau girdimas ir matomas, mėgiamas ir mylimas. Jo knygų, eilėraščių ir naujų dainų jau laukiama. Belieka jam palinkėti šviesių kūrybos valandėlių ir stiprybės tarnaujant lietuviškam žodžiui.